Jokūbo laiško studijų įvadas
Kodėl verta studijuoti šį laišką?
Visuotinis Jokūbo laiškas gerai žinomas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams dėl reikšmingos ištraukos Jokūbo 1:5, kuri paskatino jaunąjį Džozefą Smitą ieškoti tiesos pas Dievą. Visame savo laiške Jokūbas akcentavo, kad mes turime būti „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jokūbo 1:22). Šio laiško studijavimas gali padėti jums suprasti, kodėl svarbu savo tikėjimą parodyti „darbais“, arba veiksmais (žr. Jokūbo 2:14–26), ir įkvėpti jus siekti „gyvenimo vainik[o], kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jokūbo 1:12).
Kas parašė šį laišką?
Pačiame laiške sakoma, kad jį parašė „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas“ (Jokūbo 1:1).
Krikščionių tradicijoje paplitusi nuomonė, kad Jokūbas, kaip ir Judas, yra vienas iš Juozapo ir Marijos sūnų, tad ir paties Jėzaus Kristaus įbrolis (žr. Mato 13:55; Morkaus 6:3; Galatams 1:19). Tai, kad Jokūbas paminėtas pirmiau už kitus Jėzaus brolius Mato 13:55, gali reikšti, kad jis yra vyriausias iš įbrolių. Kaip kiti Viešpaties įbroliai, Jokūbas ne nuo pradžių buvo Jėzaus mokiniu (žr. Jono 7:3–5). Tačiau po prisikėlimo Jokūbas buvo vienas iš pirmųjų, kam Jėzus pasirodė kaip prikelta esybė (žr. 1 Korintiečiams 15:7).
Vėliau Jokūbas tapo apaštalu ir, pasak ankstyvųjų krikščionių rašytojų, pirmuoju Bažnyčios vyskupu Jeruzalėje (žr. ApD 12:17; 21:18; Galatams 1:18–19, 2:9). Kaip Bažnyčios vadovas, jis atliko svarbų vaidmenį Jeruzalėje vykusioje taryboje (žr. ApD 15:13). Be abejonės, jo įtaka Bažnyčioje buvo stiprinama giminystės su Jėzumi, tačiau Jokūbas parodė nuolankumą prisistatydamas ne kaip Jėzaus brolis, bet kaip Viešpaties tarnas (žr. Jokūbo 1:1).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Nėra žinoma, kada Jokūbas parašė šį laišką. Kadangi Jokūbas gyveno Jeruzalėje ir prižiūrėjo Bažnyčios reikalus ten, spėjama, kad šį laišką parašė būtent toje vietovėje.
Tai, kad Jokūbas nepaminėjo Jeruzalėje vykusios konferencijos maždaug 50 m. po Kr. (Žr. ApD 15) gali reikšti, kad laiškas buvo parašytas prieš tai. Jei šis laiškas iš tiesų buvo parašytas prieš Jeruzalės konferenciją, tai jis yra vienas pirmųjų Naujojo Testamento laiškų.
Kam jis buvo parašytas ir kodėl?
Jokūbas savo laišką skyrė „dvylikai giminių, pasklidusių tarp kitatikių“ (Jokūbo 1:1), tai reiškia visiems iš Izraelio namų. Jis kvietė juos „priimti Evangeliją […] [ir] ateiti į Kristaus kaimenę“ (Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 3:243). Jokūbas mokė Bažnyčios narius gyventi taip, kad savo gyvenimo būdu parodytų tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?
Visuotinis Jokūbo laiškas kartais priskiriamas išminties literatūrai, panašiai į Senojo Testamento Patarlių knygą. Laiško tekstas susideda iš trumpų krikščioniško gyvenimo principų paaiškinimų. Be to, yra glaudžių sąsajų tarp Gelbėtojo Kalno pamokslo, užrašyto Mato 5–7 skyriuose, ir Jokūbo žodžių. Kai kurios panašios temos apima persekiojimo ištvėrimą (žr. Jokūbo 1:2–3, 12; Mato 5:10–12); tapimą „tobulu“, arba dvasiškai brandžiu (žr. Jokūbo 1:4; 2:22; Mato 5:48); teiravimąsi pas Dievą (žr. Jokūbo 1:5; Mato 7:7–8); Dievo valios vykdymą (žr. Jokūbo 1:22; Mato 7:21–25); meilę kitiems (žr. Jokūbo 2:8; Mato 5:43–44; 7:12); gero ir blogo atpažinimą pagal jų vaisius (žr. Jokūbo 3:11–12; Mato 7:15–20); tapimą taikdariu (žr. Jokūbo 3:18; Mato 5:9) ir neprisiekinėjimą (žr. Jokūbo 5:12; Mato 5:34–37).
Laiško planas
Jokūbo 1–2. Jokūbas sveikina savo skaitytojus ir supažindina su keliomis pagrindinėmis laiško temomis, tokiomis kaip išbandymų ištvėrimas, išminties siekimas ir gyvenimas pagal išpažįstamą tikėjimą. Dievo žodžio klausytojai taip pat turi būti to žodžio vykdytojai. Jokūbas tyrą religiją apibūdina kaip rūpinimąsi našlaičiais bei našlėmis ir siekimą gyventi laisviems nuo nuodėmės (Jokūbo 1:27). Šventieji turėtų mylėti savo artimuosius ir savo tikėjimą rodyti savo darbais.
Jokūbo 3–4. Jokūbas apibūdina niokojančią nekontroliuojamos kalbos prigimtį ir palygina ją su teisumo vaisiais tų, kurie siekia taikos. Jis įspėja savo skaitytojus, kad jie nesibičiuliautų su pasauliu, bet pasipriešintų velniui ir artintųsi prie Dievo.
Jokūbo 5. Jokūbas įspėja nedorus turtinguosius. Jis užbaigia savo laišką trumpais patarimais apie šventųjų atsakomybes už kitus Bažnyčios narius. Jis pataria šventiesiems kantriai ištverti iki Viešpaties atėjimo ir išlikti ištikimiems visuose savo bendravimuose. Jis skatina sergančiuosius kviestis vyresniuosius, kad šie pateptų juos aliejumi.