137 pamoka

Mormono 1–2

Įvadas

Mormonas pasirinko būti ištikimas, nors ir augo baisaus nelabumo laikais. Kadangi buvo ištikimas, jam buvo pasakyta, kad vėliau jam bus patikėti šventi jo liaudies metraščiai. Kai jam buvo 15 metų, jį aplankė Viešpats (žr. Mormono 1:15). Jis norėjo padėti nefitams atgailauti, bet kadangi šie maištavo sąmoningai, Viešpats jam uždraudė pamokslauti jiems. Būdamas tokio jauno amžiaus jis buvo paskirtas vadovauti nefitų armijai. Kadangi daugelis nefitų buvo praradę Šventąją Dvasią ir kitas Dievo dovanas, jie buvo palikti kovoti su lamanitais savo jėga.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Mormono 1:1–5

Mormonas sužino, kad ateityje jam bus patikėti šventi nefitų metraščiai

Prieš pamoką ant lentos užrašykite žemiau pateiktus klausimus, kad atėję mokiniai galėtų mąstyti apie juos. Kaip jaučiatės, kai žmonės vadina jus mormonu?

Pamokos pradžioje pakvieskite mokinius atsakyti į lentoje užrašytą klausimą. Kai jie bus aptarę klausimą, pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šį prezidento Gordono B. Hinklio teiginį:

Prezidentas Gordonas B. Hinklis

„Nors kartais mane liūdina, kad žmonės nevadina šios Bažnyčios deramu vardu, aš džiaugiuosi, kad jų vartojama pravardė yra labai garbinga, nes tokią ją padarė nuostabus vyras ir knyga, kuri yra neprilygstamas liudijimas apie pasaulio Išpirkėją.

Kiekvienas, kuris pažins Mormoną, skaitydamas ir apmąstydamas jo žodžius, kiekvienas, kuris skaitys šį brangų istorinį lobį, kurį didžia dalimi surinko ir išsaugojo jis, tas supras, kad mormonas nėra nepagarbus žodis, o yra žodis, simbolizuojantis didžiausią gėrį – Dievo gėrį“ („Mormon Should Mean ‘More Good’“, Ensign, Nov. 1990, p. 52–53).

Kad padėtumėte mokiniams suprasti Mormono 1–2 skyrių kontekstą, paaiškinkite, kad po 320 metų nuo Gelbėtojo pasirodymo nefitams beveik visi tos žemės žmonės gyveno nedorai. Tuo metu Amaronas, teisus vyras, kuris tarnavo kaip metraščių saugotojas, „verčiamas Šventosios Dvasios, paslėpė metraščius, kurie buvo šventi“ (žr. 4 Nefio 1:47–49). Maždaug tuo pačiu laikotarpiu Amaronas aplankė 10-metį berniuką, vardu Mormonas, ir paaiškino, kad ateityje šis bus atsakingas už metraščius.

Paprašykite mokinius tyliai perskaityti Mormono 1:2 ir ieškoti žodžių bei frazių, kuriais Amaronas apibūdino Mormoną. Paprašykite juos pasakyti, ką rado. Ant lentos užrašykite vardą Mormonas ir po juo surašykite jų atsakymus. Galite paaiškinti, kad žodis rimtas reiškia ramus, atsakingas ir giliai mąstantis.

• Į kokius dalykus turėtume žiūrėti rimtai? (Atsakymai gali apimti sakramento dalinimą ir priėmimą, Raštų studijavimą, skaistybę, kalbėjimą apie Gelbėtoją ir liudijimą apie Jį.) Kodėl į šiuos dalykus turėtume žiūrėti rimtai?

Paaiškinkite, kad žmogus gali būti rimtas ir tuo pat metu džiugus. Tačiau rimtas žmogus supranta, kada būti linksmam, o kada rimtesniam.

• Ką, jūsų manymu, reiškia būti pastabiam?

Diskusijos metu pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šį vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

Vyresnysis Deividas A. Bednaris

„Kai esame pastabūs, greitai pamatome ir paklūstame. Abu šie pagrindiniai elementai – gebėjimas pamatyti ir paklusti – yra būtini, kad būtume pastabūs. Ir pranašas Mormonas savo darbais yra įspūdingas šios dovanos pavyzdys. […]

Ši dvasinė pastabumo dovana mums yra labai reikalinga pasaulyje, kuriame gyvename ir dar gyvensime“ („Quick to Observe,“ Ensign, Dec. 2006, 34).

• Kaip mums padeda sugebėjimas greit pastebėti Viešpaties patarimą ir paklusti jam?

Pakvieskite mokinius savo sąsiuvinyje ar Raštų studijavimo žurnale užsirašyti, į ką jie turėtų žiūrėti rimčiau – ką turėtų daryti atsakingiau. Taip pat paprašykite juos išvardinti Viešpaties nurodymus, kuriems jie galėtų paklusti uoliau. Paskatinkite juos stengtis būti rimtesnius ir pastabesnius.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Mormono 1:3–5, o klasę – surasti Amarono nurodymus Mormonui.

• Ką padaryti Amaronas nurodė Mormonui?

• Kodėl, jūsų manymu, Mormonui reikėjo būti rimtam ir pastabiam, kad galėtų įvykdyti šias atsakomybes?

Mormono 1:6–19

Kadangi žmonės sąmoningai maištauja, Viešpats uždraudžia Mormonui pamokslauti jiems

Paklauskite mokinių, ar jie kada nors yra pametę ar kitaip praradę ką nors brangaus. Pakvieskite kelis mokinius pasidalinti savo patyrimais.

Apibendrinkite Mormono 1:6–12 paaiškindami, kad nors ir buvo jaunas, Mormonas matė daug kovų tarp nefitų ir lamanitų. Jis taip pat matė, kad nelabumas pasklido tarp visų žmonių žemėje.

Paaiškinkite, jog dėl to, kad tapo tokie nelabi, nefitai prarado brangias Viešpaties dovanas. Padalinkite klasę pusiau. Vienai pusei klasės paskirkite tyliai perskaityti Mormono 1:13–14, 18 ir ieškoti, kokias dovanas Viešpats pradėjo paimti iš nefitų. Kitai pusei klasės paskirkite tyliai perskaityti Mormono 1:14, 16–17, 19 ir ieškoti, kodėl Viešpats paėmė šias dovanas iš nefitų. Pakvieskite kiekvienos grupės mokinius savo atsakymais pasidalinti su klase.

• Kas, pasak Mormono 1:13–14, atsitinka, kai žmonės sukyla ir nusigręžia nuo Viešpaties? (Atsakymai gali būti įvairūs. Jų atsakymus galite apibendrinti užrašydami ant lentos tokią tiesą: Kai žmonės yra nelabi ir netikintys, jie praranda iš Viešpaties gautas dvasines dovanas ir negali jausti Šventosios Dvasios įtakos.)

Pažymėkite, kad nefitų maištas buvo kraštutinis. Šis principas tinka ir asmenims, nepaklūstantiems Dievo įsakymams.

• Kurias iš dovanų, išvardintų Mormono 1:13–14, 18 jums būtų labiausiai gaila prarasti?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Mormono 1:15. Kitus mokinius paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip Mormonas jautėsi, kai nefitai prarado Dievo dovanas ir jų nebeveikė Šventoji Dvasia.

• Kodėl, jūsų manymu, Mormonas galėjo gauti dvasinių patyrimų, nors aplink jį buvo baisus nelabumas?

Mormono 2:1–15

Mormonas vadovauja nefitų armijoms ir sielvartauja dėl jų nelabumo

Paprašykite mokinį, kuris yra 15 metų amžiaus (ar netoli to), garsiai perskaityti Mormono 2:1–2. Pakvieskite mokinius surasti, kokia atsakomybė buvo uždėta Mormonui, kai jis buvo 15 metų amžiaus (ėjo 16-uosius). Paprašykite mokinius įsivaizduoti, ką reiškia 15-mečiui vadovauti armijai.

• Kaip Mormono 2:1 paminėtos Mormono savybės padėjo jam, kaip armijos vadui.

Apibendrinkite Mormono 2:3–9, pasakydami mokiniams, kad lamanitai puolė nefitų armijas tokiomis pajėgomis, kad šie išsigando ir traukėsi. Lamanitai vijo nefitus iš vienos vietos į kitą, kol šie susirinko vienoje vietoje. Pagaliau Mormono armija atsilaikė prieš lamanitus ir privertė juos bėgti.

Tegul mokiniai tyliai perskaito Mormono 2:10–15, ieškodami žodžių apie nefitų dvasinę būseną po šių mūšių.

• Dėl ko nefitai sielvartavo? (Žr. Mormono 2:10–13. Jie sielvartavo, nes negalėjo išlaikyti savo turtų. Kitaip sakant, jie sielvartavo tik dėl savo nuodėmių pasekmių, o ne dėl savo veiksmų.)

• Kaip, pasak Mormono 2:13–14, Mormonas suprato, kad tų žmonių sielvartas nėra tikra atgaila?

Kad padėtumėte mokiniams suprasti skirtumą tarp „sielvartavimo atgailai“ ir „pasmerktųjų sielvartavimo“, ant lentos užrašykite tokias frazes:

Tie, kurie sielvartauja atgailai, …

Tie, kurie sielvartauja tik dėl pasekmių, …

Paprašykite mokinius peržvelgti Mormono 2:12–15 ir ieškoti šių dviejų žmonių grupių savybių. Pakvieskite juos pasakyti, ką rado. Jų atsakymuose turėtų atsispindėti tokia mintis:

Tie, kurie sielvartauja atgailai, pripažįsta Dievo gerumą ir ateina pas Kristų nuolankiomis širdimis.

Tie, kurie sielvartauja tik dėl nuodėmės pasekmių, toliau maištauja prieš Dievą.

Paaiškinkite, kad Mormonas frazę „pasmerktųjų sielvartavimas“ (Mormono 2:13) vartojo apibūdinti tiems, kurie kenčia dėl savo veiksmų pasekmių, bet nenori atgailauti. Toks nusistatymas neveda prie atleidimo ir ramybės. Jis veda prie pasmerkimo, kas reiškia, kad asmens pažanga link amžinojo gyvenimo sustoja.

Pakvieskite mokinius pagalvoti, ką jie daro, kai suvokia, kad nusidėjo. Paraginkite juos ateiti pas Gelbėtoją nuolankia širdimi, kad jiems galėtų būti atleista ir jie patirtų ramybę ir susitaikytų su Dievu.

Mormono 2:16–29

Mormonas paima plokšteles ir aprašo savo liaudies nelabumą

Apibendrinkite Mormono 2:16–18, paaiškindami, jog, tebevykstant kovoms su lamanitais, Mormonas atsirado netoli Šimo kalvos, kur Amaronas buvo paslėpęs nefitų metraščius. Jis paėmė Nefio plokšteles ir pradėjo aprašinėti tai, ką nuo pat vaikystės buvo matęs tarp tų žmonių.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Mormono 2:18–19. Kitus mokinius paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Mormono aprašymo apie dvasinę savo amžininkų būseną. Taip pat paprašykite surasti žodžius, išreiškiančius jo asmeninę viltį.

• Kaip Mormonas apibūdino dvasines savo laikmečio sąlygas? („Nuolatinis nelabumo ir bjaurumų vaizdas.“)

• Remdamiesi tuo, ką sužinojote apie Mormoną, pasakykite savo nuomonę, kodėl jis buvo tikras, kad bus „iškeltas paskutiniąją dieną“? (Galite padėti mokiniams suprasti, jog sakydamas, kad bus „iškeltas paskutiniąją dieną“, jis norėjo pasakyti, kad bus prikeltas ir atvestas Dievo akivaizdon, kad būtų su Juo per amžius.)

• Kaip Mormono teisumo pavyzdys padeda jums? (Mokiniai gali atsakyti labai įvairiai. Jų atsakymai turėtų išreikšti tokį principą: Mes galime pasirinkti gyventi teisiai net nelaboje visuomenėje. Pakvieskite vieną mokinį šią tiesą užrašyti ant lentos.)

• Kada matėte draugus ar šeimos narius, tvirtai vykdančius Dievo valią net tada, kai aplinkiniai jos nevykdė?

Paraginkite mokinius pagalvoti apie konkrečią savo gyvenimo sritį, kurioje jie gali uoliau daryti tai, kas teisu. Pakvieskite juos savo sąsiuvinyje ar Raštų studijavimo žurnale užsirašyti, kaip jie norėtų kitą kartą pasielgti toje konkrečioje srityje. Paliudykite, kad kaip Mormonas ir mes galime pasirinkti gyventi teisiai ir kad Viešpats padės mums tvirtai gyventi teisiai net tuomet, kai kiti aplink mus taip negyvena.

Komentarai ir kontekstas

Mormono 1:1. „Aš, Mormonas“

Toliau išryškinti Mormono gyvenimo ir tarnystės aspektai:

1. Jo tėvas buvo vardu Mormonas (žr. Mormono 1:5).

2. Jis buvo pavadintas pagal Mormono žemę, kur Alma įsteigė Bažnyčią (žr. 3 Nefio 5:12).

3. Sūnų jis pavadino Moroniu (žr. Mormono 6:6).

4. Jis buvo tiesioginis Lehio palikuonis (žr. 3 Nefio 5:20).

5. Jį aplankė Gelbėtojas (žr. Mormono 1:15).

6. Jis buvo Jėzaus Kristaus mokinys (žr. 3 Nefio 5:13).

7. Jis vadovavo nefitų armijoms (žr. Mormono 2:1).

8. Jis rašė pagal Dievo valią (žr. 3 Nefio 5:14).

9. Jis matė nefitų žlugimą (žr. Mormono 2:18–19; 3:16; 6:8–22).

Mormono 2:13–15. Sielvartavimas atgailai

Mormonas liūdėjo dėl savo žmonių, matydamas, kad „jų sielvartavimas buvo ne atgailai“, ir žinodamas, kad „Viešpats ne visada leis jiems būti laimingiems nuodėmėje“ (Mormono 2:13). Prezidentas Spenseris V. Kimbolas pastebėjo: „Be atgailos negali būti atleidimo, o be atleidimo visi amžinybės palaiminimai kabo ant plauko“ (The Miracle of Forgiveness [1969], 117).

Vyresnysis Briusas D. Porteris iš Septyniasdešimties mokė, kaip svarbu jausti sielvartavimą atgailai:

„Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia reiškia, kad liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į išgelbėjimą (žr. 2 Korintiečiams 7:10). Tai nutinka, kai mūsų noras apsivalyti nuo nuodėmės yra toks deginantis, kad nuo sielvarto pradeda gelti širdį ir mes trokštame pasijusti susitaikę su savo Dangiškuoju Tėvu. Tie, kurių širdis sudužusi, o dvasia atgailaujanti, nori daryti bet ką ir viską, ko Dievas jų beprašytų, nesipriešindami ir nesipiktindami. Mes liaujamės elgtis pagal savo valią ir mokomės elgtis pagal Dievo valią. Esant tokiam pasidavimui, gali veikti Apmokėjimas ir vykti tikra atgaila. Tokiu atveju atgailaujantieji patirs šventinančią Šventosios Dvasios galią, kuri juos pripildys sąžinės ramybės ir susitaikymo su Dievu džiaugsmo“ („Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia“, 2007 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).