Užkaskime savo maišto ginklus
Savo gyvenime labai labai giliai užkaskime bet kokias maišto prieš Dievą formas ir pakeiskime jas uolia širdimi bei protu.
Mormono Knygoje rašoma, kad likus maždaug 90 metų iki Kristaus gimimo, karaliaus Mozijo sūnūs pradėjo 14 metų trukusią misiją pas lamanitus. Per daugelį kartų̃ buvo nesėkmingai stengiamasi įtikinti lamanitus tikėti Kristaus doktrina. Tačiau šį kartą dėl stebuklingų Šventosios Dvasios įsikišimų tūkstančiai lamanitų atsivertė ir tapo Jėzaus Kristaus mokiniais.
Skaitome: „Ir taip tikrai, kaip gyvas Viešpats, lygiai taip tikrai visi, kurie tik įtikėjo, arba kurie tik buvo atvesti į tiesos pažinimą, per Amono ir jo brolių pamokslavimą sulig apreiškimo ir pranašystės dvasia ir Dievo galia, darančia stebuklus juose, taip, sakau jums: kaip gyvas Viešpats, visi lamanitai, kurie tik patikėjo jų pamokslavimu ir buvo atversti į Viešpatį, niekuomet neatpuolė.“
Šios tautos ilgalaikio atsivertimo pagrindinė priežastis nurodyta kitoje eilutėje: „Nes jie tapo teisiais žmonėmis; sudėjo savo maišto ginklus, tad daugiau nebekovojo nei prieš Dievą, nei prieš bet kurį iš savo brolių.“
Čia žodžiai „maišto ginklai“ vartojami tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Jie reiškė ne tik jų kalavijus ir kitus karo ginklus, bet ir nepaklusnumą Dievui ir Jo įsakymams.
Šių atsivertusių lamanitų karalius tai apibūdino taip: „Ir dabar štai, mano broliai, […] viskas, ką galėjome padaryti […], tai atgailauti dėl visų savo padarytų nuodėmių ir tos daugybės žmogžudysčių, ir prašyti Dievą nuimti jas nuo mūsų širdžių, nes viskas, ką galėjome padaryti, tai deramai atgailauti prieš Dievą, kad jis nuimtų mūsų dėmes.“
Atkreipkite dėmesį į karaliaus žodžius: dėl nuoširdžios atgailos jiems ne tik buvo atleistos nuodėmės, bet Dievas taip pat nuo jų širdžių nuėmė tų nuodėmių dėmes ir net norą nusidėti. Kaip žinote, užuot rizikavę grįžti į ankstesnę maišto prieš Dievą būseną, jie užkasė savo kalavijus. Ir dėl permainos širdyse, užkasdami fizinius ginklus, jie taip pat užkasė polinkį į nuodėmę.
Galime savęs paklausti, ką galėtume padaryti, kad pasektume šiuo pavyzdžiu: „sudėt[ume] savo maišto ginklus“, kad ir kokie jie būtų, ir taip „at[siverstume] į Viešpatį“, kad nuodėmės dėmės bei noras nusidėti būtų pašalinti iš mūsų širdžių ir mes niekada neatpultume.
Maištas gali būti aktyvus arba pasyvus. Klasikinis sąmoningo maišto pavyzdys yra Liuciferis, kuris ikimirtingajame pasaulyje pasipriešino Tėvo pasiūlytam išpirkimo planui ir taip pat kurstė kitus jam priešintis, „ir tą dieną daugelis nusekė paskui jį“. Nesunku įžvelgti, kokią įtaką mūsų laikais daro jo besitęsiantis maištas.
Mormono Knygoje minima nedora antikristų trijulė – Šeremas, Nehoras ir Korihoras – tai klasikinis aktyvaus maišto prieš Dievą pavyzdys. Pagrindinė Nehoro ir Korihoro tezė buvo ta, kad nuodėmės nėra, todėl nereikia atgailauti, ir nėra jokio Gelbėtojo. „Todėl kiekvienas žmogus klesti pagal savo gabumus, ir kiekvienas nugali pagal savo jėgą; ir visa, ką žmogus daro, nėra joks nusikaltimas.“ Antikristas atmeta religinę valdžią, apibūdindamas apeigas ir sandoras kaip triukus, „kuriuos nustatė senoviniai kunigai, kad užgrobtų galią ir valdžią“.
Pastarųjų dienų sąmoningo maišto su laimingesne pabaiga pavyzdys – Viljamo V. Felpso istorija. Felpsas prie Bažnyčios prisijungė 1831 m. ir buvo paskirtas Bažnyčios spaustuvininku. Jis redagavo kelis ankstyvosios Bažnyčios leidinius, parašė daugybę giesmių ir tarnavo Džozefo Smito raštininku. Deja, jis sukilo prieš Bažnyčią ir pranašą, netgi davė melagingus parodymus prieš Džozefą Smitą teisme Misūryje, o tai prisidėjo prie pranašo įkalinimo.
Vėliau Felpsas parašė Džozefui, prašydamas atleidimo. „Žinau savo padėtį, tu irgi žinai, žino ir Dievas, bet noriu būti išgelbėtas, jei mano draugai man padės.“
Atsakydamas pranašas pareiškė: „Tiesa, dėl tavo elgesio mes daug kentėjome. […] Vis dėlto taurė buvo išgerta, Tėvo valia buvo įvykdyta, o mes vis dar gyvi. […] Ateik, brolau, jau karo pabaiga, draugai mes buvom iš pradžių ir liekam visada.“
Nuoširdžiai atgailaudamas Viljamas Felpsas užkasė savo „maišto ginklus“, vėl buvo priimtas į visateisę bendrystę ir niekada daugiau nebeatpuolė.
Tačiau galbūt klastingesnė maišto prieš Dievą forma yra pasyvioji – Jo valios mūsų gyvenime nepaisymas. Daugelis tų, kurie niekada nesusimąstytų apie aktyvų maištą, vis tiek gali priešintis Dievo valiai ir žodžiui, eidami savo keliu ir neatsižvelgdami į Dievo nurodymus. Prisimenu dainą, kurią prieš daugelį metų išpopuliarino dainininkas Frenkas Sinatra ir kurios kulminacinė eilutė skamba taip: „Padariau tai savu būdu.“ Žinoma, gyvenime yra daug vietos asmeniniams polinkiams ir pasirinkimams, bet kalbant apie išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą mūsų teminė daina turėtų skambėti taip: „Padariau tai Dievo būdu“, nes iš tiesų nėra kito būdo.
Kaip pavyzdį panagrinėkime Gelbėtojo krikštą. Jis pasikrikštijo ir parodė ištikimybę Tėvui ir pavyzdį mums:
„Jis parodo žmonių vaikams, kad pagal kūną jis nusižemina prieš Tėvą ir paliudija Tėvui, kad bus jam paklusnus, vykdydamas jo įsakymus. […]
Ir jis pasakė žmonių vaikams: Sek paskui mane. Todėl, mano mylimi broliai, argi galėsime sekti paskui Jėzų, jei nebūsime pasiryžę vykdyti Tėvo įsakymus?“
Jei norime sekti Kristaus pavyzdžiu, nėra „mano būdo“. Bandymas einant į dangų pasukti kita kryptimi, užuot žvelgus į Kristų ir Jo išgelbėjimą, tai tarsi bergždžias darbas statant Babelės bokštą.
Kalavijai ir kiti ginklai, kuriuos užkasė atsivertusieji lamanitai, buvo maišto ginklai dėl to, kaip jie juos naudojo. Tokie patys ginklai jų sūnų rankose, naudojami šeimai ir laisvei ginti, visai nebuvo maišto prieš Dievą ginklai. Tas pats pasakytina ir apie tokius ginklus nefitų rankose: „Jie nekovojo dėl monarchijos ar valdžios, bet kovojo už savo namus ir savo laisves, savo žmonas ir savo vaikus, ir viską savo, taip, už savo garbinimo apeigas ir savo bažnyčią.“
Taip pat ir mūsų gyvenime yra dalykų, kurie gali būti neutralūs ar net iš esmės geri, bet netinkamai naudojami tampa „maišto ginklais“. Pavyzdžiui, mūsų kalba gali ugdyti arba žeminti. Kaip sakė Jokūbas:
„O liežuvio, [rodos], joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.
Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą.
Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“
Šiomis dienomis tiek viešai, tiek asmeniškai, išsakoma daug pykčio ir pagiežos. Pokalbiuose gausu vulgarumo ir nešvankybių, net ir tarp jaunimo. Tokia kalba – tai prieš Dievą nukreipto „maišto ginklas“, „pilna[s] mirtinų nuodų“.
Panagrinėkime dar vieną pavyzdį, kai tai, kas iš esmės gera, gali būti nukreipta prieš dieviškus nurodymus, – žmogaus karjerą. Kam nors darbas, profesija ar tarnyba gali teikti tikrą pasitenkinimą, o mums visiems naudinga tai, ką pasiekė ir sukūrė atsidavę ir talentingi žmonės daugelyje veiklos sričių.
Vis dėlto gali nutikti taip, kad pasišventimas karjerai taps svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu. Tada visa kita tampa antraeiliu dalyku, įskaitant laiką ir talentą, kurių gali paprašyti Gelbėtojas. Jei tiek vyrai, tiek moterys vien tik dėl karjeros atsisako teisėtų galimybių susituokti, nesiglaudžia prie sutuoktinio ir jo nepakylėja, neauklėja savo vaikų ar net sąmoningai vengia vaikų auklėjimo palaimos ir atsakomybės, tai pagirtini pasiekimai gali virsti tam tikru maištu.
Kitas pavyzdys susijęs su mūsų fizine būtimi. Paulius mums primena, kad Dievą turime šlovinti kūnu ir dvasia ir kad šis kūnas – tai Šventosios Dvasios šventykla, „kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau“. Taigi pagrįstai turime skirti laiko tam, kad kuo geriau rūpintumės savo kūnu. Tik nedaugelis iš mūsų pasieks tokių aukštų rezultatų, kuriuos neseniai parodė olimpinių ir parolimpinių žaidynių sportininkai, kai kurie iš mūsų jaučia amžiaus padarinius arba tai, ką prezidentas M. Raselas Balardas pavadino „atsilaisvinusiomis kniedėmis“.
Vis dėlto tikiu, kad Kūrėjui patinka, kai stengiamės kuo geriau rūpintis Jo dovanotu nuostabiu fiziniu kūnu. Darkyti ar suteršti savo kūną, žaloti jį arba nedaryti visko, ką galime, kad užtikrintume sveiką gyvenseną, būtų maišto ženklas. Tuo pat metu tuštybė ir perdėtas žavėjimasis savo kūno sudėjimu, išvaizda ar drabužiais gali būti kita kraštutinė maišto forma, kai siekiama garbinti Dievo dovaną, o ne Dievą.
Galiausiai užkasti savo maišto prieš Dievą ginklus tiesiog reiškia pasiduoti Šventosios Dvasios vilionėms, nusivilkti prigimtinį žmogų ir tapti „šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“. Tai reiškia savo gyvenime pirmenybę teikti pirmajam įsakymui. Tai reiškia leisti Dievui nugalėti. Jei meilė Dievui ir pasiryžimas tarnauti Jam visa savo galia, protu ir stiprybe taps kriterijumi, pagal kurį vertinsime visus dalykus ir priimsime visus sprendimus, tai būsime užkasę savo maišto ginklus. Per Kristaus malonę Dievas atleis mūsų praeities nuodėmes bei maištus ir pašalins tų nuodėmių bei maištų dėmes iš mūsų širdžių. Laikui bėgant Jis netgi pašalins bet kokį norą daryti pikta, kaip tai praeityje padarė atsivertusiems lamanitams. Tada ir mes „niekuomet [nebeatpulsime]“.
Užkasę savo maišto ginklus, patiriame nepakartojamą džiaugsmą. Su visais, kurie kada nors atsivertė į Viešpatį, esame „atve[dami] giedoti išperkanči[os] meil[ės] [giesmės]“. Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus, mūsų Išpirkėjas, savo begalinį pasiryžimą siekti mūsų didžiausios laimės patvirtino stipriausia meile ir didžiausia auka. Jų meilę patiriame kasdien. Be abejo, galime atsilyginti parodydami savo meilę ir ištikimybę. Tad savo gyvenime labai labai giliai užkaskime bet kokias maišto prieš Dievą formas ir pakeiskime jas uolia širdimi bei protu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.