Jokūbo 4–5

Įvadas

Apaštalas Jokūbas patarė šventiesiems priešintis velniui, artintis prie Dievo ir kantriai ištverti suspaudimus laukiant Gelbėtojo antrojo atėjimo. Jis mokė, kad ligoniai turėtų kviestis „bažnyčios vyresniuosius“ (Jokūbo 5:14), kad šie pasitarnautų jiems. Jokūbas taip pat mokė, kad svarbu padėti nusidėjėliams atgailauti.

Jokūbo 4

Jokūbas pataria šventiesiems artintis prie Dievo ir priešintis velniui

Pagalvokite apie šeimos narį ar draugą, su kuriuo esate artimi. Kodėl jaučiate artumą šiam žmogui?

Kaip tapote artimi su šiuo žmogumi?

Dabar pagalvokite, kaip arti Dievo jaučiatės. Kaip būtų palaimintas jūsų gyvenimas, jei turėtumėte stipresnį ryšį su Dievu?

Studijuodami Jokūbo 4 skyrių ieškokite tiesų, kurios galėtų padėti jums sustiprinti jūsų ryšį su Dievu.

Kaip rašoma Jokūbo 4:1–3, Jokūbas sudraudė šventuosius dėl pasidavimo pasaulietiškiems troškimams. Perskaitykite Jokūbo 4:4 ir suraskite, dėl kokio tipo draugystės Jokūbas perspėjo šventuosius. Žodis priešingas reiškia visiškai skirtingas arba prieštaraujantis.

Jokūbo patarimas 4 eilutėje nereiškia, kad turėtume vengti bendrauti su žmonėmis, kurie nėra Bažnyčios nariai. Greičiau turėtume vengti priimti melagingus mokymus, neteisius troškimus, standartus bei pasaulio papročius ir jų laikytis. Jokūbas mokė, kad draugystė su pasauliu (pasaulietiškumu) gali padaryti mus Dievo priešais.

Perskaitykite Jokūbo 4:6–8 ir suraskite, ką Jokūbas patarė šventiesiems daryti.

Remdamiesi tuo, ką perskaitėte Jokūbo 4:8, užbaikite šį principą: Jei artinsimės prie Dievo, . Galite Jokūbo 4:8 pasižymėti žodžius, kurie moko šio principo. Šis principas yra patvirtintas šių dienų apreiškime (žr. DS 88:63).

Raštų studijavimo žurnale išvardykite, ką galite daryti, kad artėtumėte prie Dievo.

Vienas iš būdų, kaip galite artėti prie Dievo, yra pasinaudoti Jokūbo patarimu: nusimazgoti rankas ir nusivalyti širdis (žr. Jokūbo 4:8). Raštuose vartojamas terminas „rankos“ gali simbolizuoti mūsų veiksmus, o „širdis“ – mūsų troškimus. Apmąstykite, kaip švarios rankos ir tyra širdis gali padėti jums artėti prie Dievo.

Perskaitykite Jokūbo 4:9–12, 17 ir suraskite, ką dar Jokūbas patarė šventiesiems, kad padėtų jiems artintis prie Dievo. Frazė „jūsų juokas tepavirsta gedulu“ 9 eilutėje reiškia dievišką liūdesį už nuodėmę.

Ko, anot Jokūbo 4:17, Jokūbas moko apie tai, kas yra nuodėmė?

Iš Jokūbo 4:17 galime sužinoti, kad, jei žinome, kaip daryti gera, bet pasirenkame to nedaryti, mes nusidedame. Jokūbo 4:17 galite pasižymėti žodžius, kurie moko šios tiesos.

Jūsų manymu, kodėl yra nuodėmė pasirinkti nedaryti gerų dalykų, nors žinome, kad turėtume juos daryti?

Prezidentas Džeimsas E. Faustas iš Pirmosios Prezidentūros plačiau paaiškino šią tiesą. Žodis neveiklumas šiame kontekste reiškia gerus darbus, kuriuos turėtume daryti, tačiau ignoruojame juos ir paliekame nepadarytus.

„Bijau, kad kai kurios didžiausios iš mūsų nuodėmių yra neveiklumo nuodėmės. Yra reikšmingų įstatymo dalykų, kurie, kaip sakė Gelbėtojas, neturėtų būti palikti nepadaryti [žr. Mato 23:23]. Yra rūpestingų darbų, kurių nepadarome, ir jaučiamės kalti, kad jų nepaisėme.

Prisimenu, kaip, man dar būnant mažam, mano močiutė Marija Finlinson fermoje per svilinančius vasaros karščius ant senovinės, malkomis kūrenamos krosnies gamindavo gardžius patiekalus. Kai malkų dėžė šalia krosnies ištuštėdavo, močiutė tylomis paimdavo dėžę, išeidavo laukan prie kedrinių malkų krūvos ir pilnai ją prikrovusi parnešdavo į namus. Buvau toks nejautrus ir taip įnikęs į pokalbius virtuvėje, kad tiesiog sėdėjau ten ir leidau savo mylimai močiutei pačiai prikrauti malkų dėžę. Man gėda, ir dėl savo neveiklumo apgailestauju visą savo gyvenimą. Viliuosi vieną dieną galėsiu jos atsiprašyti“ („The Weightier Matters of the Law: Judgment, Mercy, and Faith,“ Ensign, Nov. 1997, 59).

Savo Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
1. Kokių žinote neveiklumo nuodėmių, kurios galėtų sutrukdyti jums artintis prie Dievo?
2. Kokį vieną dalyką darysite, kad labiau priartėtumėte prie Dievo? Įsipareigokite veikti pagal bet kokius patiriamus raginimus, kurie padės pasiekti šio tikslo.

Jokūbo 5

Jokūbas moko šventuosius kantriai kęsti suspaudimus, o sergantiesiems pataria kviestis vyresniuosius

Jokūbo 5:1–6 skaitome, kad apaštalas Jokūbas smerkė turtinguosius, kurie neteisiai naudojo savo turtą ir persekiojo teisiuosius. Jis perspėjo, kad jų laukia vargas ir teismas.

Perskaitykite Jokūbo 5:7–11 ir raskite, ką Jokūbas patarė šventiesiems daryti, susidūrus su suspaudimais, belaukiant Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo.

Šios eilutės parodo išbandymų ir kantrybės santykį ir kaip ištikimieji, tokie kaip Jobas, reaguoja į kentėjimus ir nelaimes. Jokūbo 5:10 atkreipkite dėmesį į kantriai ištvėrusius suspaudimus žmones, į kuriuos kaip į pavyzdį gali žvelgti šventieji.

Iš Raštų pateikite keletą pavyzdžių pranašų, kurie kantriai ištvėrė suspaudimus:

Pagalvokite, kokį patarimą duotumėte draugui, kuris sakytų: „Jaučiuosi siaubingai. Jau daugiau nei savaitę sergu. Apsilankiau pas daktarą ir geriu vaistus, tačiau vis vien nesijaučiu geriau. Nežinau, ką dar galiu daryti.“

Perskaitykite Jokūbo 5:13–16 ir suraskite, ką Jokūbas patarė ligoniams ir prislėgtiesiems daryti.

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Kai vyresnieji patepa ligonį ir užantspauduoja tą patepimą, jie atveria dangaus langus Viešpačiui, kad Jis pagal savo valią išlietų palaiminimą ligoniui“ („Ligonių gydymas“, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga ).

sergančiai merginai suteikiamas palaiminimas

Dar kartą peržvelkite Jokūbo 5:15. Pasak Jokūbo, kas dar, be kunigystės galios, išgelbėtų arba pagydytų ligonį?

Tiesa, kurios pasimokome iš Jokūbo 5:14–16, yra ta, kad per tikėjimo maldą ir kunigystės galią ligoniai gali pagyti.

Štai ko apie tikėjimo maldą ir gydančią kunigystės galią mokė vyresnysis Ouksas:

„Kadangi naudojamės neabejotina Dievo kunigystės galia ir branginame Jo pažadą, kad Jis išklausys ir atsakys į tikėjimo maldą, turime visada atminti, kad tikėjimas ir gydanti kunigystės galia negali kažko padaryti prieš valią To, kuriam kunigystė priklauso. […]

Net Viešpaties tarnai, naudojantys Jo dievišką galią aplinkybėmis, kur yra pakankamas tikėjimas išgyti, negali suteikti kunigystės palaiminimo, dėl kurio ligonis pasveiks, jei tas pasveikimas nėra Viešpaties valia.

Kaip Dievo vaikai, pažįstantys didžią Jo meilę ir tobulą žinojimą, kas geriausia mūsų amžinai gerovei, mes pasitikime Juo. Pirmasis Evangelijos principas yra tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi. O tikėjimas reiškia pasitikėjimą. Jaučiau tą pasitikėjimą savo pusbrolio kalboje, pasakytoje per paauglės merginos, mirusios nuo rimtos ligos, laidotuves. Jis ištarė šiuos žodžius, kurie iš pradžių pribloškė mane, bet po to sustiprino: „Žinau, jog tai buvo Viešpaties valia, kad ji mirtų. Ji gavo gerą medicininę priežiūrą. Ji gavo kunigystės palaiminimų. Jos vardas buvo maldos sąraše šventykloje. Buvo sukalbėta šimtai maldų, kad ji pasveiktų. Ir žinau, jog ši šeima turi pakankamai tikėjimo, kad ji būtų buvusi išgydyta. Tačiau Viešpaties valia buvo pasiimti ją namo dabar.“ Tokį patį pasitikėjimą jaučiau kitos neseniai nuo vėžio mirusios nuostabios paauglės tėvo žodžiuose. Jis sakė: „Mūsų šeima tiki Jėzų Kristų, kas benutiktų.“ Sutinku su šiais mokymais. Mes padarome viską, ką galime, kad išgydytume mylimąjį, o tada dėl baigties pasitikime Viešpačiu“ („Ligonių gydymas“).

Kaip vyresniojo Oukso mokymai padeda jums suprasti gydančią kunigystės galią? Kodėl jūsų tikėjimas ir maldos turi būti darnoje su Dievo valia? (Žr. Raštų rodyklę, „Malda“.)

Įsivaizduokite, kad vienas iš jūsų draugų ar šeimos narių serga. Savo Raštų studijavimo žurnale parašykite laišką tam žmogui ir paaiškinkite, ką jūs sužinojote apie gydančiąją kunigystės galią. Būtinai paaiškinkite, kodėl yra svarbu, kad mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi nepriklauso nuo kunigystės palaiminimo pasekmių. Įtraukite pavyzdžių apie jūsų pažįstamus, kurie buvo palaiminti per tikėjimo maldas ir kunigystės galią.

Jokūbas taip pat palygino ligonių gydymą su nuodėmių atleidimu (žr. Jokūbo 5:16).

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad nuolankumas ir tikėjimas, kurie būtini, kad būtume pagydyti fiziškai, tai tas pats nuolankumas ir tikėjimas, kurių reikia, kad mums būtų atleistos nuodėmės: „Yra […] šventų įvykių, kada vyrai gauna privilegiją pakilti į tas dvasines aukštumas, kur jie gauna patvirtinantį Dvasios pritarimą jų veiksmams ir kur dėl to gauna savo nuodėmių atleidimą. Jokūbas ligonių patepimo apeigą įvardino kaip vieną tokių. […] Žmogus, kuris dėl tikėjimo, atsidavimo, teisumo ir asmeninio vertumo yra vertas būti išgydytas, taip pat gauna patvirtinantį Dvasios pritarimą savo gyvenimo krypčiai, o jo nuodėmės yra atleidžiamos kaip liudijimas, kad jis tikrai turi Dvasios bendrystę, kurios negalėtų turėti, jei būtų nevertas“ (Mormon Doctrine, 2nd ed. [1966], 297–98).

Tačiau, jei žmogus nepasveiksta po kunigystės palaiminimo, tai nereiškia, kad jis yra nevertas. Visi palaiminimai suteikiami pagal didingą Dievo supratimą, o mes galime jausti Jo meilę ir Dvasios ramybę, patvirtinančią mūsų vertumą.

Kaip rašoma Jokūbo 5:17–20, Jokūbas pamini pranašą Eliją, kaip pavyzdį to, kuris panaudojo karštos maldos galią. Jis taip pat patarė šventiesiems padėti nusidėjėliams atgailauti. Atkreipkite dėmesį į Jokūbo 5:20 pažadėtas palaimas, pasiekiamas tiems, kurie sugrąžina „nusidėjėlį iš klystkelio“.

Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Jokūbo 4–5 skyrius išstudijavau ir šios dienos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: