Biblioteka
66 pamoka. Mozijo 26


66 pamoka

Mozijo 26

Įvadas

Valdant Mozijui, nemaža augančios kartos dalis – karaliaus Benjamino paskutinio pamokslo metu buvę maži vaikai – netikėjo Bažnyčios mokymais ir atsisakė šauktis Viešpaties. Šis netikintis jaunimas paveikė kitus Bažnyčios narius daryti rimtas nuodėmes. Daug šių prasižengėlių buvo atvesti priešais Almą, Bažnyčios vadovą. Iš pradžių Alma nežinojo, ką daryti, bet galiausiai pasiteiravo Viešpaties, kaip teisti nepaklusnius narius. Viešpats Almai apreiškė, ką jis turėtų daryti, laikydamas Bažnyčios narius atsakingais už savo nuodėmes. Alma taip pat sužinojo apie Dievo gailestingumą ir pasiryžimą atleisti atgailaujantiems. Alma sekė Viešpaties patarimais ir Bažnyčioje įvedė tvarką.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Mozijo 26:1–6

Nemaža augančios kartos dalis netiki Evangelija ir veda kitus daryti nuodėmes

Prieš pamoką lentoje užrašykite tokius klausimus:

Kaip apibūdintumėte savo šiandieninį liudijimą?

Kaip norėtumėte patobulinti savo liudijimą?

Paprašykite mokinių savo Raštų studijavimo žurnale arba klasės užrašuose atsakyti į šiuos klausimus. Duokite mokiniams pakankamai laiko, tada paaiškinkite, kad Mozijo 26 skyriuje yra pasakojimas apie grupę žmonių, kurie nedarė nieko, kad puoselėtų savo liudijimą. Dėl to jų tikėjimas Dievu nebesivystė, ir per juos daug Bažnyčios narių pradėjo daryti nuodėmes ir klysti. Pasiūlykite mokiniams, studijuojant šį pasakojimą, pagalvoti apie tai, ko jis moko apie jų pačių liudijimų plėtojimą ir stiprinimą.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Mozijo 26:1–3. Po to klasės paklauskite:

  • Ką pasirinko didelė augančios kartos dalis? (Jie pasirinko netikėti savo tėvų tradicijomis.)

  • Kodėl, jūsų manymu, žmonių netikėjimas kliudo jų gebėjimui „suprasti Dievo žod[į]“? (Mozijo 26:3).

Paaiškinkite, kad tikėjimas (ar net troškimas tikėti) veda prie veiksmų, stiprinančių mūsų liudijimą. Ir priešingai, kai žmonės pasirenka netikėti, jie taip pat pasirenka nedaryti to, kas padėtų jiems išsiugdyti stiprų liudijimą. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 26:3–4, 6. Pusės klasės paprašykite surasti, ko toji auganti karta nedarė dėl savo netikėjimo. Kitos klasės pusės paprašykite surasti to netikėjimo pasekmes.

  • Ką toji augančioji karta atsisakė daryti dėl savo netikėjimo?

  • Kokios buvo jų netikėjimo pasekmės?

Kai mokiniai aptars šiuos klausimus, lentoje užrašykite: Kad savo liudijimą vystytume ir išlaikytume, turime …

Prezidentas Henris B. Airingas

Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti žemiau pateiktą Prezidento Henrio B. Airingo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį. Paprašykite mokinių atkreipti dėmesį į tai, kaip būtų galima užbaigti lentoje užrašytą sakinį.

„Liudijimas turi būti puoselėjamas tikėjimo malda, Dievo žodžio Raštuose alkiu ir paklusnumu mums suteiktai tiesai. Pavojinga ignoruoti maldą. Mūsų liudijimui kils grėsmė, jei Raštus studijuosime ir skaitysime tik retkarčiais ar atsainiai. Tai yra mūsų liudijimui būtinos maistingosios medžiagos. […]

Maitinimasis Dievo žodžiu, širdinga malda ir paklusnumas Viešpaties įsakymams turi būti vykdomas nuosekliai ir nuolat“ („Gyvasis liudijimas“, 2011 m. visuotinio merginų organizacijos susirinkimo medžiaga).

  • Ką, pasak Prezidento Airingo, turime daryti, kas mums padėtų puoselėti savo liudijimą? (Kai mokiniai atsakinės, jų atsakymus įrašykite į sakinį lentoje: Kad mūsų liudijimas vystytųsi ir išliktų, turime sotintis Dievo žodžiu, melstis su tikėjimu ir paklusti Viešpaties įsakymams.)

  • Kaip šių dalykų darymas paveikė jūsų liudijimą?

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 26:5–6 eilutes ir paieškoti, kokią įtaką netikintis jaunimas darė kai kuriems Bažnyčios nariams.

  • Pavyzdžiui, toks teiginys: „Iškilo būtinybė, kad tie, kas padarė nuodėmę, priklausydami bažnyčiai, būtų bažnyčios sudrausti“ (Mozijo 26:6). Ką, jūsų manymu, tai reiškia? (Buvo būtina, kad nusidėję Bažnyčios nariai būtų teisiami ir prisiimtų atsakomybę.)

Mozijo 26:7–14

Alma teiraujasi Viešpaties, kaip teisti nusidėjėlius

Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jie būtų vyskupu apylinkėje, kurios nariai būtų padarę rimtų nuodėmių ir dėl jų neatgailautų. Paprašykite mokinių tyliai pamąstyti, ką jie tokiu atveju darytų. Kaip jie vykdytų savo pareigą laikyti narius atskaitingus už savo nuodėmes ir padėti jiems atgailauti? Paaiškinkite, kad Alma, Bažnyčios vadovas, susidūrė su panašiu iššūkiu.

Apibendrinkite Mozijo 26:7–12 eilutes, paaiškindami, kad nusidėjėliai būdavo atvesdinami priešais Almą. Iki tol Bažnyčioje nieko panašaus nebūdavo, tad Alma nežinojo, ką daryti. Jis nusprendė siųsti prasižengėlius karaliaus Mozijo teismui. Karalius Mozijas grąžindavo juos atgal Almai, kuris turėjo Dievo įgaliojimą teisti nusidėjusius Bažnyčios narius.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Mozijo 26:13–14. Paprašykite klasės atkreipti dėmesį į tai, kaip Alma jautėsi dėl savo pareigos teisti nusidėjusiuosius.

  • Kai darė Alma, kai jį pradėjo slėgti pareiga teisti prasižengėlius?

  • Kodėl svarbu žinoti, kad norėdami padėti nusidėjėliams vyskupai ir skyrių prezidentai ieško Viešpaties pagalbos ir ją gauna?

Mozijo 26:15–32

Viešpats Almai apreiškia, kaip Bažnyčios narius laikyti atskaitingais už savo nuodėmes, ir išdėsto atgailos sąlygas

Kad padėtumėte mokiniams suprasti Mozijo 26:15–32 eilučių kontekstą, pažymėkite, jog šiose eilutėse pateikiamas Viešpaties atsakymas į Almos klausimą, ką daryti su prasižengėliais. Kai mokiniai studijuos šį Viešpaties atsakymą, paraginkite juos atkreipti dėmesį į tuos principus ir doktrinas, kurie padėtų jiems geriau suprasti šių kunigų teisėjų: vyskupų ir skyriaus prezidentų (o Melchizedeko kunigystės turėtojams – kuolo, apygardos ir misijos prezidentų) vaidmenį. Taip pat paprašykite jų atkreipti dėmesį į atleidimo siekimo principus ir doktrinas.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 26:17–28 eilutes ir atkreipti dėmesį į tai, kada Viešpats vartoja žodį mano arba Aš. Galite pasiūlyti mokiniams visus tuos žodžius pasižymėti. Paskui paklauskite klasės:

  • Mozijo 26:17–28 eilutėse esantys žodžiai ir mano byloja apie Viešpaties vietą atgailos procese? (Galite mokinius pakviesti savo atsakymams pagrįsti pavartoti konkrečias frazes ar eilutes.)

  • Kokių tiesų galime pasimokyti iš Mozijo 26:20–21 eilučių apie Viešpaties tarnų vaidmenį atgailos procese? (Padėkite mokiniams suprasti, kad kunigijos vadovai atstovauja Viešpačiui ir kad rimtos nuodėmės atveju vyskupai ir skyrių prezidentai gali padėti mums atgailauti ir siekti atleidimo.)

  • Kokiais būdais vyskupas ar skyriaus prezidentas gali padėti tiems, kurie kovoja su nuodėme ar pagundomis?

Paaiškinkite, kad Viešpats Almą mokė apie tai, ką atgailaudami turi daryti siekiantieji atleidimo. Pakvieskite mokinius poromis patyrinėti Mozijo 26:29–32 eilutes ir surasti principus, padėsiančius suprasti, ko iš atgailaujančiųjų reikalauja Viešpats.

Kai mokiniai po pakankamai skirto laiko baigs studijuoti šias eilutes, prie lentos pakvieskite kelis mokinius, kad šie savais žodžiais užrašytų surastus principus. Galimi ir tokie jų atsakymai:

Nuodėmių išpažinimas veda į atleidimą.

Viešpats atleis tiems, kas nuoširdžiai atgailauja.

Kad Viešpats mums atleistų, turime atleisti kitiems.

Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti šiuos principus, užduokite kelis arba visus šiuos klausimus:

  • Mozijo 26:29 eilutėje reiškia frazė „išpažįsta savo nuodėmes prieš tave ir mane“? (Gali prireikti pažymėti, kad šiose eilutėse žodžio tu formos reiškia Almą.)

  • Kaip jūs manote, kodėl iš rimtą nuodėmę padariusio žmogaus reikalaujama prisipažinti Viešpačiui ir atitinkamam vadovui Bažnyčioje? (Rimti prasižengimai, pvz., skaistybės įstatymo pažeidimai, gali kelti pavojų to asmens narystei Bažnyčioje. Todėl tokiais atvejais šis asmuo turi nuodėmę išpažinti tiek Viešpačiui, tiek ir Jo atstovui Bažnyčioje. Vyskupai ir skyrių prezidentai turi kunigystės raktus, kad padėtų nusidėjėliams siekti atleidimo. Nors atleisti nuodėmes gali tik Viešpats, kunigijos vadovai vaidina pagalbinį vaidmenį padedant žmonėms gauti atleidimą. Visas išpažintis jie laiko konfidencialiomis ir prisipažinusiems padeda eiti per atgailos procesą.)

  • Ką, jūsų manymu, reiškia kažkam „nuoširdžiai atgailau[ti]“? (Mozijo 26:29).

  • Kodėl, jūsų manymu, Viešpats reikalauja atleisti kitiems? Kaip atgaila siejasi su atleidimu kitiems? (Žr. 3 Nefio 13:14–15; DS 64:8–11.)

  • Kokios šiose eilutėse esančios frazės gali padrąsinti ar paguosti tuos, kurie trokšta atgailauti, tačiau nemano, kad jiems bus galima atleisti?

Mozijo 26:33–39

Alma paklūsta Viešpaties patarimams, teisia nusidėjėlius ir Bažnyčioje įveda tvarką

Paaiškinkite, kad Mozijo 26:33–37 eilutėse pasakojama apie tai, kaip Alma sekė Viešpaties nurodymais, teisė nusidėjusius Bažnyčios narius ir įvedė Bažnyčioje tvarką. Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Mozijo 26:34–37 eilutes ir atkreipti dėmesį į tai, ko buvo pasiekta Almai stengiantis sekti Viešpaties patarimais. Paliudykite apie tai, kad, kai atgailaujame ir gyvename teisiai, galime turėti širdies ramybę ir dvasinį klestėjimą.

Komentarai ir kontekstas

Mozijo 26:29–30. Esminės atgailos dalys

Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė apie esmines atgailos dalis:

„Spenseris V. Kimbolas pateikė nuostabų planą, kaip per atgailą gauti atleidimą. Šis planas daugeliui padėjo surasti kelią atgal. Jis [nurodė] penkias esmines atgailos dalis.

Galėjimasis dėl nuodėmės. Panagrinėkite ir pamąstykite apie tai, kaip Viešpats apibrėžtų jūsų prasižengimo rimtumą. Tai suteiks gydančio gailėjimosi ir sąžinės graužaties. Tai taip pat suteiks nuoširdaus troškimo keistis ir pasiryžimo sutikti su visais atleidimui keliamais reikalavimais. […]

Nuodėmės atsisakymas. Tai yra nepalenkiamas ir pastovus apsisprendimas nebekartoti prasižengimo. Jei bus laikomasi šio pasiryžimo, tai nebereikės jausti nuodėmės kartėlio. […]

Nuodėmės išpažinimas. Savo nuodėmes turite visada išpažinti Viešpačiui. Jei tie prasižengimai yra rimti, pvz., amoralūs, juos reikia išpažinti vyskupui ar kuolo prezidentui. Prašau suprasti, kad išpažinimas nėra atgaila. Tai esminis žingsnis, tačiau vien jo nepakanka. Dalinė išpažintis paminint mažesnes klaidas jums nepadės ištaisyti rimtesnių, neišpažintų prasižengimų. Atleidimui gauti yra būtina pasiryžti Viešpačiui ir, jei reikia, Jo kunigijos teisėjui pilnai atskleisti viską, ką padarėte. […]

Nuodėmės žalos atlyginimas. Privalote grąžinti ar ištaisyti viską, kiek tik tai įmanoma, kas buvo pavogta, sugadinta ar suteršta. Ryžtas atitaisyti žalą yra konkretus įrodymas Viešpačiui, kad esate įsipareigoję dėl atgailos padaryti viską, ką tik galite.

Paklusimas visiems įsakymams. Visiška atgaila į jūsų gyvenimą įneša visą Evangelijos galią, padėsiančią susikoncentruoti į konkrečių nuodėmių atsisakymą. Tam gali prireikti tokių dalykų, kurių iš pradžių nelaikėte sudedamąja atgailos dalimi, pvz., susirinkimų lankymą, dešimtinės mokėjimą, tarnavimą ir atleidimą kitiems. […]

Aš dar pridėčiau šeštą žingsnį: Pripažinti Gelbėtoją. Kalbant apie visus atgailos žingsnius galiu paliudyti, kad pats svarbiausias yra būti įsitikinusiam, jog atleidimas ateina per Išpirkėją. Būtina žinoti, kad jums bus atleista tik pagal Jo sąlygas“ („Finding Forgiveness,“ Ensign, May 1995, 76).