Moronio 9

Įvadas

Paskutiniame laiške savo sūnui Moroniui Mormonas sielvartavo dėl Nefitų nelabumo. Jis ragino Moronį stropiai darbuotis padedant nefitams atgailauti. Mormonas taip pat pasakojo, ką žmonės kenčia dėl to, kad yra nelabi. Nepaisant savo tautos sugedimo, jis paragino Moronį būti ištikimą Jėzuje Kristuje ir viltis amžinojo gyvenimo pažadu.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Moronio 9:1–20

Mormonas aprauda nefitų ir lamanitų nelabumą

Paprašykite mokinių pagalvoti, ar jie kada nors bandė padėti kam nors, o jų pastangos buvo paprasčiausiai atmestos.

Kaip galėtų atsakyti kai kurie žmonės, kai tie, kuriems jie nori padėti, pakartotinai atmeta jų gerus ketinimus?

Paaiškinkite klasei, kad Moronio 9 skyrius yra pranašo Mormono laiškas savo sūnui Moroniui. Pakvieskite juos ieškoti, kaip Mormonas drąsino sūnų.

Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 9:1. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokiais žodžiais Mormonas aprašo nefitų situaciją. Mokiniams atsakinėjant, gali prireikti paaiškinti, kad žodis sielvartas reiškia kažką, kas yra labai skausminga, sekina ar yra graudu.

Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas: Moronio 9:2–5; Moronio 9:7–10; Moronio 9:16–19. Suskirstykite mokinius į tris grupes. Kiekvienai grupei paskirkite perskaityti vieną iš lentoje išvardintų ištraukų ir pakvieskite ieškoti tų sielvartą sukeliančių dalykų, apie kuriuos rašė Mormonas. Pakvieskite iš kiekvienos grupės po mokinį, kad papasakotų, ką surado. (Jeigu mokiniai, kurie skaitė Moronio 9:2–5 nepamini pykčio, galite paminėti, kokį vaidmenį šiuose Mormono aprašytuose baisiuose įvykiuose atliko pyktis.)

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Moronio 9:11–15, 20. Paprašykite mokinių ieškoti priežasčių, kodėl Mormonas sielvartavo dėl savo žmonių padėties. Norėdami padėti mokiniams išanalizuoti šias eilutes, užduokite jiems toliau pateikiamus klausimus:

Ką, jūsų manymu, reiškia „necivilizuoti“? (Moronio 9:11). (Elgtis necivilizuotai — tai elgtis nekultūringai arba nesitvardyti; negerbti kitų žmonių; nepaisyti visuomenėje galiojančių įstatymų.)
Ką, jūsų manymu, reiškia „be moralės“? (Moronio 9:20). (Gyventi nesilaikant standartų ir negerbiant ar nesilaikant Dievo įsakymų.)
Ką, jūsų manymu, reiškia „bejausmiai“? (Moronio 9:20). (Tai reiškia turėti Viešpaties Dvasiai bei Kristaus šviesai nepralaidžią širdį ir neskirti tiesos nuo klaidos.)
Kokius įrodymus šiandieniniame pasaulyje matote to, kad kai kurie žmonės yra necivilizuoti, be moralės ir bejausmiai?

Galite atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak Mormono, jo žmonės tokį nelabumo lygį pasiekė vos per keletą metų (žr. Moronio 9:12).

Paaiškinkite, kad, panašiai kaip ir jareditų pranašas Eteras, Mormonas matė jo žmones užvaldžiusį pyktį ir nelabumą. Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 9:4. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir klausytis, ką Mormonas pasakojo apie nefitus. (Jis bijojo, kad „Viešpaties Dvasia nustojo pluktis su jais“.)

Mormonas paminėjo, kad jis „nuolat darbuoj[asi] su jais“. Kodėl Mormonas arba Bažnyčios vadovas šiomis dienomis nepaliauja darbuotis tarp žmonių, kurie supyksta ir užkietina širdis, neįsileisdami Dievo žodžio?

Lentoje užrašykite šią frazę: Mes stropiai atliekame Dievo darbą, net jei tie, kuriems tarnaujame, nereaguoja teigiamai. Paaiškinkite, kad tai galioja netgi tuomet, kai tie, kuriems tarnaujame, yra padarę sunkią nuodėmę. Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Moronio 9:6. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kodėl mums reikia stropiai darbuotis tarnaujant Dievui, net tuomet, kai tie, kuriems tarnaujame, nereaguoja teigiamai. Kai mokiniai papasakos, ką rado, pateikite jiems toliau išvardintų situacijų (arba pačių sugalvotų) pavyzdžių, idant jie pamąstytų, kaip pritaikyti šią tiesą savo gyvenime. Pakvieskite vieną ar daugiau mokinių paaiškinti, kaip jie gali lentoje užrašytą tiesą taikyti kiekvienoje pateikiamoje situacijoje.

Būdama Merginų organizacijos klasės prezidentė, esate atsakinga už penkias savo apylinkės merginas. Viena iš šių merginų jau daugiau nei metus neina į Bažnyčios susirinkimus ir veiklas. Pastaruosius tris mėnesius jūs asmeniškai kviečiate ją ateiti, tačiau ji vis tiek neina į jokius susirinkimus ir veiklas.
Jūs esate namų mokytojas ir stropiai darbuojatės, stengdamasis padėti kiekvienai jums paskirtai šeimai. Tačiau pastaruosius keletą mėnesių viena iš jūsų šeimų neatsako į jūsų skambučius ir neatidaro durų, kai ten užsukate.
Jaučiate įkvėpimą pakviesti vieną iš savo artimų draugų susitikti su misionieriais. Jis atmeta kvietimą, tačiau ir vėl jaučiate įkvėpimą jį pakviesti.

Pasidalinkite šia Prezidento Henrio B. Airingo iš Pirmosios Prezidentūros mintimi, kuria jis skatino mus nepailsti darbuojantis Dievo vaikų labui. Paprašykite mokinių klausytis ir ieškoti kažko, kas padėtų jiems išlaikyti motyvaciją stropiai darbuotis padedant kitiems.

„Tai sandora, kurią sudarome su Dievu, kad laikysimės visų Jo įsakymų ir tarnausime taip, kaip Jis tarnautų, jeigu būtų čia. Geriausiai, kiek galėdami, laikydamiesi to standarto, lavinsime stiprybę, kurios prireiks ištverti iki galo.

Puikūs kunigystės mokytojai man parodė, kaip lavinti tą stiprybę: tam reikia išsiugdyti įprotį veržtis pro nuovargį ir baimę, galinčius paskatinti jus nuspręsti pasiduoti. Viešpaties didieji mokytojai parodė man, kad dvasinė ištvermė kyla iš darbo, viršijančio tą ribą, kai kiti būtų nusprendę ilsėtis. […]

[…] Pažadu jums, jeigu darysite viską, ką galite, Dievas padidins jūsų stiprybę ir išmintį“ („Ruošimasis kunigystėje: „Man reikia tavo pagalbos“, Ensign arba Liahona, 2011 m. lapkritis, p. 58–59; taip pat žr. 2011 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiagą).

Kaip Prezidento Airingo mokymas motyvuoja jus stropiai darbuotis tarnaujant Viešpačiui nepaisant to, kaip jūsų pastangos priimamos?

Perskaitykite šį vyresniojo Mervino B. Arnoldo iš Septyniasdešimties pasakojimą apie kunigijos vadovą, kuris stropiai darbavosi su jaunuoliu, net kai pastarasis jį ne kartą atstūmė. Pakvieskite mokinius klausytis ir ieškoti, ką šis jaunuolis galiausiai pamatė kunigijos vadove.

„Būdamas skyriaus prezidentūros nariu Fortalezoje, Brazilijoje, brolis Markesas drauge su kitais kunigijos vadovais sukūrė planą, kaip suaktyvinti tuos, kurie jo skyriuje buvo mažiau aktyvūs. Vienas mažiau aktyvus narys jo skyriuje buvo vardu Fernandas Araužas. Neseniai kalbėjausi su Fernandu, ir jis papasakojo savo įspūdžius:

„Sekmadienio rytais dalyvaudavau banglenčių sporto varžybose ir nebeidavau į bažnyčią. Vieną sekmadienio rytą brolis Markesas pasibeldė į mūsų duris ir paklausė mamos, kuri nepriklausė Bažnyčiai, ar galėtų su manimi pasikalbėti. Kai ji pasakė, kad aš miegu, jis paprašė leisti mane pažadinti. Jis man pasakė: „Fernandai, vėluoji į bažnyčią!“ Nesiklausydamas mano pasiteisinimų, jis nusivežė mane į bažnyčią.

Kitą sekmadienį įvyko tas pats, todėl trečią sekmadienį nusprendžiau anksti išeiti iš namų, kad jo išvengčiau. Pravėręs vartus, pamačiau jį sėdintį ant savo automobilio ir skaitantį Raštus. Pamatęs mane, jis pasakė „Gerai! Tu anksti atsikėlei. Šiandien eisime ir surasime kitą jaunuolį!“ Bandžiau jam atrėžti, kad turiu pasirinkimo laisvę, tačiau jis tepasakė: „Galėsime apie tai pakalbėti vėliau.“

Po aštuonių tokių sekmadienių aš vis negalėjau jo atsikratyti, todėl nutariau miegoti draugo namuose. Kitą rytą, būdamas paplūdimyje, pamačiau manęs link artėjantį vyrą, dėvintį kostiumą ir kaklaraištį. Pamatęs, kad tai brolis Markesas, nubėgau į vandenį. Visai netikėtai ant peties pajutau kažkieno ranką. Tai buvo brolis Markesas, vandenyje iki krūtinės! Jis paėmė mane už rankos ir pasakė: „Tu vėluoji! Eime.“ Kai ginčydamasis atrėžiau, kad neturiu tinkamų rūbų, jis atsakė: „Jie yra mašinoje.“

Tą dieną, kai bridome iš vandenyno, mane sujaudino nuoširdi brolio Markeso meilė ir rūpinimasis manimi. […] Brolis Markesas ne tik pavežėjo mane iki bažnyčios – kvorumas pasirūpino, kad aš išlikčiau aktyvus. Jie planuodavo veiklas, kuriose jaučiausi reikalingas ir pageidaujamas, gavau pašaukimą ir kvorumo nariai tapo mano draugais“ („Stiprink savo brolius“, Ensign arba Liahona, 2004 m. gegužė, 46–47; taip pat žr. 2004 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiagą).

Paaiškinkite, kad, būdami Bažnyčios nariai, mes visi turime atlikti svarbių darbų šiame gyvenime. Mormono, Moronio ir brolio Markeso pavyzdžiai gali padrąsinti mus, kai esame praradę drąsą ir mus atmeta tie, kuriems tarnaujame.

Moronio 9:21–26

Mormonas drąsina Moronį būti ištikimą

Pakvieskite mokinius paminėti neseniai jų bendruomenėje ar šalyje nutikusį įvykį, dėl kurio žmonės galėjo prarasti drąsą.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Moronio 9:21–22, 25–26. Paprašykite jų ieškoti Moroniui duoto Mormono patarimo apie tai, ką šis turėtų daryti tokiais neramiais laikais. Norėdami padėti mokiniams išanalizuoti šias eilutes, užduokite jiems toliau pateikiamus klausimus:

Kurie žodžiai ir frazės šiose eilutėse parodo, ką Mormonas jautė savo sūnui Moroniui?
Ką Mormonas siūlė Moroniui turėti „per amžius… atmintyje“? (Moronio 9:25). Kaip tai, kad prisimename Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą, padeda mums, kai netenkame drąsos arba kai esame apsupti nelabumo?
Ko galime pasimokyti iš šių eilučių apie tai, kaip reaguoti į mus supančius sunkumus ir nelabumą? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų išreikšti mintį, kad, jei esame ištikimi Jėzui Kristui, Jis mus iškels, net kai mus sups sunkumai ar nelabumas. Galite šį principą užrašyti lentoje ir pasiūlyti mokiniams užsirašyti tai Raštuose.)
Kokie jūsų ar jums artimų žmonių gyvenimo patyrimai patvirtina šio principo teisingumą?

Paskatinkite mokinius apmąstyti būdus, kaip jie gali būti ištikimesni Jėzui Kristui ir dažniau Jį prisiminti net tada, kai yra praradę drąsą arba kai juos supa nelabumas. Paliudykite apie stiprybę, kurią įgijote būdami ištikimi Jėzui Kristui.

Komentarai ir kontekstas

Moronio 9:18–20. „Bejausmiai“

Mormonas paaiškino sūnui Moroniui, kad jų žmonės buvo „be moralės ir bejausmiai“ (Moronio 9:20). Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kad nereagavimas į Šventosios Dvasios raginimus ir Dievo įsakymų nesilaikymas gali būti tokios būsenos priežastis:

„Mūsų gebėjimas jausti įvairiais būdais kontroliuoja mūsų elgesį, o kai mūsų jausmai mus skatina daryti gera, bet mes nieko nedarome, mes naikiname tą sugebėjimą jausti. Būtent stulbinantis Jėzaus jautrumas aplink Jį esančių poreikiams įgalino Jį veiksmingai atsakyti.

Kitame dvasinio spektro gale yra tokie žmonės, kokie buvo paklydę Nefio broliai; Nefis pastebėjo jų nujautrėjimą dvasinių dalykų atžvilgiu: „Jūs girdėjote [Dievo] balsą; ir jis kalbėjo jums ramiu tyliu balsu, bet jūs buvote bejausmiai, tad negalėjote jausti jo žodžių“ (1 Nefio 17:45).

Kai tampame pernelyg įsipainioję į klaidą, mūsų dvasiniai jutikliai nusilpsta ir mes klystame, kaip dar niekas nėra klydęs. Tai gali atsitikti su civilizacijomis. Savo raudoje sūnui Moroniui Mormonas pastebi nefitų visuomenės sugedimą. Vienas iš simptomų yra toks didis nelabumas, kad Mormonas, turėdamas omenyje savo žmones, rašo „bejausmiai“ (Moronio 9:20). Apaštalas Paulius dejavo dėl Bažnyčios narių Efeze bjaurumo darbų, nes jie tapo tokie visko aptekę, kad tapo „bejausmiai“ (Efeziečiams 4:19). Lytinių potraukių kupina visuomenė negali tikrai pajausti kenčiančių narių poreikių, nes užuot ugdę kitais besirūpinančią meilę, jie yra savanaudiškai susikoncentravę į save. Kurtumas Dievo tylaus ramaus balso raginimams taip pat reiškia, kad turime ausis, bet negirdime ne tik Dievo raginimų, bet ir žmonių prašymų“ (A Time to Choose [1972], 59–60).

Prezidentas Boidas K. Pakeris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo perspėjo mus apie kitą stiprėjančią tendenciją, kuri veda prie Dvasios netekimo:

„Pasaulis darosi vis triukšmingesnis. Apranga, išvaizda ir elgesys tampa vis laisvesni, palaidesni ir netvarkingesni. Triukšminga muzika su nepadoriais dainų tekstais, leidžiama per garso stiprintuvus, išvien su psichodeliniais spalvų efektais yra būdinga narkotikų kultūrai. Mūsų jaunimas vis labiau toleruoja tai, ir jį vis labiau veikia panašūs dalykai. […]

Tokia didėjančio triukšmo, augančio jaudulio, plintančių nesutarimų ir savitvardos, orumo bei formalumo mažėjimo tendencija nėra nei atsitiktinė, nei nekalta, nei nežalinga.

Pirmasis puolimui besiruošiančio vado įsakymas yra užblokuoti visus komunikacijų kanalus, kuriais gali pasinaudoti jo puolama pusė.

Nepagarbumas labai parankus priešininkui, nes per jį užblokuojamas subtilus kanalas, kuriuo į protą ir dvasią siunčiamas apreiškimas“ (“Reverence Invites Revelation,” Ensign, Nov. 1991, 22).