25 dalis. 1 diena

Bažnyčia persikelia į Misūrio šiaurinę dalį

Įvadas

1837 ir 1838 m. pranašas Džozefas Smitas su kitais Bažnyčios vadovais kilniai vedė Bažnyčią jai sunkiu metu. Manoma, kad dėl ekonominių suspaudimų, godumo, kaltų ieškojimo ir persekiojimų 10 ar 15 procentų Kirtlando, Ohajo valst., šventųjų atkrito, tarp jų ir keli žymūs Bažnyčios vadovai. Ištikimi Ohajo šventieji ėmė keltis ir jungtis prie įsikūrusių šiaurės Misūryje. Bažnyčios centras buvo Far Veste, Misūryje, kol 1839 m. pradžioje šventieji buvo priversti išvykti iš miesto. Ši pamoka gali padėti jums suprasti istorinius įvykius, iš jų mokytis ir suteikti supratimo apie tuo metu gautus apreiškimus.

Priešiškumas ir atsimetimas Kirtlande

Kaip atsakytumėte į klausimą, ar sunkumai ir išmėginimai padeda sustiprinti jūsų tikėjimą, ar tokiu metu jūsų tikėjimas silpnėja?

Sunkus 1837 ir 1838 metų laikotarpis šventiesiems iškėlė tą patį klausimą. Nors kai kurie sunkumai buvo išorės priešų persekiojimo pasekmė, nemažai jų kilo dėl nesutarimų Bažnyčios viduje. Pagalvokite, kaip mūsų reakcija į išbandymus gali arba sustiprinti, arba susilpninti mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Kirtlando Ohajo valstijoje padėtis šiaurės Misūrio vietovių atžvilgiu

Skaitydami šią istorinę santrauką, pagalvokite, ko galite išmokti iš joje aprašomų įvykių:

1837 m. šventieji Kirtlande, Ohajo valst., patyrė finansinių sunkumų. Siekdamas padėti šventiesiems būti savarankiškesniems finansiniuose reikaluose, pranašas Džozefas Smitas su kitais Bažnyčios vadovais įkūrė į banką panašią kompaniją – Kirtlando Saugos bendriją. Dėl tuo metu plitusio ekonominio nuosmukio, žlugo nemažai šalyje veikusių bankų. 1837 m. rudenį taip pat žlugo ir Kirtlando Saugos bendrija. Du šimtai banko investuotojų prarado beveik viską, o Džozefas Smitas patyrė didžiausius nuostolius. Nors Kirtlando Saugos bendrija nebuvo finansuojama Bažnyčios, kai kurie šventieji ją laikė Bažnyčios arba pranašo banku ir dėl savo finansinių problemų kaltino Džozefą. Kai kas net ėmė jį vadinti puolusiu pranašu. Bet, net ir žlugus bankui, daugelis kitų, praradusių pinigus, išlaikė tikėjimą ir liko ištikimi pranašui. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 171–73.)

Atsimetimo ir kaltų ieškojimo dvasia pasklido tarp daugelio šventųjų. Brigamas Jangas papasakojo apie susitikimą, į kurį kai kurie Bažnyčios nariai bei vadovai susirinko išsižadėti Džozefo Smito ir paskirti naują pranašą: „Keletas iš Dvylikos, Mormono Knygos liudytojai ir kiti Bažnyčios įgaliotiniai surengė pasitarimą aukštutiniame šventyklos kambaryje. Buvo aptariamas klausimas, kaip nuversti pranašą Džozefą Smitą ir Bažnyčios prezidentu paskirti Deividą Vitmerį. […] Atsistojau ir aiškiai, griežtai jiems pasakiau, kad Džozefas yra pranašas ir kad aš žinau tai, ir kad jie gali jį plūsti ir šmeižti, kiek tik nori, bet negali sunaikinti paskyrimo būti Dievo pranašu, jie tik gali sužlugdyti savo pačių autoritetą, nutraukti jungtį tarp savęs ir Dievo pranašo ir paskandinti save pragare“ (Manuscript History of Brigham Young, 1801–1844, ed. Elden Jay Watson [1968], 15–16).

1. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kokias tiesas galime sužinoti iš šių istorinių įvykių?

   2. Kaip vykstant tokiai kaltų paieškai pasielgtumėte jūs, bandydami išlikti ištikimi pranašui? Ar kada nors, pasitelkę tikėjimą ir iškentę sunkumus, sustiprinote savo tikėjimą Jėzumi Kristumi?

   3. Kaip sekimas pranašu jus saugo dvasiškai?

1838 m. birželį Bažnyčią paliko apie 200 ar 300 atsimetusiųjų, tarp jų keturi apaštalai, trys Mormono Knygos liudytojai ir Pirmosios Prezidentūros narys (žr. Church History in the Fulness of Times, 177). Vis dėlto daugelis šventųjų šį tikėjimo išmėginimo laikotarpį priėmė panašiai kaip Brigamas Jangas. Viešpats juos sustiprino ir taip jie išlaikė savo liudijimus. Keletas palikusių Bažnyčią šiuo atsimetimo laikotarpiu grįžo ir paprašė leidimo vėl prisijungti prie Viešpaties Bažnyčios. Tarp jų buvo Oliveris Kauderis, Martinas Harisas, Lukas Džonsonas ir Frederikas G. Viljamsas.

Šių Kirtlande vykusių nesutarimų metu keletas atsimetusiųjų kėsinosi nužudyti Džozefą Smitą. Nors Lukas Džonsonas atsimetė nuo Bažnyčios, bet buvo pakankamai doras ir perspėjo pranašą apie sąmokslą. 1838 m. sausį Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas išvyko iš Kirtlando. Keletą dienų jie buvo persekiojami, bet Viešpats apsaugojo juos. 1838 m. kovą jie su šeimomis pasiekė Far Vestą Misūrio valstijoje.

Šiaurės Misūris

Pažiūrėkite į pamokos pradžioje pateiktą Misūrio valstijos žemėlapį. Kai 1833 m. šventieji buvo varomi iš Misūrio valstijos Džeksono apygardos, daugelį iš jų maloniai priėmė ir jiems padėjo kaimyninės apygardos gyventojai, tikėdamiesi, kad šventieji pas juos apsistos tik trumpam. Tačiau šventiesiems ten pragyvenus beveik trejus metus, gyventojai ėmė raginti juos palikti apygardą.

Skaitydami šią istorinę santrauką, pagalvokite, ko galite išmokti iš joje aprašomų įvykių:

1837 m. Džonas Vitmeris ir Viljamas V. Felpsas, Misūrio kuolo prezidentūros patarėjai, už Bažnyčios lėšas įsigijo žemės šiaurės Misūryje, vietovėje, vadinamoje Far Vestu. Tačiau pardavę žemės sklypus atvykstantiems šventiesiems, jie gavo šiek tiek pelno, kurį pasiliko sau. Vis dėlto aukštoji taryba Misūryje atleido jiems ir žemę skirstyti paskyrė kitus. Tačiau Džonas ir Viljamas ir toliau mėgino pelnytis pardavinėdami žemę. 1838 m. aukštoji taryba pašalino juos iš Bažnyčios. (Žr. Church History in the Fulness of Times, 183–85.)

Džozefas Smitas patvirtino tarybos veiksmus ir Viljamas įsižeidė. 1838 m. lapkritį jis davė parodymus prieš pranašą. Dėl šių parodymų Džozefas ir kiti buvo suimti ir žiemai įmesti į Liberčio kalėjimą.

Pranašas Džozefas Smitas ir buvusieji su juo kalėjime smarkiai kentėjo ne vien dėl žiaurių įkalinimo sąlygų, bet ir dėl juos pasiekusių žinių, kad šventieji yra vejami iš namų ir visaip skriaudžiami. Misūrio gubernatoriaus netramdomos gaujos naikino žmonių nuosavybę ir vyro, vardu Džeikobas Honas, prižiūrimame malūne nužudė 17 žmonių.

Viljamas V. Felpsas dvasiškai kentėjo dėl savo veiksmų ir parašė laišką Džozefui, prašydamas atleidimo. Pranašas jam atrašė:

„Tiesa, dėl tavo elgesio mes daug kentėjome – [karti] taurė, kuri mums, mirtingiesiems, buvo pakankamai pripildyta, iš tiesų, tau atsisukus prieš mus prisipildė taip, kad liejosi per kraštus.

[…] Vis dėlto taurė buvo išgerta, Tėvo valia buvo įvykdyta, o mes vis dar gyvi, dėl ko dėkojame Viešpačiui.

[…] Tikėdamas, kad tavo išpažintis yra tikra ir tavo atgaila nuoširdi, būsiu laimingas dar kartą ištiesti tau dešinę bendrystės ranką ir džiaugsiuosi palaidūno sugrįžimu.

[…] „Ateik brolau, jau karo pabaiga, / Draugai mes buvom iš pradžių ir liekam visada“ (History of the Church, 4:163–164).

Dalis Džozefo Smito laiško Viljamui V. Felpsui

2. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kodėl sunku atleisti jus išdavusiam ir kančias sukėlusiam draugui?

   2. Kokio principo galime pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio? (Šis principas gali padėti prisiminti Raštų įvaldymo eilutę Doktrinos ir Sandorų 64:9–11. Galite pabandyti aptarti, kaip ją galima taikyti pranašo Džozefo Smito ir V. V. Felpso tarpusavio santykiams.)

   3. Ko dar galime pasimokyti iš šios istorijos?

3. Išsirinkite vieną iš šiose dviejose istorinėse santraukose rastų principų. Raštų studijavimo žurnale užrašykite pavyzdį, kaip jis pasireiškė jūsų ar pažįstamo žmogaus gyvenime.

Įvykiai, privedę prie šventųjų išvarymo iš šiaurės Misūrio

Ar esate matę Bažnyčios narį darant kažką, kas kitam žmogui paliko neigiamą įspūdį apie Bažnyčią? Taip pat galite pagalvoti, kaip jūsų pačių veiksmai paveikė kitų įspūdžius apie Bažnyčią.

Kodėl svarbu suprasti, kokį poveikį Bažnyčiai daro mūsų veiksmai ir žodžiai?

1838 m. kai kurių Bažnyčios narių veiksmai ir žodžiai sustiprino neigiamą dalies Misūrio gyventojų nusiteikimą pastarųjų dienų šventųjų atžvilgiu. Skaitydami šią istorinę santrauką suraskite, kokiais veiksmais ar žodžiais kai kurie šventieji kenkė Bažnyčiai ir jos nariams. Galite pasižymėti, ką rasite.

1837 ir 1838 m. keletas tarp šventųjų Far Veste, Misūrio valst., gyvenusių priešiškai nusiteikusių ir iš Bažnyčios pašalintų narių ėmė kelti Bažnyčiai ieškinius ir ją persekioti. Kai kurie šventieji darėsi nepakantūs atskalūnams. 1838 m. birželį Sidnis Rigdonas pasakė audringą kalbą, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Druskos pamokslas“. Jis paminėjo Mato 5:13 ir pasakė, kad jei druska praranda savo skonį, ji niekam netinka ir turi būti išmesta, turėdamas omenyje, kad palikusieji Bažnyčią turi būti išvaryti iš šventųjų tarpo. Be to, 84 šventieji pasirašė dokumentą, nurodantį apaštalams išvykti iš šalies. Po dviejų savaičių, liepos 4 d., Sidnis pasakė kalbą, kurioje pažadėjo, kad šventieji ginsis, net jei tai taps „naikinančiu karu“. Nors abi šios kalbos prieštaravo Viešpaties nurodymui „siek[ti] taikos“ (DS 105:38), jos buvo išspausdintos ir nenariams sukėlė didelį nerimą. (Žr. Church History in the Fulness of Times, 191–92.)

Kai 1838 m. rugpjūčio 6 d. Galatine, Misūrio valst., grupė šventųjų atėjo balsuoti, juos užpuolė grupė Misūrio gyventojų. Šventieji atsakė tuo pačiu ir keletas vyrų abiejose pusėse buvo sužaloti. Šis incidentas iššaukė kitus konfliktus bei grasinimus ir padidino nesusipratimą tarp pastarųjų dienų šventųjų ir jų kaimynų Misūryje. (Žr. Journals, Volume 1: 1832–1839, vol. 1, Journals series, The Joseph Smith Papers [2008], 298–301.)

Tuo metu naujai atsivertusysis, vardu Samsonas Avardas, sudarė slaptas priesaikas su tais, kurie norėjo jungtis prie jo ir susiburti į grupę, pasivadinusią Dano gimine. Avardas nurodinėjo puldinėti ir plėšti Misūrio gyventojus, sakydamas, kad tai padės įkurti Dievo karalystę.

Avardas įtikino savo pasekėjus, kad jo nurodymai ateina iš Pirmosios Prezidentūros. Vėliau tiesa išaiškėjo ir Avardas buvo pašalintas iš Bažnyčios. Avardo veiksmai smarkiai pakenkė Bažnyčios įvaizdžiui ir buvo viena iš pranašo įkalinimo Liberčio kalėjime priežasčių.

1838 m. spalį įvyko susirėmimas tarp kai kurių Bažnyčios narių ir Misūrio milicijos. Perdėtos šio susirėmimo ataskaitos pasiekė gubernatorių Bogsą, kuris išleido išnaikinimo įsaką: „Su mormonais turi būti elgiamasi kaip su priešais ir, esant reikalui, vardan viešos ramybės jie turi būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos“ (cituota iš History of the Church, 3:175). Netrukus Far Vesto miestą apsupo milicija, savo pajėgomis santykiu penki prieš vieną viršijusi šventuosius. Pranašas Džozefas Smitas ir kiti vadovai buvo įkalinti Liberčio kalėjime, kuriame praleido visą žiemą. Likę šventieji buvo priversti palikti valstiją. (Žr. Church History in the Fulness of Times, 199–200, 204, 208.)

Šventieji buvo priversti palikti Far Vestą ir išvykti iš Misūrio.

Nagrinėdami šį laikotarpį galime atpažinti tokį principą: Mūsų veiksmai ir žodžiai gali paveikti kitų nuomonę apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Kodėl, jūsų manymu, svarbu pripažinti, kad kai kurių pirmųjų Bažnyčios narių veiksmai sustiprino neigiamą dalies Misūrio gyventojų požiūrį į Bažnyčią?

Nors mūsų neteisingi veiksmai gali paskatinti kitus galvoti neigiamai apie Bažnyčią, mes taip pat galime žodžiais ir darbais padėti kitiems apie Bažnyčią galvoti gerai.

4. Savo Raštų studijavimo žurnale užsirašykite, ką patyrėte, matydami, kaip kažkieno žodžiai arba veiksmai padėjo kitam žmogui susidaryti teigiamą nuomonę apie Bažnyčią.

Stenkitės rasti būdų kitą savaitę tinkamai atstovauti Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Viešpats palaimins jus, kai tai darysite.

Svarbus principas, kurio galime išmokti iš šio Bažnyčios istorijos laikotarpio: Mūsų liudijimai bus sustiprinti, kai nuspręsime sunkumus pereiti su tikėjimu ir nedvejoti.

5. Raštų studijavimo žurnale atsakykite: Ką darysiu kitaip dėl šiandien išmoktų doktrinų ir principų?

6. Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

   Pamoką „Bažnyčia keliasi į šiaurės Misūrį“ išstudijavau ir jos užduotis atlikau (data).

   Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: