Per nedaugelio metų laikotarpį
Jei nesame ištikimi ir paklusnūs, Dievo duotą klestėjimo palaiminimą galime paversti išdidumo prakeiksmu, kuris blaško ir atitraukia mus.
Mano mylimi broliai ir seserys, šiandien sėdėdamas tribūnoje stebėjau, kaip pirmą kartą po COVID šis konferencijų centras triskart tapo pilnas. Esate atsidavę Jėzaus Kristaus mokiniai, trokštantys mokytis. Dėkoju jums už jūsų ištikimybę. Aš myliu jus.
Ezra Taftas Bensonas kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentas tarnavo nuo 1985 m. lapkričio iki 1994 m. gegužės mėnesio. Man buvo 33 metai, kai prezidentas Bensonas tapo Bažnyčios prezidentu, ir 42 metai, kai jis mirė. Jo mokymai ir liudijimas man padarė didelę ir galingą įtaką.
Vienas iš skiriamųjų prezidento Bensono tarnystės bruožų buvo jo dėmesys Mormono Knygos paskirčiai ir svarbai. Jis ne kartą pabrėžė, kad „Mormono Knyga yra mūsų religijos sąvaros akmuo – mūsų liudijimo sąvaros akmuo, mūsų doktrinos sąvaros akmuo ir liudijimo apie mūsų Viešpatį bei Gelbėtoją sąvaros akmuo“. Jis taip pat dažnai pabrėždavo mokymus ir perspėjimus apie išdidumo nuodėmę, minimą šiame pastarųjų dienų Jėzaus Kristaus testamente.
Vienas konkretus prezidento Bensono mokymas mane labai paveikė ir tebedaro įtaką mano Mormono Knygos studijavimui. Jis sakė:
„Mormono Knyga […] buvo parašyta mūsų laikams. Patys nefitai niekada neturėjo šios knygos; neturėjo jos nė senovės lamanitai. Ji skirta mums. Mormonas rašė beveik nefitų civilizacijos pabaigoje. Įkvėptas viską nuo pradžios žinančio Dievo, [Mormonas] sutrumpino šimtmečių metraščius, parinkdamas tokius pasakojimus, kalbas ir įvykius, kurie būtų naudingiausi mums.“
Prezidentas Bensonas tęsė: „Visi pagrindiniai Mormono Knygos rašytojai liudijo, kad rašo ją ateities kartoms. […] Jeigu jie matė mūsų dienas ir parinko tuos dalykus, kurie būtų vertingiausi mums, argi tai nesako, kaip turėtume studijuoti Mormono Knygą? Turėtume savęs nuolat klausti: „Kodėl Viešpats įkvėpė Mormoną […] įtraukti [atitinkamą pasakojimą] į savo metraštį? Ką iš to galėčiau išmokti, kas padėtų man gyventi šiandien ir šiame amžiuje?“
Prezidento Bensono teiginiai padeda mums suprasti, kad Mormono Knyga nėra istorinis aprašymas, žvelgiantis į praeitį. Atvirkščiai, ši Šventųjų Raštų knyga žvelgia į ateitį, joje yra svarbūs principai, perspėjimai ir pamokos, skirtos mūsų dienų aplinkybėms ir iššūkiams. Taigi Mormono Knyga yra knyga apie mūsų ateitį ir laikus, kuriais gyvename ir dar gyvensime.
Meldžiu Šventosios Dvasios pagalbos mums šiandien nagrinėjant svarbias pamokas iš Helamano knygos Mormono Knygoje.
Nefitai ir lamanitai
Helamano ir jo sūnų metraštyje aprašomi žmonės, kurie laukė Jėzaus Kristaus gimimo. Pusę amžiaus aprašantis šventas metraštis išryškina lamanitų atsivertimą ir teisumą bei nefitų nedorumą, atsimetimą ir bjaurumus.
Daugybė nefitų ir lamanitų sugretinimų ir priešpriešinimų iš šio senovinio metraščio yra itin pamokomi mums šiandien.
„Lamanitai, didesnė jų dalis, dėl jų tvirtumo ir pastovumo tikėjime, tapo tokiais teisiais žmonėmis, kad jų teisumas viršijo nefitų teisumą.
Nes štai, buvo daug nefitų, kurie pasidarė tokie užkietėję, neatgailaujantys ir didžiai nelabi, kad atmetė Dievo žodį ir visą pamokslavimą bei pranašavimą, kuris vyko tarp jų.“
„Ir taip mes matome, kad nefitai pradėjo ristis į netikėjimą ir augti nelabumu ir bjaurumais, kai tuo tarpu lamanitai pradėjo nepaprastai augti savo Dievo pažinimu; taip, jie pradėjo laikytis jo nuostatų ir įsakymų ir vaikščioti priešais jį tiesoje ir doroje.
Ir taip matome, kad Viešpaties Dvasia pradėjo trauktis nuo nefitų dėl jų širdžių nelabumo ir kietumo.
Ir taip matome, kad Viešpats pradėjo išlieti savo Dvasios ant lamanitų dėl jų įkalbamumo ir noro tikėti jo žodžiais.“
Ko gero, labiausiai stulbinantis ir susimąstyti verčiantis šio nefitų atsimetimo aspektas yra tai, kad „visos šios nedorybės ištiko juos per nedaugelio metų laikotarpį“.
Nefitai nusigręžė nuo Dievo
Kaip kadaise buvę teisūs žmonės per tokį trumpą laiką tapo užkietėję ir nelabi? Kaip žmonės galėjo taip greitai pamiršti Dievą, kuris juos taip gausiai laimino?
Galingas ir ryškus neigiamas nefitų pavyzdys yra pamokymas mums.
„Išdidum[as] pradėjo skverbtis […] į širdis žmonių, kurie skelbėsi priklausą Dievo bažnyčiai, […] dėl jų nepaprastai didelių turtų ir klestėjimo žemėje.“
„[Jie] širdimis prisirišo prie turtų ir tuščių šio pasaulio dalykų“ „dėl išdidumo, kuriam leido įeiti į savo širdis, kuris dėl [jų] nepaprastai didelių turtų pakėlė [juos] virš to, kas gera!“
Senoviniai balsai iš dulkių šiandien ragina mus išmokti šią nesibaigiančią pamoką: klestėjimas, turtas ir atsipalaidavimas yra stiprus kokteilis, galintis paskatinti net teisųjį atsigerti dvasinio puikybės nuodo.
Leisdami išdidumui įsiskverbti į savo širdį, rizikuojame imti tyčiotis iš to, kas šventa; netikėti pranašystės ir apreiškimo dvasia; trypti kojomis Dievo įsakymus; neigti Dievo žodį; išmesti pranašus, tyčiotis iš jų; ir plūsti juos; pamiršti Viešpatį, mūsų Dievą ir „nenor[ėti], kad Viešpats [mūsų] Dievas, kuris sukūrė [mus], valdytų ir viešpatautų [mums]“.
Todėl, jei nesame ištikimi ir paklusnūs, Dievo duotą klestėjimo palaiminimą galime paversti išdidumo prakeiksmu, kuris blaško ir atitraukia mus nuo amžinųjų tiesų ir gyvybiškai svarbių dvasinių prioritetų. Visada turime saugotis išdidumo poveikio ir perdėto susireikšminimo jausmo, klaidingo savo savarankiškumo vertinimo ir susitelkimo į save, užuot tarnavus kitiems.
Kai išdidžiai susitelkiame į save, mus taip pat ištinka dvasinis aklumas ir daug ko nebematome, labai daug, o gal visko, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Jei matome tik save, negalime žiūrėti ir sutelkti dėmesio į Jėzų Kristų kaip į „tikslą“.
Dėl tokio dvasinio aklumo galime išsukti iš teisumo kelio, nuklysti į uždraustus kelius ir pasimesti. Kai aklai „pasukame savo keliais“ ir einame destruktyviais aplinkkeliais, esame linkę remtis savo supratimu, girtis savo jėga ir kliautis savo išmintimi.
Samuelis Lamanitas trumpai apibendrino nefitų nusigręžimą nuo Dievo: „Jūs visas savo gyvenimo dienas siekėte to, ko negalėjote įsigyti; ir siekėte laimės darydami nedorybę, kas prieštarauja prigimčiai to teisumo, kuris yra mūsų didžiojoje ir amžinojoje galvoje.“
Pranašas Mormonas pastebėjo: „Dauguma žmonių pasiliko savo išdidume ir nelabume, ir tik mažuma apdairiau vaikščiojo priešais Dievą.“
Lamanitai atsigręžė į Dievą
Helamano knygoje aprašytas didėjantis lamanitų teisumas yra ryški spartaus nefitų dvasinio nuosmukio priešingybė.
Lamanitai atsigręžė į Dievą ir buvo atvesti į tiesos pažinimą, nes patikėjo Šventųjų Raštų ir pranašų mokymais, naudojo tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, atgailavo dėl savo nuodėmių ir patyrė galingą širdies permainą.
„Todėl visi, kurie tik atėjo į tai, patys žinote, yra tvirti ir pastovūs tikėjime ir tame, kuo jie buvo padaryti laisvi.“
„Norėčiau, kad pastebėtumėt, jog dauguma [lamanitų] vykdo savo pareigas ir vaikšto apdairiai priešais Dievą, ir stengiasi laikytis jo įsakymų ir nuostatų, ir potvarkių. […]
Su nenuilstamu stropumu stengiasi atvesti likusius savo brolius į tiesos pažinimą.“
Todėl dėl lamanitų „tvirtumo ir pastovumo tikėjime […] jų teisumas viršijo nefitų teisumą“.
Perspėjimas ir pažadas
Moronis pareiškė: „Štai Viešpats parodė man didžius ir nuostabius dalykus apie tai, kas netrukus turi įvykti, tą dieną, kada šitie dalykai ateis pas jus.
Štai aš kalbu jums, tarsi būtumėte čia, nors jūsų dar nėra. Bet štai Jėzus Kristus parodė man jus, ir aš žinau jūsų darbus.“
Prašau atminti, kad Mormono Knygoje žvelgiama į ateitį ir yra svarbių principų, įspėjimų ir pamokų, skirtų man ir jums, atsižvelgiant į mūsų dabartinių laikų aplinkybes ir iššūkius.
Atsimetimas gali pasireikšti dviem pagrindiniais lygmenimis – organizacijos ir asmeniniu. Organizacijos lygmeniu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia neprapuls dėl atsimetimo ar pašalinimo nuo Žemės.
Pranašas Džozefas Smitas paskelbė: „Tiesos vėliava iškelta; jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; […] Dievo tiesa žengs pirmyn išdidžiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, užlies kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas padarytas.“
Asmeniškai kiekvienas iš mūsų turime „saugo[tis] išdidumo, kad netaptu[me] kaip senovės nefitai“.
Leiskite pasakyti, kad, jei jūs ar aš manome, jog esame pakankamai stiprūs ir tvirti, kad išvengtume arogancijos, galbūt jau sergame šia mirtina dvasine liga. Paprastai kalbant, jei jūs ar aš nemanome, kad mus gali apimti išdidumas, esame pažeidžiami ir mums gresia dvasinis pavojus. Per keletą dienų, savaičių, mėnesių ar metų galime prarasti dvasinę pirmagimio teisę už kur kas mažiau nei dubenį viralo.
Tačiau, jei jūs ar aš tikime, kad mus gali apimti išdidumas, mes nuolat darysime nežymius ir paprastus dalykus, kurie mus saugos ir padės mums, kad taptume „kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga [mums] uždėti“. „Palaiminti tie, kurie nusižemina, neverčiami būti nuolankūs.“
Kai vadovausimės prezidento Bensono patarimu ir klausime savęs, kodėl Viešpats įkvėpė Mormoną į Helamano knygos santrauką įtraukti pasakojimus, patarimus ir perspėjimus, kuriuos jis įtraukė, pažadu, kad suprasime šių mokymų tinkamumą šiandieninėmis konkrečiomis mūsų asmeninio gyvenimo ir šeimos aplinkybėmis. Studijuodami ir apmąstydami šį įkvėptą metraštį, būsime palaiminti akimis matyti, ausimis girdėti, protu perprasti ir širdimi suprasti pamokas, kurias turime išmokti, kad saugotumės išdidumo, idant nepatektume į pagundą.
Džiugiai liudiju, kad Dievas Amžinasis Tėvas yra mūsų Tėvas. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis ir Mylimas Sūnus. Jis yra mūsų Gelbėtojas. Ir liudiju, kad vaikščiodami Viešpaties Dvasios romume, išvengsime puikybės, ją įveiksime ir turėsime ramybę Jame. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.