30 dalis. 4 diena

Pionieriai su rankiniais vežimėliais, 1856–1860 m.

Įvadas

1847 m. į Druskos Ežero slėnį atvykę šventieji ėmėsi darbo, kad sukauptų žemės ūkio ir kitų atsargų vėliau atvyksiantiems imigrantams. 1851 m. rugsėjį prezidentas Brigamas Jangas ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje dar kartą sušaukė visus šventuosius, gyvenančius Ajovoje ir visame pasaulyje, susirinkti Druskos Ežero slėnyje. Daug pastarųjų dienų šventųjų didžiai aukodamiesi atsiliepė į prezidento Jango kvietimą. Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai buvo pasiųsti prižiūrėti migraciją ir 1852 m. į Druskos Ežero slėnį atkeliavo daugiau šventųjų nei kuriais nors kitais metais. Taip pat nuo 1856 iki 1860 m. daug šventųjų keliavo į Druskos Ežero slėnį rankinių vežimėlių grupėmis.

Šventieji paklūsta patarimui rinktis Druskos Ežero slėnyje

Įsivaizduokite, kad jums buvo pasakyta pėsčiomis keliauti apie 2090 kilometrų traukiant vežimėlį ir leista pasiimti apie 7,7 kilogramus asmeninių daiktų. Ar sutiktumėte taip keliauti?

Nuo 1856 iki 1860 m. beveik 3000 šventųjų pasirinko keliauti į vakarus per Jungtinių Valstijų lygumas į Jutą traukdami savo mantą rankiniuose vežimėliuose. Dauguma tų grupių vežimėliuose traukė atsargas, asmeninius daiktus bei maistą ir ėjo iš Ajovos miesto, Ajovos valst., į Solt Leik Sitį, Jutos valst. Paskutinės trys grupės kelionę pradėjo Florense, Nebraskos valstijoje.

Jeigu galite, surinkite savo namuose kai kuriuos daiktus, kuriuos norėtumėte pasiimti su savimi, jeigu būtumėte pionierių su rankiniais vežimėliais grupėje. Pasverkite tuos daiktus, kad įsivaizduotumėte, kiek galėtumėte paimti, neviršydami maždaug 7,7 kg svorio limito.

pionieriai su rankiniais vežimėliais

Nagrinėdami šią pamoką apmąstykite klausimą, kodėl, jūsų manymu, šventieji buvo pasiryžę tiek daug aukoti, kad nuvyktų į Jutą?

Daugelis Bažnyčios narių, įskaitant gyvenančius už Jungtinių Valstijų ribų, norėjo susirinkti su šventaisiais Jutos valstijoje. Tačiau daugelis tų žmonių neturėjo pakankamai pinigų ten nusigauti. Dėl šios priežasties prezidentas Brigamas Jangas 1849 m. įsteigė Nuolatinį emigracijos fondą. Tas fondas suteikė emigrantams paskolą, padedančią jiems susimokėti už kelionę ir atsargas. Dėl įvairių finansinių problemų tas fondas išseko 1855 m. ir prezidentas Jangas susirūpino, kad jo nepakaks padėti šventiesiems, norintiems emigruoti 1856 m. Jis pasiūlė, kad tie emigrantai, kuriems reikėjo fondo paramos, keliautų vietoj vežimų naudodami rankinius vežimėlius. Rankiniai vežimėliai buvo daug pigesni ir leido emigruoti didesniam skaičiui šventųjų.

Jungtinių Valstijų žemėlapis

Nors kelionė buvo sudėtinga, 8 iš 10 rankinių vežimėlių grupių nuo 1856 iki 1860 m. savo kelionę baigė sėkmingai. Vidutinis mirtingumas jų grupėse siekė apie 3 procentus, o tai prilygo tipinės vežimų grupės narių mirtingumui. Tačiau 1856 m. ketvirtoji ir penktoji rankinių vežimėlių grupės išvyko vėlyvu metų laiku ir patyrė didžiulių sunkumų. Tai buvo Vilio rankinių vežimėlių grupė, kuriai vadovavo Džeimas G. Vilis, ir Martino rankinių vežimėlių grupė, kuriai vadovavo Edvardas Martinas. Nuėjus maždaug 1600 kilometrų į vakarus nuo Ajovos, grupėms pavojingai pradėjo stigti maisto ir atsargų. Abi grupės taip pat pateko į nuožmias žiemos pūgas, kurios sulėtino jų tempą. Tie šventieji baisiai nukentėjo nuo speigo ir sniego.

1856 m. spalio 19 d. Martino rankinių vežimėlių grupės nariai pūgos metu turėjo persikelti per plačią upę. Daug grupės narių, įskaitant Aaroną Džeksoną, buvo nusilpę ir ligoti, todėl persikėlimas per upę jiems stipriai pakenkė. Elizabet Džekson taip aprašė tai, kas po kelių dienų nutiko jos vyrui:

„Apie devintą valandą vakaro nuėjau gulti. […] Išmiegojau, kaip man atrodė, maždaug iki vidurnakčio. Buvo nepakenčiamai šalta. Oras buvo žvarbus. Įsiklausiau, kad išgirsčiau savo vyro kvėpavimą, – jis gulėjo labai ramus. Jo negirdėjau. Išsigandau. Uždėjau ranką ant jo kūno ir su siaubu supratau, kad pasitvirtino didžiausios mano baimės. Mano vyras buvo negyvas. […] Šaukiausi kitų kartu palapinėje gyvenančių pagalbos. Jie niekuo negalėjo man padėti. […] Prašvitus keli vyrai iš mūsų grupės paruošė kūną laidotuvėms. […] Jie suvyniojo jį į antklodę ir paguldė kartu su trylika kitų, kurie mirė, o tada užklojo sniegu. Žemė buvo taip įšalusi, kad jie negalėjo iškasti kapo“ (Leaves from the Life of Elizabeth Horrocks Jackson Kingsford [1908], 6–7; taip pat žr. history.lds.org).

pionieriai su rankiniais vežimėliais

1. Jeigu galėtumėte parašyti laišką, kurį Elizabet Džekson galėtų perskaityti tuo sunkiu metu, ką būtumėte jai parašę, kad paskatintumėte ją nepasiduoti? Raštų studijavimo žurnale parašykite trumpą laišką Elizabet.

Likusioje pasakojimo apie Elizabet dalyje ieškokite jos tikėjimo įrodymų:

„Jis buvo paliktas ten miegoti ramybėje iki suskardens Viešpaties trimitas ir mirusieji Kristuje pabus ir išeis pirmojo prisikėlimo rytą. Tada mes vėl sujungsime savo širdis ir gyvybes ir amžinybė suteiks mums nesibaigiantį gyvenimą.

Nemėginsiu nusakyti to, ką jaučiau taip pasilikusi našle su trimis vaikais tokiomis nepakeliamomis sąlygomis. Neįstengiu to padaryti. Tačiau tikiu, kad viską užrašantis angelas archyvuose viršuje tai įrašė ir mano kančios dėl Evangelijos bus pašventintos mano labui“ (Leaves, 7; taip pat žr. history.lds.org).

2. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Koks, remiantis Elizabet pasakojimu, yra mūsų kančių ir aukų dėl Evangelijos tikslas?

   2. Žodžiai „pašventintos mano labui“ reiškia, kad Elizabet kančios bus padarytos šventos ir bus jai į naudą. Nors jums gal ir neteks kentėti taip, kaip kentėjo ji, bet kaip jums gali tekti kentėti dėl Evangelijos? Kaip tie patyrimai gali jus palaiminti?

Per kelias dienas po Aarono Džeksono mirties Martino grupė pasistūmėjo maždaug 16 kilometrų į priekį. Tuo metu mirė daug žmonių. Vieną naktį toje kelionės atkarpoje niekas neturėjo pakankamai jėgų palapinėms pastatyti. Elizabet Džekson atsisėdo ant akmens ant kelių laikydama vieną vaiką, o kiti du atsisėdo jai iš šonų. Taip ji išbuvo iki ryto. Elizabet neteko vilties. Paskui spalio 27 dienos vakarą ji patyrė tai, kas suteikė jai viltį išsigelbėti:

„Bus nesunku suprasti, kad tokiomis nepalankiomis sąlygomis buvau prislėgta. Buvau maždaug už dešimties ar vienuolikos tūkstančių kilometrų nuo savo gimtosios šalies, laukiniame, uolėtame ir kalnuotame krašte, visiškai nuskurdusi, žemę dengė sniegas, vandenis – ledas, o aš buvau su trimis tėvo netekusiais vaikais, beveik neturėdama kuo apsaugoti jų nuo negailestingos pūgos. Kai tąnakt, spalio 27, ėjau gulti, patyriau pribloškiantį apreiškimą. Sapne prie manęs stovėjo mano vyras ir pasakė: „Pralinksmėk, Elizabet, išvadavimas jau arti“ (Leaves, 8; taip pat žr. history.lds.org).

Elizabet sapnas išsipildė. Kitą dieną Martino rankinių vežimėlių grupę pasiekė pirmieji gelbėtojai iš Solt Leik Sičio.

1856 m. spalio 4 d., prieš kelias savaites iki žiemos pūgoms užklumpant rankinių vežimėlių grupes, keliautojai pranešė prezidentui Brigamui Jangui, kad pionierių grupės vis dar yra lygumose už šimtų kilometrų. Kitą dieną sekmadieniniame susirinkime Brigamas Jangas kalbėjo apie tų pionierių su rankiniais vežimėliais gelbėjimą:

Prezidentas Brigamas Jangas

„Daug mūsų brolių ir seserų yra lygumose su rankiniais vežimėliais, ir galbūt daugelis šiuo metu yra už 700 mylių [maždaug 1100 kilometrų] nuo čia, ir juos reikia atgabenti čionai, mes privalome jiems pasiųsti pagalbą. […]

Tokia yra mano religija; taip man sako Šventoji Dvasia, kurią aš turiu, kad turime gelbėti tuos žmones. […] Tai išgelbėjimas, kurio dabar siekiu, kad išgelbėtume savo brolius, kurie tikrai pražus arba baisiai kentės, jeigu mes nenusiųsime jiems pagalbos.

Aš kreipsiuosi į vyskupus šiandien, nelauksiu rytojaus ar kitos dienos, dėl šešiasdešimties gerų mulų ir dvylikos ar penkiolikos vežimų, […] taip pat dvylikos tonų miltų ir keturiasdešimties gerų važnyčiotojų, neskaitant tų, kurie juos veš. […]

Sakau jums visiems, kad jūsų tikėjimas, religija ir religijos išpažinimas niekada neišgelbės nė vieno iš jūsų celestialinėje mūsų Dievo karalystėje, jei nevykdysite tokių principų, kokių dabar jus mokau. Važiuokite ir atvežkite tuos lygumose esančius žmones“ (“Remarks,” Deseret News, Oct. 15, 1856, 252).

Kokio principo prezidentas Brigamas Jangas mokė šventuosius?

Daug vyrų ir moterų priėmė pranašo kvietimą padėti kenčiantiems šventiesiems. Praėjus dviem dienoms nuo prezidento Jango pamokslo vyrai išvyko ieškoti imigrantų, važiuodami su vežimais, pilnais atsargų.

3. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kodėl tas gelbėjimas Druskos Ežero slėnio šventiesiems galėjo būti auka?

   2. Ką mes galime paaukoti, kad padėtume turintiems fizinių poreikių?

   3. Ką mes galime paaukoti, kad padėtume turintiems dvasinių poreikių?

1856 m. spalio 21 d. Vilio grupę pasiekė pirmieji gelbėtojų vežimai. Kai kurios iš tų vežimų komandų pasiliko ten, tačiau dauguma jų važiavo toliau, kad padėtų Martino rankinių vežimėlių grupei. Spalio 23 d. Vilio grupė keliavo maždaug 24 kilometrus speige. Pirmų 5 kilometrų ruože reikėjo kopti į 180 metrų aukščio kalvą, kuri vadinosi Roki Ridžu.

Prezidentas Džeimsas E. Faustas iš Pirmosios Prezidentūros pasakojo apie jaunų pionierių vaikų Vilio grupėje drąsą:

Prezidentas Džeimsas E. Faustas

„Trylika Vilio grupės narių, mirusių nuo šalčio, išsekimo ir bado, yra palaidoti bendrame kape Rok Kryk Holove. […] Du iš palaidotųjų Rok Kryk Holove buvo jauni didvyriai vaikai: Bodilė [Mortensen, vienuolikos metų] iš Danijos ir vienuolikmetis Džeimsas Kirkvudas iš Škotijos.

Bodilei, pasirodo, buvo pavesta rūpintis keliais mažais vaikais jiems kopiant per Roki Ridžą. Atvykus į stovyklavietę ji turbūt buvo nusiųsta atnešti malkų. Ji buvo rasta mirtinai sušalusi, atsirėmusi į savo vežimėlio ratą, rankose suspaudusi pelyną.

Leiskite man papasakoti jums apie Džeimsą Kirkvudą. Džeimsas buvo kilęs iš Glazgo, Škotijos. Keliaujant į vakarus Džeimsas ėjo kartu su savo našle motina ir trimis broliais, vienas kurių buvo luošas devyniolikmetis Tomas, kuriam reikėjo važiuoti rankiniame vežimėlyje. Keliaujant Džeimso pagrindinė pareiga buvo rūpintis savo mažuoju keturmečiu broliu Džozefu, o motina ir vyriausias brolis Robertas tempė vežimėlį. Jiems kopiant į Roki Ridžą snigo ir pūtė žvarbus vėjas. Visai grupei prireikė [dvidešimties] valandų, kad nueitų dvidešimt keturis kilometrus. Kai mažasis Džozefas pavargo ir nebegalėjo eiti, Džeimsas, jo vyresnis brolis, turėjo jį nešti. Atsilikę nuo visos grupės Džeimsas ir Džozefas lėtai pasiekė stovyklavietę. Kai jie pagaliau pasiekė laužavietę, Džeimsas „taip uoliai vykdęs savo užduotį, susmuko ir mirė nuo išsekimo ir persitempimo“ (“A Priceless Heritage,” Ensign, Nov. 1992, 84–85).

Prezidentas Tomas S. Monsonas paaiškino, kaip šiais laikais galime laikytis pagalbos stokojantiems principo. Skaitydami tai, ko jis mokė, ieškokite, kokiais dar būdais šiais laikais galime padėti kitiems.

Prezidentas Tomas S. Monsonas

„Daug metų tarnaudamas vyriausiuoju įgaliotiniu pabrėžiau poreikį gelbėti mūsų brolius ir seseris iš daugybės situacijų, kurios neleidžia jiems turėti visų Evangelijos siūlomų palaimų. Nuo tada, kai tapau Bažnyčios prezidentu, jaučiau padidėjusį būtinumą mums imtis šio gelbėjimo darbo. Kai ištikimi Bažnyčios nariai su meile ir supratingumu ištiesė pagalbos ranką, daug žmonių sugrįžo į visišką aktyvumą ir savo gyvenime mėgaujasi papildomais palaiminimais. Tačiau šiame darbe dar daug ką reikia nuveikti ir aš skatinu visus toliau tiesti pagalbos ranką ir gelbėti. Viešpats taip sakė: „Sutvirtėjęs stiprink brolius“ (Luko 22:32)“ (“Reach Out to Rescue”; LDS.org).

4. Raštų studijavimo žurnale aprašykite situaciją, kada matėte ką nors padedant tiems, kuriems reikėjo dvasinės arba fizinės pagalbos. Kaip tas žmogus padėjo? Kaip ta tarnystė palaimino tiek tarnaujantį, tiek tuos, kuriems jis tarnavo?

Akimirką pagalvokite, kam iš aplinkinių reikia dvasinės arba fizinės pagalbos. Kaip galite jiems padėti?

Šis pasakojimas gali padėti jums atpažinti palaiminimus, kuriuos šventieji gavo ištikimai ištvėrę kančias:

pionieriai ir angelai sniege

1856 m. Frensis ir Betsė Vebsteriai turėjo pakankamai pinigų, kad į Jutą galėtų keliauti vežimu, tačiau jie paaukojo savo pinigus Nuolatiniam emigracijos fondui. Jų paaukojimai leido dar devyniems asmenims keliauti su rankiniais vežimėliais. Brolis Vebsteris ir sesuo Vebster, kuri laukėsi kūdikio, keliavo į Solt Leik Sitį Martino rankinių vežimėlių grupėje ir kentėjo kartu su kitais grupės nariais.

Po daugelio metų brolis Vebsteris sėdėjo sekmadieninės mokyklos pamokoje ir klausėsi, kaip kai kurie Bažnyčios nariai kritikavo Bažnyčios vadovus dėl rankinių vežimėlių tragedijos. Negalėdamas tvardytis jis atsistojo ir paliudijo apie buvimo Martino rankinių vežimėlių grupėje palaiminimus:

„Prašau jūsų liautis taip kritikuoti, nes aptarinėjate tai, ko neišmanote. Šalti istoriniai faktai čia nieko nereiškia, nes jie tinkamai nepaaiškina šių klausimų. Ar buvo klaida išsiųsti rankinių vežimėlių grupę tokį vėlyvą metų laiką? Taip. Tačiau aš buvau toje grupėje ir mano žmona buvo joje. […] Mes iškentėjome daugiau, nei galite įsivaizduoti, o daugelis mirė nuo šalčio ir bado. Bet ar jūs kada nors girdėjote, kad likęs gyvas tos grupės narys ištartų bent žodį kritikos? […] Kiekvienas iš mūsų išgyvenome turėdami tobulą žinojimą, kad Dievas gyvas, nes mes didžiausiuose sunkumuose susipažinome su Juo.

Turėjau traukti savo vežimėlį, kai buvau taip nusilpęs ir pavargęs nuo ligos ir maisto stokos, kad vos galėjau žengti pėdą po pėdos. Pažiūrėjau į priekį ir pamačiau smėlėtą ruožą ar kalvos šlaitą ir pasakiau, kad galėsiu nueiti tik iki jo ir ten pasiduosiu, nes nepajėgsiu tempti savo naštos per jį. Nuėjau iki to smėlio ir, kai jį pasiekiau, vežimėlis pradėjo mane stumti. Aš daugelį kartų atsigręždavau pasižiūrėti, kas gi stumia mano vežimėlį, bet mano akys nieko nematė. Tada supratau, kad ten buvo Dievo angelai.

Ar aš gailėjausi, kad nusprendžiau vykti su rankiniu vežimėliu? Ne. Nei tada, nei bet kurią kitą savo gyvenimo minutę po to. Sumokėti kainą, kurią sumokėjome, kad susipažintume su Dievu, buvo privilegija, ir esu dėkingas, kad man teko ta privilegija vykti su Martino rankinių vežimėlių grupe“ (iš William R. Palmer, “Pioneers of Southern Utah,” The Instructor, May 1944, 217–218).

Iš Frensio Vebsterio liudijimo galite sužinoti tokį principą: Jeigu ištikimai ištversime kentėjimą, galėsime susipažinti su Dievu.

5. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kokį ištikimai ištvėrusių kentėjimus elgesį ar požiūrį pastebėjote?

   2. Kaip jūs susipažinote su Dievu per sunkumus, su kuriais jums teko susidurti?

6. Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

   Pamoką „Pionieriai su rankiniais vežimėliais, 1856–1860 m.“ išstudijavau ir užduotis atlikau (data).

   Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: