Luko 7:18–50

Įvadas

Jėzus gyrė Joną Krikštytoją ir paliudijo, kad Jonas paruošė kelią Jo tarnystei. Jėzui valgant drauge su fariziejais, moteris, atgailaujanti už savo nuodėmes, parodė savo tikėjimą ir meilę Jėzui.

Luko 7:18–35

Jėzus giria Joną Krikštytoją ir liudiją apie Jono misiją

Ką prisimenate apie Joną Krikštytoją?

Raštų studijavimo žurnale užrašykite visus faktus, kurios atsimenate apie Joną Krikštytoją.

Įsivaizduokite nendrę ir rūmuose gyvenantį žmogų, kuris apsirengęs švelniais, prabangiais drabužiais. Galvodami apie tai perskaitykite Luko 7:24–26 ir išsiaiškinkite, ko Jėzus mokė apie Joną Krikštytoją.

Kuo, jūsų manymu, Jonas Krikštytojas skiriasi nuo nendrės ir prabangoje gyvenančio žmogaus?

Priešingai nei nendrė, kurią purto ar krečia vėjas, Jonas Krikštytojas buvo tvirtas ir nepajudinamas savo liudijime ir vykdydamas jam skirtą misiją. Jis gyveno dykumoje, dėvėjo drabužius, padarytus iš labai šiurkščios kupranugario vilnos. Užuot siekęs fizinių patogumų, Jonas siekė vykdyti Dievo valią.

Jėzus sakė, kad Jonas Krikštytojoas buvo kur kas „daugiau negu pranaš[as]“ (Luko 7:26). Perskaitykite Luko 7:27–28 ir išsiaiškinkite, kas Joną Krikštytoją išskyrė iš kitų pranašų.

Pasakydamas „Aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią“ (Luko 7:27), Jėzus citavo prieš šimtus metų užrašytą pranašystę, kurioje kalbama apie „pasiuntinį“, kuris „parengs [Mesijui] kelią“ (Malachijo 3:1). Iš šių eilučių sužinome, kad Jonas Krikštytojas buvo pranašas, dar prieš gimimą paskirtas paruošti kelią Dievo Sūnui ir Jį pakrikštyti.

Kaip Jonas Krikštytojas paruošė kelią Jėzaus Kristaus atėjimui?

Pranašas Džozefas Smitas pasidalino tokiais pastebėjimais apie Luko 7:28: „Jėzus buvo laikomas mažiausiai vertu Dievo karalystės ir, [matyt], buvo laikomas mažiausiai vertu jų pasitikėjimo kaip pranašas; tuo jis tarsi pasakė: „Kuris tarp jūsų laikomas mažiausiu, yra didesnis už Joną, – tai esu Aš“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 80).

Luko 7:29–35 skaitome, kad daugelis tikėjo Jėzaus mokymais, tačiau ten buvę fariziejai ir įstatymo mokytojai atmetė Jo mokymus. Jėzus paaiškino, kad jie atmetė tiesą, nepriklausomai nuo to, Jis ar Jonas jos mokė.

Luko 7:36–50

Jėzui vakarieniaujant su fariziejumi Simonu, moteris savo ašaromis nuplauna Jėzui kojas

Ar kada nors sudvejojote, kad jums bus atleistos jūsų nuodėmės?

Studijuodami likusią Luko 7 skyriaus dalį, ieškokite tiesų, kurios jums padėtų, kai sudvejojate, ar jums gali būti atleista.

Luko 7:36 skaitome, kad fariziejus vardu Simonas pakvietė Jėzų pietų į savo namus. Tokiuose pietuose svečiai susėsdavo ant pagalvėlių aplink žemą stalą arba atsilošdavo, kojas ištiesdami ne į stalo pusę, o nuo jo. Vargšams buvo leidžiama rinkti maisto likučius, likusius po puotos, todėl buvo įprasta, kad puotos metu į namus užsukdavo nepažįstami žmonės. (žr. James E. Talmage, Jesus the Christ, 3rd ed. [1916], 261).

Skaitydami Luko 7:37–39 išsiaiškinkite, kas į šiuos pietus pasirodė nekviestas.

Atkreipkite dėmesį, kad moteris parodė savo meilę Gelbėtojui, nuplaudama Jam kojas, jas bučiuodama ir patepdama. Alebastrinis indas kvapaus tepalo (žr. Luko 7:37) buvo buteliukas brangaus parfumuoto aliejaus.

Ką, anot Luko 7:39, pamanė Simonas, pamatęs, ką ta moteris daro?

Supratęs Simono mintis, Jėzus mokė palyginimu apie du skolininkus ir skolintoją. Skolintojas – tai žmogus, skolinantis pinigus; skolininkas – tai žmogus, pasiskolinęs pinigus. Skolininkas sutinka grąžinti skolintojui skolą arba sėsti į kalėjimą.

Perskaitykite Luko 7:40–43 ir ką šiame palyginime simbolizuoja kiekvienas asmuo.

Raštų studijavimo žurnale nusibraižykite čia pateiktą lentelę. Tuščiose vietose įrašykite fariziejus Simonas, moteris ir Jėzus, nurodydami kokį vaidmenį kiekvienas vaidina minėtame palyginime. (Stulpelyje „Skolintojas“ palikite vietos informacijai, kurią įrašysite kitoje užduotyje.)

Skolintojas =
Skolininkas, skolingas 50 denarų =	Skolininkas, skolingas 500 denarų =

Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė apie namų šeimininkų svetingumą Jėzaus laikais: „Tais laikais buvo priimta svarbius svečius apgaubti išskirtiniu dėmesiu; jį sutikti bučiniu, atnešti vandens dulkėms nuo kojų nusiplauti ir aliejaus galvos plaukams ir barzdai pasitepti“ (Jesus the Christ, 261).

Perskaitykite Luko 7:44–46 ir suraskite skirtumus tarp to, kaip Simonas priėmė Jėzų pietums ir kaip moteris pasirūpino Jėzumi.

Raštų studijavimo žurnale esančioje lentelėje, atitinkamame stulpelyje, surašykite skirtumus tarp to, kaip Jėzumi rūpinosi Simonas, ir to, kaip tai darė moteris.

Netiesiogiai Simoną palygindamas su skolininku, skolingu 50 denarų, Jėzus mokė, kad Simonui taip pat reikia nuodėmių atleidimo.

Perskaitykite Luko 7:47–50 ir išsiaiškinkite, kodėl moteris galėjo gauti nuodėmių atleidimą. Galite pažymėti, ką radote.

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo štai ką sakė apie tos moters tikėjimą: „Tam tikra prasme Jėzus sakė: „Ji turi daug nuodėmių, bet ji tiki mane, atgailavo už savo nuodėmes, ją pakrikštijo mano mokiniai ir jos nuodėmės buvo nuplautos krikšto vandenimis. Dabar ji mane surado, kad parodytų begalinį kadaise susitepusio, bet dabar švaraus žmogaus dėkingumą. Jos dėkingumui nėra ribų ir jos meilė begalinė, nes jai tiek daug buvo atleista“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 1:265).

Toliau pateikiami principai, kurių galime pasimokyti iš šio pasakojimo: Jei naudosime tikėjimą rodydami meilę ir pasišventimą Viešpačiui, galėsime patirti Jo atleidimą ir, gavę Viešpaties atleidimą, būsime pripildyti troškimo dar labiau Jį mylėti ir Jam tarnauti.

Vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo liudijo apie mums visiems pasiekiamą meilę ir atleidimą:

„Visų mūsų asmeninio vertumo ir teisumo laipsniai skirtingi. Vis dėlto atgaila visiems mums yra palaima. Visiems mums reikia pajusti Gelbėtojo gailestingumo rankas, gaunant savo nuodėmių atleidimą.

Prieš keletą metų manęs paprašė susitikti su žmogumi, kuris prieš daug metų gyveno palaidą gyvenimą. Dėl neteisingų pasirinkimų jis neteko narystės Bažnyčioje. Nors jau ilgą laiką buvo grįžęs į Bažnyčią ir ištikimai laikėsi įsakymų, tačiau jo ankstesnieji poelgiai nedavė jam ramybės. Susitikęs su juo, jaučiau, kad jam gėda, kad jis nuoširdžiai gailisi, jog buvo atidėjęs savo sandoras į šalį. Po mūsų pokalbio uždėjau savo rankas jam ant galvos, kad suteikčiau kunigystės palaiminimą. Prieš ištardamas pirmąjį žodį pajutau viską nustelbiančią Gelbėtojo meilę ir atleidimą jam. Po palaiminimo mes apsikabinome, ir tas vyriškis atvirai raudojo.

Aš stebiuosi atgailaujantįjį apglėbiančiomis Gelbėtojo gailestingumo ir meilės rankomis, kad ir kokia bjauri buvo paliktoji nuodėmė. Liudiju, kad Gelbėtojas gali ir trokšta atleisti mūsų nuodėmes. Išskyrus nuodėmes nedaugelio tų, kurie, pažinę pilnatvę, pasirenka pražūtį, nėra nuodėmės, kuri negalėtų būti atleista. Kokia tai nuostabi privilegija kiekvienam iš mūsų – nusigręžti nuo savo nuodėmių ir ateiti pas Kristų. Dieviškasis atleidimas yra vienas iš saldžiausių Evangelijos vaisių. Jis pašalina iš mūsų širdžių kaltę bei skausmą, pakeisdamas juos džiaugsmu ir sąžinės ramybe“ („[Atgailaukite]… kad galėčiau jus išgydyti“, 2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Raštų studijavimo žurnale atlikite šias užduotis:
1. Prisiminkite patyrimą, kurio metu jautėte, jog Viešpats jums atleido. Neatskleisdami pernelyg asmeniškų dalykų, kodėl jums reikėjo Viešpaties atleidimo, aprašykite, ką jautėte Gelbėtojui ir ką mąstėte.
2. Pasinaudodami tuo, ką sužinojote studijuodami Luko 7 skyrių, aprašykite, kaip atsakytumėte draugams, kurie abejoja, ar jiems gali būti atleistos jų nuodėmės.
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Luko 7:18–50 išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: