Apaštalų darbų knygos studijų įvadas
Kodėl verta studijuoti šią knygą?
Apaštalų darbų knyga yra tarsi tiltas tarp metraščio apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokymus keturiose evangelijose ir Jo apaštalų raštų ir darbų. Apaštalų darbų knyga iliustruoja, kaip Gelbėtojas toliau vadovauja Savo Bažnyčiai per Šventosios Dvasios įkvėpimus tiems, kurie turi kunigystės raktus. Šventoji Dvasia apreikšdavo tiesą apaštalams, kurie vedė ir mokė Bažnyčią. Apaštalai taip pat darė stebuklus Jėzaus Kristaus vardu. Studijuodami šią knygą mokiniai sužinos, kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčia ėmė plisti nuo Jeruzalės „ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8). Studijuodami ją jie taip pat galės matyti, kad sekti šiuolaikiniais pranašais ir apaštalais yra išmintinga ir kad tai gali įkvėpti juos drąsiai stovėti kaip Jėzaus Kristaus liudytojus.
Kas parašė šią knygą?
Apaštalų darbų knygą parašė Lukas kaip „antrąją [dalį] iš dviejų dalių veikalo. […] Pirmoji dalis yra žinoma kaip Evangelija pagal Luką“ (Raštų rodyklė, „Apaštalų darbai“, scriptures.lds.org; taip pat žr. Luko 1:1–4; Apaštalų darbų 1:1).
Kada ir kur ji buvo parašyta?
Apaštalų darbų knyga buvo parašyta po Evangelijos pagal Luką (žr. Apaštalų darbų 1:1), kuri greičiausiai buvo parašyta pirmojo amžiaus po Kr. antroje pusėje. Nežinome, kur ji buvo parašyta.
Kam ši knyga parašyta ir kodėl?
Lukas Apaštalų darbų knygą adresavo žmogui, vardu Teofilis (žr. Apaštalų darbų 1:1).
Kokie išskirtiniai šios knygos bruožai?
Apaštalų darbų knygoje papasakojamas krikščionybės atsiradimas ir plitimas, pradedant žydų provincijos sostine Jeruzale ir baigiant didžiąja visos imperijos sostine Roma. Apaštalų darbų knygoje aprašyti daugiau nei 30 metų (apytiksliai 30–62 m. po Kr.) laikotarpio įvykiai ir daugiausia susitelkta į Petro (žr. Apaštalų darbų 1–12) ir Pauliaus (žr. Apaštalų darbų 13–28) tarnystes. Be Apaštalų darbų knygos mūsų žinios apie ankstyvąją Bažnyčios istoriją būtų labai menkos, gaunamos tik iš laiškų Naujajame Testamente. Be to, Apaštalų darbų knyga suteikia vertingą istorinį kontekstą Pauliaus laiškams.
Ankstyvajai Bažnyčiai augant lemiamą vaidmenį suvaidino Pauliaus atsivertimas (žr. Apaštalų darbų 9) ir vėlesnės jo misijos, Petro regėjimas dėl neatsivertusių į judaizmą kitataučių priėmimo į Bažnyčią (Apaštalų darbų 10:9–16, 34–35) ir Jeruzalės konferencijoje išdėstytos doktrinos (žr. Apaštalų darbų 15).
Kaip užrašyta Luko 24:49, Gelbėtojas nurodė apaštalams pradėti savo tarnystę tik tada, kai bus „apgaubti jėga iš aukštybių“. Apaštalų darbuose aprašyta, kaip Šventoji Dvasia apdovanojo šia jėga, ir pateikti dramatiški viso to rezultatai, pradedant tūkstančių žmonių atsivertimu Sekminių dieną (žr. Apaštalų darbų 2). Visoje šioje knygoje Lukas pabrėždamas aprašė, kaip Šventoji Dvasia paveikė atskirus asmenis ir žmonių grupes. Frazė „apgaubti jėga iš aukštybių“ taip pat greičiausiai reiškė, kad apaštalai gavo „tam tikrą pažinimą, galias ir ypatingus palaiminimus, įprastai suteikiamus tik Viešpaties šventykloje“ (Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:859).
Knygos planas
Apaštalų darbų 1–2. Po Prisikėlimo Gelbėtojas 40 dienų moko Savo apaštalus, o tada pakyla į dangų. Įkvėpimu apaštalai pašaukia Motiejų užimti laisvą vietą Dvylikos Apaštalų Kvorume. Sekminių dieną išliejama Šventoji Dvasia. Petras drąsiai liudija apie prisikėlusį Gelbėtoją ir atsiverčia apie tris tūkstančius žmonių.
Apaštalų darbų 3–8. Petras ir Jonas išgydo nuo gimimo luošą žmogų. Petras ir Jonas suimami už Evangelijos skelbimą ir gydymą Jėzaus Kristaus vardu, o vėliau išvaduojami iš kalėjimo. Apaštalai pašaukia septynis vyrus padėti jiems jų tarnystėje; vienas šių vyrų, Steponas, liudija prieš žydų tarybą, ir tarybos nariai jį užmuša. Pilypas skelbia Evangeliją visoje Samarijoje.
Apaštalų darbų 9–12. Saulius atsiverčia ir pradeda savo tarnystę. Per regėjimą Petras sužino, kad Evangeliją reikia skelbti kitataučiams. Erodas Agripa Pirmasis nužudo apaštalą Jokūbą (Jono brolį) ir įkalina Petrą.
Apaštalų darbų 13–15. Saulius ir Barnabas pašaukiami būti misionieriais. Jie susiduria su dideliu žydų pasipriešinimu, bet juos priima kai kurie kitataučiai. Bažnyčios vadovai susirenka Jeruzalėje ir nusprendžia, kad prie Bažnyčios prisijungusiems atsivertusiems kitataučiams nereikia būti apipjaustytiems (ar toliau laikytis Mozės įstatymo). Paulius (taip nuo tada vadinamas Saulius) kartu su Silu leidžiasi į savo antrąją misionierišką kelionę.
Apaštalų darbų 16–20. Paulius ir Silas stiprina įvairias anksčiau įsteigtas bažnyčias (bendruomenes). Ant Arėjo (Marso) kalvos Atėnuose Paulius skelbia, kad „esame dieviškos giminės“ (Apaštalų darbų 17:29). Paulius baigia antrąją savo misiją ir leidžiasi į trečiąją misiją po Mažąją Aziją. Paulius nusprendžia grįžti į Jeruzalę.
Apaštalų darbų 21–28. Jeruzalėje Paulius suimamas, bet toliau liudija apie Jėzų Kristų. Pauliui vėl pasirodo Viešpats. Daugybė žydų susimoko Paulių nužudyti. Cezarėjoje jis liudija prieš Feliksą, Festą ir Agripą. Pakeliui į Romą Pauliaus laivas sudūžta. Romoje būdamas namų arešte Paulius skelbia Evangeliją.