59 pamoka
Mozijo 12:18–14:12
Įvadas
Kai karalius Nojus ir jo kunigai apklausė Abinadį, šis peikė juos už tai, kad jie nemoko ir patys nesilaiko įsakymų. Karalius Nojus savo kunigams įsakė užmušti Abinadį, tačiau Dievas apsaugojo Abinadį ir suteikė jam galios tęsti savo žinią. Abinadis, cituodamas Izaiją, liudijo apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Mozijo 12:18–13:26
Abinadis peikia karalių Nojų ir jo kunigus dėl to, kad jie atsisako laikytis įsakymų ir jų mokyti
Pamokai prasidėjus lentoje užrašykite tokius teiginius:
ŽINAU, ką reiškia gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.
GYVENU pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Paprašykite mokinių įvertinti, kiek tiksliai šie teiginiai apibūdina juos, ir tai padaryti dešimtbalėje sistemoje (10 reiškia, kad teiginys juos apibūdina labai tiksliai).
-
Kodėl, jūsų manymu, svarbu, kad galėtumėte nuoširdžiai save apibūdinti šiais teiginiais?
Paaiškinkite, kad aptarinėdami Abinadžio žodžius mokiniai daugiau sužinos apie tai, kaip svarbu žinoti Evangeliją ir gyventi pagal ją. Priminkite mokiniams, kad praeitoje pamokoje jie aptarė pasakojimą apie karalių Nojų ir jo kunigus, kurie Abinadį įmetė į kalėjimą už tai, kad jis pranašavo prieš juos (žr. Mozijo 12:1–17). Apibendrinkite Mozijo 12:18–24 eilutes paaiškindami, kad vėliau Abinadis buvo atvesdintas prieš karalių Nojų ir jo kunigus. Kunigai bandė jį supainioti, kad jis pasakytų tai, ką jie galėtų panaudoti prieš jį patį. Tada vienas iš jų paprašė jo paaiškinti vieną Raštų eilutę.
Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 12:25–30 eilutes ir surasti, dėl ko Abinadis peikė Nojų ir jo kunigus. Kai mokiniai atsakys, paklauskite:
-
Abinadis kalbėjo, kad Nojus ir jo pranašai iškreipė Viešpaties kelius (žr. Mozijo 12:26). Kitaip tariant, jie iškreipė šventus dalykus ir nusigręžė nuo teisingo gyvenimo būdo. Kaip Nojus ir kunigai iškreipė Viešpaties kelius?
Kad padėtumėte mokiniams atsakyti į šį klausimą, galite pabrėžti, kad kunigai skelbė, jog išgelbėjimas atėjo per Mozės įstatymą (žr. Mozijo 12:32). Tačiau patys nesilaikė nei Dešimties Įsakymų, kurie buvo to įstatymo dalis, nei mokė žmones tų įsakymų laikytis (žr. Mozijo 11:1–15; 12:27–29, 37; 13:25–26).
Atkreipkite dėmesį į lentoje užrašytus teiginius.
-
Kaip tiksliai, vertinant dešimtbalėje sistemoje, kiekvienas iš šių teiginių apibūdina Nojų ir jo kunigus?
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Mozijo 12:31–33. Paprašykite klasės surasti principą, kurio Abinadis mokė Nojų ir jo kunigus. (Jis mokė, kad, jei laikomės Dievo įsakymų, būsime išgelbėti.)
Perskaitykite vyresniojo F. Melvino Hemondo iš Septyniasdešimties pateiktus pavyzdžius. Paraginkite mokinius atkreipti dėmesį į tai, kaip svarbu įsakymus ne tik žinoti, bet ir jų laikytis.
„Prieš daugelį metų vienas sugrįžęs misionierius sakramento susirinkime drąsiai ir garsiai skelbė, kad per asmenines Raštų studijas jis žino, jog Evangelija yra tikra, ir kad visą savo gyvenimą jis pašvęs Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Po dviejų savaičių jis, pažemintas ir išsigandęs, jau stovėjo priešais studentų apylinkės vyskupą ir prisipažino, kad silpnumo akimirką prarado nekaltybę. Kažkaip jo skelbtas pasišventimas Gelbėtojui užsimiršo aistros sūkuryje. Nors studijavo Dievo žodį, tačiau to studijavimo jis nesusiejo su praktiniu kasdieniu pritaikymu savo krikščioniškame gyvenime.
Graži mergina atkakliai darbavosi, kad įvykdytų visus reikalavimus, keliamus „Merginos apdovanojimui“ gauti. Savo asmeninius tikslus ji apgalvotai ir kruopščiai surašė į savo atminimo knygą. Ji tvirtai užrašė, kad į pasimatymus eis tik su vertais vaikinais ir kad susiras tą, kuris ją nusives į šventyklą. Tuos savo tikslus ji pamiršo sulaukusi aštuoniolikos; ji išėjo iš namų pas vaikiną, kuris nebuvo Bažnyčios narys. Daug ašarų dėl jos išliejo jos artimieji ir geri pažįstami: jos tėvai, mokytojai ir draugai. Ji nukrito į baisią prarają tarp įstatymo reikalavimų ir tikros mokinystės realybės“ („Eliminating the Void between Information and Application“, BŠS palydovinė mokymo transliacija, 2003 m. rugpjūtis, p. 17, si.lds.org).
-
Kodėl išgelbėjimui nepakanka įsakymų žinojimo?
Parodykite paveikslėlį „Abinadis priešais karalių Nojų“ (62042; Evangelijos paveikslų knyga [2009], nr. 75). Pakvieskite mokinius apibūdinti, kas pavaizduota paveikslėlyje. (Karalius įsako užmušti Abinadį. Viešpats Abinadį apsaugo.) Kad padėtumėte mokiniams suprasti šį pasakojimą, pasiūlykite trims mokiniams atsistojus raiškiai paskaityti. Vienas mokinys tegul būna pasakotoju. Antras mokinys tegul skaito karaliaus Nojaus žodžius. O trečias mokinys – Abinadžio žodžius. Iš pradžių mokinius, paskirtus skaityti pasakotojo ir Nojaus žodžius, paprašykite perskaityti savo ištraukas iš Mozijo 13:1–2 eilučių. Paskui Abinadžio žodžius skaityti paskirtą mokinį paprašykite atsakyti žodžiais iš Mozijo 13:3–4 eilučių. Tada pasakotojas tegul perskaito Mozijo 13:5–6 eilutes. Galiausiai, Abinadžio žodžius skaitantis mokinys tegul užbaigia žodžiais iš Mozijo 13:7–11 eilučių.
Atkreipkite mokinių dėmesį į Mozijo 13:11 eilutę.
-
Ką, jūsų manymu, reiškia įsakymus įsirašyti į savo širdį? (Padėkite mokiniams suprasti, kad norėdami įsakymus įsirašyti į savo širdį turime žinoti Evangeliją ir gyventi pagal ją.)
Pažymėkite, kad prieš Nojui nusprendžiant užmušti Abinadį, šis jam pradėjo cituoti vieną Raštų ištrauką, kurią karalius ir jo kunigai galimai žinojo, o jos ignoravimas buvo jų nelabumo įrodymas. Paprašykite klasės mokinių tyliai perskaityti Mozijo 12:34–36 eilutes ir pažiūrėti, ar jiems jau žinoma Abinadžio Nojui ir jo kunigams skaitoma Raštų ištrauka. Padėkite jiems suprasti, kad Abinadis pradėjo cituoti Dešimt Įsakymų.
Lentoje nupieškite dvi dideles neprirašytas akmens plokštes. Pakvieskite vieną mokinį tose plokštėse užrašyti vieną iš Dešimties Įsakymų. Tegul tas mokinys kreidą perduoda kitam mokiniui, kad šis užrašytų kitą iš Dešimties Įsakymų. Taip kartokite tol, kol mokiniai surašys viską, ką prisimena. Pakvieskite juos savo atsakymus pasitikrinti Mozijo 12:34–36 ir 13:12–24. eilutėse. Galite juos paraginti Dešimt Įsakymų pasižymėti šiose eilutėse bei Išėjimo 20:3–17 eilutėse (Raštų įvaldymo eilutėse).
Perskaitykite šį Prezidento Gordono B. Hinklio teiginį:
„Dešimt Įsakymų akmens plokštėse Jehova pirštu užrašė dėl Izraelio vaikų išgelbėjimo, saugumo, apsaugos ir laimės, o taip pat visų po jų seksiančių kartų labui“ („Our Solemn Responsibilities“, Ensign, 1991 m. lapkritis, p. 51).
Paraginkite mokinius tyliai peržvelgti Dešimt Įsakymų ir pagalvoti, kaip jie jų laikosi.
Mozijo 13:27–14:12
Abinadis moko apie išgelbėjimą per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą
Lentoje užrašykite toliau pateikiamą citatą (ją galite užrašyti prieš pamokos pradžią). Paprašykite mokinių pagalvoti, ką būtų galima parašyti tuščioje vietoje.
„Po viso savo paklusnumo ir gerų darbų, vis tiek negalėsime būti išgelbėti iš mirties ar savo asmeninių nuodėmių padarinių, jei ne …“
Garsiai perskaitykite tokį vyresniojo Dalino H. Oukso teiginį:
„Po viso savo paklusnumo ir gerų darbų vis tiek negalėsime būti išgelbėti iš mirties ar savo asmeninių nuodėmių padarinių, jei ne malonė per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Apie tai aiškiai parašyta Mormono Knygoje. Joje mokoma, kad „išgelbėjimas neateina vien tik per įstatymą“ (Mozijo 13:28). Kitaip sakant, išgelbėjimas neateina vien per įsakymų laikymąsi. […] Net bandantys paklusti visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe ir tarnauti Dievui vis tiek yra „nenaudingi tarnai“ (Mozijo 2:21). Žmogus negali pats savęs išgelbėti“ („Another Testament of Jesus Christ“, Ensign, 1994 m. kovas, p. 67).
Užbaikite lentoje užrašytą sakinį tokiais žodžiais: malonė per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Paskui pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Mozijo 13:28, 32–35 eilutes. Paprašykite jų surasti tuos žodžius ir frazes, kurie siejasi su vyresniojo Oukso teiginiu. Pakvieskite kelis mokinius pasidalinti savo pastebėjimais. (Galimi ir tokie atsakymai: „Apmokėjimas“, „Dievo išpirkimas“, „Mesijo atėjimas“ ir pažadas, kad „Dievas pats ateis žemyn tarp žmonių vaikų“.)
Paaiškinkite, kad, kai Mozijo 13:28 ir 32 eilutėse Abinadis mini „įstatymą“, omenyje turimas Mozės įstatymas, į kurį įėjo rinkinys griežtų įsakymų apie aukojimus, šventes ir kitus veiksmus. Šis įstatymas izraelitams buvo duotas tam, kad jie atmintų Dievą ir žvelgtų ateitin į Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Po kurio laiko daug izraelitų nebepajėgė suprasti, kodėl Jėzus Kristus yra jų Gelbėtojas; jie manė, kad išsigelbėti galima vien paklūstant Mozės įstatymui.
-
Abinadis liudijo, kad nė vienas žmogus negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą (žr. Mozijo 13:28, 32). Kodėl mums svarbu suprasti šią tiesą?
Paaiškinkite, kad kalbėdamas Nojui ir jo kunigams, Abinadis citavo kai kurias Izaijo pranašystes apie Jėzų Kristų. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 14:3–12. Paprašykite jų surasti žodžius ir frazes, apibūdinančias tai, kaip Gelbėtojas įgyvendina jų išgelbėjimą?
Praėjus kelioms minutėms, mokinių paprašykite pasakyti, ką jie surado. Siūlome jų atsakymus surašyti lentoje. Kad padėtumėte mokiniams susimąstyti apie tai, kokią širdgėlą ir sielvartą už juos iškentė Gelbėtojas, ir padėtumėte jiems susimąstyti apie Jo kančią už jų nuodėmes, perskaitykite tokius teiginius. Pakvieskite juos šiuos teiginius užbaigti savo mintyse:
Jėzus Kristus iškentė tokį mano sielvartą: …
Jėzus Kristus buvo sužeistas ir sumuštas už tokius mano nusižengimus: …
Pasiteiraukite mokinių, ką jiems reiškia teiginys: „Jo rėžiais mes išgydyti“ (Mozijo 14:5). Gali prireikti paaiškinti, kad žodis rėžiai reiškia konkrečiai ant Gelbėtojo kūno po nuplakdinimo likusias žaizdas (žr. Jono 19:1). Bendresne prasme šis žodis reiškia Jo visą kančią.
Kai mokiniai baigs dalintis savo mintimis apie šį teiginį, paliudykite, kad dėl Gelbėtojo kančios ir mūsų pačių pastangų laikytis įsakymų galėsime šiame gyvenime turėti ramybę ir atleidimą, o ateinančiame gyvenime gauti išgelbėjimą (žr. DS 59:23; Tikėjimo Teiginių 1:3). Pakvieskite mokinius per įsakymų laikymąsi rodyti savo meilę ir dėkingumą Gelbėtojui.
Komentarai ir kontekstas
Mozijo 13:34. „Dievas pats ateis žemyn“
Terminas Dievas paprastai reiškia Dangiškąjį Tėvą, tačiau Mozijo 13:34 eilutėse jis reiškia Jėzų Kristų. Senojo Testamento eros šventieji Jėzų Kristų vadino Jehova, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad Raštai mums padeda suprasti Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Jo, Dievo, vaidmenį:
„Mes teigiame, kad Raštuose tvirtinama, jog Jėzus Kristus buvo ir yra Dievas Kūrėjas, Dievas, kuris Save apreiškė Adomui ir Henochui, ir visiems prieštvaniniams patriarchams bei pranašams iki pat Nojaus; Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas; Izraelio, kaip jungtinės tautos, Dievas ir Efraimo bei Judo Dievas po hebrajų tautos žlugimo; Dievas, kuris Save apreiškė visiems pranašams nuo Mozės iki Malachijo; Senojo Testamento Dievas; ir nefitų Dievas. Mes pareiškiame, kad Jėzus Kristus buvo ir yra Jehova, Amžinasis“ (Jesus the Christ, 3 leid. [1916], p. 32).
Mozijo 13:27–35. Mozės įstatymas ir Jėzus Kristus
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kaip Mozės įstatymas siejasi su Jėzaus Kristaus Evangelija:
„Šiuolaikinis skaitytojas neturėtų Mozės kodekso – tiek senovėje, tiek šiais laikais – laikyti nuobodžiu religinių ritualų rinkiniu, kurio vergiškai (ir kartais karingai) laikosi kietasprandžiai žmonės, nepriimantys Kristaus ir Jo Evangelijos. Ši istorinė sandora, duota paties Dievo ranka ir teprilygstanti į teisumą vedančiai Evangelijos pilnatvei, turėtų būti traktuojama kaip neprilygstama Kristaus pavaizdų, šešėlių, simbolių ir ženklų kolekcija. Dėl šios priežasties kadaise (dar ir dabar savo esmine ir grynąją prasme) tai buvo kelrodis link dvasiškumo, vartai į Kristų, griežto įsakymų laikymosi kelias, kuris per pareigos ir padorumo įstatymus kelyje į nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą veda link aukštesnių šventumo įstatymų. […]
[…] Būtina suprasti, kad dar prieš Mozės įstatymą egzistavusi Jėzaus Kristaus Evangelija, buvo padengta Mozės įstatymu, kuris turėjo pagrindinių tos Evangelijos dalių. Šis įstatymas niekada nebuvo nei kažkas, kas skiriasi nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos, nei, tuo labiau, kažkas jai prieštaraujančio. Jo tikslas niekada nesiskyrė nuo aukštesniojo įstatymo. Jie kartu turėjo vesti žmones pas Kristų“ (Christ and the New Covenant: The Messianic Message of the Book of Mormon [1997], 136–137, 147; taip pat žr. 2 Nefio 11:4; Mozijo 16:14–15).
Mozijo 14:5. Išgijimas per Apmokėjimą
Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo liudijo apie išgijimą, kurį galime patirti dėl Gelbėtojo kančios Apmokėjimo metu:
„Kokia ramybė, kokia paguoda yra ši didelė dovana, gaunama per mylinčią Jėzaus Kristaus, visos žmonijos Gelbėtojo ir Išpirkėjo, malonę. […]
[…] Nors Jo gyvenimas buvo tyras ir be nuodėmės, Jis sumokėjo didžiausią baudą už jūsų, mano ir visų kada nors gyvenusių nuodėmę. Jo protinė, emocinė ir dvasinė kančia buvo tokia didelė, kad dėl jos Jis kraujavo iš kiekvienos poros (žr. Luko 22:44; DS 19:18). Bet Jėzus noriai tai iškentė, kad mes visi turėtume galimybę būti švariai nuplauti – per tikėjimą Juo, per atgailą už savo nuodėmes, per krikštą su tinkamu kunigystės įgaliojimu, per patvirtinimą priimant apvalančią Šventosios Dvasios dovaną ir atliekant visas kitas būtinas apeigas. Jei ne Viešpaties Apmokėjimas, tai neturėtume nei vienos iš šių palaimų ir negalėtume tapti verti bei pasiruošę grįžti gyventi Dievo akivaizdoje“ („The Atonement and the Value of One Soul,“ Ensign arba Liahona, May 2004, 84–85).