30 dalis. 2 diena

Išvykimas iš Navū; kelionė per Ajovą; Doktrinos ir Sandorų 136:1–18

Įvadas

Po pranašo Džozefo Smito nužudymo Dvylikos Apaštalų Kvorumas, vadovaujamas Dvylikos Kvorumo prezidento Brigamo Jango, vadovavo Bažnyčiai ir tęsė Viešpaties darbą. Apaštalai ragino šventuosius užbaigti Navū šventyklą ir ruoštis keliauti į vakarus.

Šventieji uoliai darbuojasi, kad gautų šventyklos palaiminimus

Prisiminkite sunkią užduotį, kurią atlikote, nes žinojote, kad rezultatas vertas visų pastangų.

Viena iš tokių sunkių užduočių šventiesiems buvo nurodymas baigti statyti Navū šventyklą po pranašo Džozefo Smito mirties. Navū šventyklos statybos iš šventųjų pareikalavo didelių aukų. Skaitydami šią pastraipą pabraukite, kaip šventieji aukojosi statydami pirmąją šventyklą Navū mieste:

1844 m. spalio visuotinėje konferencijoje prezidentas Brigamas Jangas paprašė šventųjų mokėti dešimtines ir paaukojimus šventyklai statyti. Reaguodamos į tai kiekviena Paramos bendrijos narė skyrė po vieną centą per savaitę statybinėms medžiagoms. Daugelis vyrų skyrė savo laiko dešimtinę, kas dešimtą dieną dirbdami prie šventyklos statybų. Kiti davė daugiau nei dešimtadalį savo lėšų. Džozefas Torontas Brigamui Jangui davė 2500 dolerių auksu ir pasakė, kad viską, ką turi, nori atiduoti Dievo karalystei statyti.

Pradinė Navū šventykla

Kaip manote, kodėl šventieji buvo pasiryžę tiek daug aukoti, kad pastatytų šventyklą?

Šventiesiems ir taip teko aukotis, kad galėtų statyti Navū šventyklą, o persekiojimai dar labiau apsunkino šventyklos pabaigtuves. Daugelis Bažnyčios priešų manė, kad po pranašo Džozefo Smito nužudymo Bažnyčia sugrius. Tačiau Bažnyčios nariams liekant ištikimiems ir Bažnyčiai toliau augant ir klestint, jos priešai dėjo daugiau pastangų, kad išvarytų šventuosius iš Ilinojaus valstijos.

Skaitydami šias pastraipas ieškokite, kaip Bažnyčios priešai stengėsi sunaikinti Bažnyčią:

1844 m. rugsėjį pulkininkas Levis Viljamsas, dalyvavęs Džozefo ir Hairumo Smitų žudynėse, surengė didelę karinę kampaniją, kad išvarytų pastarųjų dienų šventuosius iš Ilinojaus valstijos. Ji buvo reklamuojama kaip „didžioji vilkų medžioklė Henkoko apygardoje“ (David E. Miller and Della S. Miller, Nauvoo: The City of Joseph [1974], 186). Tai išgirdęs Ilinojaus gubernatorius Tomas Fordas nusiuntė į apygardą valstijos nereguliariosios kariuomenės generolą Džoną Hardingą, kad palaikytų taiką.

Po metų, 1845 m. rugsėjį, pulkininkas Viljamsas vadovavo 300 vyrų gaujai, nusiaubusiai apylinkėse esančias pastarųjų dienų šventųjų nausėdijas ir sudeginusiai daug nesaugomų namų, ūkinių pastatų, malūnų ir grūdų saugyklų. Rugsėjo viduryje prezidentas Brigamas Jangas kvietė savanorius gelbėti tuos šventuosius. Šventieji Navū mieste paruošė 134 vežimus, kad iš aplinkinių nausėdijų surinktų šeimas į Navū.

Kaip tie išpuoliai galėjo apsunkinti šventyklos statybą?

Daug Ilinojaus gyventojų baiminosi, kad pastarųjų dienų šventųjų buvimas gali privesti prie pilietinio karo. Jie prašė šventųjų išvykti iš valstijos. 1845 m. rugsėjo 24 d. Dvylikos Apaštalų Kvorumas pažadėjo, jog Bažnyčia išvyks ateinantį pavasarį.

Pagalvokite, kodėl sprendimas išvykti iš Ilinojaus buvo sunkus? Taip pat pagalvokite, kaip sprendimas išvykti iš Navū galėjo paveikti šventųjų pastangas užbaigti šventyklą.

Net ir žinodami, kad turės išvykti iš Ilinojaus, šventieji toliau statė Navū šventyklą.

1. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip manote, kodėl šventieji tęsė šventyklos statybą, netgi žinodami, kad išvyks?

Tuo metu išaukštinimui būtinos apeigos nebuvo suteikiamos paprastiems Bažnyčios nariams. 1841 m. apreiškime Viešpats pažadėjo šventiesiems, kad jeigu jie pastatys Navū šventyklą, jie galės gauti tas gelbėjančias apeigas (žr. DS 124:22–44).

Tie šventieji tikėjo, kad šventyklos apeigos paruoš juos ištverti Dangiškojo Tėvo akivaizdą amžinybėje ir kad jų šeimos galės būti amžiams užantspauduotos kartu. Pasakojimai apie šventųjų aukojimąsi ir įveiktus sunkumus statant šventyklą moko mus šios tiesos: Šventyklos apeigų gavimas vertas visų mūsų teisių pastangų ir aukų.

2. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kaip manote, kodėl verta labai stengtis ir aukotis, kad gautume šventyklos apeigas?

   2. Ką turite daryti, kad galėtumėte gauti šventyklos apeigas?

Pagalvokite, ar neturėtumėte liautis ką nors darę, kad galėtumėte gauti šventyklos palaiminimus.

Prezidentas Tomas S. Monsonas apibūdino, kaip aukojasi kai kurie šių laikų šventieji, kad gautų šventyklos apeigas: „Prieš daugelį metų skaičiau apie daugiau nei šimto žmonių grupę, išvykusią iš Amazonės džiunglių gilumoje esančio Manauso į tuo metu artimiausią šventyklą San Paule, Brazilijoje, už 4000 kilometrų nuo Manauso. Tie ištikimi šventieji keturias dienas plaukė laivu Amazonės upe ir jos intakais. Po šios kelionės vandeniu jie sėdo į autobusus ir dar tris dienas keliavo duobėtais keliais, be sotaus maisto ir normalaus miego. Po septynių dienų ir naktų jie atvyko į San Paulo šventyklą, kur buvo atliktos amžinos apeigos. Žinoma, jų kelionė atgal buvo tokia pat varginanti. Bet jie buvo gavę šventyklos apeigas ir palaiminimus. Ir nors jų piniginės buvo tuščios, jie patys buvo kupini šventyklos dvasios ir dėkingumo už gautus palaiminimus“ („Šventoji šventykla – švyturys pasauliui“, 2011 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).

Kaip šių šventųjų pavyzdys įkvepia jus ruoštis gauti šventyklos apeigas?

Perskaitykite šias pastraipas ir pabraukite pavyzdžius, kaip Navū šventieji teisiai stengėsi gauti šventyklos palaiminimus:

Bažnyčios vadovai pašventindavo kambarius Navū šventykloje iš karto po to, kai tie kambariai buvo užbaigiami, kad apeigų darbas galėtų kuo greičiau prasidėti. 1845 m. lapkričio 30 d. apeigų darbui buvo pašventintas viršutinis kambarys. Gruodžio 10 d. vakare šventieji pradėjo gauti endaumentus, o sesijos tęsėsi iki gruodžio 11 d. 3 val. ryto.

Prezidentas Brigamas Jangas dirbo be poilsio, kad suteiktų šventyklos apeigas šventiesiems iki to laiko, kada jie buvo priversti išvykti iš Navū, Ilinojaus valst.

1845 m. pabaigoje daugiau nei 1000 narių buvo gavę šventyklos apeigas. 1846 m. sausį prezidentas Brigamas Jangas užrašė: „Šventieji parodė tokį troškimą gauti [šventyklos] apeigas, o mes savo ruožtu taip troškome jas suteikti, kad aš dieną ir naktį dirbau Viešpaties darbą šventykloje, miegodamas vidutiniškai vos po keturias valandas per parą ir pareidamas namo tik kartą per savaitę“ (iš History of the Church, 7:567). Daugelis Bažnyčios narių prisidėjo skalbdami šventyklos drabužius kiekvieną naktį, kad ateinantį rytą darbas galėtų tęstis be uždelsimo.

1846 m. vasario 3 d. prezidentas Jangas išėjo iš šventyklos, kad galėtų baigti ruoštis kitą dieną išvykti iš Navū į vakarus. Tačiau didelė minia buvo susirinkusi, kad gautų savo endaumentus, ir jis su užuojauta grįžo jiems tarnauti. Jo išvykimas buvo atidėtas dar dviem savaitėms. Remiantis šventyklos įrašais, prieš išvykstant į vakarus, endaumentus gavo 5 615 šventųjų. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 303–304.)

3. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kokį įspūdį jums daro šventųjų pastangos gauti šventyklos apeigas?

   2. Kokių mūsų pastangų ir aukų reikia, kad galėtume gauti šventyklos apeigas?

Šventieji išvyksta iš Navū

Gavę šventyklos apeigas 1846 m. vasarį šventieji pradėjo keltis iš Navū. Tačiau ne visi Bažnyčios nariai išvyko su pagrindine šventųjų grupe. Nedidelis skaičius buvo nepasiruošę laiku išvykti, o kai kurie nutarė pasilikti.

Daug Navū mieste pasilikusių šventųjų toliau buvo persekiojami. 1846 m. rugsėjį, praėjus keliems mėnesiams po pagrindinės šventųjų grupės išvykimo, maždaug 800 žmonių, ginkluotų šešiomis patrankomis, susiruošė pulti Navū miestą. Likę šventieji ir keli naujakuriai, tarp kurių buvo tik 150 kovoti galinčių vyrų, pasiruošė ginti miestą.

Po kelių kovos dienų šventieji buvo priversti pasiduoti ir jiems buvo liepta iš karto išvykti iš miesto. Gauja įsiveržė į miestą, plėšė namus ir išniekino šventyklą. Šventieji, kurie negalėjo pakankamai greitai pasitraukti, buvo sumušti arba sumesti į Misisipės upę. Pabėgę iš Navū, šventieji įsikūrė pabėgėlių stovyklose vakariniame upės krante. Dauguma tų žmonių neturėjo pakankamai maisto ar atsargų, kad išgyventų.

Bažnyčios vadovai nusiuntė gelbėjimo būrius atgal per Ajovos valst., kad padėtų kenčiantiems šventiesiems.

4. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip, jūsų manymu, būtumėte jautęsi, jeigu būtumėte pašaukti grįžti padėti tiems kenčiantiems šventiesiems?

Perskaitykite šiuos prezidento Brigamo Jango pasakytus žodžius tiems vyrams, kuriems buvo pavesta surinkti gelbėjimo būrius:

„Tegu jūsų širdyse dega sandoros, kurią sudarėte Viešpaties namuose, liepsna tarytum neužgesinama ugnis, kol jūs […] nesurasite kiekvieno žmogaus, […] kuris [yra pajėgus keliauti], ir neperduosite tos ugnies jo sielai, kad jis galėtų pakilti […] ir iš karto keliauti, ir parsivežti pilną vežimą vargšų iš Navū. […]

Dabar metas veikti“ (Journal History of The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints, Sept. 28, 1846, 5–6, Church History Library, Salt Lake City).

Brigamo Jango teiginys moko mus, jog Viešpats reikalauja, kad laikytumės savo sudarytų sandorų.

5. Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:

   1. Kaip jums teko aukotis, kad galėtumėte laikytis sandorų?

   2. Kaip buvote palaiminti dėl to, kad laikėtės savo sudarytų sandorų?

Šventieji keliauja per Ajovos valstiją ir Vinter Kvoterse įsikuria vyriausioji valdyba

Pagrindinė šventųjų grupė, išvykusi iš Navū 1846 m., keliavo į vakarus per Ajovos valstiją. „Šventiesiems išvykimas iš Navū buvo tikėjimo veiksmas. Jie išvyko nežinodami, kur tiksliai keliauja ir kada atkeliaus į tinkamą gyventi vietą. Jie tik žinojo, kad priešai juos tuoj išvarys iš Ilinojaus ir kad jų vadovai gavo apreiškimą įkurti prieglaudą kažkur Uoliniuose kalnuose“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 309).

Skaitydami šį pasakojimą apie Orsoną ir Kateriną Spenser ieškokite jų tikėjimo ir pasitikėjimo pavyzdžių:

„Išvykus iš Navū [Katerina] buvo labai nusilpusi ir jos sveikatos būklė sparčiai blogėjo dėl vis gausėjančių sunkumų. Jos vyras nusiminęs parašė jos tėvams maldaujantį laišką, prašydamas jų priimti ją į savo namus, kol šventieji ras ilgalaikę prieglaudą. Jų atsakymas buvo toks: „Jeigu ji išsižadės savo niekingo tikėjimo, galės grįžti, bet ne anksčiau, nei tai padarys.“

Kada jai buvo perskaitytas jų laiškas, ji paprašė vyro atsinešti Bibliją ir perskaityti Rūtos knygos pirmojo skyriaus šešioliktą ir septynioliktą eilutes: „Neversk manęs palikti tavęs ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas“ (Memoirs of John R. Young: Utah Pioneer 1847 [1920], 17–18). Netrukus Katerina Spenser mirė.

Šventieji keliaudami patyrė ir daugiau sunkumų. Dėl dažno lietaus ir išteklių trūkumo šventieji užtruko 4 mėnesius keliaudami 483 kilometrus per Ajovos valstiją. Atsižvelgdami į tokį lėtą tempą Bažnyčios vadovai nusprendė atidėti kelionę į Uolinius kalnus iki 1847 m. pavasario. Jie rekomendavo šventiesiems įsikurti ir peržiemoti. Vinter Kvotersas, viena didžiausių nausėdijų, buvo įkurtas vakariniame Misūrio upės krante, dabartinės Nebraskos valstijos teritorijoje.

Laikinoji Vinter Kvoterso nausėdija

Doktrinos ir Sandorų 136:1–18

Viešpats pataria šventiesiems susiburti ir pasiruošti tęsti kelionę į vakarus

1847 m. sausį Vinter Kvoterse Brigamas Jangas gavo apreiškimą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 136 skyriuje.

Studijuodami Doktrinos ir Sandorų 136:1–18 atkreipkite dėmesį į Viešpaties patarimą, padėjusį šventiesiems susiburti ir pasiruošti toliau keliauti į vakarus.

Daugiau apie kelionę į vakarus sužinosite iš savo mokytojo pravestos šios dalies pamokos.

6. Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

   Pamoką „Išvykimas iš Navū“; „Kelionė per Ajovą“ ir Doktrinos ir Sandorų 136:1–18 išstudijavau ir užduotis atlikau (data).

   Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: