2 oficialus pareiškimas

Įvadas

Dvidešimtajame amžiuje misionieriškas darbas išplito visame pasaulyje. Bažnyčios vadovai meldė vadovavimo dėl kunigystės pašventinimų ir šventyklos apeigų apribojimų afrikietiškos kilmės Bažnyčios nariams. Galutinis apreiškimas atėjo Bažnyčios prezidentui Spenseriui V. Kimbolui ir 1978 m. birželio 1 d. Solt Leiko šventykloje buvo patvirtintas jo patarėjų Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių. Tą apreiškimą jie paskelbė 1978 m. birželio 8 d. datuotame laiške.

2 oficialus pareiškimas

Viešpats apreiškia, kad kunigystė ir šventyklos palaiminimai gali būti pasiūlyti kiekvienam vertam Bažnyčios nariui

Įsivaizduokite, kad turite draugą, kuris yra pastarųjų dienų šventasis ir jam kyla sunkumų ieškant atsakymų į kai kuriuos klausimus dėl Bažnyčios doktrinos, taisyklių ir tvarkos.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, ką daryti paskatintumėte savo draugą?

Šiame prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginyje pažymėkite tas dalis, kurios ypač praverstų jums:

„O kaip dėl abejonių ir klausimų? Kaip sužinote, kad Evangelija yra tikra? Ar gerai, jei kyla klausimų apie Bažnyčią ir doktriną? Mano brangūs jaunieji draugai, mes esame klausimus užduodantys žmonės, nes žinome, kad teiravimasis veda prie tiesos. Tai yra kelias, nuo kurio Bažnyčia prasidėjo, – nuo vieno jauno žmogaus, kuriam kilo klausimų. Tiesą sakant, nežinau, kaip kažkas gali sužinoti tiesą, neužduodamas klausimų. Raštuose retai aptiksite apreiškimą, kuris nebuvo atsakymas į kokį nors klausimą. Kada tik kildavo klausimas ir Džozefas Smitas nežinodavo atsakymo, jis kreipdavosi į Viešpatį, ir to rezultatas yra nuostabūs apreiškimai Doktrinoje ir Sandorose. Dažnai Džozefo gautos žinios pranoko pradinį klausimą. Taip yra todėl, kad Viešpats ne tik gali atsakyti į mūsų užduodamus klausimus, bet, kas yra dar svarbiau, Jis gali duoti mums atsakymus į klausimus, kuriuos turėtume užduoti. Įsiklausykime į tuos atsakymus.

Misionieriškas Bažnyčios darbas remiasi sąžiningais besidominčiaisiais, užduodančiais nuoširdžius klausimus. Teiravimasis yra liudijimo gimtinė. Kai kurie gali jaustis sutrikę arba neverti, nes jiems kyla sudėtingų klausimų dėl Evangelijos, tačiau jie neturėtų taip jaustis. Klausimų uždavimas nėra silpnumo ženklas; tai yra augimo pirmtakas.

Dievas įsakė mums ieškoti atsakymų į mums kylančius klausimus (žr. Jokūbo 1:5–6) ir tik prašo, kad ieškotume „nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų“ (Moronio 10:4). Kai tai darome, „Šventosios Dvasios galia“ mums gali būti atskleista tiesa apie viską (Moronio 10:5).

Nebijokite, užduokite klausimus. Būkite smalsūs, tačiau neabejokite! Visuomet tvirtai laikykitės savo tikėjimo ir jau gautos šviesos. Kadangi mirtingajame gyvenime matome netobulai, ne viskas dabar atrodys prasminga. […]

Atsakymų ieškojimas į turimus klausimus gali priartinti jus prie Dievo, sustiprinti jūsų liudijimą, o ne išjudinti jį. Tiesa, kad „tikėjimas nereiškia tobulo pažinimo“ (Almos 32:21), bet vadovaudamiesi savo tikėjimu, kasdien visomis aplinkybėmis pritaikydami Evangelijos principus, ragausite saldžių Evangelijos vaisių ir pagal tą vaisių žinosite jos teisingumą (žr. Mato 7:16–20; Jono 7:17; Almos 32:41–43)“ („The Reflection in the Water“ [Church Educational System fireside address, Nov. 1, 2009], LDS.org).

Šis pasakojimas pavaizduoja, kaip du žmonės, Helvecijus ir Ruda Martinsai, užduodami klausimus norėjo sužinoti ir suprasti tiesą:

„Vieną giedrą 1972 m. balandžio naktį […] Helvecijus Martinsas mąstė apie savo šeimos tiesos paieškas. Jiedu su žmona Ruda domėjosi daugeliu religijų, bet nė viena negalėjo užpildyti dvasinės tuštumos. Jis sakė: „Tą naktį kalbėjausi su Dievu prašydamas pagalbos“ (“Elder Helvécio Martins of the Seventy,” Ensign, May 1990, 106).

Po kelių dienų į jų namus Rio de Žaneire, Brazilijoje, atėjo misionieriai. Vyresnysis Martinsas taip prisiminė: „Tą akimirką, kada tie du jauni vyrai įžengė į mūsų butą, staiga dingo visas mano niūrumas ir dvasinis diskomfortas ir jį pakeitė ramybė ir romumas, kuris, žinau, atėjo dėl Šventosios Dvasios poveikio“ (with Mark Grover, The Autobiography of Elder Helvécio Martins [1994], 43).

Helvecijus ir Ruda, kurie yra afrikietiškos kilmės, bendravo su misionieriais ir Helvecijus paklausė apie juodaodžių žmonių vaidmenį Bažnyčioje. Martinsai sužinojo, kad tuo metu Bažnyčios taisyklės neleido juodaodžiams afrikietiškos kilmės vyrams būti įšventintiems į kunigystę. Tai paskatino juos užduoti daugiau klausimų misionieriams.

Jeigu būtumėte Martinsų šeimos padėtyje, kokių klausimų jums kiltų sužinojus apie kunigystės apribojimus?

Šis teiginys yra 2013 m. leidimo Raštų 2 oficialaus pareiškimo įvadas. Skaitydami šį teiginį ieškokite atsakymų į klausimus, kurie gali kilti žmonėms dėl kunigystės apribojimo.

„Mormono Knyga moko, kad „Dievui visi yra vienodi“, tiek juodi, tiek balti, tiek vergai, tiek laisvi, tiek vyrai, tiek ir moterys (žr. 2 Nefio 26:33). Bažnyčios istorijoje visų rasių ir etninių grupių žmonės daugybėje šalių būdavo krikštijami ir gyveno kaip ištikimi Bažnyčios nariai. Džozefo Smito laikais keli juodaodžiai Bažnyčios nariai vyrai buvo įšventinti į kunigystę. Bažnyčios istorijos pradžioje jos vadovai liovėsi suteikinėti kunigystę afrikietiškos kilmės juodaodžiams vyrams. Bažnyčios užrašuose nėra aiškių užuominų, kaip prasidėjo tokia praktika. Bažnyčios vadovai manė, kad norint pakeisti tokią praktiką reikia apreiškimo iš Dievo, ir pamaldžiai siekė vadovavimo. Bažnyčios prezidentas Spenseris V. Kimbolas gavo apreiškimą ir 1978 m. birželio 1 d. Solt Leiko šventykloje jis buvo patvirtintas kitų Bažnyčios vadovų. Apreiškimas pašalino visus kadaise taikytus su rase susijusius kunigystės apribojimus.“

Raštų studijavimo žurnale atsakykite, į kokius klausimus dėl kunigystės apribojimo galima atsakyti remiantis šiuo teiginiu?

Atkreipkite dėmesį į šią anksčiau pateikto teiginio eilutę: „Bažnyčios užrašuose nėra aiškių užuominų, kaip prasidėjo tokia praktika.“ Nors kai kurie žmonės gali nurodyti priežastis, kodėl afrikietiškos kilmės vyrams kurį laiką nebuvo suteikiama kunigystė, tos priežastys tikriausiai nėra tikslios. Šis 2 oficialaus pareiškimo įvado teiginys atspindi oficialią Bažnyčios poziciją.

Skaitydami šią pastraipą ieškokite, ką darė Martinsų šeima po to, kai sužinojo apie sugrąžintą Evangeliją:

1972 m. liepos 2 d. Martinsų šeima buvo pakrikštyta ir ištikimai tarnavo Bažnyčioje. Kada jų vyriausias sūnus Markusas gavo patriarchalinį palaiminimą, jame buvo pažadėta, kad jis skelbs Evangeliją. Nors tuometinis kunigystės apribojimas neleido Markusui tarnauti nuolatinėje misijoje, jo tėvai atidarė taupomąją sąskaitą misijai. 1975 m. Bažnyčia pranešė, kad San Paule, Brazilijoje, bus statoma šventykla. Prisidėdama prie lėšų rinkimo sesuo Martins pardavė savo papuošalus. Brolis Martinsas ištikimai tarnavo šventyklos viešųjų ryšių komitete. Martinsų šeima aukojosi, nors manė, kad neturės galimybės šventykloje gauti kunigystės apeigų.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kodėl, jūsų manymu, Martinsų šeima norėjo pasikrikštyti ir ištikimai tarnauti Bažnyčioje, nors tuo metu jiems galiojo kunigystės apribojimas?

Palyginkite savo atsakymą su šiuo vyresniojo Martinso pasakytu teiginiu: „Mes radome tiesą ir niekas negalėjo mums sutrukdyti jos laikytis. […] Kai Dvasia sako jums, kad Evangelija yra tiesa, […] kaip galite tai neigti?“ (Iš “Elder Helvécio Martins of the Seventy,” 106.)

Kadangi Martinsų šeima gavo liudijimą per Šventąją Dvasią, jie galėjo eiti pirmyn, pasitikėdami Viešpačiu ir nepaisydami to, ko nesuprato.

Ne tik Martinsų šeima, bet ir tūkstančiai afrikietiškos kilmės žmonių įvairiose tautose pažino sugrąžintosios Evangelijos teisingumą per tuos iki 1978 m. apreiškimo buvusius dešimtmečius. Bažnyčios vadovai Solt Leik Sityje gavo gausybę laiškų iš nepakrikštytų atsivertusiųjų Nigerijoje ir Ganoje, prašančių atsiųsti misionierius į Afriką. Daug metų Bažnyčios vadovai su malda svarstė tą klausimą, tačiau jautė, kad dar neatėjo laikas siųsti misionierių į Afriką, kur vietiniai nariai negalės pirmininkauti ar atlikti apeigų.

2 oficialiame pareiškime yra oficialus pranešimas apie 1978 m. birželio 1 d. prezidento Spenserio V. Kimbolo gautą apreiškimą. Perskaitykite pirmą pastraipą po kreipiniu „Brangūs broliai“ ir ieškokite, ką Bažnyčios vadovai sakė matę.

Kas įkvėpė Bažnyčios vadovus, kada jie matė Viešpaties darbo plėtrą?

Perskaitykite pastraipą, prasidedančią „žinodami prieš mus buvusių“. Ieškokite, kaip Bažnyčios vadovai veikė pagal jiems įkvėptą troškimą.

Kaip prezidentas Kimbolas ir kiti Bažnyčios vadovai veikė pagal jiems įkvėptus troškimus?

Ši pastraipa padeda mums suprasti, kad pranašai siekia Viešpaties vadovavimo ir nurodymų Bažnyčiai. Galite šį principą užsirašyti Raštuose.

Atkreipkite dėmesį, kad antroji pastraipa prasideda fraze „žinodami […] pranašų […] duotus pažadus“. Ši frazė moko mus, kad Bažnyčios vadovai žinojo, jog tam tikru metu visiems vertiems vyrams bus suteikta galimybė gauti kunigystę. Daugelį metų iki 1978 m. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas aptarinėjo kunigystės apribojimą ir meldėsi dėl jo. Bažnyčios vadovai jautė, kad norint pakeisti apribojimą, kuris buvo nustatytas daugiau nei prieš šimtmetį, reikėjo apreiškimo. Kurį laiką tas klausimas nedavė ramybės prezidentui Kimbolui ir jis dažnai vienas ėjo į šventyklą pasimelsti dėl jo.

Perskaitykite 2 oficialaus pareiškimo pastraipas, prasidedančias frazėmis „Jis išgirdo mūsų maldas“ ir „Mes iškilmingai pareiškiame“, ir ieškokite Viešpaties atsakymo į prezidento Kimbolo, jo patarėjų Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių maldas. Galite pažymėti, ką radote.

Šios pastraipos padeda mums suprasti, kad Viešpats vadovauja Savo Bažnyčiai per apreiškimą savo pranašams. Šią doktriną galite užsirašyti Raštuose.

Šis apreiškimas stipriai paveikė žmones visame pasaulyje. Perskaitykite, kaip reagavo Helvecijus Martinsas ir jo žmona Ruda, kada sužinojo apie šį apreiškimą: „Negalėjau sulaikyti savo emocijų. Mudu su Ruda nuėjome į mūsų miegamąjį, atsiklaupėme ir meldėmės. Dėkodami Dangiškajam Tėvui už įvykį, apie kurį galėjome tik svajoti, verkėme. Ta diena iš tiesų atėjo, ir tai nutiko mums esant gyviems“ (Autobiography, 69–70).

Martinsų šeima buvo užantspauduota šventykloje. Jų sūnus Markusas buvo pirmasis afrikietiškos kilmės Bažnyčios narys, tarnavęs misijoje po apreiškimo, panaikinusio kunigystės apribojimą. Helvecijus Martinsas tapo vietiniu kunigystės vadovu ir galiausiai buvo pašauktas tarnauti Antrojo Septyniasdešimties kvorumo nariu.

Netrukus po to, kai buvo gautas apreiškimas, panaikinęs kunigystės apribojimą, į Afriką buvo nusiųsti misionieriai. Nuo tada tame žemyne buvo pastatytos šventyklos ir šimtai tūkstančių žmonių patys ir už savo mirusius protėvius priėmė Evangelijos apeigas.

Jūsų gali kas nors paklausti, kodėl Bažnyčia kurį laiką neįšventino į kunigystę afrikietiškos kilmės vyrų. Pagalvokite, kaip atsakytumėte į šį klausimą. Daugiau informacijos ieškokite internete adresu LDS.org, pasirinkę Gospel Topics ieškokite race and the priesthood.

Yra tinkama paaiškinti kitiems, kad mes nežinome, kodėl prasidėjo kunigystės apribojimas. Jūs taip pat galite paliudyti ir pasidalyti žinomomis tiesomis, tokiomis kaip tos, kurias sužinojote šioje pamokoje. Raštų studijavimo žurnale užrašykite, kaip atsakytumėte į klausimus, kodėl Bažnyčia kurį laiką neleido įšventinti į kunigystę afrikietiškos kilmės vyrų. Rašydami savo atsakymą galite pasinaudoti Martinsų šeimos pavyzdžiu bei 2 oficialaus pareiškimo įvadu, esančiu 2013 m. Raštų leidime.
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Pamoką 2 oficialus pareiškimas išstudijavau ir užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: