Tas, kam Jehova kalbėjo
Džozefas Smitas „eros paskiausios atverti atėjo“ ir mes esame palaiminti dėl to.
Mano tikslas šiandien ir visada yra liudyti apie Jėzų Kristų, kad Jis yra Dievo Sūnus, pasaulio Kūrėjas ir Gelbėtojas, mūsų Išlaisvintojas ir Išpirkėjas. Kadangi „esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų“, šiandien dalijuosi su jumis savo pažinimu ir liudijimu apie Gelbėtoją, nes šį pažinimą ir liudijimą sustiprino ir pagilino vieno labai svarbaus apaštalo ir pranašo gyvenimas ir mokymas.
Išminties pradžia
Ankstyvą 1820 m. pavasarį gražios giedros dienos rytą keturiolikmetis Džozefas Smitas įžengė į medžių giraitę netoli namų, kur gyveno jo šeima, kad pasimelstų dėl savo nuodėmių ir paklaustų, prie kurios bažnyčios prisijungti. Į jo nuoširdžią maldą, išsakytą su nesvyruojančiu tikėjimu, atkreipė dėmesį galingiausios visatos jėgos, įskaitant Tėvą ir Sūnų. Ir velnią. Visus juos labai domino ta malda ir tas berniukas.
Tai, ką dabar vadiname Pirmuoju regėjimu, reiškė visų dalykų atstatymo pradžią šiame paskutiniame evangelijos laikotarpyje. Tačiau šis patyrimas Džozefui taip pat buvo asmeniškas ir paruošiamasis. Jis tenorėjo atleidimo ir nukreipimo. Viešpats davė jam visa tai. Nurodymas „nesijungti nė prie vienos iš [bažnyčių]“ suteikė vadovavimo. Žodžiai „Tavo nuodėmės tau atleistos“ suteikė išpirkimą.
Kalbant apie visas nuostabias tiesas, kurias sužinome iš to Pirmojo regėjimo, ko gero, svarbiausias dalykas, kurį suprato Džozefas, buvo toks: „Aš įsitikinau, kad Jokūbo liudijimas yra tikras, – kad žmogus, kuriam trūksta išminties, gali prašyti Dievą ir gauti.“
Kaip pastebėjo vienas mokslininkas, „svarbiausia Pirmojo regėjimo žinia šiandien – tai žinojimas, kad Dievo prigimtis yra duoti tiems, kuriems trūksta išminties. […] Dievas, kuris apsireiškė Džozefui Smitui šventojoje giraitėje, – tai Dievas, kuris atsako paaugliams sunkumų metu.“
Džozefo patyrimas giraitėje suteikė jam pasitikėjimo prašyti atleidimo ir vadovavimo visam likusiam gyvenimui. Jo patyrimas taip pat ir man suteikė pasitikėjimo prašyti atleidimo ir vadovavimo visam likusiam gyvenimui.
Nuolatinė atgaila
1823 m. rugsėjo 21 d. Džozefas nuoširdžiai meldė atleidimo, būdamas tikras dėl prieš trejus metus giraitėje išgyvento patyrimo, kad dangus vėl atsilieps. Taip ir įvyko. Viešpats atsiuntė angelą Moronį, kad mokytų Džozefą ir praneštų jam apie senovės metraštį, kurį jis vėliau išvers panaudojęs Dievo dovaną ir galią, – Mormono Knygą.
Nuo to laiko praėjus beveik 13 metų, Džozefas ir Oliveris Kauderis ką tik pašventintoje Kertlando šventykloje atsiklaupė iškilmingoje ir tylioje maldoje. Nežinome, ko jie meldė, bet jų maldose greičiausiai buvo prašymas atleisti, nes jiems atsikėlus pasirodė Gelbėtojas ir pareiškė: „Štai, jums atleistos jūsų nuodėmės; jūs esate švarūs prieš mane.“
Po šio patyrimo, bėgant mėnesiams ir metams, Džozefas ir Oliveris vis nusidėdavo vėl. Ir vėl. Tačiau tą akimirką, ir tik tai akimirkai, atsakydamas į jų prašymą ir ruošdamasis netrukus įvyksiančiam šlovingam kunigystės raktų sugrąžinimui, Jėzus padarė juos be nuodėmės.
Džozefo gyvenimas, kupinas nuolatinės atgailos, suteikia man pasitikėjimo „drąsiai artin[tis] prie malonės sosto, kad gau[čiau] gailestingumą“. Sužinojau, kad Jėzus Kristus išties yra „linkęs atleisti“. Nei Jo misija, nei prigimtis nėra smerkti. Jis atėjo, kad gelbėtų.
Kreipimasis į Viešpatį
Kaip dalį pažadėto „visų dalykų atnaujinimo“, Viešpats per Džozefą Smitą davė Mormono Knygą ir kitus apreiškimus, kuriuose yra Jo evangelijos pilnatvė. Džozefui nuolat prašant Viešpaties vadovavimo, gyvybiškai svarbios tiesos buvo atskleistos aiškiau ir išsamiau. Apmąstykite šiuos teiginius:
-
Tėvas ir Sūnus turi kūnus, „tok[ius] pat apčiuopiam[us] kaip žmogaus“.
-
Jėzus paėmė ant savęs ne tik mūsų nuodėmes, bet ir ligas, suspaudimus ir silpnybes.
-
Jo Apmokėjimas buvo toks nepakeliamas, kad Jis kraujavo iš kiekvienos poros.
-
Esame išgelbėjami Jo malone „po to, kai mes padarėme viską, ką galime“.
-
Kai ateisime pas Kristų, Jis ne tik atleis mūsų nuodėmes, bet ir pakeis pačią mūsų prigimtį taip, „kad mes jau [nebebūsime linkę] daryti pikta“.
-
Kristus visada įsako savo žmonėms statyti šventyklas, kuriose Jis apsireiškia jiems ir apdovanoja galia iš aukštybių.
Liudiju, kad visa tai yra tikra ir būtina. Tai tik dalelė pilnatvės, kurią Jėzus Kristus sugrąžino per Džozefą Smitą, atsakydamas į nuolatinius Džozefo prašymus suteikti vadovavimo.
Šios karalystės įgyvendinimas
1842 m. Džozefas rašė apie nuostabius dalykus, kurie įvyks šiame paskutiniame evangelijos laikotarpyje. Jis pareiškė, kad mūsų dienomis „dangaus kunigystė susivienys su žemiškąja, kad įgyvendintų tuos didžius tikslus; ir mums taip susivienijus dėl bendro tikslo – įgyvendinti Dievo karalystę, – dangaus kunigija nebus pasyvi stebėtoja“.
Džozefas sakė savo draugui Bendžaminui Džonsonui: „Bendžaminai, [jei mirčiau], nebūčiau toli nuo tavęs, o būdamas anapus uždangos vis dar dirbčiau drauge su tavimi ir su gerokai padidėjusia galia siekčiau įgyvendinti šią karalystę.“
1844 m. birželio 27 d. Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas buvo nužudyti. Džozefo kūnas atgulė poilsio, tačiau jo liudijimas tebeskamba visame pasaulyje ir mano sieloje:
„Aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti.“
„Niekada jums nesakiau, kad esu tobulas; bet apreiškimuose, kurių mokiau, nėra klaidos.“
„Esminis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“
Tai, kas buvo pasakyta apie Joną Krikštytoją, pasakytina ir apie Džozefą Smitą: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu [Džozefas]. […] Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą, […] kad visi per jį įtikėtų.“
Aš tikiu. Tikiu ir esu įsitikinęs, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Liudiju, kad gyvasis Dievas yra mūsų mylintis Tėvas. Žinau tai, nes man tai pasakė Viešpaties balsas, taip pat Jo tarnų, apaštalų ir pranašų, pirmiausia Džozefo Smito, balsas.
Liudiju, kad Džozefas Smitas buvo ir yra Dievo pranašas, Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojas ir tarnas. Jis „eros paskiausios atverti atėjo“ ir mes esame palaiminti dėl to.
Viešpats įsakė Oliveriui Kauderiui ir mums visiems: „Ištikimai stovėk šalia mano tarno Džozefo.“ Liudiju, kad Viešpats stovi šalia savo tarno Džozefo ir per jį įvykdyto sugrąžinimo.
Džozefas Smitas dabar priklauso tai dangaus kunigijai, apie kurią kalbėjo. Kaip ir pažadėjo savo draugui, jis nėra toli nuo mūsų, o būdamas anapus uždangos vis dar dirba drauge su mumis ir su gerokai padidėjusia galia siekia įgyvendinti šią karalystę. Su džiaugsmu ir dėkingumu iškilmingai pagerbiu „tą, kam Jehova kalbėjo“. O visų pirma, pagerbiu Jehovą, kalbėjusį tam žmogui! Jėzaus Kristaus vardu, amen.