Romiečiams 8–11

Įvadas

Apaštalas Paulius mokė apie palaimas, kurias gauna atgimusieji dvasiškai ir pasidavusieji Dangiškojo Tėvo valiai. Jis mokė, kad Izraelis atmetė Dievo su Abraomu ir jo ainija sudarytą sandorą. Paulius mokė, kad priklausymą Dievo išrinktajai tautai daugiausiai lemia ne kilmė, o ištikimybė sandorai, ir taip pat mokė apie Evangelijos skelbimą kitataučiams.

Romiečiams 8

Paulius apibūdina palaimas, kurias gauna atgimusieji dvasiškai

Ar pažįstate ką nors, paveldėjusį kažką labai vertingo ar svarbaus? Pavyzdžiui, kartais tėvai arba seneliai savo vaikams arba vaikaičiams palieka kažką vertingo.

Jei norėtumėte paveldėti kieno nors nuosavybę, kieno nuosavybę pasirinktumėte ir kodėl jos norėtumėte?

Pagalvokit, kokias palaimas gautumėte paveldėję viską, ką turi Dangiškasis Tėvas. Skaitydami Romiečiams 8:1–18 ieškokite, ką turime daryti, kad būtume viso, ką turi Dangiškasis Tėvas, paveldėtojai.

Perskaitykite Romiečiams 8:1, 5–7, 13 ir suraskite, ką apaštalas Paulius mokė apie gyvenimą „pagal kūną“, arba pasidavimą prigimtiniam polinkiui nusidėti, ir apie gyvenimą „pagal Dvasią“.

Šiose eilutėse Paulius mokė apie du priešingus nusiteikimus: „kūno rūpesč[ius]“ ir „Dvasios rūpesč[ius]“ (Romiečiams 8:6). „Kūno rūpesčiai“ – tai atsidavimas kūniškiems malonumams, aistroms ir geiduliams. Ką, jūsų manymu, reiškia dvasiškas mąstymas?

Frazė „marin[ti] kūniškus darbus“ (Romiečiams 8:13) reiškia malšinti su mūsų mirtinguoju kūnu susijusias silpnybes, pagundas ir nuodėmes arba jų atsikratyti (žr. Mozijo 3:19). Iš šių eilučių sužinome, kad klausydami Dvasios, galime nugalėti polinkį nusidėti.

Perskaitykite Romiečiams 8:14–17 ir raskite, kaip Paulius pavadino tuos, kurie gyvena pagal Dvasią. 15 eilutėje terminas įsūnystė apima ir sūnus, ir dukras (žr. DS 25:1).

Raštai apie mus, kaip „Dievo vaikus“ (Romiečiams 8:16), kalba nevienareikšmiškai. Pirma, kiekvienas žmogus tiesiogine prasme yra mylimas Dangiškojo Tėvo vaikas. Antra, mes dar kartą gimstame kaip Dievo vaikai per sandorą su Jėzumi Kristumi, kai atgailaujame, krikštijamės ir priimame Šventąją Dvasią.

Romos gyventojams įvaikinimas buvo įprastas dalykas ir turėjo būti suprantamas Pauliaus laiško skaitytojams. Žmogus, įsivaikinęs vaiką, perduodavo jam visas teises ir privilegijas, kurias šis būtų gavęs gimdamas toje šeimoje. Todėl, gavę „įsūnystės Dvasią“ (Romiečiams 8:15), per sudarytą Evangelijos sandorą tampame Dievo vaikais ir „paveldėtojai[s] drauge su Kristumi“ (Romiečiams 8:17).

Mormono Knygoje karalius Benjaminas taip pat mokė, kaip galime tapti „Kristaus vaikais“ (žr. Mozijo 5:5–10).

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė, kad Jėzus Kristus „tampa mūsų Tėvu, […] nes Jis siūlo mums gyvenimą, amžiną gyvenimą per apmokėjimą, kurį Jis dėl mūsų atliko“. Jis paaiškino: „Per savo sandoras paklusti Jėzui Kristui mes tampame Jo vaikais, sūnumis ir dukterimis“ (Doctrines of Salvation, comp. Bruce R. McConkie, 3 vols. [1954–56], 1:29).

Perskaitykite Mato 8:17. Bendrapaveldėtojas yra tas, kuris drauge su kitais paveldėtojais gauna lygią dalį.

Jei jau esame Dievo Tėvo vaikai, kodėl nepaveldime tiek pat, kiek ir Jėzus Kristus? Kodėl turime tapti Jėzaus Kristaus vaikais?

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos apaštalų Kvorumo paaiškino: „Visi esame mūsų dangiškųjų gimdytojų paveldėtojai. Apaštalas Paulius mokė, kad „esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“ (Romiečiams 8:16–17). Tai reiškia, kaip pasakyta Naujajame Testamente, kad „taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Titui 3:7), ir jei ateitume pas Tėvą, mes paveldėtume viską (žr. Apreiškimo 21:7). Tai sąvoka, kurią mūsų mirtingiems protams sunku suvokti. Gerai, kad bent suprantame, jog, norėdami pasiekti šį galutinį tikslą amžinybėje, tai padaryti galime tik sekdami mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, kuris mokė, kad „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6)“ („Kristaus pasekėjai“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Jei būtų grindžiama mūsų vertumu, negautume nieko, nes visi nusidėjome ir stokojame Dievo garbės (žr. Romiečiams 3:23). Tačiau, kai esame įvaikinti Jėzaus Kristaus, Jo tobulas gyvenimas ir apmokėjimas įveikia mūsų netobulumus. Taigi, sudarydami sandoras ir paklusdami Jėzui Kristui, kartu tampame paveldėtojais ir kartu „su Juo kenčiame“ (Romiečiams 8:17). Tai nereiškia, kad iškenčiame tą patį, ką iškentė Gelbėtojas, sumokėdamas apmokėjimo auką. Bet mes kenčiame su Juo, kai sekame Juo ir aukojame pasaulio dalykus, paklusdami įsakymams ir tvirtai iškęsdami iki galo.

Skaitydami Romiečiams 8:14 sužinome, kad, jei esame ištikimi Dievo sandoros vaikai, galime drauge su Jėzumi Kristumi paveldėti viską, ką turi Dangiškasis Tėvas.

Savo Raštų studijavimo žurnale nubraižykite lentelę iš trijų stulpelių, pirmąjį pavadinkite Reikalavimai, vidurinįjį – Sunkumai, ir trečiąjį – Paveldas. Tada atlikite tai:
1. Stulpelyje „Reikalavimai“ išvardinkite keturis ar penkis konkrečius įsakymus, arba standartus, kurių turime laikytis, jei norime būti ištikimi Dievo sandoros vaikai.
2. Stulpelyje „Sunkumai“ išvardinkite keletą sunkumų, su kuriais mums gali tekti susidurti, stengiantis būti ištikimiems Dievo sandoros vaikams.
3. Stulpelyje „Paveldas“ išvardinkite palaimas, kurias galime paveldėti iš Dangiškojo Tėvo, kai stengiamės būti ištikimi Dievo sandoros vaikai.

Peržiūrėkite, ką išvardijote Raštų studijavimo žurnale. Palaimas būti ištikimiems sandorų besilaikantiems Dievo vaikams palyginkite su reikalavimais, kuriuos turite atitikti, ir sunkumais, su kuriais teks susidurti. Kaip atsakytumėte žmogui, kuris paklaustų, ar verta ištikimai laikytis sandorų?

Perskaitykite Romiečiams 8:18 ir raskite, ką Paulius pasakė apie mūsų aukų palyginimą su tuo, ką galime paveldėti iš Dangiškojo Tėvo.

Romiečiams 8:19–30 užrašyta, jog Paulius mokė, kad Dvasia padeda mums sunkumuose ir kad Jėzus Kristus dar priešmirtiniame gyvenime buvo pašauktas būti Dievo vaikų Gelbėtoju. (Romiečiams 8:29–30 kalbama apie išankstinį paskyrimą, arba pašaukimą. Daugiau Pauliaus mokymų apie išankstinį paskyrimą rasite studijuodami Laišką efeziečiams.)

Perskaitykite Romiečiams 8:28, 31–39 ir raskite, ko Paulius mokė apie Dievo meilę ir mirtingojo gyvenimo sunkumus, išbandymus ir negandas. Galite pasižymėti frazes ir žodžius, kurie jums atrodo reikšmingi.

Džozefo Smito vertimo Romiečiams 8:31 sakoma: „Jei Dievas už mus, kas gi pergalės mus?“

Šiose eilutėse galime rasti tokias tiesas: Jei mylime Dievą, viskas išeis mums į gera. Per Jėzų Kristų galime nugalėti visus žemiškojo gyvenimo sunkumus ir negandas. Niekas negali mūsų atskirti nuo Jėzaus Kristaus apmokėjimu parodytos Dievo meilės.

Raštų studijavimo žurnale atlikite vieną arba daugiau iš šių užduočių:
1. Pagalvokite, kokių sunkumų ir negandų patyrėte gyvenime, ir užsirašykite du teiginius iš Romiečiams 8:28, 31–39, kurie jums atrodo svarbūs, ir paaiškinkite kodėl.
2. Paaiškinkite, kaip sunkumų metu pajautėte Dievo meilę.
3. Aprašykite kelis būdus, kaip galima parodyti meilę Dievui. Užsibrėžkite tikslą vadovautis tuo, ką užsirašėte, ir pasitikėti, kad viskas išeis mums į gera.

Romiečiams 9–11

Paulius moko apie Izraelio atmestą sandorą su Dievu ir apie Evangelijos skelbimą kitataučiams

Kaip rašoma Romiečiams 9–11 skyriuose, apaštalas Paulius vietoje žodžio žydai vartojo žodžius Izraelis ir izraelitai. Senojo Testamento laikais Dievas į Abraomo sandorą priėmė Jokūbo, arba Izraelio, palikuonis (žr. Romiečiams 9:4–5). Ši sandora atneša tokias palaimas, kaip žemės valdos, kunigystės įgaliojimas ir pareiga laiminti žmones visame pasaulyje nešant jiems Evangeliją, teikiančią amžinąjį gyvenimą.

Perskaitykite Romiečiams 9:6, 8 ir išsiaiškinkite, ko Paulius mokė apie priklausymą Izraelio namams.

Kaip manote, ką turėjo omenyje Paulius, sakydamas „ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui“ (Romiečiams 9:6)?

Kai kurie žydai nesuprato, kad ne visi Izraelio namuose gimę yra verti priklausyti Dievo sandoros su Izraeliu žmonėms. Jie klaidingai manė, kad kilmė jiems savaime suteikia sandoros palaimas.

Perskaitykite Romiečiams 10:8–13 ir raskite, kaip bet kas – izraelitas ir ne izraelitas – gali priklausyti Dievo sandoros žmonėms.

Graikiškas žodis, šiose eilutėse išverstas kaip išpažinsi, reiškia atvirą sutikimo, arba sandoros sudarymo, patvirtinimą, o graikiškas žodis, išverstas kaip tikėsi, reiškia įsipareigojimą pasitikėti. Toks stiprus pasitikėjimas Gelbėtoju skatina žmones atvirai pripažinti, kad jie priima Jį Jo nurodytais būdais. Šie būdai – tai paklusimas Dievo įsakymams, atgaila, tokių gelbėjančiųjų Evangelijos apeigų, kaip krikštas ir Šventosios Dvasios dovana, priėmimas.

Paulius mokė, kad, jei priimame Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją ir jai paklustame, galime gauti Dievo sandorų palaimas ir išsigelbėti.

Kai kas rėmėsi Romiečiams 10:9, 13 tvirtindami, kad, norint išsigelbėti, mums tereikia balsu pareikšti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Raštų studijavimo žurnale paaiškinkite, kaip per šią pamoką aptartos tiesos gali padėti jums atsakyti į tokį klaidingą pareiškimą.

Likusioje Romiečiams 10–11 skyrių dalyje skaitome, kad Paulius mokė, jog Dievo žodžio klausymasis yra labai svarbus ugdant tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jis daugiau paaiškino, kaip Izraelitai atmetė Jėzaus Kristaus Evangeliją ir atvaizduodamas kitataučių priėmimą į Izraelio namus pasitelkė palyginimą apie laukinio alyvmedžio šakų įskiepijimą į kultūrinį alyvmedį (žr. Jokūbo 5). Jis taip pat mokė, kad Evangelija vėl bus skelbiama žydams.

Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Romiečiams 8–11 skyrius išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: