Pirmojo laiško korintiečiams studijų įvadas
Kodėl verta studijuoti šį laišką?
Korinte gyvenę ankstyvosios Bažnyčios nariai kovojo su daugybe tokių pačių problemų, kokios egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje: vienybės stoka, melagingais mokymais ir amoralumu. Skaitydami Pirmąjį laišką korintiečiams sužinome, kad apaštalas Paulius mokė šiuos šventuosius, kaip skatinti vienybę Bažnyčioje, kaip mokytis Dievo dalykų, apie fizinio kūno, kaip Šventosios Dvasios šventyklos, vaidmenį, dvasinių dovanų prigimtį, sakramento priėmimo esant vertam svarbą ir Prisikėlimo realumą. Studijuodami Pirmajame laiške korintiečiams užrašytus Pauliaus mokymus, galite sužinoti doktrinas ir principus, kurie jums padės gyventi dorai, su kokiu nelabumu besusidurtumėte.
Kas parašė šį laišką?
Pirma Pirmojo laiško korintiečiams eilutė rodo, kad laišką siuntė apaštalas Paulius ir mokinys, vardu Sostenas, kuris galėjo būti Pauliaus raštininkas (žr. 1 Korintiečiams 1:1). Kadangi nėra informacijos apie Sosteno vaidmenį, akivaizdu, kad laiško autorius buvo Paulius (žr. 1 Korintiečiams 16:21–24).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Laišką, žinomą pavadinimu Pirmasis laiškas korintiečiams, apaštalas Paulius parašė trejus metus trukusio apsilankymo Efeze pabaigoje (trečiosios misijos metu), tikėtina, kad tai buvo tarp 55 ir 56 m. po Kr. (žr. Apaštalų darbų 19:10; 20:31; Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“).
Kam jis buvo parašytas ir kodėl?
Šis laiškas buvo parašytas Bažnyčios nariams Korinto mieste. Korinte Paulius skelbė Evangeliją apie dvejus metus (žr. Apaštalų darbų 18:1–18) ir ten įkūrė Bažnyčios skyrių (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“). Vėliau, trečiosios misionieriškos kelionės metu, skelbdamas žodį Efeze Paulius sulaukė žinių iš Bažnyčios narių Korinte. Skyriaus nariams jis parašė atsakymą (žr. 1 Korintiečiams 5:9), bet, deja, šis laiškas buvo prarastas, ir Raštuose jo nėra. Vėliau nuo Bažnyčios narių Korinte Paulius gavo kitą pranešimą apie tenykštės Bažnyčios problemas (žr.1 Korintiečiams 1:11), į kurį atsakė parašydamas dar vieną laišką, žinomą kaip Pirmasis laiškas korintiečiams. Taigi, Pirmasis laiškas korintiečiams faktiškai yra antrasis Pauliaus laiškas Bažnyčios nariams Korinte.
Pauliaus dienomis Korintas buvo Romos provincijos Achajos, apimančios didžiąją senovės Graikijos dalį į pietus nuo Makedonijos, sostinė. Kadangi Korintas buvo turtingas prekybos centras, jis traukė žmones iš visos Romos imperijos, ir tai jį padarė labiausiai įvairiapusišku to krašto miestu. Korinto religinėje kultūroje dominavo stabmeldystė, ir mieste buvo nemažai skirtingų šventyklų ir šventovių. Pauliaus tarnystės metu korintiečiai buvo žinomi kaip itin amoralūs žmonės. Pavyzdžiui, turimomis žiniomis, Afroditės šventykloje klestėjo ritualinė prostitucija.
Šiame laiške Paulius aiškiai nurodė, kad Bažnyčios nariams trūksta vienybės ir kad pagoniški įsitikinimai ir papročiai ėmė daryti įtaką Evangelijos principų laikymuisi ir apeigoms (žr. 1 Korintiečiams 1:11; 6:1–8; 10:20–22; 11:18–22). Jis rašė Bažnyčios nariams Korinte, norėdamas padėti jiems spręsti kilusius klausimus ir problemas ir sustiprinti atsivertusiuosius, kuriuos traukė praeities įpročiai ir elgesys.
Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?
Naujajame Testamente Pauliaus patarimų ir mokymų, skirtų Korinto bažnyčios nariams, yra daugiau nei skirtų bet kuriam kitam Bažnyčios skyriui. Iš tiesų du Pauliaus laiškai korintiečiams sudaro ketvirtadalį visų žinomų Pauliaus raštų.
Kaip užrašyta Pirmajame laiške korintiečiams, Paulius aiškino, kad Jėzus Kristus įvykdė Mozės įstatymą. Paulius pabrėžė „Dievo įsakymų laikym[osi]“(1 Korintiečiams 7:19) būnant „susaistyt[am] Kristaus įstatymo“(1 Korintiečiams 9:21) svarbą siekiant gauti išgelbėjimo palaiminimą per Evangeliją.
Laiško planas
1 Korintiečiams 1–11. Paulius įspėja dėl nesantarvės Bažnyčioje ir pabrėžia vienybės tarp Bažnyčios narių svarbą. Jis įspėja narius dėl seksualinio amoralumo, moko, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla ir skatina savidrausmę. Jis atsako į konkrečius klausimus apie santuoką ir misionierišką tarnystę, taip pat apie sakramento apeigą ir apie tai, ar leistina valgyti pagonių dievams paaukotą mėsą.
1 Korintiečiams 12–14. Paulius moko, kad turime siekti Dvasios dovanų. Jis primena Korinto šventiesiems apie apaštalų, pranašų ir mokytojų svarbą ir kad nariai turi rūpintis vieni kitais. Iš visų dvasinių dovanų jis išskiria tikrąją meilę ir jos svarbą.
1 Korintiečiams 15–16. Paulius liudija, kad yra tarp daugelio tų, kurie liudija apie prisikėlusį Kristų. Jis moko, kad prikelti bus visi ir kad krikštas už mirusiuosius patvirtina būsimo prisikėlimo tikrumą. Jis paaiškina, kad prikelti kūnai bus skirtingų šlovės laipsnių ir kad Jėzaus Kristaus pergalė prieš kapą panaikina mirties geluonį. Jis suorganizuoja rinkliavą neturtingiems Jeruzalės šventiesiems paremti.