Laiško romiečiams studijų įvadas
Kodėl verta studijuoti šį laišką?
Laiškas romiečiams yra ilgiausias apaštalo Pauliaus laiškas ir daugelio laikomas svarbiausiu. Šiame laiške jis nuodugniausiai aiškina išteisinimo per tikėjimą Jėzumi Kristumi, o ne per Mozės įstatymo vykdymą, doktriną. Jame daug mokymų apie išgelbėjimo doktrinas ir praktinį šių doktrinų taikymą gyvenime. Studijuodami šį laišką galite labiau įvertinti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir viltį bei ramybę, kurias visi randa Kristuje.
Kas parašė šį laišką?
Apaštalas Paulius yra Laiško romiečiams autorius (žr. Romiečiams 1:1). Rašydamas šį laišką į pagalbą Paulius pasitelkė raštininką Tercijų, kuris laiško pabaigoje užrašė savo sveikinimus Romos šventiesiems (žr. Romiečiams 16:22).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Šį Laišką romiečiams Paulius parašė Korinte artėjant jo trečiosios misionieriškos kelionės pabaigai. Kai kurios užuominos sako, kad šį laišką jis parašė 3 mėnesius viešėdamas Korinte (žr. Apaštalų darbų 20:2–3; šiose eilutėse žodis Graikija reiškia Korintą), manomai tarp 55 ir 56 m. po Kr. (Žr. Raštų rodyklėje, „Pauliaus laiškai“.)
Kam jis buvo parašytas ir kodėl?
Pauliaus Laiškas romiečiams yra skirtas Bažnyčios nariams Romoje (žr. Romiečiams 1:7). Kada Bažnyčia buvo įkurta Romoje, yra nežinoma, bet tai galėjo būti netrukus po Sekminių, kai Romoje apsilankę žydai išgirdo Petro pamokslą (žr. Apaštalų darbų 2:10). Nors tada dar nebuvo lankęsis Romoje, Paulius siuntė sveikinimus konkretiems šventiesiems, su kuriais buvo susipažinęs seniau arba pažinojo per kitus, gyvenusius Romoje, pavyzdžiui Priscilę ir Akvilą (žr. Apaštalų darbų 18:1–2, 18; Romiečiams 16:1–16, 21).
Panašu, kad yra bent trys svarbios priežastys, kodėl Paulius išsiuntė šį laišką romiečiams:
1) Pasiruošti būsimai kelionei į Romą. Daug metų Paulius norėjo skelbti Evangeliją Romoje (žr. Apaštalų darbų 19:21; Romiečiams 1:15; 15:23). Jis taip pat vylėsi, kad Bažnyčia Romoje taps atspirties tašku jo būsimai misijai Ispanijoje (žr. Romiečiams 15:22–24, 28).
2) Patikslinti ir apginti savo mokymus. Daug kartų Pauliui teko susidurti su jo mokymų apie Mozės įstatymą ir tikėjimą Kristumi nesupratusių arba juos iškraipiusiu asmenų pasipriešinimu (žr. Apaštalų darbų 13:45; 15:1–2; 21:27–28; Romiečiams 3:8; 2 Petro 3:15–16). Akivaizdu, kad jis turėjo priežastį manyti, kad tie nesutarimai pasiekė Bažnyčios narius Romoje. Todėl, stengdamasis prieš atvykstant sumažinti bet kokius nesusipratimus, jis parašė laišką.
3) Sustiprinti žydų ir kitataučių Bažnyčios narių vienybę. Prieš Pauliui parašant šį laišką, imperatoriaus Klaudijaus iš Romos išvaryti krikščionys žydai (žr. Apaštalų darbų 18:2) ėmė grįžti į Romą, į krikščionių bendruomenes, kuriose dominavo kitataučiai. Ko gero, dėl tokios padėties tarp žydų ir kitataučių krikščionių kartais kildavo įtampa ir nesutarimai. Paulius, kaip „pagonių apaštalas“ (žr. Romiečiams 11:13), stengėsi integruoti kitataučius į Bažnyčią, bet kaip žydas (žr. Romiečiams 11:1), stipriai troško, kad jo tautiečiai priimtų Evangeliją. Jis stiprino vienybę Bažnyčioje mokydamas šventuosius taikyti Evangelijos doktrinas (žr. Romiečiams 3:21–4:25; 11:13–36; 14:1–15:13).
Kokie išskirtiniai šio laiškos bruožai?
Po įžanginio pasisveikinimo laiškas pradedamas nusakant jo temą: „Evangelij[a]… yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam“, kuris „gyvens tikėjimu“ Jėzumi Kristumi (Romiečiams 1:16–17).
Nors Pauliaus Laiškas romiečiams suvaidino svarbų vaidmenį krikščionybės istorijoje, deja, pasak Briuso R. Makonkio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, jis taip pat tapo „didesne doktrininės nesantaikos, klaidingų aiškinimų ir apgaulių priežastimi, nei bet kuri kita Biblijos knyga“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 2:211). Net tarp pirmųjų krikščionių Pauliaus raštai buvo laikomi „sunkiai suprantam[ais]“, ir jo mokymai kartais būdavo iškraipomi arba klaidingai interpretuojami (2 Petro 3:15–16).
Laiško planas
Romiečiams 1–3. Paulius paaiškina išteisinimo tikėjimu Jėzumi Kristumi doktriną. Jis nurodo, kad visa žmonija yra nuodėmės būklės ir kad šią visų žmonių problemą Dievas išsprendė Jėzaus Kristaus Apmokėjimu. Su tikėjimu priėmusi Kristaus Apmokėjimą, visa žmonija gali būti išteisinta (gauti atleidimą) ir išgelbėta.
Romiečiams 4–8. Išteisinimo tikėjimu doktrinai pailiustruoti kaip pavyzdį Paulius nurodo Abraomą. Jis aiškina išgelbėjimo doktrinas ir moko, kaip šios doktrinos veikia visų tikinčiųjų gyvenimus.
Romiečiams 9–16. Paulius rašo apie išskirtinę Izraelio padėtį, dabartinį Evangelijos atmetimą ir išgelbėjimą, kurio jis galiausiai susilauks. Bažnyčios nariams žydams ir kitataučiams jis pataria gyventi pagal Evangeliją, kad Bažnyčioje būtų taika ir vienybė. Jis prašo šventųjų Romoje ir toliau laikytis Dievo įsakymų.