94 pamoka

Almos 37

Įvadas

Alma toliau pamokslavo savo sūnui Helamanui ir įpareigojo jį rūpintis šventais metraščiais. Jis priminė Helamanui, kad Raštai jau atvedė tūkstančius lamanitų pas Viešpatį, ir pranašavo, kad Viešpats dėl metraščių turi didžių tikslų ateityje. Alma nurodė savo sūnui, ko mokyti žmones. Prilygindamas Kristaus žodžius Liahonai, jis leido Helamanui suprasti, kaip svarbu juose ieškoti vadovavimo.

Pastaba. Ši pamoka trims mokiniams suteikia progą mokyti. Norėdami padėti šiems mokiniams mokyti, prieš dieną ar dvi duokite kiekvienam mokiniui po kopiją jo dalies, kurios jis arba ji turės mokyti. Arba galite nuspręsti šių dalių mokyti pats.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Almos 37

Alma patiki Helamanui metraščius, moko jį laikytis įsakymų ir primena jam, kad Liahona veikia pagal tikėjimą

Lentoje nubraižykite šią schemą.

Paprašykite mokinių lentoje išvardyti kelis nežymius ir paprastus dalykus, kurie turėjo didelį poveikį jų gyvenime. Galite jų paprašyti paaiškinti savo atsakymus.

Paaiškinkite, kad Almos 37 skyriuje aprašytas Almos pamokymas, skirtas padėti savo sūnui Helamanui pasiruošti tapti kitu šventų metraščių prižiūrėtoju. Alma mokė jį apie nežymių ir paprastų dalykų svarbą Viešpaties darbe. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Almos 37:6–7.

Ką iš šių eilučių sužinome apie nežymių ir paprastų dalykų vertę? (Mokiniai gali atsakyti įvairiai, tačiau jie turėtų išreikšti tiesą, kad Viešpats per nežymius ir paprastus dalykus vykdo Savo amžinuosius tikslus.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Almos 37:1–5 ir surasti nežymaus ir paprasto dalyko pavyzdį, kuris gali turėti didelį poveikį žmonių gyvenimui (šventi metraščiai arba Raštai). Po to, kai mokiniai papasakos, ką surado, ant lentos po fraze Nežymūs ir paprasti dalykai užrašykite Raštai.

Paprašykite mokinių Almos 37:8–10 surasti būdus, kaip Raštai paveikė Mormono Knygos žmones. Kai mokiniai papasakos, ką rado, galite jų atsakymus užrašyti po fraze DIDELIS POVEIKIS.

• Kaip Raštai paveikė jūsų gyvenimą?

Apibendrinkite Almos 37:11–32, paaiškindami, kad Alma mokė Helamaną, jog Viešpats parodys savo galią Mormono Knygos išėjimu. Jis įpareigojo Helamaną laikytis Dievo įsakymų ir kruopščiai vesti metraščius. Jis taip pat nurodė Helamanui naudoti metraščius žmonių mokymui ir neatskleisti visų detalių, susijusių su jareditų nelabumu ir sekusiu sunaikinimu.

Pakvieskite mokinius tyliai išstudijuoti Almos 37:13–16 ir surasti principus, kurių Alma mokė Helamaną, įpareigodamas jį rūpintis metraščiais. (Mokiniai gali pasidalinti įvairiais principais, tačiau įsitikinkite, kad jų atsakymai patvirtina teiginį: jei laikomės Viešpaties įsakymų, Jis padeda mums įvykdyti savo pareigas. Galite jų paklausti, kaip šis principas susijęs su mintimi, kad nežymūs ir paprasti dalykai gali turėti didelį poveikį.)

Likusi pamokos dalis skirta mokyti trims mokiniams. Jei klasė didelė, paprašykite mokinių, kurie moko, atsistoti į tris skirtingas klasės vietas. Suskirstykite klasę į tris grupes. Pakvieskite kiekvieną grupę pasiimti savo Raštus, užrašus arba Raštų studijavimo žurnalus bei rašiklius arba pieštukus ir susiburti aplink mokinį, kuris mokys. Po to, kai mokę mokiniai baigs savo pamoką, grupės pasikeis mokytojais. Jei klasė nedidelė, mokantys mokiniai gali pakaitomis mokyti visą klasę. Abiem atvejais, mokantys mokiniai turėtų užtrukti maždaug septynias minutes, kad pateiktų savo pamoką ir pravestų diskusiją.

1-as mokantis mokinys — Almos 37:33–34

Paprašykite savo bendraklasių prisiminti vietinį Bažnyčios vadovą ar visuotinį įgaliotinį, kuris išmokė juos ko nors, kas pakeitė jų gyvenimą. Pakvieskite kelis mokinius pasidalinti to vadovo mintimi ir tuo, kaip ji paveikė juos. Galite pasidalinti pavyzdžiu iš savo gyvenimo.

Pakvieskite du mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Almos 37:33–34. Paprašykite likusius mokinius sekti skaitomą tekstą ir surasti Almos nurodymą Helamanui, ko reikia žmonėms mokyti. Galite jiems pasiūlyti skaitant pasižymėti frazes „mokyk juos“ ir „skelbk jiems“. Lentoje arba ant popieriaus lapo užrašykite Bažnyčios vadovų mokymai. Kai mokiniai baigs skaityti eilutes, paprašykite jų papasakoti, ką rado. Užrašykite jų atsakymus po fraze Bažnyčios vadovų mokymai. Užduokite tokius klausimus:

• Kaip šie mokymai gali būti ypač naudingi mums šiandien? Kodėl?

Paprašykite savo bendraklasių perskaityti paskutinę Almos 37:34 eilutės frazę ir surasti, kokie palaiminimai ateina sekant Bažnyčios vadovų mokymais. Lentoje užrašykite tokį principą: Sekdami Bažnyčios vadovų mokymais galime rasti atilsį savo sielai. Paklauskite jų, ką, jų manymu, reiškia „ras[ti] atilsį savo sielai“. (Galimi tokie atsakymai: būti nepriklausomam nuo nuodėmės pasekmių, iš Dvasios gauti ramybę ir būti palaimintam stiprybe ištverti ir nugalėti sunkumus.)

Pasidalinkite liudijimu, kaip šis principas pasitvirtino jūsų gyvenime. Jei jums liko laiko, pakvieskite kitus pasidalinti savo liudijimu apie šį principą.

2-as mokantis mokinys — Almos 37:35–37

Paaiškinkite savo bendraklasiams, kad sodinant medžius yra įprasta prie kamieno pririšti kuolelį ir vėliau, kai medis paauga, kuolelį pašalinti. Paklauskite, kodėl, jų nuomone, taip daroma. Po to perskaitykite pasakojimą apie medį, kurį Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasodino savo kieme:

Prezidentas Gordonas B. Hinklis netrukus po sutuoktuvių pasodino jauną medelį šalia savo namų. Vėlesniais metais jis skyrė jam mažai dėmesio. Vieną dieną jis pastebėjo, kad medelis sukrypo ir palinko į vakarus. Jis bandė jį ištiesinti, tačiau kamienas buvo per storas. Į pagalbą jis pasitelkė kėlimo gervę, tačiau tai nepadėjo. Galiausiai jis pasiėmė pjūklą, nupjovė sunkią šaką vakarų pusėje ir paliko negražų randą. Vėliau jis pasakojo apie tą medį:

„Praėjo daugiau nei pusė amžiaus nuo tada, kai pasodinau šitą medį. […] Anądien dar kartą pažvelgiau į tą medį. Jis didžiulis. Jo forma pasitaisė. Jis yra puiki namo puošmena. Tačiau kokią rimtą traumą jis patyrė jaunystėje ir kokias žiaurias priemones panaudojau, kad jį ištiesinčiau.

Kai jis buvo ką tik pasodintas, būtų pakakę virvelės, kad galėčiau jį išlaikyti reikiamoje padėtyje prieš vėjų jėgą. Aš galėjau ir privalėjau pririšti jį virvele, ir tai padaryti būtų buvę visai nesunku. Tačiau aš to nepadariau, ir jį palenkė atėjusios jėgos“ („Bring Up a Child in the Way He Should Go“, Ensign, Nov. 1993, p. 59).

Tegul mokiniai perskaito Almos pamokslą Helamanui Almos 37:35. Paprašykite jų pagalvoti, kaip ši eilutė susijusi su Prezidento Hinklio pasodintu medžiu.

Almos 37:35 yra Raštų įvaldymo eilutė. Galite padėti mokiniams mintinai išmokti šią ištrauką pakviesdami juos atlikti šiandieninės pamokos pabaigoje pateiktą užduotį.

Pakvieskite mokinius savais žodžiais apibendrinti Almos 37:35. (Jų atsakymai turėtų atspindėti tai, kad mes jaunystėje turime išmokti laikytis Dievo įsakymų.) Taip pat pakvieskite juos raštu atsakyti į šiuos klausimus. (Galite užrašyti klausimus lentoje arba lėtai padiktuoti mokiniams.)

• Kokią, jūsų manymu, įtaką žmogaus gyvenime daro mokymasis jaunystėje laikytis Dievo įsakymų?

• Ar atsimenate kokį nors žmogų, kuris buvo palaimintas gyvenime, nes jaunystėje laikėsi įsakymų? Aprašykite jo palaiminimus.

Pakvieskite kelis mokinius papasakoti, ką jie užsirašė. Po to pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Almos 37:36–37. Paprašykite likusius mokinius sekti skaitomą tekstą ir surasti mokymą, kuris padėtų jiems laikytis įsakymų, kol yra jauni.

• Kaip kasdienis paklusnumas šiam mokymui galėtų jums padėti laikytis įsakymų?

• Kokiais būdais jūs stengiatės teikti pirmenybę Viešpačiui mintimis, žodžiais, darbais ir jausmais? (Paraginkite mokinius pagalvoti, kaip jie galėtų tobulėti.)

Pasidalinkite savo mintimis, kaip tarimasis su Viešpačiu padėjo jums laikytis įsakymų. Paraginkite savo bendraklasius tartis su Viešpačiu visuose savo darbuose.

3-ias mokantis mokinys — Almos 37:38–45

Parodykite paveikslėlį „Liahona“ (62041; Evangelijos paveikslų knyga [2009], nr. 68). Priminkite savo bendraklasiams apie kompasą, kurį Viešpats naudojo, kad padėtų Lehio šeimai keliauti į pažadėtąją žemę. Almos 37:38 sužinome, kad kompasas buvo vadinamas Liahona. Paaiškinkite, kad Alma kalbėjo apie Liahoną, norėdamas pamokyti Helamaną svarbaus principo – kaip Viešpats veda Savo vaikus.

Paaiškinkite savo bendraklasiams, kad užduosite jiems klausimus ir, kol visi ieškos atsakymų, prašysite pakaitomis perskaityti kelias eilutes. Tegul jie atsako į kiekvieną klausimą po to, kai bus perskaityta susijusi eilutė.

• Kaip veikė Liahona? (Žr. Almos 37:38–40.)

• Kodėl kartais Liahona nustodavo veikti? (Žr. Almos 37:41–42.)

• Kaip galime palyginti Liahoną su Kristaus žodžiais? (Žr. Almos 37:43–45.)

Jums gali tekti paaiškinti, kad šiose eilutėse žodžiai šešėlis ir pavaizdas reiškia „asmenį, įvykį ar ritualą, panašų į kitą svarbesnį ir sektiną asmenį, įvykį ar ritualą. […] Tikrieji pavaizdai pasižymi akivaizdžiais panašumais, pateikia dieviško paskyrimo įrodymus ir pranašauja ateitį“ (Joseph Fielding McConkie, Gospel Symbolism [1985], p. 274). Pasirinkimas sekti arba nesekti Liahonos nurodymais yra toks pats, kaip mūsų pasirinkimas sekti nurodymais, kurie ateina per Dievo žodžius.

• Kur galime rasti Kristaus žodžius? (Galimi ir tokie atsakymai: Raštuose, pastarųjų dienų pranašų žodžiuose, patriarchaliniuose palaiminimuose ir Dvasios raginimuose.)

Pakvieskite bendraklasius apibendrinti Almos 37:38–45, ypač 44–45, eilutėse esančius Almos žodžius. Ši diskusija turėtų aprėpti šią tiesą: Jei sekame Jėzaus Kristaus žodžiais, jie nukreips mus į amžinąjį gyvenimą.

Pasidalinkite mintimis, kaip Kristaus žodžiai paveikė jūsų dvasingumą ir kaip jie padėjo pažengti link amžinojo gyvenimo. Galite mokiniams patarti gauti patriarchalinį palaiminimą arba, jei tokį turi, skaityti jį reguliariai ir pamaldžiai.

Pastaba mokytojui. Po to, kai mokiniai baigs mokyti savo pamokos dalį, padėkokite jiems ir, jei liks laiko, pakvieskite kelis mokinius paliudyti apie vieną šiandien išmoktą principą. Jūs taip pat galite pasidalinti liudijimu apie šiuos principus. Baikite garsiai perskaitydami Almos 37:46–47, o mokinius pakvieskite sekti skaitomą tekstą.

Raštų įvaldymas — Almos 37:35

Pastaba. Toliau pateikta veikla, skirta atlikti namuose, paruoš mokinius kitos pamokos pradžiai (Almos 38). Skirkite pamokos laiko, kad paaiškintumėte mokiniams užduotį, ir perspėkite juos apie savo planus per kitą susitikimą paklausinėti jų, kaip sekėsi atlikti užduotį.

Pabrėžkite, kad Almos 37:35 yra Raštų įvaldymo eilutė. Galite mokinius paraginti ją pasižymėti išskirtiniu būdu, kad galėtų greitai surasti. Pakvieskite juos šįvakar namuose mintinai išmokti šią ištrauką ir ją mintinai pasakyti savo tėveliams arba kitam patikimam suaugusiajam. (Arba gali skaityti eilutę kartu su suaugusiuoju.) Paraginkite juos užduoti suaugusiesiems šiuos klausimus. (Galite paprašyti mokinių užsirašyti šiuos klausimus ant lapelio, kurį galės išsinešti namo.)

Kaip jums padėjo paklusnumas Dievo įsakymams?

Ką galėtumėte man patarti, kad būčiau išmintingesnis savo jaunystėje?

Pasakykite mokiniams, kad per kitą pamoką jūs prašysite jų papasakoti, kaip sekėsi.

Komentarai ir kontekstas

Almos 37:6–7. Nežymūs ir paprasti dalykai

Norėdamas pailiustruoti principą, kad nežymūs ir paprasti dalykai gali turėti didelę reikšmę, Prezidentas Gordonas B. Hinklis štai ką papasakojo:

„Prieš daug metų dirbau Denverio geležinkelių centrinėje būstinėje. Aš buvau atsakingas už krovinių ir siuntinių logistiką. Tai buvo tuo metu, kai beveik visi keliavo keleiviniais traukiniais. Vieną rytą sulaukiau savo kolegos iš Niuarko Naujajame Džersyje skambučio. Jis tarė: „Atvyko traukinys, pažymėtas tokiu ir tokiu numeriu, tačiau be bagažo vagono. Maždaug 300 keleivių neteko savo bagažo ir yra įsiutę.“

Nieko nelaukęs nuvykau į darbovietę, kad išsiaiškinčiau, kur jis galėjo dingti. Išsiaiškinau, kad jis buvo deramai pakrautas ir prikabintas Ouklende, Kalifornijos valstijoje. Jis atkeliavo į mūsų geležinkelio įmonę Solt Leik Sityje, buvo nugabentas į Denverį, paskui į Pueblą, perkeltas ant kitų bėgių ir nugabentas į Sent Luizą. Ten jį perėmė kita geležinkelio įmonė, kuri turėjo jį nukreipti į Niuarką Naujajame Džersyje. Tačiau kažkoks neatidus iešmininkas Sent Luizo aikštelėje ištraukė mažą aštuonių centimetrų ilgio plieninį kaištį ir patraukęs svirtį atkabino vagoną. Sužinojome, kad vagonas, turėjęs būti Niuarke, Naujajame Džersyje, iš tiesų buvo Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje – už 2400 kilometrų nuo savo galutinio tikslo. Vos aštuonių centimetrų ilgio kaištis, kurį Sent Luizo aikštelėje ištraukė neatidus darbuotojas, nukreipė vagoną kitais bėgiais ir taip dramatiškai išaugo atstumas iki tikrojo tikslo. Taip yra ir mūsų gyvenime. Užuot sekę tvirtu maršrutu, mes nukreipiami kita kryptimi dėl kažkokios klaidingos idėjos. Galime nukrypti nuo savo galutinio tikslo visai nedaug, tačiau tas mažytis nukrypimas, jei nieko nedarome, tampa didele praraja ir mes atsiduriame toli nuo tos vietos, kur norėjome nuvykti.

Ar esate matę 5-ių metrų pločio aptvaro vartus? Jie atsidaro labai plačiai. Vartų galas ties vyriais juda labai nedaug, tačiau priešingas vartų galas nubrėžia ilgą trajektoriją. Mano brangūs jaunieji draugai, tie maži dalykai, ant kurių sukasi gyvenimas, ir padaro didžiausią įtaką mūsų gyvenime“ („A Prophet’s Counsel and Prayer for Youth,“ Ensign, Jan. 2001, p. 5–7).

Almos 37:35. „Mokykis savo jaunystėje laikytis Dievo įsakymų“

Vyresnysis L. Tomas Peris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo papasakojo istoriją apie Krydą Heimondą, vyrą, kuris savo jaunystėje išmoko laikytis Dievo įsakymų:

„Krydas Heimondas [buvo] jaunas mormonas, kuris stojo į Pensilvanijos universitetą ir buvo priimtas . Jis buvo sportininkas, pasižymintis greitumu, o dėl savo elgesio bei veiklumo buvo išrinktas bėgimo komandos kapitonu.

1919 metų gegužės mėnesio pabaigoje Harvardo stadione buvo surengtas kasmetinis Amerikos jaunųjų sportininkų mėgėjų tarpmokyklinės draugijos čempionatas. Į Kembridžą atvyko geriausi mokyklų sportininkai – iš viso 1700. Į Pensilvanijos universiteto bėgimo komandos rinktinę pateko 17 vyrų. Į Kornelio universiteto bėgimo komandos, labiausiai juos tais metais bauginusių varžovų, rinktinę pateko vos 10. Pensilvanijos universiteto komanda buvo laikoma favorite. Taškus pelnė užėmę pirmąsias penkias vietas – penkis už pirmą, keturis už antrą, tris už trečią, du už ketvirtą ir vieną už penktą vietą. Paprastai daugiausia bėgikų turinti komanda turi daugiausia galimybių laimėti čempionatą.

Susitikimo išvakarėse Pensilvanijos universiteto treneris buvo labai gerai nusiteikęs. Prieš eidamas miegoti jis aplankė visus komandos narius. Atėjęs į Krydo kambarį jis tarė: „Krydai, jei pasistengsime iš visų jėgų, nesunkiai laimėsime.“

Treneris kiek varžėsi. „Krydai, šį vakarą aš daviau vaikinams šlakelį vyno. Noriu, kad ir tu išgertum, žinoma, nedaug.“

„Aš negersiu, treneri.“

„Tačiau, Krydai, aš neketinu tavęs nugirdyti. Aš žinau, kuo jūs, mormonai, tikite. Duosiu tau jo kaip vaistų, tam, kad iš visų jėgų pasistengtum dėl medalio.“

„Tai man nepadės, treneri; negaliu to daryti.“

Treneris atsakė: „Atmink, Krydai, tu esi komandos kapitonas ir gali pelnyti daugiausia taškų. Keturiolika tūkstančių studentų stebi būtent tave, norėdami, kad laimėtum šį susitikimą. Jei tu nuvilsi mus, mes pralaimėsime. Aš žinau, kas tau padės.“

Krydas žinojo, kad kiti treneriai manė, jog šlakelis vyno yra naudingas po treniruočių, kai vyrų raumenys ir nervai atsidurdavo prie pat trūkio ribos. Jis taip pat žinojo, kad trenerio prašymas prieštarauja viskam, ko jis išmoko vaikystėje. Jis pasižiūrėjo treneriui į akis ir tarė: „Aš negersiu.“

Treneris atsakė: „Esi juokingas vyrukas, Krydai. Kartu su mumis prie stalo negeri arbatos. Tu kažko prisigalvoji. Na, leisiu tau daryti, kaip tu nori.“

Tada treneris pasišalino, palikęs komandos kapitoną stipriai sunerimusį. O jeigu rytoj nesiseks bėgti. Ką jis galės pasakyti treneriui? Jis varžysis prieš greičiausius pasaulio vyrus. Teks pasirodyti nepriekaištingai. Jo užsispyrimas Pensilvanijos universitetui gali kainuoti pergalę. Jo komandos nariai darė tai, ką jiems liepė daryti. Jie pasitikėjo savo treneriu. Ar jis turėjo teisę nepaklusti? Buvo tik viena priežastis. Visą savo gyvenimą jis buvo mokomas laikytis Išminties žodžio.

Tai buvo labai svarbi akimirka šio jaunuolio gyvenime. Apimtas dvasinių kančių, kurios jį slėgė, jis atsiklaupė ir nuoširdžiai paprašė Viešpaties suteikti jam liudijimą, kuris patvirtintų apreiškimą, kuriuo jis tikėjo ir vadovavosi. Po to jis atsigulė į lovą ir saldžiai užmigo.

Kitą rytą treneris įėjęs į jo kambarį paklausė: „Kaip jautiesi, Krydai?“

„Puikiai“, – žvaliai atsakė kapitonas.

„Visi kiti vyrukai serga. Nežinau, nuo ko jie susirgo“, – rimtai tarė treneris.

„Galbūt nuo vaistų, kuriuos jiems davėte, treneri?“

„Galbūt“, – atsakė treneris.

Antrą valandą 20 000 žiūrovų tribūnose laukė čempionato pradžios. Prasidėjus renginiui buvo aišku, kad kažkas blogo nutiko puikiai Pensilvanijos universiteto komandai. Po kiekvienos rungties Pensilvanijos universiteto komandos rezultatai buvo vis blogesni, nei iš jų buvo tikėtasi. Kai kurie komandos nariai sirgo taip stipriai, kad išvis negalėjo dalyvauti.

Krydas turėjo bėgti 100 ir 200 metrų bėgimo rungtyse. Pensilvanijos komandai labai reikėjo jo pergalių. Jis varžėsi prieš penkis greičiausius Amerikos studentus. Visi vyrai pasiruošė šimto metrų bėgimo rungčiai, nuaidėjo startinis šūvis, ir visi jie šoktelėjo atsispirdami į žemę bėgimo tako pradžioje – visi, išskyrus vieną – Krydą Heimondą. Prieš tai rungtyje dalyvavęs bėgikas antrame bėgimo take – tame pačiame take, kuriuo turėjo bėgti Krydas šioje rungtyje – pasidarė duobutę savo pėdos nykščiui už kelių centimetrų nuo ten, kur Heimondas buvo sau pasižymėjęs duobutę. Tais laikais dar niekas nenaudojo atramų atsispyrimui. Krydas stipriai atsispirdamas sutrupino žemės gabalėlį, buvusį tarp duobučių, ir suklupo ties starto linija.

Jis atsistojo ir pamėgino atsigriebti už prastą startą. Ties 50 metrų riba jis bėgo paskutinis. Po to jis, rodės, praskrido pro penktą bėgiką, po to pro ketvirtą, trečią ir antrą. Netoli finišo juostos, įtempęs visas jėgas ir bėgdamas visu greičiu, jis pergalingai aplenkė paskutinį varžovą.

Dėl kažkokios organizacinės klaidos pusfinalio 200 metrų bėgimas buvo nukeltas į čempionato pabaigą. Visą dieną besitęsiant Pensilvanijos universiteto komandos nesėkmėms, Krydas Heimondas turėjo bėgti 200 metrų kvalifikacinės rungties paskutiniame bėgime. Praėjus penkioms minutėms po rungties, kurioje nugalėjo, jam buvo liepta stoti prie starto linijos 200 metrų finalinėje rungtyje. Vienas iš bėgikų, dalyvavęs viename iš paskutinių bėgimų, pribėgęs tarė jam: „Pasakyk startininkui, kad reikalauji poilsio prieš bėgimą. Pagal taisykles tu gali to reikalauti. Aš vis dar negaliu atgauti kvapo, o bėgau viena rungtimi anksčiau už tave.“

Krydas sunkiai alsuodamas priėjo prie startininko ir maldavo daugiau laiko. Teisėjas pasakė, kad skirs jam 10 minučių. Tačiau minia šaukdama reikalavo pradėti bėgimą. Nenoromis teisėjas sukvietė vyrus prie starto linijos. Įprastomis sąlygomis Krydas nebūtų baiminęsis šio bėgimo. Šioje rungtyje jis tikriausiai buvo greičiausias vyras pasaulyje, tačiau tos dienos popietę jis jau dalyvavo trijuose bėgimuose – vienas iš jų buvo 100-o metrų kraują kaitinanti rungtis.

Startininkas kvapą atgauti bandantiems vyrams liepė stoti į vietas, pakėlė šautuvą ir nuaidėjus šūviui prasidėjo bėgimas. Šį kartą Pensilvanijos universiteto kapitonas tiesiogine to žodžio prasme iššovė iš starto. Netrukus Krydas atsiplėšė nuo kitų sportininkų ir pirmavo. Jis pirmavo iki pat tako pabaigos ir su pagreičiu, aštuoniais metrais lenkdamas artimiausią varžovą, kirto finišo juostą, laimėdamas antrą rungtį – 200 metrų bėgimą.

Pensilvanijos universitetas pralaimėjo čempionatą, tačiau jų kapitonas pribloškė gerbėjus savo nepriekaištingais bėgimais.

Pasibaigus šiai keistai dienai, kai Krydas Heimondas ruošėsi eiti miegoti, staiga prisiminė vakarykštį klausimą apie Išminties žodžio dieviškumą. Jis prisiminė tos dienos įvykių eigą – jo komandos nariai gėrė vyno ir patyrė nesėkmę; jo atsisakymas gerti atnešė jam tokių pergalių, kurios net jį patį nustebino. Jam atėjo malonus Dvasios patikinimas – Išminties žodis yra iš Dievo (pritaikyta iš Joseph J. Cannon, „Speed and the Spirit,“ Improvement Era, Oct. 1928, p. 1001–1007)“ („Run and Not Be Weary,“ Ensign, Nov. 1996, p. 37–38).

Almos 37:38–46. Šventoji Dvasia yra lyg Liahona

Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo palygino Liahoną su Šventąja Dvasia:

„Kai kiekvienas iš mūsų veršimės pirmyn gyvenimo keliu, gausime nurodymus iš Šventosios Dvasios, kaip Lehis gaudavo nurodymus per Liahoną. […]

Šventoji Dvasia mūsų gyvenime veikia tiksliai taip, kaip Liahona veikė Lehiui ir jo šeimai – pagal mūsų tikėjimą, stropumą ir dėmesį. […]

Šventoji Dvasia šiais laikais mums parūpina priemones, kaip mes galime per nežymius ir paprastus dalykus (Almos 37:6) aiškiau suprasti Viešpaties kelius. […]

Viešpaties Dvasia gali būti mūsų vadovas ir palaiminti mus nurodymais, pamokymais ir dvasine apsauga mūsų mirtingos kelionės metu. Mes pasikviečiame Šventąją Dvasią į savo gyvenimą per prasmingą asmeninę ir šeimos maldą, sotindamiesi Kristaus žodžiais, uoliai ir tiksliai paklusdami, būdami ištikimi ir gerbdami sandoras, taip pat per skaistybę, nuolankumą ir tarnavimą. Todėl turėtume nepajudinamai vengti dalykų, kurie nepadorūs, šiurkštūs, žiaurūs, nuodėmingi ar blogi, kurie sąlygoja mūsų atsitraukimą nuo Šventosios Dvasios.

Mes taip pat pakviečiame Šventosios Dvasios nesiliaujantį buvimą su mumis, kai kiekvieną Šabo dieną vertai priimame sakramentą“ („Kad Jo Dvasia visuomet būtų su mumis“, 2006 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).