Doktrinos ir Sandorų 128:12–25

Įvadas

Ši pamoka apima likusią dalį pranašo Džozefo Smito laiško, parašyto šventiesiems 1842 m. rugsėjo pradžioje. Šioje laiško dalyje pranašas mokė apie gyvųjų ir mirusiųjų išgelbėjimą. Jis taip pat skatino šventuosius ištikimai darbuotis dėl mirusiųjų ir džiaugėsi Evangelijos sugrąžinimu.

Doktrinos ir Sandorų 128:12–18

Pranašas moko apie gyvųjų ir mirusiųjų išgelbėjimą

Įsivaizduokite, kad atvirų durų dieną lankotės šventykloje su Bažnyčiai nepriklausančiu draugu. Praeinant pro krikštyklą jis klausia: „Kodėl krikštijatės už mirusiuosius?“ Draugas taip pat užduoda ir tokį klausimą: „Ar Biblijoje kalbama apie krikštus už mirusiuosius?“

Šios dienos pamokoje sužinosite principus, padėsiančius atsakyti į šiuos klausimus.

Iš praeitos pamokos turėtumėte prisiminti, kad 1842 m. rugsėjį pranašas Džozefas Smitas slapstėsi nuo vyrų, norėjusių jį neteisėtai suimti. Slapstydamasis jis parašė laišką šventiesiems. Šiame laiške jis mokė juos apie krikštus už mirusiuosius.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:12–13 ieškodami, ko Džozefas Smitas mokė apie krikšto simboliką.

Savo Raštų studijavimo žurnale keliais sakiniais paaiškinkite, kaip 12–13 eilutėse užrašytus mokymus galėtumėte pasitelkti į pagalbą aiškindami kitiems, kodėl krikštas atliekamas panardinant.

Kai skaitysite Doktrinos ir Sandorų 128:14, atkreipkite dėmesį, jog Džozefas Smitas pabrėžė, kad svarbu vesti Viešpačiui priimtinų šio mirusiųjų gelbėjimo darbo užrašus.

Išstudijuokite Doktrinos ir Sandorų 128:15 ir raskite priežastis, dėl kurių krikštijamės už mirusiuosius.

15 eilutėje pavartota frazė „jie be mūsų negali būti padaryti tobuli“ reiškia, kad mūsų protėviai, kurie mirė be Evangelijos, negali tobulėti, kol už juos neatliktos gelbėjančios Evangelijos apeigos.

Skaitydami toliau pateiktą tekstą pasižymėkite frazes, nurodančias, kaip galite padėti savo protėviams, kurie mirė nepriėmę Evangelijos:

„Jūsų mirusieji protėviai gyvena vietoje, vadinamoje dvasių pasauliu. Ten jie turi galimybę išgirsti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir ją priimti. Tačiau patys Evangelijos apeigų gauti negali ir negali progresuoti, kol kiti tų apeigų neatliks už juos.

Turite privilegiją ir atsakomybę padovanoti šią dovaną savo protėviams, juos identifikuodami ir pasirūpindami, kad šventykloje už juos būtų atliktos apeigos. Tada jie galės nuspręsti, ar priima jūsų atliktą darbą“ (Member’s Guide to Temple and Family History Work [2009], 2).

Raštų studijavimo žurnale atsakykite: Ką, jūsų manymu, jums jaus jūsų protėviai, kai krikštysitės už juos? Jeigu jums teko krikštytis už mirusiuosius, aprašykite jausmus, kuriuos patyrėte tai darydami.

Peržvelkite Doktrinos ir Sandorų 128:15 ir raskite dar vieną priežastį, dėl kurios krikštijamės už mirusiuosius. Remdamiesi tuo, ką sužinojote, užbaikite šį principą: Mūsų mirusių protėvių išgelbėjimas yra mūsų pačių išgelbėjimui.

Toliau studijuodami Doktrinos ir Sandorų 128, pagalvokite, kodėl šeimos istorijos darbas už mūsų mirusius protėvius yra būtinas mūsų pačių išgelbėjimui.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:16–17 ir raskite jose Naujojo Testamento apaštalo ir Senojo Testamento pranašo mokymus. Kodėl naudinga žinoti, jog Biblijoje užrašyti mokymai apie darbą už mirusiuosius?

Ar kada nors yra tekę apžiūrėti metalinę grandinę? Kad grandinė būtų tvirta, kiekviena jos grandis, prijungus ją prie kitos grandies, yra suvirinama ir tampa uždara.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:18 ir išsiaiškinkite, kodėl grandinės grandys simbolizuoja tai, ko pranašas Džozefas Smitas mokė apie krikštą už mirusiuosius. (Atminkite, kad Evangelijos laikotarpis – tai laiko tarpsnis, kai Viešpats apreiškia Savo doktrinas, apeigas ir kunigystę [žr. Raštų rodyklė, “Evangelijos laikotarpis”]. Šioje eilutėje žodis vaikai reiškia mus, o žodis tėvai reiškia mūsų protėvius.)

Raštuose, greta 18 eilutės, galite užrašyti šią doktriną: Krikštai už mirusiuosius padeda mus amžinybei sujungti su mūsų protėviais.

Po krikšto yra dar kitos gelbėjančios apeigos – patvirtinimas, įšventinimas į Melchizedeko kunigystę (vyrams), šventyklos endaumentas ir užantspaudavimo apeigos, kurios taip pat būtinos, kad užtikrintų tvirtą ryšį tarp mūsų ir mūsų protėvių.

Kad geriau suprastumėte Doktrinos ir Sandorų 128 skyriaus tiesas, perskaitykite šį prezidento Džozefo Fildingo Smito teiginį:

„Kai kurie Bažnyčios nariai spėlioja, ką gi reiškia pranašo žodžiai, kad be savo mirusiųjų mes negalime būti padaryti tobuli. Ar žmogus, kuris laikosi Viešpaties įsakymų, kuris išlieka ištikimas ir doras, nebus padarytas tobulas? Bus, su sąlyga, kad šis vertas asmuo po mirties gaus tas pačias privilegijas, nes turi būti šeimos organizacija, šeimos vienetas, o kiekviena jos karta turi būti prijungta prie ankstesnių kartų grandinės, kuri tęsiasi tą šeimos organizaciją vesdama į tobulumą. Taigi galiausiai būsime viena didelė šeima su Adomu, jos galva, archangelui Mykolui pirmininkaujant savo ainijai“ (Doctrines of Salvation, comp. Bruce R. McConkie, 3 vols. [1954–56], 2:175).

Kodėl, pasak Doktrinos ir Sandorų 128:18, svarbu būti šios sujungtų, arba užantspauduotų, žmonių grandinės dalimi?

Toliau pateikti teiginiai padės suprasti, ką reiškia 18 eilutėje paminėtas prakeikimas.

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas sakė: „Jeigu nebūtų sujungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų – darbo už mirusiuosius – tuomet visi būtume atmesti; visas Dievo darbas žlugtų ir būtų visiškai suniokotas“ (Doctrines of Salvation, 2:122).

Vyresnysis L. Tomas Peris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Amžinoji šeima mūsų Gelbėtojo Evangelijos šerdis. Nebūtų jokios prasmės Jam sugrįžti į žemę valdyti savo karalystės ir jai vadovauti, jei amžinosios šeimos vienetas nebūtų įsteigtas mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams. Kai suvokiame amžinąjį šeimos vaidmenį, didesnę prasmę įgauna stiprių šeimos ryšių puoselėjimas ir plėtojimas“ (“Youth of the Noble Birthright,” Ensign, Nov. 1998, 74).

Remdamiesi tuo, ką sužinojote Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje, Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kodėl šeimos istorijos darbas ir šventyklos darbas yra būtinas mūsų pačių išgelbėjimui.

Doktrinos ir Sandorų 128:19–25

Džozefas Smitas džiaugiasi Evangelijos sugrąžinimu ir kviečia šventuosius ištikimai darbuotis dėl mirusiųjų išgelbėjimo

Prisiminkite, kaip džiaugėtės išgirdę labai gerą naujieną. Ar ją išgirdę norėjote papasakoti kitiems? Kodėl?

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:19. Raskite gerąją naujieną, kurią, pasak pranašo Džozefo Smito, mes sužinojome.

Kodėl Jėzaus Kristaus Evangelija yra džiugesio balsas gyviesiems ir mirusiesiems?

Doktrinos ir Sandorų 128:20–21 skaitome apie kelis atvejus, kai per Džozefą Smitą atkuriant Evangeliją, jį aplankė dangaus pasiuntiniai.

Iš šių eilučių išmokstame tiesą, kad laikų pilnatvės laikotarpiu buvo atkurti praėjusių Evangelijos laikotarpių raktai, galios ir įgaliojimas. Šią tiesą galite užsirašyti savo Raštuose arba Raštų studijavimo žurnale.

Prezidentas Džonas Teiloras sakė: „Jei paklaustumėte Džozefo, kaip atrodė Adomas, jis tuoj pat jums pasakytų; jis nusakytų jums jo ūgį, išvaizdą ir viską apie jį. Galėtumėte paklausti, kaip atrodė Petras, Jokūbas ir Jonas, ir jis galėtų jums atsakyti. Kodėl? Nes jis juos matė“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 100).

Raštų studijavimo žurnale atsakykite: kaip žinojimas, kad Evangelija buvo sugrąžinta žemėje per dangaus pasiuntinius, veikia jūsų tikėjimą ir liudijimą apie Sugrąžinimą?

Doktrinos ir Sandorų 128:22–23 užrašyta, kaip pranašas Džozefas Smitas džiūgavo dėl kunigystės raktų atkūrimo ir galimybės šventiesiems padėti išpirkti mirusiuosius. Studijuodami šias eilutes, galite pasižymėti frazes, kurios jums atrodo reikšmingos.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 128:24 ir raskite, kokią auką pranašas nurodė šventiesiems aukoti Viešpačiui. Kuo galite prisidėti prie tos „knygos“?

Apmąstykite šią tiesą: Dirbdami šeimos istorijos darbą ir atlikdami šventyklos apeigas dėl savo protėvių, mes atnašaujame teisią atnašą Viešpačiui. Apmąstę šią tiesą, perskaitykite toliau pateiktą vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį, apibūdinantį jūsų vaidmenį mirusiųjų išgelbėjimo darbe:

„Daugelis jūsų galbūt manote, kad šeimos istorijos darbą visų pirma turi daryti pagyvenę žmonės. Bet aš nežinau jokios Raštuose ar Bažnyčios vadovų paskelbtuose nurodymuose apibrėžtos amžiaus ribos, kuri leistų šį svarbų darbą dirbti vien subrendusiems suaugusiesiems. Jūs esate Dievo sūnūs ir dukterys, sandoros vaikai ir karalystės statytojai. Jums nereikia laukti, kol tapsite kažkokio nenustatyto amžiaus, kad galėtumėte vykdyti savo atsakomybę padėti žmonijos šeimai gelbėjimo darbe.

[…] Tai, kad FamilySearch ir kitos programos pasirodė tuo metu, kai jaunimas yra taip gerai susipažinęs su plačia informacinių ir ryšių technologijų įvairove, nėra sutapimas. […] Akivaizdūs daugelio šiandienos jaunuolių įgūdžiai ir gabumai yra ruošimasis prisidėti prie gelbėjimo darbo.

Kviečiu Bažnyčios jaunuolius sužinoti apie Elijos dvasią ir patirti ją. Skatinu jus studijuoti, tyrinėti savo protėvių genealogiją ir pasiruošti atlikti vikarinius krikštus Viešpaties namuose už savo mirusiuosius (žr. DS 124:28–36). Raginu jus padėti kitiems žmonėms nustatyti jų šeimos istoriją“ („Vaikų širdys atsigręš“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Kad pritaikytumėte tai, ko šiandien išmokote, suplanuokite keletui savo protėvių padėti gauti šventyklos apeigas. Sudarydami šį planą pagalbon galite pasitelkti tėvus arba skyriaus šeimos istorijos konsultantą. Šį planą užrašykite Raštų studijavimo žurnale taip:
1. Planuoju rasti savo protėvių, kuriems reikia šventyklos apeigų, vardus:
2. Už savo protėvius planuoju atlikti šį darbą: (Jei galite, suplanuokite apsilankyti šventykloje ir už rastus protėvius atlikti krikštus ir patvirtinimo apeigas.)
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Doktrinos ir Sandorų 128:12–25 išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: