Susisaistę su Jėzumi Kristumi, tapkime žemės druska
Kai liekame susisaistę su Viešpačiu, mūsų gyvenimas natūraliai atspindi Jo šviesą ir mes tampame žemės druska.
Gelbėtojas mokė, kad, kai „[esame] pašaukiami į [Jo] nesibaigiančią evangeliją ir sudaro[me] nesibaigiančią sandorą, [esame] laikomi žemės druska“. Druska sudaryta iš dviejų susijungusių elementų. Mes patys vieni negalime būti druska: jei norime būti žemės druska, turime susisaistyti su Viešpačiu; ir tai matau, kai bendrauju su Bažnyčios nariais visame pasaulyje – matau ištikimus Bažnyčios narius, susisaisčiusius su Viešpačiu, įsipareigojusius stengtis tarnauti kitiems ir būti žemės druska.
Jūsų nepaliaujamas pasišventimas yra ryškus pavyzdys. Jūsų tarnavimas yra vertinamas ir branginamas.
Mūsų jaunimas rodo nepaprastą drąsą ir atsidavimą. Jie entuziastingai ėmėsi šeimos istorijos darbo, ir jų dažni apsilankymai Viešpaties namuose liudija jų pasišventimą. Jų pasiryžimas savo laiką ir energiją paskirti tarnystei misijose visame pasaulyje atspindi gilų ir tvarų tikėjimą. Jie ne vien dalyvauja, bet ir rodo kelią, kaip tapti Jėzaus Kristaus mokiniais, susisaisčiusiais su Juo. Jų tarnystė spinduliuoja šviesą bei viltį ir paveikia daugybę gyvenimų. Jums, Bažnyčios jaunimui, nuoširdžiai dėkojame už įkvepiančią jūsų tarnystę. Jūs esate ne tik Bažnyčios ateitis, bet ir dabartis. Ir jūs tikrai esate žemės druska!
Myliu Viešpatį Jėzų Kristų ir jaučiuosi palaimintas, kad galiu tarnauti kartu su jumis Viešpaties Bažnyčioje. Mūsų vienybė ir stiprybė, paremta mūsų bendru tikėjimu, patikina mus, kad šioje kelionėje niekada nesame vieni. Drauge galime ir toliau kurti Dievo karalystę, pagrįstą tarnyste, meile ir tvirtu tikėjimu.
Kai mokė prie Galilėjos ežero, Jėzus Kristus, norėdamas perteikti gilias dvasines tiesas, dažnai vartojo savo klausytojams pažįstamas kasdienes sąvokas. Viena tokių sąvokų buvo druska. Jėzus pareiškė: „Jūs esate žemės druska“2; tai teiginys, turintis gilią prasmę ir daug reikšmių, ypač Jo laikų žmonėms, kurie suprato įvairiapusę druskos vertę.
Senovinis druskos gavybos amatas Algarvėje, pietiniame mano gimtosios Portugalijos regione, atsirado prieš tūkstančius metų, Romos imperijos laikais. Pažymėtina, kad druskos darbininkų, vadinamų marnotos, naudojami metodai nuo tų laikų mažai pasikeitė. Šie atsidavę darbininkai taiko tradicines technikas, darbus atlieka tik rankomis, saugodami per šimtmečius išlikusį palikimą.
Šiuo senoviniu metodu išgaunama vadinamoji „druskos gėlė“. Norint visapusiškai įvertinti sudėtingą druskos gėlės derliaus nuėmimo procesą, būtina suprasti aplinką, kurioje ji išgaunama. Algarvės pakrantės druskingos seklumos sudaro idealias sąlygas druskai išgauti. Jūros vanduo nukreipiamas į seklius tvenkinius, vadinamus druskos lėkštėmis, kur paliekamas išgaruoti nuo intensyvios saulės. Vandeniui garuojant, druskos gėlė formuoja gražius kristalus druskos lėkščių paviršiuje. Šie kristalai yra neįtikėtinai gryni ir turi unikalią, traškią tekstūrą. Marnotos kruopščiai nugriebia kristalus nuo vandens paviršiaus naudodami specialius įrankius; šis procesas reikalauja labai gerų įgūdžių ir tikslumo. Portugalijoje ši puikios kokybės druska vadinama „druskos kremu“, nes ją galima švelniai nugriebti kaip grietinėlę, iškilusią į pieno paviršių. Ši švelni druska branginama dėl savo grynumo ir išskirtinio skonio, todėl ji yra vertingas kulinarinio meno ingredientas.
Kaip marnotos deda daug pastangų, kad užtikrintų aukščiausios kokybės druskos derlių, taip ir mes, kaip Viešpaties sandoros žmonės, visada turėtume daryti viską, ką galime, kad mūsų meilė ir pavyzdys, kiek įmanoma, būtų grynas mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, atspindys.
Senovės pasaulyje druska buvo daugiau nei tik prieskonis – ji buvo svarbus konservantas ir grynumo bei sandoros simbolis. Žmonės žinojo, kad druska yra būtina norint išsaugoti maistą ir pagerinti skonį. Jie taip pat suprato, kokios rimtos būtų pasekmės druskai praradus savo sūrumą, arba skonį, dėl to, kad buvo užteršta ar atskiesta.
Kaip druska gali prarasti savo esmę, taip ir mes galime prarasti dvasinį gyvybingumą, jei mūsų tikėjimas į Jėzų Kristų taps atsainus. Iš išorės galime atrodyti taip pat, bet, neturėdami stipraus vidinio tikėjimo, prarandame gebėjimą keisti pasaulį ir skatinti pasireikšti tai, ką geriausia turi aplinkiniai žmonės.
Kaip galime nukreipti savo energiją ir pastangas, kad keistume ir keltume pokyčius, kurių reikia pasauliui mūsų laikais? Kaip galime išlaikyti mokinystę ir toliau daryti teigiamą įtaką?
Man mintyse vis dar skamba mūsų brangaus pranašo žodžiai: „Dievas nori, kad dirbtume kartu ir padėtume vieni kitiems. Būtent todėl Jis siunčia mus į žemę šeimomis ir organizuoja apylinkes bei kuolus. Būtent todėl Jis prašo mus tarnauti vienus kitiems. Būtent todėl Jis prašo mus gyventi pasaulyje, bet nebūti iš pasaulio.“
Kai mūsų gyvenimas pripildytas tikslo ir tarnystės, išvengiame dvasinės apatijos; kita vertus, kai mūsų gyvenimas netenka dieviško tikslo, prasmingos tarnystės kitiems ir šventų galimybių apmąstyti ir prisiminti, mes imame dusti nuo savo pačių veiklos ir savanaudiškumo ir rizikuojame prarasti sūrumą. Priešnuodis tam yra toliau tarnauti: uoliai daryti gerus darbus ir tobulinti save bei visuomenę, kurioje gyvename.
Mano brangūs broliai ir seserys, kokia didi yra mūsų palaima priklausyti Jėzaus Kristaus Bažnyčiai ir turėti galimybę tarnauti joje. Mūsų aplinkybės gali skirtis, bet mes visi galime įnešti savo indėlį.
Prisiminkite marnotus, druskos darbininkus, – jie naudoja paprastus įrankius geriausiems kristalams, geriausiai druskai surinkti! Mes taip pat galime daryti paprastus dalykus, kurie, nuosekliai stengiantis daryti nežymius ir prasmingus veiksmus, gali sustiprinti mūsų mokinystę ir įsipareigojimą Jėzui Kristui. Štai keturi paprasti, bet prasmingi būdai siekti būti žemės druska:
-
Laikyti Viešpaties namus savo atsidavimo centru. Dabar, kai šventyklos yra arčiau nei bet kada anksčiau, reguliaraus garbinimo Viešpaties namuose iškėlimas į pirmą vietą padės mums susitelkti į tai, kas svarbiausia, ir išlaikyti savo gyvenimą, sutelktą į Kristų. Šventykloje randame savo tikėjimo į Jėzų Kristų esmę ir savo atsidavimo Jam prasmę.
-
Sąmoningai stengtis stiprinti kitus, kartu gyvenant pagal evangeliją. Galime sustiprinti savo šeimas nuosekliai ir apgalvotai stengdamiesi diegti evangelijos principus savo gyvenime ir savo šeimoje.
-
Noriai priimti pašaukimą ir tarnauti Bažnyčioje. Tarnavimas vietinėse bendruomenėse leidžia mums palaikyti vieniems kitus ir kartu augti. Nors tarnauti ne visada patogu, tai visada naudinga.
-
Ir galiausiai, tikslingai naudoti skaitmenines ryšio priemones. Šiandien skaitmeninės ryšio priemonės leidžia mums susisiekti geriau nei bet kada anksčiau. Kaip ir dauguma jūsų, aš naudoju šias priemones, kad susisiekčiau su Bažnyčios broliais ir seserimis, su šeimos nariais ir draugais. Bendraudamas su jais jaučiuosi arčiau jų; taip galime patarnauti vieni kitiems, kai negalime būti šalia fiziškai. Šios priemonės neabejotinai yra palaima, tačiau lygiai taip pat jos gali atitraukti mus nuo tiesioginio prasmingo bendravimo ir galiausiai nutempti į įpročius, kurie eikvoja mūsų laiką ne itin prasmingoms veikloms. Siekis būti žemės druska apima kur kas daugiau nei begalinį vaizdo įrašų žiūrėjimą šešių colių (15 cm) ekrane.
Laikydami Viešpaties namus svarbiausiu dalyku savo gyvenime, sąmoningai stiprindami kitus savo gyvenimu pagal evangeliją, priimdami pašaukimus tarnauti ir tikslingai naudodami skaitmenines priemones, galime išsaugoti savo dvasinį veiksmingumą. Kaip gryniausia druska gali pagerinti skonį ir išsaugoti maistą, taip ir mūsų tikėjimas į Jėzų Kristų, kai jį stipriname ir saugome savo atsidavimu krikščioniškam tarnavimui ir meilei, gali pagerinti ir išsaugoti.
Kai liekame susisaistę su Viešpačiu, mūsų gyvenimas natūraliai atspindi Jo šviesą ir mes tampame žemės druska. Šiomis pastangomis ne tik praturtiname savo gyvenimą, bet ir stipriname savo šeimas bei bendruomenes. Stenkimės išlaikyti šį ryšį su Viešpačiu, niekada nepraraskime savo sūrumo ir būkime mažyčiu druskos kristalu, kokiu Viešpats norėtų, kad būtume. Jėzaus Kristaus vardu, amen.