Biblioteka
Antrojo laiško korintiečiams studijų įvadas

Antrojo laiško korintiečiams studijų įvadas

Kodėl verta studijuoti šį laišką?

Šis apaštalo Pauliaus laiškas Bažnyčios nariams Korinte išsiskiria mintimis apie paguodą užklupus negandoms, stiprybę sunkumų akivaizdoje (pats Paulius buvo to pavyzdys) ir tikrų mokymų atskyrimą nuo apgaulės. Antrajame laiške korintiečiams užrašytas Pauliaus pavyzdys ir mokymai gali įkvėpti jus likti ištikimus ir atsidavusius amžinosioms sandoroms, kurias sudarėte su Dievu, Amžinuoju Tėvu, nepriklausomai nuo aplinkybių ir galimų pasekmių.

Kas parašė šį laišką?

Šį laišką Korinto šventiesiems parašė Paulius (žr. 2 Korintiečiams 1:1).

Kada ir kur jis buvo parašytas?

Netrukus, po to, kai Paulius parašė laišką, žinomą kaip Pirmasis laiškas korintiečiams, Efeze kilo maištas prieš jo mokymus (žr. Apaštalų darbų 19:23–41), ir jis išvyko į Makedoniją (žr. Apaštalų darbų 20:1; 2 Korintiečiams 2:13; 7:5). Atrodo, kad, būdamas Makedonijoje, maždaug 55–57 m. po Kr. jis parašė Antrąjį laišką korintiečiams (žr. Raštų rodyklėje, „Pauliaus laiškai“, raštai.lds.org).

Kam jis buvo parašytas ir kodėl?

Laiškas, kurį žinome kaip Pirmąjį laišką korintiečiams, buvo parašytas Bažnyčios nariams Korinte. Pauliui trečiosios misionieriškos kelionės metu viešint Makedonijoje, Titas jam perdavė naujieną iš Korinto, kad šventieji ten palankiai priėmė jo anksčiau siųstą laišką (žr. 2 Korintiečiams 7:6–13). Padėtis Bažnyčios skyriuje Korinte taisėsi, bet Paulius taip pat sužinojo apie tyrą Kristaus mokymų doktriną iškreipiančius netikrus mokytojus. Kažkada po pirmojo Pauliaus apsilankymo Korinte ir gal būt po antrojo apsilankymo (žr. 2 Korintiečiams 1:15–16), kai, rodos, kai kuriuos šventuosius pavyko sudrausminti (žr. 2 Korintiečiams 2:1; 12:21), į Korintą atvyko pamokslautojai iš Jeruzalės krašto ir ėmė mokyti, kad šventieji, priešingai Pauliaus mokymui, turi priimti žydų papročius. Antrajame laiške korintiečiams dažnai užsimenama apie netikrų mokytojų sukeltas problemas.

Pauliaus laiškas skirtas ir troškusiems išgirsti iš jo daugiau (žr. 2 Korintiečiams 1–9) ir nenorėjusiems priimti jo mokymų (žr. 2 Korintiečiams 10–13). Iš esmės, Antrojo laiško korintiečiams tekstas atskleidžia kelis šio laiško tikslus:

  • Parodyti dėkingumą tiems šventiesiems, kurie palankiai priėmė jo ankstesnįjį laišką ir juos sustiprinti

  • Perspėti dėl tyrą Kristaus doktriną iškreipusių netikrų mokytojų

  • Apginti savo, kaip Jėzaus Kristaus apaštalo, reputaciją ir autoritetą (žr. 2 Korintiečiams 10–13)

  • Paskatinti korintiečius šventuosius dosniai paaukoti skurstantiems šventiesiems Jeruzalėje (žr. 2 Korintiečiams 8–9)

Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?

Nors daugelis Pauliaus laiškų sutelkti į doktriną, didesnėje šio laiško dalyje akcentuojami jo santykiai su korintiečiais šventaisiais ir jo meilė bei rūpestis jais. Nors Paulius tvirtai priešinosi kritikai, Antrajame laiške korintiečiams matome jį kaip švelnų kunigijos vadovą, kuris rūpinasi šventųjų laime ir gerove. Taip pat jis pateikė šiek tiek savo biografijos detalių ir rašė apie savo „dyglį kūne“ (2 Korintiečiams 12:7).

2 Korintiečiams 12:2–4 Paulius nupasakoja šventą patyrimą, save apibūdindamas kaip „žmogų Kristuje“, kuris buvo „iškeltas iki trečiojo dangaus“, kur matė ir girdėjo „slaptingus“ dalykus. Šią viziją, kartu su prieš tai jo išsakyta doktrina apie prisikėlusių kūnų šlovės skirtumus (žr. 1 Korintiečiams 15:35–44), galima priimti kaip Doktrinos ir Sandorų 76 skyriuje užrašytos vizijos biblijinį atitikmenį.

Laiško planas

2 Korintiečiams 1–5. Paulius liudija, kad Dievas guodžia Savo vaikus visuose jų suspaudimuose. Jis kviečia šventuosius mylėti vieniems kitus ir atleisti. Evangelija ir Viešpaties Dvasios poveikis yra šlovingesni už Mozės įstatymo raidę. Paulius padrąsina su negandomis susiduriančius šventuosius ir primena jiems apie amžinąją Dievo meilės ir šlovės prigimtį. Jis padeda skaitytojams suprasti, kad jiems per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą reikia susitaikyti su Dievu.

2 Korintiečiams 6–13. Susidūręs su netikrų mokytojų kritika ir pasipriešinimu, Paulius gina savo, kaip Viešpaties tarno, nuoširdumą ir kviečia skaitytojus atsiskirti nuo pasaulio. Jis moko apie „liūdes[į] pagal Dievo valią“ (žr. 2 Korintiečiams 7:10). Paulius dėkoja Korinto šventiesiems už jų pagalbą vargšams Jeruzalėje ir ragina juos toliau dosniai aukoti. Jis griežtai kalba apie „netikr[us] apaštal[us]“ (2 Korintiečiams 11:13). Jis šlovina Viešpatį ir pateikia biografinių detalių apie savo suspaudimus ir tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jis rašo apie patirtą trečiojo dangaus regėjimą ir kviečia šventuosius ištirti save ir įrodyti savo tikėjimą.