154 pamoka. Moronio 6

154 pamoka

Moronio 6

Įvadas

Moronis, artėdamas prie savo rašymo ant plokštelių pabaigos, paaiškino kai kurias priėmimo į Bažnyčią per krikštą sąlygas. Tuomet jis išdėstė Bažnyčios narių atsakomybes rūpinantis vieniems kitais. Jis taip pat paaiškino Bažnyčios susirinkimų tikslus ir pabrėžė, kad Bažnyčios susirinkimai turi vykti pagal Šventosios Dvasios nurodymus.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Moronio 6:1–3

Moronis nurodo krikšto reikalavimus

Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jie turi septynerių metų brolį ar seserį, kuriam ar kuriai už keleto mėnesių bus aštuoneri. Paprašykite jų taip pat įsivaizduoti, kad tėvai paprašė per šeimos vakarą mokyti apie tai, kaip pasiruošti krikštui. Pakvieskite keletą mokinių pasakyti, ko jie mokytų, idant padėtų šiam broliui ar sesei pasiruošti krikštui.

Paaiškinkite, kad Moronio 6 skyriuje Moronis rašo apie krikšto reikalavimus. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Moronio 6:1–3 ir surasti juos. Pakvieskite mokinius pasidalinti savo pastebėjimais. Galite užduoti toliau pateikiamus klausimus:

Ką, jūsų manymu, reiškia tai, kad tie, kurie nori pasikrikštyti, turi „[nešti] vaisių, rodančių, kad jie to verti“? (Jie turi gyventi paklusdami Dievo įsakymams, tuo parodydami, kad yra pasiruošę sudaryti krikšto sandoras ir jų laikytis.)
Kodėl, jūsų manymu, svarbu, kad žmogus turėtų sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią dar prieš krikštą? (Galite paaiškinti, kad frazė „sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia“ reiškia asmens nuolankumą ir norą atgailauti bei paklusti Viešpaties įsakymams.)

Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 6:3, o klasės paprašykite surasti, ką krikšto metu mes pasižadame daryti. Mokiniai turėtų atrasti šią tiesą: per krikštą mes sudarome sandorą prisiimti Jėzaus Kristaus vardą ir tarnauti Jam iki galo. (Galite mokinių paprašyti prisiminti, ką praeitoje pamokoje jie išmoko apie Jėzaus Kristaus vardo prisiėmimą.)

Remdamiesi savo patirtimi pamąstykite, kodėl norintis krikštytis asmuo turi būti pasiryžęs tarnauti Jėzui Kristui iki galo?
Ką jūs padarėte, idant išlaikytumėte ir sustiprintumėte savo pasiryžimą tarnauti Viešpačiui?

Moronio 6:4

Moronis paaiškina, kaip rūpintis Bažnyčios nariais ir dvasiškai juos maitinti

Pasakykite mokiniams, kad, aprašęs krikšto reikalavimus, Moronis paaiškino, kas buvo daroma jo dienomis, idant naujai pasikrikštiję asmenys liktų ištikimi sudarytoms sandoroms. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Moronio 6:4 ir surasti, ką Bažnyčios nariai darė padėdami naujai atsivertusiesiems. Paprašykite mokinių papasakoti apie tai, ką rado. Jų atsakymus užrašykite lentoje.

Paprašykite mokinių apibendrinti Moronio 6:4 užrašytą mokymą apie mūsų atsakomybę už kitus Bažnyčios narius, ypač naujai atsivertusius. (Mokiniai, pavyzdžiui, galėtų atsakyti taip: mūsų atsakomybė yra prisiminti kitus Bažnyčios narius ir dvasiškai juos maitinti Dievo žodžiu. Jie taip pat gali pasakyti, kad turėtume padėti vieni kitiems išlaikyti budrumą per maldą ir kad turėtume padėti vieni kitiems remtis Gelbėtoju ir Jo Apmokėjimu.)

Kaip mes galime įvykdyti savo pareigą vieni kitus prisiminti?
Kaip maitiname vieni kitus „geruoju Dievo žodžiu“?
Kokie palaiminimai ateina dėl maitinimo Dievo žodžiu?

Tada perskaitykite šį vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

„Dauguma žmonių į bažnyčią ateina ne ieškodami naujų faktų apie Evangeliją arba tam, kad susitiktų su senais draugais, nors šie dalykai irgi yra svarbūs. Jie ieško dvasinių patyrimų. Jie nori ramybės. Jie nori sustiprinti savo tikėjimą ir atnaujinti viltis. Trumpai tariant, jie nori būti maitinami geruoju Dievo žodžiu ir būti sustiprinti galia iš aukštybių. Tie iš mūsų, kurie esame pašaukti kalbėti ar mokyti, ar vadovauti, esame įpareigoti tai suteikti, kaip tik galime geriau“ (“A Teacher Come from God,” Ensign, May 1998, 26).

Paprašykite mokinių pagalvoti apie tuos, kurie stengiasi, arba tuos, kurie stengėsi juos dvasiškai maitinti. Paklauskite, ar jie kada pagalvojo, pavyzdžiui, apie tuos, kurie meldėsi dėl jų, ruošė jiems pamokas, skatino juos būti aktyvius Bažnyčioje ir padėjo jiems sunkumuose. Pakvieskite keletą mokinių pasidalinti tuo, kaip jie buvo palaiminti tuo, kad kažkas juos prisiminė ir maitino Dievo žodžiu. Galite duoti mokiniams laiko parašyti padėkos laiškus tiems, kurie jiems padėjo.

Paprašykite mokinių pamąstyti apie konkrečius asmenis, kuriuos Viešpats norėtų, kad jie prisimintų ir pamaitintų. Pakvieskite mokinius sąsiuviniuose ar Raštų studijavimo žurnaluose užsirašyti tai, ką jie galėtų daryti geriau, idant atliktų savo pareigas Bažnyčios nariams. Skatinkite juos daugiau dėmesio skirti naujų narių poreikiams.

Moronio 6:5–9

Moronis aprašo Bažnyčios susirinkimus ir tai, kaip jie turi vykti

Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad kiekvienas iš jų yra tėtis arba mama vaikino ar merginos, kurie kelias pastarąsias savaites sakė nenorį eiti į bažnyčią, nes nemato tame prasmės ir jiems ten nuobodu. Pakvieskite mokinius pagalvoti, ką jie galėtų pasakyti tam paaugliui, kad padrąsintų jį eiti į bažnyčią, ir kaip jie galėtų padėti jam ar jai suprasti teisingus motyvus lankyti bažnyčią reguliariai.

Lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį:

Kaip Bažnyčios nariai, mes dažnai susitinkame …

Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 6:5–6. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir galvoti apie tai, kaip būtų galima užbaigti lentoje esančią frazę. Paprašykite mokinių papasakoti apie tai, ką rado, ir užrašykite jų atsakymus lentoje. Jų atsakymai galėtų būti susiję su šiomis tiesomis:

Kaip Bažnyčios nariai, mes dažnai susitinkame pasninkauti ir melstis.

Kaip Bažnyčios nariai, mes dažnai susitinkame stiprinti vienas kitą dvasiškai.

Kaip Bažnyčios nariai, mes dažnai susitinkame priimti sakramentą Jėzui Kristui atminti.

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasidalino draugo, kuris išmoko džiaugtis bažnyčios lankymu, laiško dalimi:

„Prieš daug metų pakeičiau savo požiūrį į Bažnyčios lankymą. Daugiau nebeeinu į Bažnyčią dėl savęs – einu, kad galvočiau apie kitus. Primygtinai stengiuosi pasisveikinti su tais, kurie sėdi vieni, sutikti lankytojus, […] pasisiūlyti atlikti pavedimus. […]

Trumpai kalbant, kas savaitę einu į Bažnyčią ketindamas būti aktyvus, o ne pasyvus, ir teigiamai veikti žmonių gyvenimus. Dėl to mano lankymasis Bažnyčios susirinkimuose yra daug malonesnis ir teikia daugiau pasitenkinimo“ (cituojama „Nesavanaudiškas tarnavimas“, Ensign arba Liahona, 2009 m. gegužė, p. 96; taip pat žr. 2009 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiagą).

Pagalvoję apie mokinių poreikius, pamąstykite galbūt toliau išvardinti klausimai ar dalis jų galėtų padėti jiems analizuoti ir pritaikyti principus, kurių jie išmoko iš Moronio 6:5–6:

Kaip jūs išmokote, kad svarbu melstis ir pasninkauti su savo apylinke ar skyriumi?
Ką, jūsų manymu, reiškia frazė „kalbėtis vienas su kitu apie [mūsų] sielų gerovę“? (Moronio 6:5). Kaip mes tai darome bažnyčioje?
Kaip mūsų patyrimams bažnyčioje gali daryti įtaką tai, kad eisime ten turėdami troškimą dvasiškai stiprinti kitus?
Ką priimdami sakramentą galėtume atsiminti apie mūsų Gelbėtoją? Kaip sakramento priėmimas gali mums padėti prisiminti Jį visą savaitę?
Kaip ėjimas į bažnyčią ką tik aptartais tikslais gali mums padėti „išlik[ti] teisingame kelyje]“? (Moronio 6:4). Ką jūs galite padaryti, kad skatintumėte jaunimą dalyvauti Bažnyčios susirinkimuose?

Perskaitykite šį Prezidento Džozefo Fildingo Smito teiginį:

„Sionėje nėra vietos tyčiniams nusidėjėliams. Yra vietos atgailaujančiam nusidėjėliui, žmogui, kuris nusigręžia nuo nuodėmės ir siekia amžinojo gyvenimo bei Evangelijos šviesos“ (Conference Report, Apr. 1915, 120).

Tada pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Moronio 6:7–8 ir surasti, ką Moronio dienomis „griežtai stebėjo“ Bažnyčios vadovai. Paprašykite mokinių papasakoti apie tai, ko išmoko. Galite paaiškinti, kad šioje eilutėje žodis „ištrinami“ yra susijęs su pašalinimu iš Bažnyčios. Jei Bažnyčios nariai padaro rimtą nuodėmę ir neatgailauja, jie gali būti pašalinti iš Bažnyčios, arba netekti narystės Bažnyčioje ir su jų sandoromis susijusių palaiminimų.

Ką prisimenate iš to, ką Bažnyčios vadovai daro šiomis dienomis, idant padėtų mums išvengti nuodėmės?
Koks pažadas, remiantis Moronio 6:8, yra mums duotas, jei nuoširdžiai atgailaujame? (Kaskart, kai atgailaujame ir nuoširdžiai siekiame atleidimo, mums bus atleista.)

Paprašykite mokinių pagalvoti, kada jie gali jausti Šventąją Dvasią būdami įprastuose sekmadieniniuose Bažnyčios susirinkimuose (pvz., maldos metu, sakramento metu, nariams mokant ar kalbant, giedant giesmes arba mąstant apie Raštų ištrauką pamokos metu). Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 6:9. Paprašykite klasės sekti tai, kas skaitoma, ir surasti, kokią reikšmę mūsų susirinkimams turi Šventoji Dvasia.

Kokią tiesą mes sužinome iš Moronio 6:9 apie vadovavimą Bažnyčios susirinkimams? (Bažnyčios susirinkimams vadovaujama Šventosios Dvasios galia.)
Ar kada jautėte, kad susirinkimui Bažnyčioje vadovaujama Šventosios Dvasios galia?

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip ši tiesa visais atžvilgiais taikoma mūsų Bažnyčios susirinkimuose, paprašykite jų įsivaizduoti save esant toliau pateikiamose situacijose. (Dar prieš pamoką galite jas užrašyti lentoje arba padalinti atspausdintas.) Pakvieskite mokinius paaiškinti, kaip šiose situacijose būtų galima veikti pagal principą, randamą Moronio 6:9.

Jūsų buvo paprašyta sakramento susirinkime pasisakyti apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Jūsų buvo paprašyta suplanuoti muzikinį pasirodymą kitam sakramento susirinkimui.
Jūs sėdite liudijimų susirinkime ir jaučiate raginimą pasidalinti liudijimu, tačiau nežinote, ką turėtumėte pasakyti.

Priminkite mokiniams, kad anksčiau pamokoje paprašėte juos pagalvoti apie tai, ką tėvai galėtų pasakyti vaikinui ar merginai, drąsindami jį ar ją eiti į bažnyčią. Baigdami pamoką paklauskite mokinių, kuo jie galėtų pasidalinti. Tada pasidalinkite savo liudijimu apie gaunamus palaiminimus dėl to, kad einate į bažnyčią, ir apie kitus dalykus, apie kuriuos šiandien kalbėjote.

Komentarai ir kontekstas

Moronio 6:2. „Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia“

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, ką reiškia atnašauti sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią Viešpačiui:

„Siekdami atsivertimo palaiminimų, galite atnašauti Viešpačiui sudužusią, arba atgailos kupiną, širdį ir atgailaujančią, arba paklusnią, dvasią. Iš tikrųjų, jūs dovanojate save – tai, kas esate, ir tai, kuo tampate“ („Kai būsi atsivertęs“, Ensign arba Liahona, May 2004, 12; taip pat žr. 2004 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiagą).

Moronio 6:4. „Išvalyti Šventosios Dvasios galia“

Apvalymą Gelbėtojo Apmokėjimu gauname Šventosios Dvasios dėka (žr. 3 Nefio 27:19–20; Moronio 6:4). Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:

„Nuodėmės atleidžiamos ne krikšto vandenyse, kaip apie tai vaizdžiai kalbama, o tuomet, kai gauname Šventąją Dvasią. Tai Dievo Šventoji Dvasia šalina prigimtį ir suteikia mums galimybę būti teisiems. Tampame švarūs, kai iš tiesų priimame Šventosios Dvasios draugystę ir bendrystę. Būtent tuomet nuodėmė, išdaigos ir blogis iš mūsų sielų išdeginami tarsi ugnimi. Šventosios Dvasios krikštas yra krikštas ugnimi“ (A New Witness for the Articles of Faith [1985 m.], 290; 239).

Moronio 6:4. Mūsų pareiga – vienam kitą puoselėti

Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros pasidalino tokiu patyrimu:

„Mačiau daugybę ganytojų, maitinančių savo bandą. Vienas iš jų buvo diakonų kvorumo prezidentas. Vienas šio kvorumo narys gyveno šalia mano namų. Šis kaimynų berniukas niekada nedalyvaudavo kvorumo susirinkimuose, niekada nieko nedarė kartu su savo kvorumo nariais. Jo patėvis nebuvo narys, o motina nesilankė bažnyčioje.

Vieną sekmadienio rytą susirinko šio diakonų kvorumo prezidentūra. […] Šiame prezidentūros susirinkime tie 13-mečiai ganytojai prisiminė niekuomet neateinantį berniuką. Jie kalbėjo apie tai, kaip jam reikia to, ką gavo jie. Prezidentas paskyrė savo patarėją surasti tą nuklydusią avį.

Pažinojau tą patarėją, žinojau, kad jis drovus, ir žinojau, kokia sunki jam ši užduotis, todėl nustebęs žiūrėjau pro langą, kai pro mano namus jis šlempino link to namo, kuriame gyveno niekada bažnyčioje nesilankęs berniukas. Ganytojo rankos buvo kišenėse. Akys įsmeigtos į žemę. Jis ėjo lėtai, taip, kaip eina visi einantys nenoromis. Maždaug po 20 minučių jis grįžo tuo pačiu keliu, o pamestasis diakonas ėjo šalia. Ši scena pasikartojo keletą sekmadienių. Tuomet berniukas, kuris buvo pasimetęs ir kurį rado, išsikraustė.

[…] Po keleto metų dalyvavau kuolo konferencijoje, visai kitame kontinente, nei tada buvo susirinkusi minėtoji prezidentūra. Prie manęs priėjo pražilęs vyras ir tyliai pasakė: „Prieš daug metų mano anūkas gyveno jūsų apylinkėje.“ Su grauduliu jis papasakojo man apie to berniuko gyvenimą. Ir tada paklausė, ar galėčiau surasti tą lėtai keliu ėjusį diakoną. Jis domėjosi, ar aš galėčiau padėkoti jam ir pasakyti, kad jo anūkas, dabar jau vyras, vis dar prisimena jį“ („Budėkite kartu su manimi“, Ensign, May 2001, 38–39; taip pat žr. 2001 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiagą).

Moronio 6:4. Naujai atsivertusiųjų stiprinimas

Prezidentas Gordonas B. Hinklis skatino visus Bažnyčios narius, taip pat ir jaunimą, puoselėti ir stiprinti tuos, kurie prisijungia prie Bažnyčios:

„Nėra lengva tapti šios Bažnyčios nariu. Labai dažnai tai reiškia atsisakyti senų įpročių, atsisveikinti su senais draugais ir įžengti į naują bendruomenę, kurioje daug reikalaujama ir kuri skiriasi nuo tos, kurioje būta prieš tai.

Vis daugėjant naujai atsivertusiųjų, mes turime padirbėti iš peties, kad padėtume jiems rasti savo kelią. Kiekvienam iš jų reikia trijų dalykų: draugo, atsakomybės ir „maitinimo geruoju Dievo žodžiu“ (Moronio 6:4). Tai jūsų pareiga ir galimybė parūpinti šiuos dalykus. […]

Tai visų darbas. Tai namų mokytojų ir lankančiųjų mokytojų darbas. Tai kunigijos darbas, tai Kunigystės kvorumų ir Paramos bendrijos, Vaikinų organizacijos ir Merginų organizacijos, net Pradinukų organizacijos darbas.

Praėjusį sekmadienį buvau liudijimų susirinkime. 15-os ar 16-os metų berniukas stovėjo prieš susirinkusiuosius ir sakė nusprendęs pasikrikštyti.

Tuomet vienas po kito berniukai iš Mokytojų kvorumo ėjo prie mikrofono ir reiškė savo meilę jam, liudydami, kad jis pasirinko tinkamai, ir patikindami jį, kad stovės su juo ir jam padės. Buvo nuostabu išgirsti šių jaunuolių kalbėtus supratimo ir padrąsinimo kupinus žodžius, skirtus jų draugui“ (“Converts and Young Men,” Ensign, May 1997, 47–48).