Jėzui būnant Jeruzalėje per Palapinių šventę, kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė pas Jį svetimavimu kaltinamą moterį ir paklausė, ar reikia ją užmėtyti akmenimis, remiantis Mozės įstatymu. Jis suglumino kaltintojus ir pasigailėjo moters. Jėzus taip pat paskelbė, kad apie Jį liudija Tėvas, ir mokė apie laisvę nuo nuodėmės. Kai Jėzus paskelbė esąs didysis Jehova, fariziejai bandė užmėtyti Jį akmenimis.
Pas Gelbėtoją atvedama svetimaujant pagauta moteris
Rašto žinovai ir fariziejai norėjo diskredituoti Jėzų prieš žmones ir sukurti priežastį Jį apkaltinti, nes norėjo Jį suimti ir užmušti (žr. Jono 7:1, 32).
Perskaitykite Jono 8:2–5 ir raskite, ką darė Rašto žinovai ir fariziejai, kol Jėzus mokė šventykloje Jeruzalėje.
Anot Jono 8:6, kodėl Rašto žinovai ir fariziejai pas Jėzų atvedė svetimavusią moterį?
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kaip Rašto žinovai ir fariziejai galėjo panaudoti šį įvykį kaip pretekstą apkaltinti Jėzų:
Paveikslėlis
Vyresnysis Briusas R. Makonkis
„Jėzaus dienomis […] už svetimavimą nebuvo baudžiama mirtimi. Iš tikrųjų, jokia mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta, jeigu jos nesankcionavo ir jai nepritarė Romos valdininkai, o už svetimavimą Romos įstatymas mirtimi nebaudė.
Atvesdami pas Jėzų svetimautoją Rašto žinovai ir fariziejai spendė Mokytojui pinkles: 1) Jeigu jis sutiktų su Moze ir tuo, kad ją reikia užmėtyti akmenimis, jis būtų a) sukėlęs žmonių įtūžį [ar pyktį] vien jau dėl to, kad būtų pasisakęs už bausmės, kuriai dauguma nepritarė, sugrąžinimą, ir b) prieštaravęs tuo metu galiojusiai civilinei teisei, skirdamas tai, kas Romoje buvo oficialiai uždrausta. 2) Jeigu jis nesutiktų su Moze ir propaguotų ką nors švelnesnio negu užmėtymas akmenimis, jis būtų apkaltintas tuo, kad iškraipo įstatymą ir skatina nepagarbą šventai jau nusistovėjusiai tvarkai“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:450–451).
Užuot jiems atsakęs, Gelbėtojas „pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės“ (Jono 8:6).
Paveikslėlis
Ant žemės rašantis Kristus
Perskaitykite Jono 8:7–8 ieškodami, ką Gelbėtojas atsakė Rašto žinovams ir fariziejams.
Kaip, jūsų manymu, jautėsi Rašto žinovai ir fariziejai, išgirdę Jėzaus atsakymą?
Išgirdę Gelbėtojo atsakymą, kaltinusieji moterį pasijuto kalti ir pasišalino moters nenubaudę (žr. Jono 8:9).
Kaip, jūsų manymu, jautėsi toji moteris, kai jos nuodėmė buvo paskelbta Jėzui ir daugybei kitų žmonių? Perskaitykite Jono 8:10–11 ieškodami, ką Gelbėtojas pasakė moteriai, kai visi kiti pasišalino.
Džozefo Smito Vertimas Jono 8:11 šią situaciją patikslina: „Toji moteris nuo tos valandos šlovino Dievą ir įtikėjo Jį.“
Gelbėtojas netoleravo nuodėmės, kurią ši moteris padarė, ir nurodė jai: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Jono 8:11). Iš 11 eilutės sužinome šią tiesą: „Gelbėtojas yra mums kantrus ir suteikia galimybių atgailauti.“ Pamąstykite, kaip šis įvykis stiprina jūsų pasitikėjimą tuo, kad Jėzus Kristus yra gailestingas bei malonus ir nori atleisti nuoširdžiai atgailaujantiems.
Įsivaizduokite kokį nors puošnų daiktą. Tuomet užsimerkite ir neatsimerkdami pasistenkite ant atskiro lapo nupiešti supaprastintą to daikto paveikslą.
Ar jūsų piešinys prilygsta tam, ką įsivaizdavote?
Ką dar, be piešimo, galite atlikti geriau, kai galite matyti tai, ką darote?
Per Palapinių šventę, šokių ir kitų džiugių nuo vėlumos iki ankstaus ryto trukusių iškilmių metu, šventyklą apšviesdavo keturi dideli auksiniai šviestuvai (kitaip vadinami menoromis arba žvakidėmis). Šie auksiniai šviestuvai ne tik teikdavo šviesą per šventes, jie taip pat simbolizavo tai, kad Izraelis turėjo būti šviesa vaikščiojantiems tamsoje.
Perskaitykite Jono 8:12 ir raskite, ką Jėzus pareiškė apie Save, kai mokė šventykloje būdamas šalia tos vietos, kur stovėjo šviestuvai. Galite pasižymėti tai, ką išsiaiškinote.
Iš šios eilutės sužinome, kad Jėzus Kristus yra pasaulio šviesa.
Paveikslėlis
menora
Per Palapinių šventę šventyklos vidų apšviesdavo didžiuliai šviestuvai.
Remdamiesi tuo, ką sužinojote iš Gelbėtojo mokymo, esančio Jono 8:12, užbaikite šį principą: „Jei seksime Gelbėtoju, mes “
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip, jūsų nuomone, Gelbėtojas padeda jums, kad neklaidžiotumėte tamsybėje?
Senajame Testamente yra pranašysčių, kuriose apie Mesiją kalbama kaip apie šviesą visoms tautoms (pavyzdžiui, Izaijo 49:6; 60:1–3). Taigi, pareikšdamas esąs pasaulio šviesa, Jėzus paskelbė esąs Mesijas.
Fariziejai smerkė Jėzų dėl to, kad Jis pats liudijo apie Save (žr. Jono 8:13). Jėzus pareiškė, kad tiek Jis, tiek Jo Tėvas liudijo Gelbėtoją esant Dievo Sūnų (žr. Jono 8:14–18).
Perskaitykite Jono 8:19 ir raskite, ką, pasak Jėzaus, fariziejai supranta apie Dangiškąjį Tėvą.
Iš 19 eilutės sužinome šį principą: „Kuo daugiau sužinome apie Jėzų Kristų, tuo daugiau sužinome apie Tėvą.“
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kaip galime pažinti Dangiškąjį Tėvą mokydamiesi apie Jo Sūnų Jėzų Kristų:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Visu tuo, ką atėjo pasakyti ir padaryti, ypač Savo apmokančiąja kančia ir auka, Jėzus mums rodė, kas yra Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, koks Jis yra, kaip smarkiai Jis atsidavęs Savo vaikams kiekviename amžiuje ir tautoje. Tiek žodžiais, tiek darbais Jėzus mėgino mums atskleisti ir įasmeninti tikrąjį Savo Tėvo, mūsų Dangiškojo Tėvo, būdą. […]
Todėl maitindamas alkstančiuosius, gydydamas ligonius, papeikdamas veidmainystę, kviesdamas tikėti – taip Jėzus rodė mums Tėvo, To, kuris „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kantrus ir kupinas gerumo”, būdą [Lectures on Faith (1985), 42]“ (“The Grandeur of God,” Ensign arba Liahona, Nov. 2003, 70, 72).
Jono 8:21–30 skaitome, jog Gelbėtojas įspėjo fariziejus, kad jeigu jie netikės Jo – numirs savo nuodėmėse. Jis taip pat mokė, kad nieko nedaro iš Savęs; Jis daro tik tai, ką Jį daryti moko Tėvas.
Ar esate patyrę kokių nors judėjimo suvaržymų, pavyzdžiui, jus kas nors surišo arba negalėjote ištrūkti iš ankštos erdvės? Kaip jautėtės? Studijuodami šią pamokos dalį, ieškokite, kas veda į dvasinį suvaržymą ir kas – į dvasinę laisvę.
Perskaitykite Jono 8:31–32 ieškodami, ką, anot Gelbėtojo, turime daryti, kad būtume laisvi. Tuomet, remdamiesi tuo, ką sužinojote, užpildykite šią schemą:
Vyresnysis Briusas R. Makonkis išvardino kai kurias laisves, kuriomis galime mėgautis, jei laikomės Kristaus žodžio, tampame Jo mokiniais ir mokomės tiesos: „Laisvi nuo pražūtingos klaidingos doktrinos galios, laisvi nuo godumo ir geidulių pančių; laisvi nuo nuodėmės pančių; laisvi nuo bet kokios blogos ir naikinančios įtakos, nuo nepaleidžiančios ir menkinančios jėgos; laisvi pasiekti neribotą laisvę, mėgautis jos pilnatve, kuri pasiekiama tik išaukštintoms esybėms“ (Doctrinal New Testament Commentary, 1:456–457).
Perskaitykite Jono 8:33 ieškodami, kas, žydų manymu, darė juos laisvus.
Žydai klaidingai tikėjo, kad vien būdami Abraomo palikuoniai ir Abraomo sandoros paveldėtojai, jie yra dvasiškai laisvi. Perskaitykite Jono 8:34–36 ir raskite, iš ko, anot Jėzaus, žmonėms reikėjo išsivaduoti.
Iš šių eilučių sužinome, kad neatgailaudami už padarytą nuodėmę tampame nuodėmės vergais. Ką, jūsų manymu, reiškia būti nuodėmės vergu (Jono 8:34)?
Apsvarstykite šią schemą:
Paveikslėlis
schema, pasirinkimas ir pasekmės
Šiais laikais kai kurie žmonės klaidingai mano ir tiki, kad sekdami Kristaus žodžiais bus suvaržyti, o gyvendami pasaulietiškai bus laisvi. Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad yra visiškai priešingai:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Pasiduodant [Šėtono] gundymams pasirinkimų galimybės ima nykti, kol nelieka jokio pasirinkimo ir mes galiausiai būname bejėgiai atsispirti pagundoms. […]
Pasaulis […] [mano], kad paklusnumas Dievo įstatymams ir apeigoms yra „vergija“ (Almos 30:24, 27). Kaip yra, kad paklusnumas ir tiesa mus išlaisvina? Galime lengvai prisiminti keletą praktinių patyrimų, kai tiesa įgalino mus atlikti tai, ko negalėjome atlikti, arba išvengti nelaimių, dėl kurių būtume kentėję. […]
Ar kas nors abejoja tuo, kad Dievas, turėdamas visą šviesą ir tiesą, turi absoliučią laisvę būti ir veikti?
Taip pat augant Evangelijos doktrinos ir principų supratimui, plečiasi mūsų valios laisvė. Pirmiausia, turėdami daugiau įstatymų, kurių galime laikytis, turime daugiau galimybių rinktis, galime daugiau pasiekti ir gauti didesnius palaiminimus. Įsivaizduokite kopėčias – kiekvienas naujas įstatymas arba įsakymas, kurį sužinome, yra tarsi dar viena pakopa, kuria galime kilti aukščiau. Antra, turėdami geresnį supratimą, galime išmintingiau rinktis, nes aiškiau matome ne tik alternatyvas, bet ir jų galimas pasekmes“ (“Moral Agency,” Ensign, June 2009, 49–51).
Peržvelkite knygelę Jaunimo stiprybės vardan ieškodami pavyzdžių, kaip laikydamiesi įsakymų ir standartų tapsime laisvi, o nepaklusdami – vergausime. Pasirinkę vieną iš knygelėje minimų standartų, nusikopijuokite šią lentelę į Raštų studijavimo žurnalą ir ją užpildykite:
Standartas iš knygelės Jaunimo stiprybės vardan.
Kaip gyvendami pagal šį standartą tapsime laisvi?
Kaip negyvendami pagal šį standartą tapsime vergais?
Kokias knygelėje Jaunimo stiprybės vardan minimas laisves patyrėte asmeniškai dėl to, kad laikėtės įsakymų ir standartų? Raštų studijavimo žurnale aprašykite bent vieną būdą, kaip gyvenime pritaikydami Gelbėtojo mokymus sieksite būti laisvi.
Prisiminkite kokį nors pažįstamą žmogų, kuris labai panašus į savo tėvą. Prisiminkite kokį nors pažįstamą žmogų, kuris visiškai nepanašus į savo tėvą.
Jono 8:37–50 rašoma, kad, pasak Jėzaus Kristaus, netikintys žydai vykdė savo tėvų darbus, o Jis kalbėjo Savo Tėvo žodžius. Gindamiesi žydai tvirtino jų tėvu esant Abraomą. Tuomet Gelbėtojas mokė, kad Abraomo vaikai darytų Abraomo darbus (Jono 8:39) ir jokiu būdu nesiektų nužudyti to, kuris moko tiesos. Šiems žydams (fariziejams) Jėzus pasakė, kad jų tėvas yra velnias. Jis paaiškino, kad priimantys Dievo žodį yra Dievo. Įpykę netikintys žydai tvirtino, kad Jėzus buvo samarietis (žydų manymu, prasčiausias iš visų žmonių) ir apsėstas velnio.
Perskaitykite Jono 8:51–53 ieškodami, ko tada tie žydai paklausė Gelbėtojo.
Perskaitykite Jono 8:56–58 ieškodami, ką Jėzus atsakė į fariziejų klausimą. Taip pat patyrinėkite, ką reiškia žodžiai „Aš Esu“ (Jono 8:58 ). (Pastaba. Septuaginta yra Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą.)
Žodžiai „Aš Esu“ yra svarbūs, nes tai Jehovos vardas, šiuo vardu žydai žinojo esantį Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą Senojo Testamento laikais. Vadindamasis „Aš Esu“ Jėzus pareiškė esąs Senojo Testamento Dievas. Paraštėje, šalia Jono 8:58, galite užrašyti šią doktriną: „Jėzus Kristus yra Jehova, Senojo Testamento Dievas.“
Kodėl, jūsų manymu, mums svarbu žinoti, kad Jėzus Kristus yra Jehova, Senojo Testamento Dievas?
Perskaitykite Jono 8:59 ieškodami, kaip tie žydai reagavo į Gelbėtojo pareiškimą, kad Jis yra Jehova.
Žydai stvėrėsi akmenų, norėdami nužudyti Jėzų, nes tikėjo, kad vadindamasis Jehova Jis piktžodžiavo.
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:
Jono 8 skyrių išstudijavau ir šios dienos užduotis atlikau (data).
Su mokytoju norėčiau aptarti šiuos papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: