29 dalis. 1 diena
Jokūbo 2–3
Įvadas
Apaštalas Jokūbas ragino šventuosius padėti prislėgtiesiems ir mokė, kad tikrieji Jėzaus Kristaus pasekėjai neturėtų teikti pirmenybės turtingiesiems prieš vargšus. Jis mokė šventuosius apie tikėjimo ir darbų ryšį ir taip pat apie tai, kaip svarbu kontroliuoti savo kalbą. Tada jis palygino pasaulio išmintį su išmintimi, kuri ateina nuo Dievo.
Jokūbo 2:1–13
Jokūbas moko Kristaus pasekėjus neteikti pirmenybės turtingiesiems
Prisiminkite, ar matėte, kaip su kuo nors dėl to, kad buvo įžymus, vilkėjo madingais drabužiais, buvo iš pasiturinčios ar įtakingos šeimos, ar dėl kokių kitokių nepagrįstų priežasčių, buvo elgiamasi geriau nei su tais, kurie neturtingi.
-
Savo Raštų studijavimo žurnale trumpai aprašykite savo patyrimą ir apibūdinkite, kaip jūs dėl to jautėtės. Taip pat atsakykite į šį klausimą: Kodėl žmonės kartais demonstruoja šališkumą?
Perskaitykite Džozefo Smito vertimo Jokūbo 2:1 (Raštų rodyklėje, Jokūbo 2:1) ir suraskite, ko mokė Jokūbas apie „atsižvelg[imą] į asmenis“. „Atsižvelgti į asmenis“ reiškia asmeniui arba asmenų grupei demonstruoti šališkumą ar išskirtinį palankumą, kitokį nei kitiems, dėl jų aplinkybių arba savybių.
Perskaitykite Jokūbo 2:2–4 ir raskite situacijų pavyzdžių, kuriuos pateikė Jokūbas, apie tai, kada šventieji neturėtų vienam asmeniui rodyti didesnio palankumo nei kitam.
Pagalvokite apie mūsų dienų situacijas, kai žmonės dėl jų aplinkybių ar savybių elgiasi su kitais prastai.
Pasak Jokūbo 2:5–7, Jokūbas peikė šventuosius, kurie niekino vargšus. Jis priminė jiems, kad Dievas išsirinko vargšus, turtingus tikėjimo, ir kad būtent pasiturintieji užgujo vargšus ir piktžodžiavo prieš Viešpatį.
Perskaitykite Jokūbo 2:8 ir raskite, ką Jokūbas priminė šventiesiems daryti, kas jiems padės įveikti šališkumą.
Kaip manote, kodėl šis įsakymas apibūdinamas kaip karališkasis įstatymas (žr. Jokūbo 2:8)?
Prezidentas Merionas Dž. Romnis iš Pirmosios Prezidentūros mokė apie šiuos Jokūbo mokymus ir palygino juos su pasninko atnašomis:
„Turime išmokti savo artimą mylėti taip, kaip mylime save. Gelbėtojas vienintelį įstatymą iškėlė aukščiau šio – tai meilė Dievui [žr. Mato 22:37, 39]. […]
Atiduodami pasninko atnašas turime atminti karališkąjį įstatymą. […]
Rūpinimasis vargšais ir luošais, ir tais, kuriems reikia mūsų pagalbos, – yra pagrindinis tikslas ir absoliutus reikalavimas, kad būtų įvykdytas karališkasis meilės savo artimui kaip pačiam sau įstatymas („The Royal Law of Love,“ Ensign, May 1978, 95).
Jokūbo mokymais iš šių eilučių užbaikite tokį principą: Ištikimi Jėzus Kristus mokiniai …
-
-
Kaip Gelbėtojas buvo meilės kitiems, nepaisant jų aplinkybių, pavyzdys?
-
Kas iš jūsų pažįstamų stengiasi mylėti visus žmones, nepaisant jų aplinkybių? Ką tokio daro šis asmuo, kad parodytų savo meilę visiems žmonėms, nepaisant jų aplinkybių?
-
Pagalvokite, kaip jūs elgiatės su kitais. Ieškokite galimybių sekti Gelbėtojo meilės kitiems, nepaisant jų aplinkybių, pavyzdžiu.
Įsivaizduokite, kad po to, kai išgirdote Jokūbo mokymą apie meilę visiems žmonėms, jūs išgirstate ką nors sakant, kad nieko tokio, jei parodysime palankumą vieniems, o su kitais elgsimės prastai. Šis asmuo taip pat pasako, kad yra daug blogesnių dalykų, kuriuos galėtume padaryti.
Perskaitykite Jokūbo 2:9–10 ir suraskite, kodėl yra labai rimta nemylėti visų žmonių vienodai.
Yra daug įsakymų, o nepaklusnumas bent vienam iš jų reiškia, kad mes pažeidėme Dievo įstatymą, tapome nešvarūs, todėl negalėsime gyventi su Dievu. Ir taip tampame kalti „dėl visų“ (Jokūbo 2:10), nes pasekmės yra tos pačios: atskyrimas nuo Dievo (žr. 1 Nefio 10:21).
Iš šių eilučių galime išmokti tokios doktrinos: Jei padarome bent vieną nuodėmę, tampame kalti priešais Dievą.
Nors mūsų nepaklusnumas padaro mus nešvarius, mes vis dar galime išlaikyti viltį. Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas iš Pirmosios Prezidentūros mokė, kaip ir vėl galime tapti švarūs:
„Dievo malonė yra mūsų didžiausia ir amžina viltis.
Per Jėzaus Kristaus auką malonės planas patenkina teisingumo reikalavimus [žr. Almos 42:15] ir „sukuria pagrindą žmonėms turėti tikėjimą atgailai“ [Almos 34:15].
Net jei mūsų nuodėmės būtų raudonos, jos gali tapti baltos kaip sniegas [žr. Izaijo 1:18]. Dėl to, kad mūsų mylimas Gelbėtojas „atidavė save kaip išpirką už visus“ [1 Timotiejui 2:6], mums yra atvertas kelias į Jo amžinąją karalystę [žr. 2 Petro 1:11].
Vartai yra atrakinti!“ („Malonės dovana“, 2015 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Ką turime daryti, kad taptume švarūs per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kad galėtume įeiti į Viešpaties karalystę?
Savo silpnybių įveikimo ir tapimo švariems bei tyriems per Gelbėtojo Apmokėjimą procesas yra pasiekiamas stengiantis kiekvieną dieną būti vis geresniems. Tapimas panašiam į Gelbėtoją turėtų būti viso mūsų gyvenimo siektinas tikslas.
Jokūbo 2:11 yra Jokūbo mokymo iš 10 eilutės pavyzdys, akcentuojantis, kad nepaklusdami bet kuriam iš Dievo įsakymų tampame nusidėjėliais. Jokūbo 2:12–13 eilutėse jis paragino tikinčiuosius būti gailestingus bendraujant su kitais žmonėmis, nes, jeigu jie elgsis su kitais be gailestingumo, taip pat bus teisiami be gailestingumo.
Jokūbo 2:14–26
Jokūbas moko apie tikėjimo ir darbų vaidmenį mūsų išgelbėjime
Žmonės vartoja žodį tikėjimas skirtingiems dalykams apibūdinti. Vieni gali naudoti jį, kad apibūdintų tiesiog tikėjimą kažkuo, o kiti – norėdami apibūdinti veiksmą. Iš Jokūbo 2:14–26 sužinome, kaip Jokūbas pataisė neteisingą tikėjimo supratimą.
Perskaitykite Jokūbo 2:14 ir raskite, ko Jokūbas klausė šventųjų apie tikėjimą.
Šios eilutės kontekste žodį darbai apaštalas Jokūbas vartojo kitaip nei apaštalas Paulius. Paulius žodį darbai pavartojo kalbėdamas apie Mozės įstatymo darbus. Jokūbas žodį darbai pavartojo kalbėdamas apie atsidavimo arba teisumo darbus.
Perskaitykite Jokūbo 2:17–18 ir suraskite, ko Jokūbas mokė apie tikėjimą. (Jokūbo 2:17–18 yra Raštų įvaldymo eilutės. Šias eilutes galite pasižymėti išskirtinai, kad ateityje galėtumėte lengvai surasti.)
Kaip manote, ką reiškia frazė „tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (17 eilutė)?
Iš šių eilučių sužinome, kad tikrasis tikėjimas Jėzumi Kristumi parodomas mūsų teisumo darbais.
Pagalvokite apie savo praėjusios savaitės veiksmus. Ar daug iš tų veiksmų parodė, kad jūs turite tikrąjį tikėjimą Jėzumi Kristumi? Kaip lengvai kiti pastebėtų, kad jūs turite tikrąjį tikėjimą Jėzumi Kristumi?
Raštų įvaldymo eilutės – Jokūbo 2:17–18
-
Jokūbo 3
Jokūbas moko šventuosius, kaip svarbu kontroliuoti savo kalbą
Įsivaizduokite, kad išspaudžiate visą dantų pastą iš tūbelės. Dabar įsivaizduokite, kad bandote tą pastą patalpinti atgal į tūbelę.
Kaip tai galėtų būti panašu į mūsų sakomus žodžius?
Ar kada nors esate pasakę kažką, ko vėliau gailėjotės? Studijuodami Jokūbo 3:1–12 ieškokite tiesų, kurios padės jums pasirenkant žodžius, kuriuos sakote.
Perskaitykite Jokūbo 3:2–4 bei pirmąjį Jokūbo 3:5 eilutės sakinį ir raskite, kaip Jokūbas apibūdino tuos, kurie savo kalba neįžeidžia kitų.
Atkreipkite dėmesį, kaip Jokūbas 2 eilutėje mokė, kad nenusidėdami kalba, arba tuo, ką sakome, parodome savikontrolės lygį. Frazė „mes visi dažnai nusižengiame“ 2 eilutėje reiškia, kad mes klumpame ir darome klaidų, o žodis liežuvis 5 eilutėje reiškia mūsų tariamus žodžius.
Žąslai (Jokūbo 3:3) – tai mažas metalinis įtaisas, dedamas arkliui tarp dantų. Žąslai yra sujungti su vadelėmis, kas leidžia raiteliui valdyti arklį. Vairas (Jokūbo 3:4) – tai laivo vairalazdė, padedanti vairuoti ar pasukti laivą.
Ką bendro, pasak Jokūbo, arklio žąslai turi su laivo vairu?
Kaip Jokūbo pateiktas šių objektų palyginimas su liežuviu, arba mūsų sakomais žodžiais, gali padėti suprasti mūsų žodžių galią?
Iš šių eilučių galime pasimokyti vienos tiesos: Mokymasis suvaldyti tai, ką sakome, gali smarkiai paveikti mūsų gyvenimą.
Kokiu būdu kažkas, kas atrodytų yra taip nereikšminga, kaip antai mokymasis kontroliuoti, ką sakome, gali smarkiai paveikti mūsų gyvenimą?
Perskaitykite paskutinį Jokūbo 3:5 eilutės sakinį ir taip pat Jokūbo 3:6 ir suraskite, su kuo dar Jokūbas palygino mūsų žodžius. Žodis giria 5 eilutėje reiškia didelį mišką.
Pagalvokite apie tai, kaip gyvenimai gali būti padegti (žr. Jokūbo 3:6), arba patekti į pavojų, dėl neprotingo žodžių vartojimo. Kokią pozityvią įtaką mūsų gyvenimui gali padaryti nežymūs kalbos pokyčiai? Kaip šie pasikeitimai paveiktų aplinkinių gyvenimą?
Kaip rašoma Jokūbo 3:8, Jokūbas įspėjo, kad nesuvaldytas liežuvis, arba nekontroliuojama kalba, yra tarsi mirtini nuodai. Šiais skaitmeninio bendravimo ir socialinių tinklų laikais būkite atsargūs, nes nuodingi arba nemalonūs žodžiai gali sparčiai pasklisti, griaudami gyvenimus, ir visam laikui likti skaitmeninio pasaulio atmintyje.
Perskaitykite Jokūbo 3:7–12 ir suraskite, su kuo dar Jokūbas palygino mūsų žodžius.
Iš Jokūbo 3:9–10 sužinome, kad Dievo pasekėjai stengiasi vartoti savo žodžius teisiems tikslams, o ne blogiui skleisti.
Pacitavęs Jokūbo 3:2–10 vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie tai, kam turėtų būti vartojami mūsų žodžiai, o kam ne:
„Greičiausiai Jokūbas nemano, nei kad mūsų liežuviai visada nedori, nei kad viskas, ką sakome, yra „pilna mirtinų nuodų“. Bet jis aiškiai sako, kad kai kurie dalykai, kuriuos sakome, gali būti griaunantys ir nuodingi. Tai yra šiurpus kaltinimas pastarųjų dienų šventajam! Balsas, kuris karštai liudija, kalba nuoširdžias maldas ir gieda Sionės giesmes, gali būti tuo balsu, kuris keikia ir kritikuoja, glumina ir žemina, skaudina ir naikina savo ir kitų dvasią. […]
Tad, broliai ir seserys, šioje ilgoje amžinoje kelionėje mes siekiame amžinojo tikslo – būti panašesni į Gelbėtoją. Stenkimės būti „tobuli žmonės“ [žr. Jokūbo 3:2] dabar bent jau šia prasme – neskaudinkime žodžiu. Tą patį iš teigiamos pusės galima pasakyti taip: kalbėkime nauju liežuviu, angelų liežuviu. Mūsų žodžiai, kaip ir darbai, turi būti pilni tikėjimo, vilties ir tikrosios meilės. Tai trys didieji krikščioniški principai, kurių labai reikia šiandieniniame pasaulyje. Tokie žodžiai, pasakyti veikiant Šventajai Dvasiai, gali nudžiovinti ašaras, pagydyti širdis, pakylėti gyvenimus, sugrąžinti viltį ir pasitikėjimą“ („Angelų liežuvis“, 2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Pagalvokite apie kai kuriuos dalykus, kuriuos galėtumėte daryti, kad būtumėte labiau tobuli (žr. Jokūbo 3:2) tame, ką sakote.
„Tai, kaip bendraujate, turi rodyti, kad esate Dievo sūnus ar dukra. Švari ir protinga kalba yra šviesaus ir blaivaus proto įrodymas. Kalbėdami gerus žodžius, kurie pakylėja, skatina ir giria kitus, jūs kviečiate Dvasią būti su jumis“ (Jaunimo stiprybės vardan [knygelė, 2011], p. 20).
-
-
Ar kada esate buvę pakylėti ar padrąsinti kito žmogaus žodžių?
-
Kokių palaiminimų sulaukėte dėl to, kad savo kalba bandėte pakylėti ar padrąsinti kitus?
-
Ant atskiro popieriaus lapo užsirašykite, ką darysite, kad geriau kontroliuotumėte tai, ką sakote, ir kad savo kalbą vartotumėte teisiems tikslams. Stenkitės veikti pagal tai, ką užsirašėte.
Kaip rašoma Jokūbo 3:13–18, Jokūbas palygino pasaulio išmintį su išmintimi „iš aukštybių“ (17 eilutė), arba išmintimi, ateinančia nuo Dievo. Pasaulio išmintis veda į pavydą (žr. 16 eilutė), „savanaudiškumą“ (14 eilutė) arba ginčus ir netvarką (žr. 16 eilutė), o išmintis, ateinanti nuo Dievo, yra „tyra“ ir „pilna gailestingumo“ (17 eilutė).
-
Jokūbo 2–3 skyrius išstudijavau ir šios dienos užduotis atlikau (data).
Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: