Pauliaus Laiško romiečiams studijų įvadas
Kodėl reikia studijuoti šį laišką?
Laiškas romiečiams yra ilgiausias apaštalo Pauliaus laiškas ir daugelio laikomas svarbiausiu. Šiame laiške jis nuodugniausiai išaiškina išteisinimo tikėjimu Jėzumi Kristumi, o ne Mozės įstatymo vykdymu, doktriną. Jame daug mokymų apie išgelbėjimo doktrinas ir praktinį šių doktrinų taikymą gyvenime. Studijuodami šį laišką mokiniai gali labiau vertinti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir viltį bei ramybę, kurias visi randa Kristuje.
Kas parašė šį laišką?
Apaštalas Paulius yra Laiško romiečiams autorius (žr. Romiečiams 1:1). Rašydamas šį laišką į pagalbą Paulius pasitelkė raštininką Tercijų, kuris prieš baigdamas laišką užrašė savo sveikinimus Romos šventiesiems (žr. Romiečiams 16:22).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Šį laišką romiečiams Paulius parašė Korinte artėjant jo trečiosios misionieriškos kelionės pabaigai. Kai kurios užuominos sako, kad šį laišką jis parašė 3 mėnesius viešėdamas Korinte (žr. Apaštalų darbų 20:2–3; šiose eilutėse žodis Graikija reiškia Korintą), manoma, kad tarp 55 ir 56 m. po Kr. (Žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“.)
Kam jis buvo parašytas ir kodėl?
Laiškas romiečiams yra skirtas Bažnyčios nariams Romoje (žr. Romiečiams 1:7). Nežinoma, kada Bažnyčia buvo įkurta Romoje, bet tai galėjo būti netrukus po Sekminių, kai Romoje apsilankę žydai girdėjo Petrą pamokslaujant (žr. Apaštalų darbų 2:10). Nors tada dar nebuvo lankęsis Romoje, Paulius siuntė sveikinimus konkretiems šventiesiems, su kuriais buvo susipažinęs seniau arba pažinojo per kitus, gyvenusius Romoje, pavyzdžiui Priscilę ir Akvilą (žr. Apaštalų darbų 18:1–2, 18; Romiečiams 16:1–16, 21).
Panašu, kad yra bent trys svarbios priežastys, kodėl Paulius išsiuntė šį Laišką romiečiams:
1) Kad pasiruoštų būsimai kelionei į Romą. Daug metų Paulius norėjo skelbti Evangeliją Romoje (žr. Apaštalų darbų 19:21; Romiečiams 1:15; 15:23). Jis taip pat vylėsi, kad Bažnyčia Romoje taps atspirties tašku jo būsimai misijai Ispanijoje (žr. Romiečiams 15:22–24, 28).
2) Kad patikslintų ir apgintų savo mokymus. Daug kartų Pauliui teko susidurti su jo mokymų apie Mozės įstatymą ir tikėjimą Kristumi nesupratusių arba juos iškraipiusių asmenų priešinimusi (žr. Apaštalų darbų 13:45; 15:1–2; 21:27–28; Romiečiams 3:8; 2 Petro 3:15–16). Akivaizdu, jog Paulius turėjo pagrindo manyti, kad tie nesutarimai pasiekė Bažnyčios narius Romoje. Todėl jis parašė laišką, stengdamasis prieš atvykstant sumažinti visus nesusipratimus.
3) Kad sustiprintų žydų ir kitataučių Bažnyčios narių vienybę. Prieš Pauliui parašant šį laišką, imperatoriaus Klaudijaus iš Romos išvaryti krikščionys žydai (žr. Apaštalų darbų 18:2) ėmė grįžti į Romą, į krikščionių bendruomenes, kuriose dominavo kitataučiai. Ko gero, tokia padėtis paskatino kartais tarp žydų ir kitataučių krikščionių kylančią įtampa ir nesutarimus. Paulius, kaip „pagonių apaštalas“ (žr. Romiečiams 11:13), stengėsi integruoti kitataučius į Bažnyčią, bet kaip žydas (žr. Romiečiams 11:1), stipriai troško, kad jo tautiečiai priimtų Evangeliją. Paulius stiprino vienybę Bažnyčioje, mokydamas visus šventuosius taikyti Evangelijos doktrinas (žr. Romiečiams 3:21–4:25; 11:13–36; 14:1–15:13).
Kokie išskirtiniai šio laiško bruožai?
Po įžanginio sveikinimo išdėstoma laiško tema: „Evangelij[a] … yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam“, kuris „gyvens tikėjimu“ Jėzumi Kristumi (Romiečiams 1:16–17).
Nors Laiškas romiečiams atliko svarbų vaidmenį krikščionybės istorijoje, pasak Briuso R. Makonkio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, deja, jis taip pat tapo „didesne doktrininės nesantaikos, klaidingų aiškinimų ir apgaulių priežastimi nei bet kuri kita Biblijos knyga“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 2:211). Net tarp pirmųjų krikščionių Pauliaus raštai buvo laikomi „sunkiai suprantam[ais]“, o jo mokymai kartais būdavo iškraipomi arba klaidingai interpretuojami (2 Petro 3:15–16).
Santrauka
Romiečiams 1–3. Paulius paaiškina išteisinimo tikėjimu Jėzumi Kristumi doktriną. Jis nurodo, kad visa žmonija yra nuodėmingos būsenos ir kad šią visų žmonių problemą Dievas išsprendė Jėzaus Kristaus Apmokėjimu. Su tikėjimu priėmusi Kristaus Apmokėjimą, visa žmonija gali būti išteisinta (gauti atleidimą) ir išgelbėta.
Romiečiams 4–8. Kad pailiustruotų išteisinimo tikėjimu doktriną, kaip pavyzdį Paulius nurodo Abraomą. Jis aiškina išgelbėjimo doktrinas ir moko, kaip šios doktrinos veikia visų tikinčiųjų gyvenimą.
Romiečiams 9–16. Paulius rašo apie išskirtinę Izraelio padėtį, dabartinį Evangelijos atmetimą ir išgelbėjimą, kurio jis galiausiai sulauks. Paulius pataria Bažnyčios nariams žydams ir kitataučiams gyventi pagal Evangeliją, kad Bažnyčioje būtų taika ir vienybė. Jis prašo šventųjų Romoje ir toliau laikytis Dievo įsakymų.