Mato 27–28

Įvadas

Veikdami pagal suokalbį nužudyti Jėzų Kristų žydų vadovai atvedė Jį pas romėnų valdytoją Pontijų Pilotą. Pilotas Jėzų atidavė nuplakdinti ir nukryžiuoti. Jėzus atsidavė kančioms ir mirčiai, kad įvykdytų Savo Tėvo valią.

Mato 27:1–25

Jėzus atiduodamas Pilotui ir nuteisiamas nukryžiuoti

Jei galėtumėte savo akimis pamatyti kurį nors vieną Raštuose aprašytą įvykį, kurį pasirinktumėte? Kodėl?

Šioje pamokoje nagrinėsite vieną svarbiausių įvykių pasaulio istorijoje. Jį nagrinėdami, įsivaizduokite, kad savo akimis matote, kas ten vyko.

Mato 26 skyriuje skaitėme, kad Jėzus buvo suimtas ir žydų vadovų neteisiai tardomas ir nuteistas. Valdant romėnams žydai neturėjo teisės ką nors nubausti mirtimi. Todėl žydų vadovai stengėsi rasti nusikaltimą, už kurį Jėzus būtų nubaustas mirtimi pagal romėnų įstatymus.

Iš Mato 27:1–10 sužinome, kad žydų vadovai atidavė Jėzų romėnų valdytojui Pontijui Pilotui. Tai pamatęs Judas gailėjosi dėl savo sprendimo išduoti Jėzų, stengėsi grąžinti iš žydų vadovų gautus pinigus ir po to nusižudė. Džozefo Smito Vertime paaiškinama, kad Judas „pasikorė ant medžio. Ir tuoj pat jis nukrito, ir jo viduriai išvirto lauk, ir jis mirė“ (Džozefo Smito Vertimo Mato 27:6).

Kadangi tie sidabriniai buvo „užmokestis už kraują“ (Mato 27:6) ir jų negalima buvo dėti į iždą, žydų vadovai už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą, kurioje turėjo būti laidojami ateiviai (arba svetimšaliai). Matas šį įvykį cituoja kaip pranašystės išsipildymą (žr. Zacharijo 11:12–13).

Spaudžiamas žydų ir bijodamas nesuvaldyti žmonių Pilotas Jėzų atidavė nukryžiuoti (žr. Mato 27:11–26). (Šiuos įvykius turėsite galimybę smulkiau išstudijuoti pamokoje, kurioje bus nagrinėjami Jono 18–19 skyriai.)

Mato 27:26–50

Jėzus nuplakdinamas, išjuokiamas ir nukryžiuojamas

Prieš pasiųsdamas nukryžiuoti, Pilotas Jėzų nuplakdino (žr. Mato 27:26). Nuplakdinti reiškia daug kartų mušti rimbu, kurio keliose vijose įpinti įvairūs dalykai, pavyzdžiui, aštrūs akmenukai arba kaulo gabalėliai. Tokia bausmė įprastai būdavo skiriama tarnams, o kilmingus žmones ar laisvus Romos piliečius mušdavo lazdomis. Daugelis žmonių nuplakdinimo neatlaikydavo, nes būdavo smarkiai fiziškai sužalojami.

Perskaitykite Mato 27:27–32 ir išsiaiškinkite, ką Jėzui padarė Romos kareiviai.

Kodėl, jūsų manymu, kareiviai rado kitą žmogų nešti Jėzaus kryžių?

Įsivaizduokite, kad esate Simono iš Kirėnės vietoje. Ką galvotumėte arba kaip jaustumėtės būdami toje minioje, jei būtumėte priversti nešti Jėzaus kryžių? Atsakymą užrašykite Raštų studijavimo žurnale.

Mato 27:33 užrašyta, kad Jėzų nuvedė „į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“)“.

Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo tos vietos pavadinimą aiškino taip: „Toks pavadinimas turbūt buvo duotas pagal topografines ypatybes, kalbant apie tos kalvos keterą, arba, jei tai buvo įprasta egzekucijų vykdymo vieta, ją galėjo taip vadinti išreikšdami mintį, kad tai – mirties vieta, kaip kad mes kaukolę vadiname mirties veidu“ (Jesus the Christ, 3rd ed. [1916], 667).

Mato 27:34–45 užrašyta, kad Jėzus atsisakė gėrimo, kurio paprastai duodavo nukryžiuotiesiems, kad nuslopintų jų skausmą. Kiti, stebėdami nukryžiavimą, stengėsi išjuokti ir gundyti Jėzų.

Perskaitykite Mato 27:46 ir išsiaiškinkite, ką Jėzus pasakė būdamas ant kryžiaus. Galite pasižymėti, ką išsiaiškinote.

Kad geriau suprastumėte, kas įvyko tą akimirką, perskaitykite šį vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

„Kalbėsiu labai atsargiai, netgi pagarbiai, apie tai, kokia buvo galbūt pati sunkiausia akimirka visoje šioje vienatvės kelionėje į Apmokėjimą. Kalbu apie tas paskutines akimirkas, kurioms Jėzus tikriausiai buvo pasiruošęs protiškai ir fiziškai, bet kurių galbūt nesitikėjo emociškai ir dvasiškai – to visa užbaigiančio nusileidimo į paralyžiuojantį beviltiškumą dėl dieviško atsitraukimo, kai Jis sušuko didžiausio vienišumo prislėgtas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ [Mato 27:46; kursyvas pridėtas.] […]

Su visu savo sielos įsitikinimu aš liudiju, kad […] tobulas Tėvas nepaliko savo Sūnaus tą valandą. Iš tiesų, asmeniškai tikiu, kad per visą Kristaus žemiškąją tarnystę Tėvas niekada nebuvo arčiau savo Sūnaus, kaip tomis skausmingomis, paskutinėmis kančios akimirkomis. Vis dėlto […] Tėvas trumpam atitraukė nuo Jėzaus savo Dvasios paguodą, savo buvimo šalia teikiamą paramą“ („Nė vieno nebuvo su juo“, 2009 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Kodėl, jūsų manymu, Dangiškasis Tėvas tą akimirką atitraukė nuo Jėzaus savo Dvasią?

Perskaitykite likusią vyresniojo Holando teiginio dalį ir pasižymėkite jo žodžius, paaiškinančius, kodėl Jėzus Kristus patyrė Dvasios atsitraukimą: „Taip reikėjo padaryti, iš tikrųjų tai buvo pagrindinė Apmokėjimo reikšmės dalis, kad šis tobulas Sūnus, niekada nekalbėjęs neteisiai, nepadaręs nieko nedoro, nepalietęs nieko nešvaraus, turėjo pažinti, kaip jaučiasi likusioji žmonija – mes, visi mes, – padariusi tokias nuodėmes. Tam, kad Jo Apmokėjimas būtų beribis ir amžinas, Jis turėjo pajusti, ką reiškia mirti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, pajusti, ką reiškia, kai dieviška Dvasia išeina, palikdama žmogų jaustis visiškai ir beviltiškai vienišą“ („Nė vieno nebuvo su juo“).

Iš Mato 27:46 ir vyresniojo Holando teiginio galime sužinoti, kad Jėzus Kristus Dangiškojo Tėvo Dvasios atsitraukimą pajuto, kaip dalį vykdomo Apmokėjimo.

Nusidėdami mes patiriame dvasinę mirtį – Dangiškojo Tėvo Dvasios atsitraukimą. Patyręs dvasinę mirtį ant kryžiaus Jėzus Kristus gali mums padėti, jei dėl savo blogų sprendimų esame atskirti nuo Dangiškojo Tėvo Dvasios. Jis taip pat gali padėti mums, kai jaučiamės vieniši.

Perskaitykite Mato 27:50. Džozefo Smito Vertime teigiama: „Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu: „Tėve, atlikta! Tavo valia įvykdyta!“, atidavė dvasią“ (Joseph Smith Translation, Matthew 27:54 [in Matthew 27:50, footnote a]).

Anot šios Džozefo Smito Vertimo eilutės, Jėzus Kristus kentėjo, kad įvykdytų Dangiškojo Tėvo valią.

Praeitoje pamokoje studijuodami Mato 26 skyrių sužinojote apie Gelbėtojo kančias Getsemanėje ir apie Jo pasiryžimą vykdyti ne savo, bet Tėvo valią. Galite Mato 26:39 nuorodą užrašyti Raštuose šalia Mato 27:50, kad padėtų jums atminti, jog Jėzus atliko, ką buvo pažadėjęs.

Perskaitykite Mato 27:51 ir išsiaiškinkite, kas atsitiko šventykloje Jėzui mirus.

Jėzaus laikais šventykloje buvo du kambariai: šventa vieta ir šventų švenčiausioji. Šiuos du kambarius skyrė uždanga, arba užuolaida. „Šventų švenčiausioji buvo švenčiausias senovės šventyklos kambarys; jis simbolizavo Dievo akivaizdą. Vieną kartą metuose, Apmokėjimo dieną, aukštasis kunigas praeidavo pro šventyklos uždangą ir įžengdavo į šventų švenčiausiąją, kur pašlakstydavo aukos už nuodėmes kraujo, kad apmokėtų visų izraelitų nuodėmes (žr. Kunigų 16). Kai po Jėzaus Kristaus mirties šventyklos uždanga „perplyšo pusiau“ (Mato 27:51), tai dramatiškai simbolizavo, kad Gelbėtojas, didysis Aukštasis Kunigas, praėjo pro mirties uždangą ir netrukus įžengs Dievo [Tėvo] akivaizdon“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 94).

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo apie šventyklos uždangos perplyšimo prasmę sakė: „Tad Kristus paaukotas; įstatymas įvykdytas; Mozės įstatymo Evangelijos laikotarpis baigėsi; nešdama šviesą ir galią atėjo Evangelijos pilnatvė, taigi, kad dramatiškai, visiems žydams suprantamu būdu parodytų, jog karalystė iš jų buvo paimta ir atiduota kitiems, Dievybė perplėšė šventyklos uždangą „nuo viršaus iki apačios“. Šventų švenčiausioji dabar atvira visiems, ir visi per apmokantį Avinėlio kraują gali įžengti į šventų švenčiausiąją iš visų vietų – į tą karalystę, kur yra amžinasis gyvenimas. […] Senovės šventykloje per uždangą atliekamos apeigos vaizdavo tai, ką Kristus turėjo padaryti, o kai Jis tai padarė, visi žmonės įgijo teisę per uždangą įžengti Viešpaties akivaizdon ir paveldėti visą išaukštinimą“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:830; kursyvas pridėtas).

Iš to, kad po Kristaus mirties perplyšo šventyklos uždanga, galime sužinoti, jog dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo visi galime įžengti Dievo akivaizdon, jei atgailausime ir laikysimės savo sandorų.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
1. Kaip Jėzaus Kristaus Apmokėjimas grįžimą Dievo akivaizdon padaro įmanomą mums?
2. Ką mes turime daryti, kad būtume verti gyventi su Dangiškuoju Tėvu amžinai?

Mato 27:52–66 pateikta daugiau informacijos, kas įvyko po Jėzaus mirties. Atkreipkite dėmesį, kad Matas parašė, jog „po [Jėzaus] prisikėlimo“ (Mato 27:53; kursyvas pridėtas) daugelis mirusių teisių žmonių taip pat prisikėlė ir Jeruzalėje daug kam pasirodė (taip pat žr. DS 133:54–56).

Jėzui mirus, turtingas mokinys Juozapas iš Arimatėjos „paprašė Jėzaus kūno“ (Mato 27:58; taip pat žr. Jono 19:39). Gelbėtojo kūnas buvo suvyniotas į švarią drobulę ir paguldytas Juozapui iš Arimatėjos priklausančiame kapo rūsyje, o ant rūsio angos buvo užritintas didelis akmuo. Kai kurių vyriausiųjų kunigų ir fariziejų paragintas Pilotas įsakė pastatyti sargybinius saugoti kapo, o akmuo buvo užantspauduotas. Kodėl, anot Mato 27:63–64, vyriausieji kunigai ir fariziejai norėjo, kad visa tai būtų padaryta?

Mato 28

Jėzus Kristus prisikelia ir pasirodo daugeliui

Kaip užrašyta Mato 28:1–5, auštant pirmajai savaitės dienai, arba sekmadieniui, Marija Magdalietė ir kita moteris, vardu Marija, atėjo prie kapo. Džozefo Smito Vertimo Mato 28:2 teigiama, kad jos pamatė du angelus (žr. Mato 28:2).

Po Jėzaus Kristaus prisikėlimo Bažnyčios nariai šabą ėmė švęsti pirmąją savaitės dieną, t. y. sekmadienį, o septintąją dieną, t. y. šeštadienį, kaip šabo dieną galiausiai nustota švęsti. Šventimo dienos pakeitimas iš septintosios dienos į pirmąją nėra toks svarbus, kaip pats šabo dienos principas ir sąvoka.

Perskaitykite Mato 28:6–7 ir išsiaiškinkite, ką angelai pasakė moterims.

Mato 28:8–10, 16–18 skaitome, kad tos moterys bėgo papasakoti mokiniams, ką matė ir girdėjo. Joms priešais pasirodė Jėzus, ir moterys, „puolusios žemėn, apkabino jo kojas“ (Mato 28:9). Vėliau, kai mokiniai, paklusę moterų žodžiams, keliavo į Galilėją, jiems taip pat pasirodė Gelbėtojas. Norėdami daugiau sužinoti apie Jėzaus pasirodymus prieš įžengimą į dangų, žiūrėkite skyrelį „Evangelijų darna“ Raštų rodyklėje.

Perskaitykite Mato 28:19–20 ir išsiaiškinkite, ką Gelbėtojas įsakė apaštalams daryti. (Mato 28:19–20 yra Raštų įvaldymo ištrauka. Galite šias eilutes kaip nors išskirtinai pasižymėti.)

Iš Gelbėtojo nurodymo apaštalams galime sužinoti principą, kad įgiję liudijimą apie Jėzų Kristų gauname pareigą liudyti apie Jį kitiems.

Raštų įvaldymo ištrauka – Mato 28:19–20

Raštų studijavimo žurnale atlikite šias užduotis:
1. Aprašykite bent tris būdus, kaip galime paliudyti apie Jėzų Kristų kitiems. Tada pasirinkite vieną iš tų būdų ir užsirašykite tikslą, kaip stengsitės apie Jėzų Kristų liudyti kitiems.
2. Atsakykite į klausimą, kaip galite ruoštis tarnauti misijoje atsižvelgdami į Jėzaus žodžius Mato 28:19–20?
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Mato 27–28 skyrius išstudijavau ir šios pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įžvalgas: