Doktrinos ir Sandorų 36–37

Įvadas

1830 m. gruodį Sidnis Rigdonas su Edvardu Partridžu keliavo iš Ohajo į Niujorko valstiją susitikti su pranašu Džozefu Smitu. Sidnis buvo neseniai pakrikštytas, bet Edvardas dar nebuvo įsitikinęs atkurtosios Evangelijos tikrumu. Susitikęs su pranašu ir pakalbėjęs su tais, kurie jį pažinojo, Edvardas paprašė, kad pranašas jį pakrikštytų. Apreiškimą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 36 skyriuje, Džozefas Smitas gavo 1830 m. gruodžio pradžioje, prieš Edvardo Partridžo krikštą. Apreiškime Viešpats pašaukia Edvardą Partridžą ir jam įsako skelbti Evangeliją.

Paskutinius šešis 1830 m. mėnesius Bažnyčios persekiojimas stiprėjo. 1830 m. gruodį Džozefas gavo apreiškimą, kuriame Viešpats įsakė šventiesiems išvykti iš Niujorko ir rinktis Ohajuje, žr. Doktrinos ir Sandorų 37 skyrių.

Doktrinos ir Sandorų 36:1–3

Viešpats atleidžia nuodėmes Edvardui Partridžui ir pašaukia jį skelbti Evangeliją

Pagalvokite, kokius daiktus, galinčius padėti misionieriškame darbe, su savimi ima misionieriai.

Ne viską, ko misionieriams reikia prieš pradedant veiksmingai skelbti Evangeliją, įmanoma įdėti į lagaminą. Studijuodami Doktrinos ir Sandorų 36 skyrių ieškokite tų misionieriams svarbių dalykų, kuriuos jie turi padaryti ruošdamiesi tarnauti misijoje.

Doktrinos ir Sandorų 36 skyriuje užrašyta, kad Viešpats pašaukė Edvardą Partridžą tarnauti misijoje. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 36:1 ieškodami, ką Edvardui Partridžui pasakė Viešpats, prieš pašaukdamas jį skelbti Evangeliją.

Raštų studijavimo žurnale užrašykite, kodėl, jūsų manymu, visiems, pašauktiems skelbti Evangeliją, svarbu atgailauti ir gauti nuodėmių atleidimą. Apsvarstykite, kaip apsivalymas nuo nuodėmių turėjo padėti Edvardui Partridžui skelbti Evangeliją „lyg trimito balsu“ (DS 36:1).

Perskaitykite šį vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir pažymėkite žodžius arba frazes, padedančius suprasti, kodėl pašauktiems skelbti Evangeliją svarbu būti švariems:

„Šiame mūšyje tarp gėrio ir blogio negalite kaskart, susidūrę su pagunda, žaisti Priešo komandoje, o po to lyg niekur nieko tikėtis tikti Gelbėtojo komandai šventykloje ir misijoje. To, mano jaunieji draugai, jūs negalite daryti. Dievas nebus išjuoktas.

[…] Beveik visose man žinomose sporto šakose ant grindų ar ant žemės brėžiamos tam tikros linijos, kurių ribų negali peržengti joks varžytis norintis dalyvis. Taigi, Viešpats irgi yra nubrėžęs vertumo linijas tiems, kurie yra pašaukti darbuotis su Juo šiame darbe. Joks misionierius negalės įtikinti kitų atgailauti už seksualinio pobūdžio prasižengimą arba nešvarią kalbą, arba įsitraukimą į pornografiją, jeigu jis pats liks už tai neatgailavęs! Jūs negalėsite to padaryti. Su jumis nebus Dvasios. Jei bandysite apie tai kalbėti, žodžiai springs gerklėje. Negalite patys keliauti tokiais keliais, kuriuos Lehis pavadino „uždraustais keliais“ [1 Nefio 8:28], ir tikėtis kitus vesti „ankštu ir siauru“ [2 Nefio 31:18] keliu – tai neįmanoma“ („Visi esame pašaukti“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Apsvarstykite, kaip sektųsi dalytis Evangelija su kitais, žinant, kad negyvenai pagal tas tiesas, kurių mokai. Po to apsvarstykite, kaip sektųsi dalintis Evangelija su kitais su įsitikinimu, atsirandančiu apsivalius nuo bet kokių neteisingų poelgių per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.

Vyresnysis Holandas sakė, ką galite daryti dabar, norėdami misionieriškame darbe būti švarūs: „Kad ir kas būtumėte, kad ir ką esate padarę, jums gali būti atleista. Visi jūs […] galite palikti jus varginančius prasižengimus. Tai yra „atleidimo stebuklas“, Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimo stebuklas. Bet jums nepavyks to padaryti be tvirto įsipareigojimo laikytis Evangelijos ir be atgailos, kai jos reikia. […] Prašau jūsų – būkite aktyvūs ir švarūs. Prašau, jei būtina, tai tapkite aktyvūs ir tapkite švarūs („Visi esame pašaukti“).

Pagalvokite, ką turite daryti dabar, norėdami tapti arba išlikti švarūs.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 36:2–3 ieškodami, ką duoti Viešpats pažadėjo Edvardui Partridžui, prieš išsiųsdamas jį skelbti Evangelijos.

Prezidentas Haroldas B. Ly paaiškino 2 eilutėje esančios frazės „aš uždėsiu savo ranką ant tavęs savo tarno […] ranka“ reikšmę: „Čia Viešpats sako, kad vienam iš Jo paskirtų tarnų su įgaliojimu uždėjus rankas laiminamajam ant galvos, yra tas pats tarsi Jis pats uždėtų Savo ranką kartu su jais atlikdamas šias apeigas. Taip mes pamatome, kaip per Jo tarnus, kuriems Jis davė įgaliojimo raktus, tarp žmonių pasireiškia Jo galia“ (Be Secure in the Gospel of Jesus Christ, Brigham Young University Speeches of the Year [Feb. 11, 1958], 6).

Pravartu žinoti, kad 2 eilutėje esanti frazė „mokys tave taikingų karalystės dalykų“ reiškia Šventosios Dvasios įkvėpimą ir vadovavimą gyvenant pagal Evangeliją.

Atkreipkite dėmesį, kas 3 eilutėje parašyta apie tai, kaip Viešpats liepė jam elgtis su tuo, ko jį išmokė Šventoji Dvasia.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kodėl, jūsų manymu, misionieriams būtina porininku turėti Šventąją Dvasią? Atsakę į šį klausimą taip pat galite aprašyti, kaip Šventoji Dvasia mokė jus ko nors apie „taikingus karalystės dalykus“ (DS 36:2).

Doktrinos ir Sandorų 36:4–8

Viešpats duoda įsakymą dėl pašauktųjų skelbti Evangeliją

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 36:4–5, 7. Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats kalba „[Savo] bažnyčios vyresniesiems“ (DS 36:7). Skaitydami raskite, kokią atsakomybę Viešpats skyrė kunigijai.

Remdamiesi tuo, ką perskaitėte, užbaikite šį visų, turinčiųjų kunigystę, atsakomybę nusakantį principą: Kunigija yra pašaukta .

Prezidentas Tomas S. Monsonas apie šį principą pasakė: „Kartoju tai, ko jau seniai moko pranašai, – kiekvienas vertas, pajėgus vaikinas turi ruoštis tarnauti misijoje. Misionieriška tarnystė yra kunigijos pareiga – priedermė, kurios Viešpats tikisi iš mūsų, tiek daug gavusių“ („Mes ir vėl susirinkome“, 2010 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Vyskupai ir skyrių prezidentai stengiasi išsiaiškinti, ar vaikinai ir merginos yra verti ir gali tarnauti nuolatinėje misijoje. Kai kurie vaikinai dėl sveikatos problemų arba negalios gali būti atleisti nuo tarnavimo nuolatinėje misijoje. Tačiau tais atvejais jie turėtų išlaikyti savo vertumą ir pasiruošti tarnauti Viešpačiui kitais būdais.

Peržvelkite Doktrinos ir Sandorų 36:5, 7 ir suraskite, ką kunigystės turėtojai turi padaryti prieš tai, kai bus paskirti ir išsiųsti skelbti Evangelijos.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kokiu būdu vaikinas gali parodyti Viešpačiui, kad priima įsakymą skelbti Evangeliją?

Nors tarnavimas nuolatinėje misijoje yra kunigijos pareiga, merginos taip pat gali tarnauti. Prezidentas Tomas S. Monsonas pasakė: „Keletas žodžių jums, jaunosios seserys: nors jūs ir neturite tokios kunigystės prievolės tarnauti nuolatinėje misijoje, kokią turi vaikinai, jūsų, kaip misionierių, indėlis taip pat yra vertingas, ir mes laukiame jūsų tarnystės“ („Mes ir vėl susirinkome“).

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 36:6 ieškodami, kokios žinios Viešpats įsako mokyti. Frazė „kūnu sutept[as] apdar[as]“ nurodo ligos apkrėstus drabužius. Senovės Izraelyje tokie drabužiai būdavo deginami siekiant užkirsti kelią ligai plisti. 6 eilutėje Viešpats ligą lygina su nuodėme ir įsako vengti visko, kas susiję su nuodėme.

Kaip Doktrinos ir Sandorų 36:6 esanti žinia, kad misionieriai turi šaukti atgailą, siejasi su šios pamokos pradžioje pateiktais vyresniojo Holando žodžiais apie misionierių pasiruošimą?

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 36:8 ieškodami, ką šio apreiškimo pabaigoje Viešpats pasakė Edvardui Partridžui.

Doktrinos ir Sandorų 37

Viešpats įsako savo Bažnyčiai rinktis Ohajuje

Keletą mėnesių prieš Edvardui Partridžui išvykstant susitikti su Džozefu Smitu, Niujorke stiprėjo šventųjų persekiojimai. Į 1830 m. gruodžio pabaigą, praėjus kelioms savaitėms po Sidnio Rigdono ir Edvardo Partridžo atvykimo į Niujorką, pranašas Džozefas Smitas gavo apreiškimą, kuriame Viešpats įsakė šventiesiems vykti į Ohają.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 37:1–4 ieškodami, kokio pasirengimo Viešpats norėjo iš pranašo prieš jam išvykstant į Ohają. Atkreipkite dėmesį, kas parašyta 2 eilutėje apie tai, kodėl Viešpats liepė Džozefui Smitui stiprinti narius Kolzvilyje, Niujorko valst.

Kokių principų apie maldą galime išmokti iš šių eilučių?

Savo Raštų studijavimo žurnale parašykite, kokį principą apie maldą sužinojote iš Doktrinos ir Sandorų 37:2. Taip pat paaiškinkite, kaip realiai vadovausitės šiuo principu.
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Doktrinos ir Sandorų 36–37 skyrius išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: