149 pamoka

Etero 12:1–22

Įvadas

Nupasakojęs daug jareditų istorijos metų, Moronis pradeda rašyti apie pranašo Etero tarnystę. Jis pertraukia istorinį pasakojimą ir aprašo kai kuriuos palaiminimus tiems, kurie panaudojo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ši pamoka apima Etero 12:1–22, o 150 pamokoje analizuojama Etero 12:23–41.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Etero 12:1–4

Eteras skelbia atgailą jareditams

Pradėkite pamoką pakviesdami vieną mokinį ateiti prie lentos ir nupiešti kelias bangas ir laivą su nuleistu inkaru.

• Kodėl svarbu, kad laive būtų inkaras?

• Kokie pavojai arba sunkumai gali ištikti laivą, neturintį inkaro?

• Kaip bangos veikia laivą? (Galimi atsakymai: bangos sukioja laivą, neša arba blaško pirmyn ir atgal.)

Ant laivo užrašykite žodžius jūsų gyvenimas.

• Jeigu laivas simbolizuoja jūsų gyvenimą, kam galima prilyginti bangas? (Galimi atsakymai: socialinis spaudimas, priešprieša, klaidingi mokymai arba nelabumas.)

• Kaip žmogaus gyvenimas gali būti panašus į laivą be inkaro? (Kad padėtumėte mokiniams atsakyti į šį klausimą, galite jiems pasiūlyti perskaityti Mormono 5:17–18.)

• Ką parūpino Viešpats, kas gali veikti kaip dvasiniai inkarai mūsų gyvenime? (Mokiniai gali pateikti įvairius atsakymus. Daugelis Evangelijos aspektų gali būti palyginti su inkaru.)

Paraginkite mokinius, studijuojant Etero 12 skyrių, ieškoti dvasinių inkarų pavyzdžių.

Paaiškinkite, kad Etero 12 skyriaus pradžioje Moronis pristato Eterą, jareditų pranašą, kuris pamokslavo tuo metu, kada žmonės atmetė pranašus ir gyveno nedorai. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Etero 12:1–3 ir ieškoti, kas Etero veiksmuose daro jiems įspūdį. Tegu jie papasakoja, ką rado.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Etero 12:4. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir nustatyti, ko tikintieji Dievą gali „viltis“, nepriklausomai nuo juos supančių sunkumų ir nelabumo. Mokiniams atsakinėjant, galite pažymėti, kad tas „geresnis pasaulis“, kurio turime viltis, yra „vieta Dievo dešinėje“.

• Ką reiškia turėti vietą Dievo dešinėje? (Grįžti Jo akivaizdon ir gauti amžinąjį gyvenimą.)

• Kuo, jūsų manymu, „tikrai viltis“ yra daugiau, nei paprasčiausiai kažko norėti? (Raštuose viltis reiškia pasitikėti, kad galime gauti Dievo mums pažadėtus palaiminimus, jeigu laikysimės savo sandorų, sudarytų su Juo.)

• Kaip, pagal Etero 12:4, galime įgyti viltį, kad gausime vietą Dievo dešinėje? (Mokiniams atsakinėjant, paaiškinkite, kad tikėjimas, minimas Etero 12:4, reiškia tikėjimą Jėzumi Kristumi.) Kaip tikėjimas Jėzumi Kristumi leidžia mums „tikrai viltis“ vietos Dievo dešinėje?

Lentoje prie inkaro užrašykite žodžius tikėjimas ir viltis.

• Kas, pagal Etero 12:4, atsitinka, kai kas nors turi viltį ir tikėjimą Jėzumi Kristumi? (Nors mokiniai gali atsakyti ir kitais žodžiais, jie turėtų išreikšti tokį principą: Jei turime viltį ir tikime Jėzų Kristų, tampame nepajudinami ir dosnūs gerų darbų.)

• Ką, jūsų manymu, reiškia būti „dosniam“ gerų darbų? (Daryti daug gerų darbų.)

• Kokius galite paminėti gerus darbus, kurie „šlovina Dievą“? (Galimi atsakymai: malda, Raštų studijavimas, tarnavimas kitiems ir talentų ugdymas.)

• Pagalvokite apie jūsų pažįstamus žmones, kurie visuomet atrodo dosnūs gerų darbų ir nesigėdija šlovinti Dievą. Kokie konkrečiai jų veiksmai daro juos gerais šio principo pavyzdžiais?

Pakvieskite mokinius prisiminti laiką, kada jiems buvo sunku būti pastoviems ir dosniems gerų darbų. Kad padėtumėte mokiniams pasiruošti panašioms situacijoms savo gyvenime, paraginkite juos, toliau studijuojant Etero 12, ieškoti būdų, kaip jie gali sustiprinti savo tikėjimą ir viltį.

Etero 12:5–22

Moronis išvardina stebuklus ir galingus darbus, atliktus su tikėjimu

Lentoje užrašykite tokią frazę: Norėčiau gauti dvasinį patvirtinimą, kad …

Pakvieskite mokinius pasiūlyti bet kokius Evangelijos principus, tiesas arba doktrinas, kuriems žmonės gali ieškoti dvasinio patvirtinimo. Mokiniams atsakinėjant, jų atsakymus užrašykite lentoje. (Galimi atsakymai: patvirtinimas, kad Mormono Knyga yra tikra; svarbu gyventi dorai ir skaisčiai; Išminties žodis yra Dievo įstatymas; turėčiau pasiruošti tarnauti misijoje.) Pakvieskite mokinius pagalvoti, dėl kokios Evangelijos tiesos jie norėtų gauti dvasinį patvirtinimą arba stipresnį liudijimą.

Paaiškinkite, kad kai kurie žmonės mąsto taip: „Netikėsiu arba negyvensiu pagal tą Evangelijos principą, kol nepamatysiu įrodymo, kad jis yra tikras.“ Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Etero 12:5–6 ir ieškoti, kaip tos eilutės siejasi su šiuo požiūriu. Pažymėkite, kad Etero 12:6 yra Raštų įvaldymo eilutė. Galite paraginti mokinius šią pastraipą pasižymėti išskirtiniu būdu, kad galėtų greitai ją susirasti.

Etero 12:6 yra Raštų įvaldymo eilutė. Kad padėtumėte mokiniams įvaldyti šią eilutę, peržiūrėkite šios pamokos pabaigoje pateiktą mokymo idėją.

• Kas, pagal Etero 12:6, turi įvykti, kad galėtume gauti liudijimą?

• Kokios mintys kyla, kada galvojate apie frazę „kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas“?

Po mokinių atsakymų galite paaiškinti, kad kai kurie žmonės klaidingai aiškina, kad tikėjimo išbandymas visuomet reiškia sunkumus. Frazė „tikėjimas išbandytas“ gali reikšti bet ką, kas suteikia mums galimybę parodyti arba panaudoti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti šitą frazę, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti žemiau pateiktą vyresniojo Ričardo G. Skoto iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Dar nepradėjus skaityti teiginio, paprašykite mokinių klausant atkreipti dėmesį į tai, kaip vyresnysis Skotas paaiškina frazę „tikėjimo išbandymas“.

„Efektyviau panaudoti tikėjimą galite mokytis pritaikydami principą, kurio mokė Moronis: „… liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas“ [Etero 12:6; kursyvas pridėtas]. Taigi, kiekvieną kartą, kai išbandote tikėjimą, tai yra, elgiatės vertai ir su įkvėpimu, gausite Dvasios patvirtinimą. Šie jausmai sustiprins jūsų tikėjimą. Tai kartojant, jūsų tikėjimas stiprės“ (“The Sustaining Power of Faith in Times of Uncertainty and Testing,” Ensign arba Liahona, May 2003, 76).

• Kuo vyresniojo Skoto apibūdintas procesas skiriasi nuo požiūrio tų, kurie nori įrodymo, prieš pradėdami tikėti ar veikti?

Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas: Etero 12:7–12; Etero 12:13–18; Etero 12:19–22, 30–31. Suskirstykite mokinius į tris grupes ir kiekvienai grupei paskirkite po Raštų nuorodą. Paprašykite mokinių ieškoti palaiminimų, kurie kilo dėl tose ištraukose aprašytų žmonių tikėjimo. Paraginkite juos atkreipti dėmesį į frazę „kol jie neįtikėjo“ arba „kol nepanaudojo savo tikėjimo“ 7, 12, 17, 18 ir 31 eilutėse. (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti šias frazes, kas kart jas pastebėjus.)

Kai mokiniai papasakos, ką rado, pakvieskite juos apibendrinti tai, ką Viešpats parūpina po to, kai parodome tikėjimą Jėzumi Kristumi. Nors mokiniai gali atsakyti ir kitais žodžiais, jie turėtų išreikšti tokią tiesą: jeigu norime dvasinio patvirtinimo, pirma turime panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi. Paaiškinkite, kad labai panašiai į dvasinius patvirtinimus ir stebuklai neateina, kol nepanaudojame tikėjimo.

Papasakokite mokiniams šias situacijas. Pakvieskite juos paaiškinti, kaip žmonės kiekvienoje iš tų situacijų galėtų parodyti tikėjimą Viešpačiu.

1. Viena mergina nori gauti patvirtinimą, kad Mormono Knyga yra tikra.

2. Vaikinas labai trokšta padėti savo artimiesiems priimti Evangeliją.

Pakvieskite mokinius prisiminti, kada jie arba jų pažįstami žmonės patyrė dvasinį patvirtinimą arba stebuklą, kai parodė tikėjimą Viešpačiu. Pakvieskite kelis mokinius papasakoti jų prisimintus patyrimus. (Įsitikinkite, kad mokiniai supranta, kad jie neprivalo pasakoti patyrimų, kurie yra labai asmeniški.) Jūs taip pat galite pasidalinti savo patirtimi.

Pakvieskite mokinius pagalvoti, dėl kokios Evangelijos tiesos jie norėtų gauti dvasinį patvirtinimą. Pakvieskite juos savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užrašyti ką nors, ką jie galėtų daryti, kad panaudotų didesnį tikėjimą Viešpačiu.

Raštų įvaldymas – Etero 12:6

Kad padėtumėte mokiniams mintinai išmokti Etero 12:6, kiekvieną jų paprašykite užsirašyti tą eilutę ant popieriaus lapo, vietoje pagrindinių žodžių arba frazių paliekant tuščius tarpus. Mokiniams tai padarius, duokite jiems minutę pabandyti tą eilutę išmokti mintinai, mintyse užpildant tuščias vietas lapuose.

Paprašykite mokinių susikeisti popieriaus lapais su kuo nors sėdinčiu greta. Kiekvienas mokinys turėtų garsiai perskaityti naujai gautą lapą ir pabandyti iš atminties užpildyti tuščias vietas. Jei leidžia laikas, tegu mokiniai pakartoja šią veiklą dar kartą susikeisdami lapais.

Pakvieskite mokinius pasiimti savo lapus namo ir pasinaudoti jais, mintinai kartojant Etero 12:6 kuriam nors iš savo tėvų. Paraginkite juos paprašyti savo tėvų papasakoti, kada jie parodė tikėjimą Jėzumi Kristumi ir gavo patvirtinimą arba stebuklą, kurio siekė.

Baikite pamoką liudijimu apie šioje pamokoje mokytus principus.

Komentarai ir kontekstas

Etero 12:4–6. Kas yra viltis?

Etero 12 skyriuje Moronio mokymai apie vilties ir tikėjimo principus atskleidžia, kad jie yra artimai susiję. Jis apibūdino tikėjimą kaip „tai, ko viliamės, o ne matome“ (Etero 12:6) ir mokė, kad mūsų išsigelbėjimo viltis „kyla iš tikėjimo“ Jėzumi Kristumi (Etero 12:4). Knygelėje Ištikimi tikėjimui apie viltį mokoma taip:

„Kai viliamės, mes pasitikime Dievo pažadais. Mes esame tyliai įsitikinę, kad, jeigu darysime „teisumo darbus, gausime savo atlygį, būtent ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“ (DS 59:23). […] Vilties principas nusitiesia į amžinybę, bet taip pat jis gali palaikyti jus kasdienio gyvenimo sunkumuose“ (Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas, [2005], p. 188–189).

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas taip apibūdino viltį:

„Viltis yra Dvasios dovana. [Žr. Moronio 8:26.] Tai viltis, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Jo prisikėlimo galia būsime prikelti į amžinąjį gyvenimą, ir tai dėl mūsų tikėjimo Gelbėtoju. [Žr. Moronio 7:41.] Tokia viltis yra tiek pažado principas, tiek ir įsakymas [žr. Kolosiečiams 1:21–23], ir su juo yra taip, kaip ir su visais įsakymais – turime atsakomybę padaryti ją aktyvia savo gyvenimo dalimi ir įveikti pagundą prarasti viltį. Viltis mūsų Dangiškojo Tėvo gailestinguoju laimės planu veda prie ramybės [žr. Romiečiams 15:13], gailestingumo [žr. Psalmynas 33:22], džiūgavimo [žr. Romiečiams 12:12] ir džiaugsmo [žr. Patarlių 10:28]. Išgelbėjimo viltis yra kaip apsauginis šalmas [žr. 1 Tesalonikiečiams 5:8], tai mūsų tikėjimo [žr. Hebrajams 11:1; Moronio 7:40] pagrindas ir mūsų sielų inkaras. [Žr. Hebrajams 6:19; Etero 12:4. ]“ („Beribė vilties galia“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Etero 12:6. „Jūsų tikėjimas … išbandytas“

Prezidentas Gordonas B. Hinklis papasakojo istoriją, kuri iliustruoja principą, kad patvirtinimas gaunamas po tikėjimo išbandymo:

„Leiskite papasakoti jums vienos moters iš San Paulo Brazilijoje istoriją. Mokydamasi ji dirbo, kad aprūpintų savo šeimą. Pasakodamas šią istoriją, pasitelksiu jos žodžius. Ji sako:

„Universitete, kuriame studijavau, buvo taisyklė, draudžianti studentams, turintiems skolų, laikyti egzaminus. Dėl tos priežasties, gavusi uždarbį, pirmiausia atidėdavau pinigus dešimtinei ir atnašoms, o likusius paskirdavau mokslams apmokėti ir kitoms išlaidoms.

Prisimenu metą, kai … susidūriau su dideliais finansiniais sunkumais. Atlyginimą gavau ketvirtadienį. Sudariusi mėnesio biudžetą, pastebėjau, kad man neužteks pinigų sumokėti dešimtinę ir apmokėti studijas universitete. Turėjau rinktis vieną iš dviejų. Kas antro mėnesio egzaminai turėjo prasidėti kitą savaitę ir, jeigu jų nelaikyčiau, galėjau prarasti ištisus mokslo metus. Pradėjau labai sielotis. […] Begalo nuliūdau. Manęs laukė skausmingas apsisprendimas, ir nežinojau, ką pasirinkti. Svarsčiau, ką daryti: ar sumokėti dešimtinę ir rizikuoti nesurinkti reikiamo skaičiaus kreditų, kad būtų leista studijuoti.

Tas jausmas graužė mano sielą ir išliko iki šeštadienio. Kaip tik tuomet prisiminiau, kad pasikrikštydama nutariau laikytis dešimtinės įstatymo. Įsipareigojau ne misionieriams, bet Dangiškajam Tėvui. Tą akimirką skausmas pradėjo blėsti, užleisdamas vietą ramybės ir apsisprendimo jausmui. […]

Tą vakarą melsdamasi prašiau Viešpaties, kad atleistų mano neapsisprendimą. Sekmadienį, prieš prasidedant sakramento susirinkimui, susitikau su vyskupu ir su dideliu malonumu sumokėjau dešimtinę ir atnašas. Tai buvo ypatinga diena. Jaučiausi laiminga ir susitaikiusi su savimi ir su Dangiškuoju Tėvu.

Kitą dieną buvau savo kabinete, stengiausi rasti būdą, kaip laikyti egzaminus, kurie prasidės trečiadienį. Kuo daugiau galvojau, tuo labiau sprendimas atrodė neimanomas. […]

Darbo laikas ėjo į pabaigą, kai priėjo mano darbdavys ir davė paskutinius dienos nurodymus. Tai padaręs, rankoje laikydamas portfelį jis atsisveikino. […] Staiga jis sustojo ir, atsigręžęs į mane, paklausė: „Kaip sekasi koledže?“ Nustebau ir negalėjau patikėti, kad tai girdžiu. Viskas, ką galėjau padaryti, tai drebančiu balsu atsakyti: „Viskas gerai!“ Jis mįslingai pažiūrėjo į mane ir dar kartą atsisveikino. […]

Staiga į kambarį atėjo sekretorė ir pasakė, kad man labai pasisekė! Kai jos paklausiau kodėl, ji tiesiog atsakė: „Darbdavys ką tik pasakė, kad nuo šiandien įmonė apmokės tavo studijas koledže ir knygas. Prieš išeidama užsuk į mano kabinetą ir pranešk man savo išlaidas, kad rytoj galėčiau išrašyti čekį.“

Kai ji išėjo, verkdama ir jausdama didelį nuolankumą, priklaupiau ten, kur buvau, ir padėkojau Viešpačiui už Jo dosnumą. Pasakiau Dangiškajam Tėvui, kad Jis neturėtų taip stipriai manęs laiminti. Man tereikėjo vieno mėnesio įmokos ir tą sekmadienį mano sumokėta dešimtinė buvo labai mažytė, palyginus su ta mano gaunama suma! Per maldą prisiminiau Malachijo užrašytus žodžius: „Tuo išmėginkite Mane, – sako Kariuomenių Viešpats, – ar aš neatidarysiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums palaiminimo, kad neužteks vietos jo priimti“ (Mal 3:10, Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas, 2011 m. spalis, Čikaga). Iki tos akimirkos niekada nejutau šioje eilutėje esančio pažado didingumo, o tas įsakymas tikrai buvo įrodymas tos meilės, kurią Savo vaikams čia, žemėje, duoda Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas“ (“We Walk by Faith,” Ensign, May 2002, 73–74).

Etero 12:6. „Liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas“

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė:

„Būdami žmonės, mes iš savo gyvenimo norime išmesti fizinį skausmą ir dvasinę kančią ir pasirūpinti, kad visada būtų lengva ir patogu, tačiau, jeigu užversime duris širdgėlai ir sielvartui, neteksime didžiausių savo draugų ir geradarių. Kančia, kada žmonės mokosi kantrybės, didžio kantrumo ir savitvardos, gali juos padaryti šventaisiais“ (Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball [2006], 15).