70 pamoka. Almos 3–4

70 pamoka

Almos 3–4

Įvadas

Prisijungę prie lamanitų armijos, amlisininkai išsiskyrė iš nefitų, savo kaktas pasiženklinę raudonais ženklais. Amlisininkai ir lamanitai kovojo prieš nefitus, ir kovoje žuvo „tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių“ (žr. Almos 3:26). Po šios kovos daugelis nefitų nusižemino ir „buvo pažadinti prisiminti savo pareigą“ (Almos 4:3). Pasikrikštijo ir prie Bažnyčios prisijungė apie 3500 žmonių. Tačiau po metų daug Bažnyčios narių tapo išdidūs ir pradėjo persekioti kitus. Susirūpinęs dėl šio nelabumo, Alma pasitraukė iš vyriausiojo teisėjo pareigų ir tęsė tarnystę aukštuoju Bažnyčios kunigu. Šios tarnystės metu jis planavo keliauti po visą regioną, išsakyti gryną liudijimą ir šaukti žmones į atgailą.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Almos 3:1–19

Nefitai nesutaria su amlisininkais ir lamanitais

Suskirstykite mokinius į mažas grupeles. Kiekvienai grupelei duokite po popieriaus lapą su tokiais jame užrašytais žodžiais: rūbai, šukuosenos, auskarai ir papuošalai, tatuiruotės. Paprašykite grupelių aptarti, kokias žinias (sąmoningai ar nesąmoningai) žmonės gali pasiųsti šiais daiktais.

Mokiniams priminkite, kad amlisininkai atsiskyrė nuo Nefitų ir prisijungė prie lamanitų armijos (žr. Almos 2). Pakvieskite mokinius perskaityti Almos 3:4 eilutę ir surasti, kaip amlisininkai pakeitė savo išvaizdą.

Iš ko amlisininkai norėjo išsiskirti?
Kaip šiais laikais kai kurie žmonės savo išvaizda išsiskiria iš teisiųjų? (Kai mokiniai atsakinės, žiūrėkite, kad būtų aišku, jog kai kurie žmonės sąmoningai pakeičia savo išvaizdą dėl to, kad išsiskirtų iš teisiųjų arba kad maištautų prieš Bažnyčios standartus. Kiti vaikosi pasaulio madų, net nesuvokdami, kad siunčia žinią apie save.)

Paaiškinkite, kad, kai amlisininkai išskirdami save iš nefitų pažymėjo savo kaktas, taip jie parodė, kad ant savęs prisiėmė lamanitų prakeiksmą. Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 3:14–19. Kad padėtumėte mokiniams išanalizuoti šias eilutes, galite užduoti tokius klausimus:

Kokia Almos 3:18 eilutėje esanti frazė apibūdina amlisininkų veiksmus ir požiūrį į Dievą? („Atvirai maištavo prieš Dievą.“)
Kaip amlisininkai užsitraukė prakeiksmą? (Almos 3:19).
Kokių tiesų galime pasimokyti iš šių eilučių? (Galimi ir tokie atsakymai: atvirai maištaujantieji prieš Dievą užsitraukia neigiamus padarinius; jei esame atskirti nuo Dievo, tai tik dėl to, kad patys nuo Jo atsiskyrėme.)

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kodėl svarbu išsiskirti teisiais būdais, užduokite tokį klausimą:

Kaip savo apranga ir išvaizda galime parodyti, kad esame Jėzaus Kristaus mokiniai? (Jei mokiniams sunku atsakyti į šį klausimą, galite jiems perskaityti skyrelį „Apranga ir išvaizda“ iš knygelės Jaunimo stiprybės vardan [2012], 6–8 p. Pažymėkite, kad mūsų vidinis liudijimas apie Evangeliją turėtų daryti įtaką tam, kaip rengiamės ir kaip atrodome.)

Paraginkite mokinius parodyti, kad Viešpačiu jie seka kasdieniais pasirinkimais, įskaitant pasirinkimą, kaip rengtis ir atrodyti. Pabrėžkite, kad savo apranga ir išvaizda galime išsiskirti kaip Jėzaus Kristaus mokiniai.

Almos 3:20–27

Mūšyje tarp nefitų ir lamanitų su amlisininkais žūva tūkstančiai žmonių

Almos 3:20–25 eilutes apibendrinkite pasakydami, kad nefitai privertė lamanitus atsitraukti, tačiau abi pusės patyrė tūkstantines netektis. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 3:26–27. Paprašykite mokinių išklausyti pamoką, kurią Mormonas nori, kad suprastume.

Koks atpildas, pasak šių eilučių, laukia tų, kurie paklūsta Viešpačiui?
Kokios pasekmės laukia tų, kurie neseka Viešpačiu?

Kaip apibendrinimą lentoje galite užrašyti tokį principą: Ar būsime laimingi ar nelaimingi priklausys nuo mūsų pasirinkimo kam paklusti.

Pakvieskite mokinius pamąstyti apie tai, kokios palaimos ateina pasirinkus sekti Viešpačiu.

Kokių palaimų patyrėte iš Viešpaties, kai pasirinkote sekti Juo?

Almos 4:1–14

Po tam tikro Bažnyčios augimo periodo jos nariai tapo išdidūs ir ėmė vieni su kitais nesutarti

Lentoje užrašykite nuolankus ir išdidus.

Ką reiškia būti nuolankiam? (Būti nuolankiam reiškia būti mokomam ir su dėkingumu pripažinti savo priklausomumą nuo Viešpaties – suvokti, kad mums nuolat reikia Jo paramos.)

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 4:1–5. Paprašykite mokinių surasti įrodymų, kad nefitai tapo nuolankūs. Kai mokiniai aiškins, ką surado, gali būti pravartu pažymėti, jog nebūtina ištverti didelę tragediją tam, kad taptume nuolankūs; mes galime pasirinkti būti nuolankūs.

Pažymėkite, kad Almos 4:6 eilutėje esantis nefitų apibūdinimas labai skiriasi nuo apibūdinimo, esančio Almos 4:3–5 eilutėse. Atkreipkite dėmesį į lentoje užrašytą žodį išdidus.

Ką reiškia būti išdidžiam? (Išdidumas yra priešingas nuolankumui. Išdidūs žmonės išskiria save iš kitų ir Dievo. Jie laiko save geresniais už aplinkinius ir vadovaujasi savo troškimais, o ne Dievo valia.)

Pakvieskite pusę klasės mokinių tyliai perskaityti Almos 4:6–8 eilutes, o kitą klasės mokinių pusę tyliai perskaityti Almos 4:9–12 eilutes. Abiejų grupių pasiteiraukite, kuo pasireiškė nefitų išdidumas ir kaip tas išdidumas veikė kitus. Duokite mokiniams pakankamai laiko, tada pakvieskite juos pasidalinti tuo, ką surado.

Ko šios eilutės moko apie tai, kaip išdidumas veikia mūsų elgesį su kitais?
Kokį įspėjimą jūs matote Almos 4:10 eilutėje? (Žiūrėkite, kad mokiniai suprastų, jog, jei rodysime neteisų pavyzdį, mūsų veiksmai gali trukdyti kitiems priimti Evangeliją.)

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 4:13–14. Paprašykite mokinių paieškoti pavyzdžių, kaip kai kurie nefitai išliko nuolankūs, kai kiti buvo išdidūs.

Ko šios eilutės moko apie tai, kaip nuolankumas veikia mūsų elgesį su kitais?

Pažymėkite, kad mūsų sprendimai būti nuolankiems arba išdidiems veikia tiek mus pačius, tiek kitus. Jei liks laiko, pakvieskite mokinius savo užrašuose ar Raštų studijavimo žurnaluose aprašyti atvejus, iliustruojančius šio teiginio teisingumą.

Almos 4:15–20

Alma pasitraukia iš vyriausiojo teisėjo pareigų, kad galėtų pašvęsti savo laiką šaukti žmones į atgailą

Pakvieskite mokinius įsivaizduoti save Almos vietoje. Jie yra vyriausieji teisėjai, o tuo tarpu daug žmonių pasidarė išdidūs ir ėmė persekioti nuolankiuosius.

Kaip galėtumėte padėti tiems žmonėms pasikeisti?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 4:15–19. Paprašykite mokinių surasti, ką nusprendė veikti Alma.

Ką nusprendė daryti Alma? (Jis nusprendė atsisakyti vyriausiojo teisėjo posto tam, kad galėtų savo laiką pašvęsti žmonių mokymui.)
Ką frazė „veikti grynu liudijimu“ (Almos 4:19) byloja apie būsimą Almos mokymo metodą?
Kada girdėjote, kai žmonės kalbėjo „gryną liudijimą“? Kokią įtaką jums padarė šie patyrimai?
Kokių tiesų galime pasimokyti iš Almos 4:19 eilutėje pateikto Almos pavyzdžio?

Mokinių atsakymai galėtų būti ir tokie:

Vykdant savo dvasines pareigas gali tekti aukotis.

Gryno liudijimo išsakymas padeda kitiems artėti prie Dievo.

Paraginkite mokinius ieškoti gryno Almos liudijimo, kai asmeninio studijavimo metu ir būsimų pamokų metu aptarinės Almos 5–16 skyrius. Taip pat paraginkite juos atkreipti dėmesį į tai, kokią įtaką žmonėms darė Almos liudijimas.

Raštų įvaldymo apžvalga

Mokiniams pristatykite kelias naujas Raštų įvaldymo ištraukas arba apžvelkite kelias jiems jau žinomas ištraukas. Paruoškite tokius klausimus, kurie jiems padėtų ištraukoje atrasti principus. Pakvieskite juos savo užrašuose ar Raštų studijavimo žurnaluose užsirašyti, ką darys, kad geriau laikytųsi vieno iš tų principų. Tikslui pasiekti duokite jiems tam šiek tiek laiko ir paprašykite, kad pasiruoštų po to apie tai papasakoti bendraklasiui arba visiems mokiniams.

Pastaba: Jei šios pamokos metu nebus laiko atlikti šią veiklą, tai ją galite padaryti kitą dieną. Kitos apžvalginės veiklos surašytos šio vadovėlio priede.

Komentarai ir kontekstas

Almos 3:4. Tatuiruotės ir kūno auskarai

Amlisininkai pažymėjo save tam, kad išsiskirtų iš nefitų (žr. Almos 3:4). Mūsų dienomis pranašai įspėjo vaikinus ir merginas laikyti savo kūnus šventais ir nežymėti jų tatuiruotėmis, ir neverti kūno auskarų. Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė:

„Negaliu suprasti, kodėl koks nors vaikinas – ar mergina – imasi iškęsti skausmingą odos darkymo procedūrą, kad turėtų įvairiausių spalvotų žmonių, gyvūnų ir įvairių simbolių atvaizdų. Tatuiruotės yra visam laikui, nebent būtų imamasi kitos skausmingos ir brangios jos pašalinimo procedūros. Tėvai, įspėkite savo sūnus, kad jie nesitatuiruotų kūnų. Galbūt jie priešinsis jūsų žodžiams dabar, tačiau atėjus laikui jums padėkos. Tatuiruotė – tai lyg grafitis ant kūno šventyklos. Tas pats ir su kūno varstymais daugybe auskarų ausyse, nosyje ir net liežuvyje.

Nejau jie mano, kad tai gražu? […] Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas yra pareiškę, kad nepritariame tatuiravimuisi ir „kūno auskarams ne medicininiais tikslais“. Tačiau išsakome neutralią poziciją kalbant apie „minimalų moterų ausų prasidūrimą vienai auskarų porai – vienai porai“ („Great Shall Be the Peace of Thy Children“, Ensign, Nov. 2000, 52).

Almos 3:5. Madų vaikymasis

Amlisininkai pakeitė savo išvaizdą, kad būtų panašesni į lamanitus. Šiandien daug pastarųjų dienų šventųjų jaučia spaudimą vaikytis madų, kad būtų panašesni į pasaulio populiariuosius. Tačiau kai kurios mados skatina žmones „nepaklusti pranašui ir vaikytis pasaulio madų“ („Questions and Answers,“ New Era, Mar. 2006, 14; taip pat žr. Jaunimo stiprybės vardan [2011], p. 6–8).

Vyresnysis M. Raselas Balardas mokė kunigystę turinčius vaikinus, kad kai kurios mados menkina jų gebėjimą ginti tiesą:

„Egzistuoja ištisa subkultūra, kuri per muziką, aprangos stilių, kalbą, požiūrį ir elgesį garbina šiuolaikines grupuotes ir jų nusikalstamą elgseną. Dauguma jūsų jau matėte, kaip madingi jūsų draugai perėmė kažkokį stilių lyg kažką „madingo“ ar „kieto“ vien tik tam, kad nugrimztų į kažkokią subkultūrą. […]

[…] Netikiu, kad sugebėsite atstovėti tiesą ir teisingumą vilkėdami kažką, kas nedera turinčiam Dievo kunigystę“ („Standing for Truth and Right,“ Ensign, Nov. 1997, 38–39).

Almos 3:6–17. Žymė ir prakeiksmas

Studijuojant Alma 3 skyrių, mokiniams gali iškilti klausimų apie žymę ir apie lamanitų užsitrauktą prakeiksmą. Galite paaiškinti, kad yra skirtumas tarp žymės ir prakeiksmo. Lamanitams uždėta žymė buvo jų tamsi oda (žr. Almos 3:6). Jos paskirtis buvo išskirti ir atskirti lamanitus nuo nefitų (žr. Almos 3:8). Prakeiksmas buvo rimtesnis dalykas – tai atkirtimo nuo Viešpaties akivaizdos būsena (žr. 2 Nefio 5:20). Šį prakeiksmą lamanitai ir amlisininkai užsitraukė dėl savo maištavimo prieš Dievą (žr. 2 Nefio 5:20; Almos 3:18–19). Nors šiuo atveju tamsi oda buvo lamanitams uždėto prakeiksmo žymė, Mormono Knyga moko, kad Viešpats „neatstumia nė vieno, kas ateina pas jį: juodo ar balto, vergo ar laisvojo, vyro ar moters; […] Dievui visi yra vienodi“ (2 Nefio 26:33). Jėzaus Kristaus Evangelija skirta visiems. Bažnyčia vienareikšmiškai smerkia rasizmą, įskaitant visus paskirus jo atvejus tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų. Prezidentas Gordonas B. Hinklis pareiškė:

„Joks žmogus, kuris šiurkščiai atsiliepia apie kitos rasės žmones, negali įsivaizduoti esąs tikras Kristaus mokinys, ar manyti esąs darnoje su Bažnyčios mokymais. […]

Pripažinkime visi, kad kiekvienas esame sūnus ar dukra mūsų Tėvo Danguje, kuris myli visus savo vaikus“ („Reikia būti maloningesniems“, 2006 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga). Papildomos pagalbos šia tema ieškokite 27 pamokoje.

Almos 4:9–12. „Didelė suklupimo kliūtis“

Kada kai kurie Bažnyčios nariai nefitai pasidarė išdidūs, jų neigiamas pavyzdys tapo didele suklupimo kliūtimi Bažnyčiai nepriklausantiems žmonėms (žr. Almos 4:9–12; taip pat žr. Almos 39:11). Prezidentas Gordonas B. Hinklis papasakojo tokį nutikimą, iliustruojantį gero ir blogo pavyzdžio pasekmes:

„Jis nebuvo Bažnyčios narys. Jis ir jo tėvai buvo aktyvūs kitame tikėjime.

Jis prisimena, kaip, jam augant, keletas jo PDŠ draugų menkino jį, pavertė atsiskyrėliu ir tyčiojosi iš jo.

Jis pradėjo tikrąja prasme nekęsti šitos Bažnyčios ir jos narių. Jis nematė nieko gero juose.

Tada jo tėvas neteko darbo ir buvo priverstas persikelti. Naujojoje vietoje, būdamas 17 metų, jis įstojo į koledžą. Ten pirmą kartą savo gyvenime pajuto draugų šilumą. Vienas jų, vardu Ričardas, pakvietė jį prisijungti prie klubo, kurio prezidentu jis buvo. Jis rašė: „Pirmą kartą mano gyvenime kažkas norėjo, kad būčiau kartu. Nežinojau, kaip reaguoti, bet su dėkingumu prisijungiau. […] Tai buvo jausmas, kuris man patiko, jausmas, kad turiu draugą. Visą gyvenimą meldžiau, kad turėčiau draugą. Ir dabar, praėjus 17 metų, Dievas atsakė į mano maldą.“

Būdamas 19-kos jis kartu su Ričardu gyveno vienoje palapinėje vasaros darbo stovykloje. Jis pastebėjo Ričardą kiekvieną vakarą skaitant kažkokią knygą. Jis paklausė, ką šis skaito. Tas atsakė, kad skaito Mormono Knygą. Jis pridūrė: „Aš greitai pakeičiau temą ir nuėjau miegoti. Šiaip ar taip ta knyga sugriovė mano vaikystę. Bandžiau pamiršti tai, bet praėjo savaitė, ir aš vis negalėjau užmigti. Kodėl jis skaitė ją kiekvieną vakarą? Greitai nebegalėjau pakęsti neatsakytų klausimų savo galvoje. Taigi, vieną vakarą aš paklausiau jo, kas tokio svarbaus yra toje knygoje. Apie ką ji? […] Jis pradėjo skaityti nuo ten, kur buvo sustojęs. Jis skaitė apie Jėzų ir apie Jo pasirodymą Amerikose. Buvau priblokštas. Nemaniau, kad mormonai tiki Jėzų.“ […]

Kitą kartą šitas jaunuolis keliavo su savo draugu. Ričardas padavė jam Mormono Knygą ir paprašė, kad tas paskaitytų ją garsiai. Jis taip ir padarė, ir staiga Šventosios Dvasios įkvėpimas palietė jį.

Laikas bėgo ir jo tikėjimas augo. Jis sutiko pasikrikštyti. […]

Tai pasakojimo pabaiga, bet jame yra didžių pamokymų. Pirma, gėdinga tai, kaip jo jaunieji mormonai draugai elgėsi su juo.

Kita, tai, kaip su juo elgėsi jo naujasis draugas Ričardas. Tai buvo visiška ankstesnio jo patyrimo priešingybė. Tai nuvedė jį prie atsivertimo ir krikšto, nors atrodė mažai tikėtina“ („Reikia būti maloningesniems“, 2006 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).

Alma 4:19. „Grynu liudijimu“

Pamatęs, kad turi susigrąžinti žmones „[veikdamas] grynu liudijimu prieš juos“ (Almos 4:19), Alma šaukė juos atgailai. Tačiau mūsų pasninko ir liudijimų susirinkimuose mūsų liudijimai turi būti paprastas mūsų tikėjimo išsakymas, o ne pamokslavimas. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė:

„Neaiškinkite kitiems, kaip gyventi. Tiesiog pasakykite, ką jaučiate viduje. Tai ir yra liudijimas. Kai tik pradedate pamokslauti kitiems, jūsų liudijimas baigtas“ (The Teachings of Spencer W. Kimball, ed. Edward L. Kimball [1982], 138).