Jokūbo knygos 1–2:11

Įvadas

Po Nefio mirties, valdant naujajam karaliui, nefitai pradėjo mėgautis nelabais papročiais (žr. Jokūbo knygos 1:15). Jokūbas ir jo brolis Juozapas, būdami Nefio pašvęsti kaip žmonių mokytojai ir kunigai, uoliai stengėsi įtikinti žmones atgailauti ir ateiti pas Kristų. Jokūbas pakluso Nefio įsakymui mažosiose plokštelėse užrašinėti šventus mokymus, apreiškimus ir pranašystes.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Jokūbo knygos 1:1–8

Jokūbas užrašo šventas tiesas ir stengiasi padėti kitiems ateiti pas Jėzų Kristų

Paprašykite mokinių pateikti įvairių kunigystės vadovų titulų pavyzdžių (Atsakymai gali būti: pranašai ir apaštalai, visuotiniai įgaliotiniai, kuolų prezidentai, vyskupai ir kvorumų prezidentai.) Pakvieskite kelis mokinius trumpai papasakoti, kaip kunigijos vadovai palaimino jų gyvenimą per kunigystės tarnystę.

Paaiškinkite, kad Nefis pašventė savo jaunesniuosius brolius Jokūbą ir Juozapą kaip žmonių mokytojus ir kunigus (žr. 2 Nefio 5:26; Jokūbo knygos 1:18). Kai Nefio gyvenimas artėjo į pabaigą, jis Jokūbo žinion perdavė plokšteles, kuriose buvo jų žmonių metraštis.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Jokūbo knygos 1:1–4. Paprašykite juos nustatyti, ką ir kodėl Nefis įsakė Jokūbui rašyti plokštelėse. (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti Nefio nurodymus Jokūbui.) Po to, kai mokiniai turės pakankamai laiko perskaityti, pakvieskite kelis iš jų papasakoti klasei, ką sužinojo.

Jeigu mokiniai nepamini, atkreipkite jų dėmesį į paskutinę Jokūbo knygos 1:4 frazę „mūsų žmonių labui“.

Ką reiškia frazė „mūsų žmonių labui“? (Jų naudai.)

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Jokūbo knygos 1:5–6. Paprašykite, kad mokiniai nustatytų, ką Viešpats apreiškė Jokūbui ir Juozapui, kas galėjo padėti jiems mokyti savo žmones. (Siūlome paaiškinti, kad „didelis susirūpinimas“ reiškia jų didelį nerimą dėl žmonių.)

Ką Viešpats apreiškė Jokūbui ir Juozapui? (Jis parodė jiems, kas nefitams nutiks ateityje, ir atskleidė Kristaus atėjimo detales.)
Kaip tų dalykų žinojimas galėjo padėti Jokūbui ir Juozapui mokyti savo žmones?

Lentoje užrašykite žodį įtikinti. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Jokūbo knygos 1:7–8 ir ieškoti, ką daryti Jokūbas ir Juozapas norėjo įtikinti žmones. (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti tai, ką randa.) Pakvieskite kelis mokinius lentoje užrašyti po vieną jų atrastą dalyką.

Pakvieskite mokinius iš sąrašo lentoje nurodyti po frazę ar dvi, kurias jie norėtų geriau suprasti. Mokiniams nurodžius tas frazes, paklauskite, ar kiti mokiniai gali padėti jas paaiškinti. Šiame aptarime gali praversti tokie apibrėžimai:

„Įeiti į jo atilsį“. Įeiti į Viešpaties atilsį reiškia šiame gyvenime patirti ramybę ir ateinančiame gyvenime gauti „[Dievo] šlovės pilnatvę“ (DS 84:24).

„Žiūrėti į [Kristaus] mirtį“. Viena iš žiūrėti reikšmių yra atidžiai ištirti. Kada Jokūbas rašė, kad norėjo įtikinti žmones, kad jie „tikėtų Kristų ir žiūrėtų į jo mirtį“, jis galbūt turėjo omenyje tai, jog nori, kad jie atidžiai ištirtų Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, suvoktų jo svarbą ir įgytų asmeninį liudijimą apie jį.

„Kęsti jo kryžių“. Ta frazė reiškia mūsų pasiryžimą atsisakyti bedievystės bei pasaulio geidulių ir laikytis Viešpaties įsakymų (žr. DžSV Mato 16:26; Luko 9:23; 2 Nefio 9:18). Tai taip pat reiškia mūsų pasiryžimą ištverti ir aukotis sekant Gelbėtoju.

„Nešti pasaulio gėdą“. Ta frazė reiškia laikytis įstatymų nepaisant pasaulio spaudimo, pažeminimo ir pasipriešinimo, kurie dažnai ištinka Jėzaus Kristaus mokinius.

Paprašykite mokinius apibendrinti, ką apie kunigijos vadovų pareigas jie sužinojo iš Jokūbo knygos 1:1–8. Mokiniams dėstant savo mintis, pabrėžkite, kad kunigijos vadovai uoliai stengiasi mums padėti ateiti pas Kristų. (Siūlome tą principą užrašyti lentoje.)

Kaip mūsų kunigijos vadovai stengiasi mums padėti ateiti pas Kristų?

Duokite mokiniams truputį laiko, kad jie galėtų savo Raštų studijavimo žurnaluose aprašyti būdus, kaip pranašai ar kiti kunigijos vadovai padėjo jiems vienoje ar dviejose iš Jokūbo knygos 1:7–8 nurodytų sričių. Pakvieskite kelis mokinius papasakoti, ką jie užsirašė. (Priminkite jiems, kad nepasakotų nieko, kas yra per daug asmeniška.)

Jokūbo knygos 1:9–2:11

Jokūbas perspėja žmones dėl jų nelabumo

Paraginkite mokinius pamokos metu apmąstyti šiuos klausimus:

Kodėl Bažnyčios vadovai perspėja mus dėl nuodėmės?

Jokūbas užrašė, kad po jo brolio Nefio mirties žmonės pradėjo atsiduoti tam tikriems nelabiems papročiams. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Jokūbo knygos 1:15–16. Pakvieskite juos nustatyti tris sritis, dėl kurių nerimavo Jokūbas. (Siūlome, mokiniams atsakius, lentoje užrašyti žodžius amoralumas, pasaulietiškumas ir išdidumas.)

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Jokūbo knygos 1:17–19 ir paieškoti, ką darė Jokūbas ir Juozapas siekdami padėti savo žmonėms. Paprašykite jų papasakoti, ką jie surado. Pakvieskite vieną mokinį atsakymus užrašyti lentoje.

Ką, jūsų manymu, reiškia gauti „pavedimą iš Viešpaties“? Jokūbo knygos 1:17 (Sužinoti, ką Viešpats nori, kad mes darytume.)

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti žemiau pateiktą vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite mokinių išrinkti būdus, kaip Bažnyčios vadovai, ruošdamiesi mokyti visuotinėje konferencijoje, siekia gauti pavedimą iš Viešpaties:

„Gal būt jau žinote (jei nežinote, tai turite žinoti), kad, su retomis išimtimis, nė vienam [visuotinėje konferencijoje] kalbėsiančiam vyrui ar moteriai nėra paskiriama kalbos tema. Kiekvienas jų turi pasninkauti ir melstis, studijuoti ir ieškoti, pradėti, sustoti ir vėl pradėti, kol jausis užtikrintas, jog šiai konferencijai, šiuo metu, jų kalbos tema yra tai, ką Viešpats norėtų, kad kalbėtojas pasakytų, nepriklausomai nuo asmeninių norų ar privačių pomėgių. […]Kiekvienas verkė, jaudinosi ir stropiai siekė Viešpaties nurodymo, nukreipiančio jo mintis ir kalbą“ („Ženklas tautoms“, 2011 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).

Ką kalbantieji visuotinėje konferencijoje daro, siekdami gauti pavedimą iš Viešpaties?
Kodėl svarbu suprasti, kad Bažnyčios vadovai stengiasi mokyti mus to, ką Viešpats nori, kad žinotume? Kaip žinojimas apie tai veikia mūsų požiūrį, kada klausomės jų kalbos?
Kokios, pagal Jokūbo knygos 1:19, buvo Jokūbo ir Juozapo pareigos? (Mokiniams atsakinėjant pasirūpinkite, kad jie suprastų, jog kunigijos vadovai turi Dievo duotą pareigą mokyti Dievo žodžio ir perspėti dėl nuodėmės. Siūlome tą tiesą užrašyti lentoje.)
Kodėl esame palaiminti, kad turime gimdytojus ir Bažnyčios vadovus, kurie perspėja mus dėl nuodėmingo požiūrio ir elgsenos?
Kokius žodžius pasitelkia Jokūbas aprašydamas, kaip jie turėjo mokyti? Kokios būtų pasekmės, jeigu jie nevykdytų savo pareigų?

Paprašykite, kad mokiniai pagalvotų, kaip jie jaustųsi, jeigu, kaip ir Jokūbas, jie užimtų vadovaujančias pareigas ir būtų įkvėpti kviesti žmones atgailauti dėl amoralumo, pasaulietiškumo ir išdidumo. Suskirstykite mokinius poromis. Pakvieskite mokinius porose paeiliui vienas kitam skaityti iš Jokūbo knygos 2:1–3, 6–7, 10–11. Paprašykite jų surasti frazes, parodančias Jokūbo jausmus gavus užduotį šaukti žmones į atgailą. Praėjus pakankamai laiko, pakvieskite kelis mokinius papasakoti klasei, ką rado.

Kaip tose frazėse atsispindi Jokūbo jausmai gavus pašaukimą kviesti žmones atgailauti? (Įsitikinkite, jog mokiniai supranta, kad, nors ta pareiga buvo sunki, Jokūbas vykdė ją, nes jam rūpėjo žmonės ir jis norėjo paklusti Dievo įsakymams.)

Baigdami pamoką nurodykite mokiniams savo studijavimo žurnaluose užrašyti: 1) ko Bažnyčios vadovai neseniai juos mokė ir kaip jie gali pritaikyti tai savo gyvenime arba 2) kaip tai, ko šiandien išmoko, jie gali pritaikyti vykdydami savo pašaukimus klasės ar kvorumo prezidentūrose, kitose vadovaujančiose pareigose, arba atlikdami savo, kaip namų mokytojų, pareigas. (Siūlome užrašyti šiuos nurodymus lentoje.) Paraginkite mokinius laikytis kunigijos vadovų patarimų. Baigdami pamoką paliudykite apie šioje pamokoje mokytus principus.

Komentarai ir kontekstas

Jokūbo knygos 1:18 „Pašvęsti… kunigais ir mokytojais“

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas taip paaiškino, ką Jokūbo knygos 1:18 reiškia frazė „kunigais ir mokytojais“:

„Nefitai nuo Lehio laikų iki Gelbėtojo pasirodymo tarnavo Melchizedeko kunigystės galia. Tai, kad Nefis pašventino Jokūbą ir Juozapą, kad šie galėtų būti kunigais ir mokytojais nefitų žemėse, yra tiesa, bet tas faktas, kad buvo pavartota daugiskaitinė forma kunigais ir mokytojais parodo, kad čia abiem atvejais neminimos konkrečios pareigybės kunigystėje, o bendras paskyrimas mokyti, vadovauti ir įspėti žmones“ (Answers to Gospel Questions, comp. Joseph Fielding Smith Jr., 5 vols. [1957–66], 1:124).

Jokūbo knygos 1:19 „Mes aukštinome savo pareigybę Viešpačiui“

Prezidentas Tomas S. Monsonas paaiškino, ką reiškia išaukštinti pašaukimą:

„Ką reiškia išaukštinti pašaukimą? Tai reiškia kurti jį kilnumu ir reikšmingumu, daryti jį garbingą ir pagirtiną visų žmonių akyse, išplėsti ir sustiprinti jį, leisti dangaus šviesai spindėti per jį kitų žmonių akiračiui.

O kaip žmogus išaukština pašaukimą? Paprasčiausiai atlikdamas su pašaukimu susijusį tarnavimą. Vyresnysis išaukština įšventinimu gautą vyresniojo pašaukimą suprasdamas, kokios jo, kaip vyresniojo, pareigos, ir tuomet jas atlikdamas. Kaip yra su vyresniuoju, taip yra ir su diakonu, mokytoju, kunigu, vyskupu ir su kiekvienu, kuris turi kunigystės pareigybę“ („Šventas tarnavimo pašaukimas“, 2005 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).

Jokūbo knygos 1:19; 2:2. „Atsakydami už šių žmonių nuodėmes savo galvomis“

Užimantys vadovaujančias pareigas Bažnyčioje neša didelę atsakomybę. Jokūbas mokė, kad, jeigu vadovai nemoko Dievo žodžio tų, kuriems yra pašaukti vadovauti, jie tampa iš dalies atsakingi už tų žmonių nuodėmes. Prezidentas Džonas Teiloras, kalbėdamas kunigijos broliams, smulkiau paaiškino Jokūbo apibūdintą atsakomybę:

„Jeigu neišaukštinate savo pašaukimų, Dievas laikys jus atsakingus už tuos, kuriuos galėjote išgelbėti, jei būtumėte atlikę savo pareigą“ (Teachings of Presidents of the Church: John Taylor [2001], p. 164).

Prezidentas Hjugas B. Braunas iš Pirmosios Prezidentūros taip vėliau pakomentavo Prezidento Teiloro teiginį:

„Tai yra teiginys iššūkis. Jeigu aš dėl nusižengimo ar aplaidumo nuodėmės prarasiu tai, ką būčiau galėjęs turėti po šio gyvenimo, tai turėsiu kentėti pats ir, be abejo, su manimi kentės mano artimieji. Tačiau, jeigu aš nevykdysiu savo pavedimo kaip vyskupas, kuolo prezidentas, misijos prezidentas arba vienas iš Bažnyčios visuotinių įgaliotinių – jeigu kuris iš mūsų nemokys, nevadovaus, neves ir nepadės, kad išgelbėtų tuos, kuriems vadovaujame savo įgaliojimų ribose, tuomet Viešpats laikys mus atsakingais, jeigu jie dėl mūsų aplaidumo bus prarasti“ (Iš Conference Report, Oct. 1962, p. 84).

Jokūbo knygos 2:8. „Dievo [žodis]… gydo sužeistą sielą“

Kada nauja informacija žmonėms yra paini arba neduoda ramybės, tada jiems geriau siekti atsakymo iš Dievo, kuris viską žino, o ne atlikti visuotinę paiešką internete ar pasitelkti antimormonišką medžiagą. Atsakymų kreipdamiesi tiesiogiai į Dievą, parodome savo tikėjimą Juo ir galime juos gauti per Šventąją Dvasią. Mes taip pat turėtume pasitelkti Raštus ir pastarųjų dienų apaštalų bei pranašų žodžius, kurie gali atsakyti į sunkius klausimus ir išgydyti žaizdas. Žemiau pateiktos Raštų ištraukos moko mus, kur turime kreiptis ir ką turime daryti, kai iškyla sunkūs arba neduodantys ramybės klausimai:

Jokūbo knygos 2:8 – „Dievo [žodis]… gydo sužeistą sielą“.

Jokūbo 1:5–6 – „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą […] ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas.“

Moronio 10:5 – „Šventosios Dvasios galia jūs galite pažinti tiesą apie viską.“