Apaštalų darbų 15

Įvadas

Kai kurie Bažnyčios nariai iš Judėjos nukeliavo į Antiochiją ir mokė atsivertusius kitataučius, jog tam, kad būtų išgelbėti, jiems reikalingas apipjaustymas. Paulius ir Barnabas šį klausimą pateikė apaštalams Jeruzalėje. Šis susirinkimas, kartais dar vadinamas Jeruzalės konferencija, įvyko maždaug 49–50 m. po Kr. Konferencijoje Petras paliudijo, kad Dievas išgelbės ištikimus žydus ir kitataučius, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo apipjaustyti, ar ne. Jokūbas patvirtino Petro žodžius pasiremdamas Raštais. Apaštalai išsiuntė laiškus Bažnyčios nariams Antiochijoje, Sirijoje ir Kilikijoje, aiškindami, jog apipjaustymas nėra būtinas, kad būtum išgelbėtas. Paulius pasirinko Silą kaip misionierių porininką ir leidosi į antrąją savo misiją.

Apaštalų darbų 15:1–29

Per įkvėptą patarimą Petras ir kiti apaštalai nusprendė, kad apipjaustymas daugiau nebereikalingas

Užrašykite bent penkis svarbius sprendimus, kuriuos turėsite priimti šiuo metu ir ateityje.

Apmąstykite, kaip atsakytumėte į šiuos klausimus:

Kodėl išmintinga siekti Dievo pagalbos priimant svarbius sprendimus?
Ką galite daryti, kad sužinotumėte Dievo valią jums?

Studijuodami Apaštalų darbų 15 skyrių išsiaiškinkite tiesas, galinčias padėti jums stengiantis sužinoti Dievo valią sau.

Norint geriau suprasti Apaštalų darbų 15 skyrių, svarbu žinoti, kad, Pauliui ir Barnabui lankantis pas šventuosius Antiochijoje, kai kurie į krikščionybę atsivertę žydai iš Judėjos ėmė aiškinti, ką kitataučiai atsivertusieji turi padaryti, kad būtų išgelbėti. Šie žmonės ir panašūs į juos buvo vadinami „judaiztininkais“, kadangi tvirtino, kad atsivertusieji kitataučiai turi atsiverti ir į judaizmą.

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:1 ir išsiaiškinkite, ką, anot šių žmonių iš Judėjos, turi padaryti visi atsivertusieji kitataučiai, kad būtų išgelbėti.

Su Abraomu sudarytos sandoros dalis buvo Dievo įsakymas, kad visi šią sandorą su Juo sudarę vyrai būtų apipjaustyti. Apipjaustymas „būdavo atliekamas nupjaunant apyvarpio odą vyriškos lyties kūdikiams ir taip pat suaugusiems. Priėmusieji šią apeigą gaudavo sandoros privilegijas ir priimdavo jos atsakomybes“ (Raštų rodyklė, „Apipjaustymas“, scriptures.lds.org). Apipjaustymas tapo žmonių su Dievu sudarytos sandoros ženklu, arba priminimu. Ši praktika buvo vėl įsteigta Mozės dienomis ir tai praktikavo tikinčioji Izraelio namų dalis iki pat Gelbėtojo laikų.

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:2–3 ir išsiaiškinkite, kas įvyko, Pauliui ir Barnabui išgirdus, kad tie vyrai skelbia, jog atsivertę kitataučiai turi būti apipjaustyti. Žodžiai „kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų“ (Apaštalų darbų 15:2) reiškia, kad tie Bažnyčios nariai ginčijosi su Pauliumi ir Barnabu teigdami, kad kitataučiai turi būti apipjaustyti.

Ką, anot 2 eilutės, jie nutarė daryti?

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:4–6 ir išsiaiškinkite, kas įvyko Sauliui ir Barnabui atvykus į Jeruzalę.

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:7–11 ir išsiaiškinkite, ką Petras pasakė tarybai. Frazė „įsiliepsnojus ilgam ginčui“ (7 eilutėje) reiškia, kad apaštalai daug diskutavo apipjaustymo klausimu.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą: Ką, jūsų manymu, omenyje turėjo Petras, sakydamas, kad Dievas „nepadarė skirtumo tarp mūsų (atsivertusių žydų) ir jų (atsivertusių kitataučių)“ (Apaštalų darbų 15:9)?

Petras buvo vyriausiasis apaštalas žemėje, todėl buvo įgaliotas kalbėti Viešpaties vardu. Petro įkvėptas pareiškimas, kad kitataučiams nereikia būti apipjaustytiems, yra pavyzdys, kaip Dievas veda Savo Bažnyčią apreikšdamas Savo valią apaštalams (žr. Apaštalų darbų 1:2).

Iš šių eilučių sužinome tokią tiesą: Viešpaties valią galime sužinoti per Jo dabartinius pranašus ir apaštalus. Apsvarstykite, ar nevertėtų šios tiesos užsirašyti Raštuose, šalia Apaštalų darbų 15:6–7.

Kaip mūsų dienomis dabartiniai apaštalai gali padėti mums žinoti jų gautus apreiškimus?

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:12–15 ir išsiaiškinkite, kaip susirinkusi minia reagavo į Petro pareiškimą, jog apipjaustymas nėra būtinas, kad būtum išgelbėtas.

Petras pirmininkavo šiai konferencijai, o ją, kaip manoma, vedė Jokūbas. Jokūbas buvo Jėzaus Kristaus įbrolis ir pirmasis Bažnyčios bendruomenės Jeruzalėje vyskupas. Kaip užrašyta Apaštalų darbų 15:16–18, Jokūbas pacitavo pranašą Amosą (žr. Amoso 9:11–12), parodydamas, kad Petro pareiškimas atitinka Raštuose užrašytus pranašų žodžius.

Iš Jokūbo mokymo sužinome tokią tiesą: Viešpaties valią galime sužinoti studijuodami Raštus. Apsvarstykite, ar nevertėtų šios tiesos užsirašyti Raštuose, šalia Apaštalų darbų 15:15–18.

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:19–20 ir išsiaiškinkite, ką Jokūbas patarė Bažnyčios vadovams.

Žodis manding 19 eilutėje reiškia, kad tai yra siūlymas ar rekomendacija. Jokūbas pritarė Bažnyčiai pirmininkaujančio Petro pristatytai taisyklei Apaštalų darbų 15:7–11 (žr. Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3. vols. [1965–1973], 2:143). Atkreipkite dėmesį, kad Apaštalų darbų 15:20 parašyta, kurių Mozės įstatymo dalių, anot Jokūbo, vis dar reikia laikytis.

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:22–27 ir išsiaiškinkite tarybos sprendimą.

Taryba nusprendė Bažnyčios nariams pasiųsti laiškus, skelbiančius, jog apipjaustymas nebūtinas, kad būtum išgelbėtas, ir kad tai yra vieningas apaštalų sprendimas. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas taip elgiasi ir mūsų dienomis įkvėptai vadovaudami Bažnyčios nariams.

Iš Apaštalų darbų 15 skyriuje užrašyto pasakojimo sužinome tokią tiesą: Tardamiesi kartu ir siekdami apreiškimo iš Dievo Bažnyčios vadovai gauna įkvėpimą, kaip spręsti sunkias problemas.

Kad geriau suprastumėte, kaip ši tiesa siejasi su Bažnyčia šiais laikais, galite perskaityti pateiktą vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Panaudojęs pavyzdžius iš Apaštalų darbų 10 ir Apaštalų darbų 15 skyrių, kad pailiustruotų, kaip Gelbėtojas „gali bendrauti su savo tarnais asmeniškai arba su jų taryba“, vyresnysis Kristofersonas sakė: „Dabar tų pačių principų laikomasi sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Bažnyčios prezidentas gali paskelbti ar aiškinti doktrinas, kurias jis gavo per jam skirtą apreiškimą (pvz., žr. DS 138). Doktrina taip pat gali būti išaiškinama jungtinėje Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo taryboje (pvz., žr. 2 Oficialus Pareiškimas). Paprastai taryba apsvarsto kanonizuotus Raštus, Bažnyčios vadovų mokymus ir praeities praktikas. Bet galiausiai, kaip ir naujatestamentinėje Bažnyčioje, tikslas yra ne tik bendras tarybos narių sutarimas, bet apreiškimas iš Dievo. Tai procesas, apimantis ir samprotavimą, ir tikėjimą, siekiant sužinoti Viešpaties mintį bei valią“ („Kristaus doktrina“, 2012 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Perskaitykite Apaštalų darbų 15:28–29 ir išsiaiškinkite, ką apaštalai ir vyresnieji parašė savo laiške Bažnyčios nariams. Frazė „neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina,“ 28 eilutėje reiškia, kad žmonėms nereikia paklusti papildomiems reikalavimams, ateinantiems iš žmonių, o ne iš Dievo.

Kaip, anot Apaštalų darbų 15:28, apaštalai sužinojo Dievo valią dėl reikalavimų atsivertusiems kitataučiams?

Tariantis kartu, Šventoji Dvasia ne tik įkvėpė apaštalus, bet ir suteikė patvirtinantį liudijimą, kad jų sprendimas yra teisingas. Iš Apaštalų darbų 15:28 sužinome, kad vienas iš būdų, kaip galime sužinoti Viešpaties valią mums, yra įkvėpimas iš Šventosios Dvasios.

Peržvelkite pamokos pradžioje sudarytą savo svarbių sprendimų sąrašą. Raštų studijavimo žurnale raštu paaiškinkite, kaip naudositės šiuolaikinių pranašų žodžiais ir Raštais, kad gautumėte Viešpaties nurodymus dabartinėje situacijoje ar ateityje.

Apaštalų darbų 15:30–41

Paulius ir kiti pristato apaštalų laišką Bažnyčios nariams Antiochijoje

Apaštalų darbų 15:30–41 paaiškinama, kad keli Bažnyčios vadovai pristatė apaštalų laišką Bažnyčios nariams Antiochijoje. Tada, paskelbus Evangeliją Antiochijoje, Paulius paprašė Barnabą vykti drauge aplankyti vietas, kuriose jie pamokslavo savo pirmojoje misijoje. Barnabas drauge norėjo pasiimti ir Morkų, bet Paulius atsisakė, kadangi Morkus nuo jų pasitraukė per jų pirmąją misiją. Po tam tikro šių kilnių Bažnyčios vadovų ginčo viskas išsisprendė, kai Barnabas nutarė pasiimti Morkų ir keliauti į Kiprą, o Paulius kaip misijos porininką pasirinko Silą ir iškeliavo į savo antrąją misiją.

Nesutikti su kitų nuomone nėra nuodėmė. Kaip iliustruoja šis pasakojimas, užuot ginčijęsi, turėtume stengtis drauge rasti savo nesutarimų sprendimus.

Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Apaštalų darbų 15 skyrių išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: