„Tai mano evangelija“, „tai mano bažnyčia“
Tai Gelbėtojo evangelija ir Jo Bažnyčia (žr. 3 Nefio 27:21; Mozijo 26:22; 27:13). Šių dviejų komponentų derinys yra galingas ir gali keisti.
Ilgus amžius dūminis parakas buvo galingiausia turima sprogstamoji medžiaga. Jis galėjo iššauti patrankų sviedinius, tačiau nebuvo veiksmingas įgyvendinant daugelį kasybos ir kelių tiesimo projektų. Jis tiesiog buvo per silpnas uolienoms skaldyti.
1846 m. italų chemikas Askanijus Sobreras susintetino naują sprogstamąją medžiagą – nitrogliceriną. Šis aliejingas skystis buvo bent tūkstantį kartų galingesnis už paraką. Jis lengvai skaldė uolienas. Deja, nitroglicerinas buvo nestabilus. Jei jį numestumėte iš nedidelio aukščio, jis sprogtų. Jei pernelyg įkaistų, sprogtų. Jei pernelyg atvėstų, sprogtų. Net ir paliktas vienas vėsioje, tamsioje patalpoje, jis galiausiai sprogtų. Dauguma šalių uždraudė jo gabenimą ir gamybą.
1860 m. švedų mokslininkas Alfredas Nobelis ėmėsi bandyti stabilizuoti nitrogliceriną. Po septynerius metus trukusių eksperimentų jis pasiekė savo tikslą – nitrogliceriną absorbavo beveik bevertė medžiaga, vadinama diatomitu, arba kizelgūru. Diatomitas yra akyta uoliena, kurią galima susmulkinti į smulkius miltelius. Sumaišytas su nitroglicerinu, diatomitas absorbuoja nitrogliceriną ir iš gautos pastos galima formuoti „lazdeles“. Tokios formos nitroglicerinas buvo daug stabilesnis. Jį buvo galima saugiai laikyti, gabenti ir naudoti su nesumažėjusia sprogstamąja galia. Nitroglicerino ir diatomito derinį Nobelis pavadino dinamitu.
Dinamitas pakeitė pasaulį. Jis taip pat padarė Nobelį turtingą. Be stabilizatoriaus, kaip paaiškėjo Askanijui Sobrerui, nitroglicerinas turėjo mažą komercinę vertę. Kaip minėjau, pats savaime diatomitas buvo mažai vertingas. Tačiau dėl šių dviejų komponentų derinio dinamitas tapo brangia medžiaga, galinčia daryti pokyčius.
Panašiai ir Jėzaus Kristaus evangelijos bei Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios derinys mums teikia galingą ir galinčią keisti naudą. Evangelija yra tobula, tačiau ją skelbti, išlaikyti jos grynumą ir vykdyti jos šventas apeigas su Gelbėtojo galia ir įgaliojimu turi tik Dievo paskirta bažnyčia.
Panagrinėkime Mormono Knygos pranašo Almos nustatytą Gelbėtojo evangelijos ir Jo Bažnyčios derinį. Bažnyčia negalėjo pamokslauti „nieko kito, kaip tik atgailą ir tikėjimą Viešpačiu, kuris išpirk[s] savo žmones“. Remdamasi įgaliojimu iš Dievo, Bažnyčia buvo atsakinga už krikšto apeigų atlikimą Viešpaties vardu, kad taip būtų paliudijama apie su Juo sudarytą sandorą, kad bus Jam tarnaujama ir laikomasi Jo įsakymų. Pasikrikštiję žmonės prisiėmė Jėzaus Kristaus vardą, prisijungė prie Jo Bažnyčios ir jiems buvo pažadėta didelė galia per Dvasios išliejimą.
Žmonės sugužėdavo prie Mormono vandenų klausytis Almos skelbiamos evangelijos. Nors juos žavėjo tie vandenys ir aplinkiniai miškai, Viešpaties Bažnyčia nebuvo nei vieta, nei pastatas, kaip ir šiandien. Ši Bažnyčia – tai paprasti žmonės, Jėzaus Kristaus mokiniai, susirinkę į organizaciją, pagal Dievo nustatytą struktūrą, padedančią Viešpačiui įgyvendinti savo tikslus. Ši Bažnyčia yra įrankis, per kurį sužinome apie pagrindinį Jėzaus Kristaus vaidmenį Dangiškojo Tėvo plane. Ši Bažnyčia žmonėms siūlo įgaliotą būdą dalyvauti apeigose ir sudaryti ilgalaikes sandoras su Dievu. Šių sandorų laikymasis priartina mus prie Dievo, suteikia mums prieigą prie Jo galios ir paverčia mus tokiais, kokiais Jis tikisi, kad mes tapsime.
Kaip dinamitas be nitroglicerino nėra niekuo ypatingas, taip ir Gelbėtojo Bažnyčia yra ypatinga tik tada, kai ji paremta Jo evangelija. Be Gelbėtojo evangelijos ir įgaliojimo vykdyti jos apeigas, Bažnyčia nebūtų niekuo ypatinga.
Be stabilizuojančio diatomito poveikio, nitroglicerino, kaip sprogstamosios medžiagos, vertė buvo ribota. Kaip parodė istorija, be Viešpaties Bažnyčios žmonijos supratimas apie Jo evangeliją taip pat buvo nestabilus: linkęs nukrypti nuo doktrinos ir priklausomas nuo įvairių religijų, kultūrų ir filosofijų įtakos. Tokių veiksnių derinys pasireiškė kiekviename evangelijos laikotarpyje iki pat šio, paskutinio. Nors iš pradžių buvo apreikšta tyra evangelija, jos aiškinimas ir taikymas palaipsniui įgavo dievotumo formą, kuriai trūko galios, nes nebeliko Dievo įgalioto pagrindo.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia suteikia prieigą prie Dievo galios, nes yra Jo įgaliota mokyti Kristaus doktrinos ir teikti gelbėjančias ir išaukštinančias evangelijos apeigas. Gelbėtojas trokšta atleisti mūsų nuodėmes, padėti mums pasinaudoti Jo galia ir mus pakeisti. Jis kentėjo už mūsų nuodėmes ir trokšta atleisti mus nuo bausmės, kurios priešingu atveju būtume nusipelnę. Jis nori, kad taptume šventi ir tobulėtume Jame.
Jėzus Kristus turi galią tai padaryti. Jis ne tik užjautė mus dėl mūsų netobulumo ir apgailestavo, kad dėl nuodėmės esame amžinai pasmerkti. Ne, Jis atliko žymiai daugiau, daug daugiau nei tai – Jis atkūrė savo Bažnyčią, kad būtų prieinama Jo galia.
Evangelijos, kurios moko Bažnyčia, esmė yra ta, kad Jėzus Kristus „nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus“. Jis užsidėjo „ant [savęs] visus mūsų nusikaltimus“. Jis „iškentėjo kryžių“, „sutraukė mirties pančius“, „pakilo į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje, kad pareikštų Tėvui savo teises taikyti gailestingumą“. Gelbėtojas visa tai padarė, nes myli savo Tėvą ir mus. Jis jau sumokėjo beribę kainą, todėl „turi teisę į visus tuos, kurie tiki jį; ir […] užtaria“ juos – mus. Jėzus Kristus nenori nieko kito, kaip tik kad atgailautume ir ateitume pas Jį, kad Jis galėtų mus išteisinti ir pašventinti. To Jis trokšta nepaliaujamai ir nepalaužiamai.
Dievo sandorinę galią ir Jo sandorinę meilę galima rasti Jo Bažnyčioje. Gelbėtojo evangelijos ir Jo Bažnyčios derinys keičia mūsų gyvenimą. Tai pakeitė mano senelius iš motinos pusės. Mano senelis Oskaras Andersonas dirbo laivų statykloje Hiogmarse, Stokholmo archipelago saloje. Jo žmona Albertina ir vaikai gyveno Švedijos žemyninėje dalyje. Kas antrą šeštadienį Oskaras irdavosi savo valtimi namo, o sekmadienio vakarą grįždavo į Hiogmarsą. Vieną dieną, būdamas Hiogmarse, jis išgirdo, kaip du amerikiečių misionieriai skelbia sugrąžintąją Jėzaus Kristaus evangeliją. Oskaras pajuto, kad tai, ką išgirdo, yra gryna tiesa, ir jį apėmė neapsakomas džiaugsmas.
Kitą kartą grįžęs namo, Oskaras susijaudinęs papasakojo Albertinai apie misionierius. Jis paaiškino, kad tiki tuo, ko jie mokė. Jis paprašė jos perskaityti lankstinukus, kuriuos jie davė jam, ir pasakė, kad mãno, jog nė vienas iš jų būsimų vaikų neturėtų būti pakrikštytas kūdikystėje. Albertina įsiuto ir išmetė lankstinukus į šiukšlių krūvą. Jie taip ir nebesikalbėjo iki pat sekmadienio vakaro, kai Oskaras sugrįžo į darbą.
Vos tik jis išėjo, Albertina išsitraukė tuos lankstinukus. Ji atidžiai palygino jose skelbtą doktriną su mokymais iš gerokai aptrintos savo Biblijos. Ji apstulbo pajutusi, kad tai, ką perskaitė, yra tiesa. Kitą kartą Oskarui grįžus namo, jis buvo šiltai sutiktas, kaip ir Mormono Knygos egzempliorius, kurį jis parsinešė su savimi. Albertina susidomėjusi skaitė, vėl lygindama doktriną su Biblija. Kaip ir Oskaras, ji atpažino tyrą tiesą ir pajuto neapsakomą džiaugsmą.
Oskaras, Albertina ir jų vaikai persikraustė į Hiogmarsą, kad būtų arčiau nedaugelio ten buvusių Bažnyčios narių. Praėjus savaitei po Oskaro ir Albertinos krikšto 1916 m., Oskaras buvo pašauktas būti grupės vadovu Hiogmarse. Kaip ir daugelis atsivertusiųjų, Oskaras ir Albertina dėl savo naujojo tikėjimo sulaukė kritikos. Vietiniai ūkininkai atsisakydavo jiems parduoti pieną, todėl Oskaras kasdien irkluodavo per fiordą, kad nusipirktų pieno iš tolerantiškesnio ūkininko.
Tačiau vėliau Bažnyčios narių skaičius Hiogmarse išaugo iš dalies dėl galingo Albertinos liudijimo ir neblėstančio misionieriško uolumo. Grupei tapus skyriumi, Oskaras buvo pašauktas skyriaus prezidentu.
Šio Hiogmarso skyriaus nariai žavėjosi ta sala. Ji buvo jų Mormono vandenys. Būtent joje jie pažino savo Išpirkėją.
Bėgant metams, Oskarui ir Albertinai laikantis krikšto sandoros, Jėzaus Kristaus galia juos pakeitė. Jie troško sudaryti daugiau sandorų ir gauti šventyklos palaiminimus. Kad gautų šiuos palaiminimus, 1949 m. jie visam laikui emigravo iš savo namų Švedijoje į Solt Leik Sitį. Oskaras 33 metus vadovavo nariams Hiogmarse.
Nitroglicerino ir diatomito derinys padarė dinamitą vertingą; Jėzaus Kristaus evangelijos ir Jo Bažnyčios derinys yra neįkainojamas. Apie sugrąžintąją evangeliją Oskaras ir Albertina išgirdo, nes Dievo pranašas pašaukė, paskyrė ir išsiuntė misionierius į Švediją. Dieviškuoju pavedimu misionieriai mokė Kristaus doktrinos ir kunigystės galia pakrikštijo Oskarą ir Albertiną. Būdami nariai, Oskaras bei Albertina ir toliau mokėsi, tobulėjo ir tarnavo kitiems. Pastarųjų dienų šventaisiais jie tapo todėl, kad laikėsi sudarytų sandorų.
Apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią Gelbėtojas yra pasakęs, kad tai Jo bažnyčia, nes Jis pavedė jai įgyvendinti savo tikslus: skelbti Jo evangeliją, teikti Jo apeigas ir sandoras ir sudaryti sąlygas per Jo galią mus išteisinti ir pašventinti. Be Jo Bažnyčios nėra įgaliojimo, nėra Jo vardu apreikštų tiesų skelbimo, nėra apeigų ar sandorų, nėra dievotumo galios pasireiškimo, nėra virsmo tuo, kuo Dievas nori, kad mes taptume, ir Dievo planas Jo vaikams tampa niekinis. Ši Bažnyčia šiame evangelijos laikotarpyje yra neatsiejama Jo plano dalis.
Kviečiu jus labiau pasišvęsti Gelbėtojui, Jo evangelijai ir Jo Bažnyčiai. Tai darydami pastebėsite, kad Gelbėtojo evangelijos ir Jo Bažnyčios derinys suteiks galios jūsų gyvenimui. Ši galia yra daug didesnė nei dinamito. Ji suskaldys jūsų kelyje atsirasiančias uolas, pavers jus Dievo karalystės paveldėtojais. Ir jūs būsite „pripildyti to džiaugsmo, kuris neapsakomas ir pilnas šlovės“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.