Doktrinos ir Sandorų 127 skyrius – tai 1842 m. rugsėjo 1 d. datuotas pranašo Džozefo Smito laiškas, kuriame šventiesiems nurodoma vesti užrašus apie jų už mirusiuosius atliekamus krikštus. Maždaug po savaitės Džozefas parašė kitą laišką dėl krikštų už mirusiuosius. Šis laiškas yra Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje, jame mokoma, kodėl reikia vesti užrašus apie atliktas gelbėjančias apeigas.
Džozefas Smitas džiaugiasi persekiojimais ir priespauda
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 127:1 ir raskite, kokią priespaudą 1842 m. Navū, Ilinojaus valstijoje, patyrė pranašas Džozefas Smitas.
Paaiškinkite, kad 1842 m. gegužę buvęs Misūrio gubernatorius, išleidęs šventųjų išnaikinimo įsakymą, Lilburnas V. Bogsas buvo sužeistas nežinomo tariamo žudiko. Misūrio valdžia apkaltino pranašą Džozefą Smitą Bogso žmogžudystės organizavimu ir mėgino sugrąžinti pranašą atgal į Misūrį, kad galėtų teisti. Išvykęs iš Misūrio, Džozefas Smitas jau kelerius metus gyveno Navū apylinkėje, Ilinojaus valst. Žinodamas, kad, jei grįš į Misūrį, bus nužudytas, pranašas kurį laiką slapstėsi nuo Misūrio pareigūnų vengdamas neteisėto sulaikymo. 1843 m. sausį buvo nutarta, kad mėginimai suimti Džozefą Smitą ir išduoti jį Misūriui buvo neteisėti.
Doktrinos ir Sandorų 127 skyrius – tai 1842 m. rugsėjo 1 d. datuotas laiškas, kurį Džozefas Smitas parašė Bažnyčiai keliaudamas, kad nebūtų neteisėtai suimtas Misūrio pareigūnų. Po kelių dienų šis laiškas buvo perskaitytas Navū šventiesiems.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 127:2 ir suraskite, kaip Džozefas reagavo į priespaudą. Prieš pradedant skaityti, pravartu prisiminti, kad žodis papratęs reiškia įpratęs ką nors daryti.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Kaip Džozefas Smitas reagavo į priespaudą?
Kaip mums gali padėti jo pavyzdys?
Remdamiesi tuo, ką šventiesiems parašė pranašas, sužinome, kad pasikliaudami Dangiškuoju Tėvu galėsime lengviau iškęsti negandas. Peržvelgę Doktrinos ir Sandorų 127:2 galite pasižymėti šios tiesos mokančius žodžius ir frazes.
Raštų studijavimo žurnale užrašykite vardą pažįstamo žmogaus (arba žmogaus, apie kurį girdėjote), sugebėjusio ištverti priespaudą dėl to, kad pasikliovė Dangiškuoju Tėvu. Kaip pasitikėjimas Dangiškuoju Tėvu padėjo šiam žmogui ištverti priespaudą?
Paveikslėlis
mergina meldžiasi
Pranašas Džozefas Smitas užtikrino šventuosius, kad jie gali džiaugtis, nes „Izraelio Dievas yra jų Dievas“ (DS 127:3). Skaitydami Doktrinos ir Sandorų 127:4 raskite, ką Viešpats pažadėjo kenčiantiems nuo persekiojimų.
Pagalvokite, koks buvo persekiojamų šventųjų, tęsusių Navū šventyklos statybas, tikėjimas. Kaip jų pavyzdys padeda jums, kai susiduriate su sunkiais išmėginimais?
Pranašas Džozefas Smitas pataria šventiesiems vesti jų atliekamų krikštų už mirusiuosius užrašus
Prisiminkite, kad beveik prieš pusantrų metų iki to laiko, kai Džozefas Smitas parašė šį laišką, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 127skyriuje, Viešpats pasakė šventiesiems, kad krikšto už mirusiuosius apeigos turi būti atliekamos šventykloje (žr. DS 124:30). Tačiau Viešpats laikinai leido šventiesiems krikštytis už mirusiuosius šalimais esančioje upėje ir upeliuose, kol šventykloje bus įrengta krikštykla. Įrengus krikštyklą, krikšto už mirusiuosius apeigos buvo priimtinos tik atlikus jas šventykloje. Šventieji pradėjo krikštytis už mirusiuosius Navū šventykloje 1841 metų lapkritį.
Paveikslėlis
šventyklinės vardų kortelės
Ar turėjote progą vykti į šventyklą ir krikštytis už mirusiuosius? Jei taip, ar pastebėjote prie krikštyklos sėdinčius žmones?
Remdamiesi 7 eilute, pasakykite, kodėl taip svarbu, kad registratorius būtų liudytojas krikštų metu?
Be to, kad reikalingas registratorius, iš 7 eilutės dar sužinome, kad žemėje mūsų atliekamos šventyklos apeigos suriša ir danguje. Galite pasižymėti šio principo mokančius žodžius ir frazes. Surišta danguje reiškia, kad Dievo akyse šios apeigos galioja.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip ši doktrina gali paveikti jūsų nusiteikimą dalyvauti apeigose už mirusiuosius?
Iš Doktrinos ir Sandorų 127:10–12 sužinome, kad Džozefas Smitas norėjo pamokyti šventuosius apie krikštus už mirusiuosius, bet slapstydamasis negalėjo to padaryti. Jis pažadėjo šventiesiems parašyti kitus laiškus apie krikštą už mirusiuosius ir kitas svarbias temas.
Džozefas Smitas paaiškina, kodėl registruojame išgelbėjimo apeigas
Praėjus maždaug savaitei po laiško, kuris dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 127 skyriuje, parašymo, pranašas Džozefas Smitas šventiesiems parašė dar vieną laišką apie krikštą už mirusiuosius. Šis laiškas yra Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje.
Doktrinos ir Sandorų 128:1–5 Džozefas Smitas mokė, jog vietiniai registratoriai turi būti paskirti liudyti ir registruoti krikštų už mirusiuosius apeigas. Jis taip pat mokė, kad turi būti paskirtas visuotinis registratorius, kuris sujungtų vietinių registratorių darbą į bendrus Bažnyčios užrašus.
Ar esate matę pasą? Kokias privilegijas turi paso savininkas? Kodėl kito žmogaus pasas nesuteikia leidimo jums vykti į kitą šalį? Kas nutiktų, jei mėgintumėte patekti į kitą šalį, o jūsų pase nebūtų įrašyta visa būtina informacija?
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:6–7 ir suraskite, į kokius užrašus bus žiūrima sprendžiant, ar esame tinkami patekti Dievo akivaizdon. Atkreipkite dėmesį, kad ir apaštalas Jonas ir pranašas Džozefas Smitas minėjo daugiau nei vieną knygą. Jie kalbėjo, kad „[kai] knygos buvo atverstos, buvo atversta dar viena knyga, kuri yra gyvenimo knyga“ (DS 128:6; taip pat žr. Apreiškimo 20:12). Pirmoji knyga, apie kurią kalbėjo Jonas, tai žemės užrašai, o gyvybės knyga – tai danguje vedami užrašai. Šiose knygose surašyti mūsų darbai.
Kaip žmogui, norinčiam, kad jį įleistų į kitą šalį, reikia, kad tam tikra informacija būtų įrašyta jo arba jos pase, taip tam, kad būtume įleisti Dievo akivaizdon, reikia, kad tam tikra informacija būtų įrašyta tose knygose.
Prezidentas Boidas K. Pakeris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Paveikslėlis
President Boyd K. Packer
„Nesvarbu, kokia mūsų pilietybė arba rasė, ar esame vyrai, ar moterys, nesvarbu, kuo dirbame, nesvarbu, koks mūsų išsilavinimas, kokioje kartoje gyvename, mūsų visų gyvenimas – tai kelionė namo, atgal Dievo akivaizdon į Jo celestialinę karalystę.
Apeigos ir sandoros tampa leidimu įeiti Jo akivaizdon. Gauti jas vertai – tai gyvenimo siekis; po to jas išlaikyti – tai mirtingojo gyvenimo iššūkis“ (“Covenants,” Ensign, May 1987, 24).
Doktrinos ir Sandorų 128:8 galite pasižymėti frazę „ką tik jūs surišite žemėje, būtų surišta danguje“. Tada dar kartą perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:8 ieškodami, kokį šio teiginio vertimą „pažiūrėjus iš kitos pusės“ pateikė Džozefas Smitas. Galite pasižymėti ir šią frazę.
Skaitant 8 eilutę pravartu žinoti, kad propria persona reiškia veikti atstovaujant sau pačiam ir nurodo žmones, kurie krikštijasi už save. Frazė „per savo įgaliotinius“ nurodo mirtingajame gyvenime negalėjusius gauti gelbėjančių krikšto apeigų, tuos, kuriems reikia įgaliotinių – kitų žmonių, pasikrikštysiančių už juos.
Remdamiesi Doktrinos ir Sandorų 128:8 pasakykite, kokie du dalykai turi būti padaryti, kad apeigos būtų surišančios tiek žemėje, tiek ir danguje? Į klausimą atsakykite užpildydami paliktas tuščias vietas šioje doktrinoje: Kai apeigas atlieka turintieji kunigystės ir padaromi teisingi tai apeigos suriša tiek žemėje, tiek ir danguje.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Ką, jūsų manymu, reiškia, kad apeigos suriša danguje?
Ką jaučiate galvodami, kad jūsų dalyvavimas krikšto ir patvirtinimo apeigose šventykloje laimina žmones dvasių pasaulyje?
Iš 9 eilutės sužinome, kad kiekvienu kunigystės laikotarpiu Viešpats įgaliodavo bent vieną savo tarną turėti ir taikyti užantspauduojančius kunigystės raktus.