10 pamoka. Džozefo Smito – Istorijos 1:55–65

10 pamoka

Džozefo Smito – Istorijos 1:55–65

Įvadas

Pranašas Džozefas Smitas aprašė keletą svarbių įvykių, kuriuos jis išgyveno būdamas 17–22 metų amžiaus. Šie įvykiai susiję su darbais, padėjusiais išlaikyti šeimą, brolio Alvino mirtimi ir jo santuoka su Ema Heil. Džozefas taip pat rašė, kad praėjus keleriems metams po to, kai gavo angelo Moronio nurodymus, jam buvo duotos aukso plokštelės ir prasidėjo Mormono Knygos vertimas. Martinas Harisas parodė kai kurių plokštelių rašmenų kopiją ir jų vertimą profesoriams Niujorke. Profesoriai patvirtino, kad rašmenys autentiški ir jų vertimas teisingas. Tačiau vienas profesorius atmetė Džozefo Smito pasakojimą, kaip jis tas plokšteles gavo, taip išpildydamas Izaijo knygos pranašystę (žr. Izaijo 29:11–12 ir 2 Nefio 27:15–20).

Pasiūlymai, kaip mokyti

Džozefo Smito – Istorijos 1:55–58

Džozefas Smitas įsidarbina pas Džosają Stoulą ir veda Emą Heil

Pastaba. Knygoje „Džozefas Smitas – Istorija“ pranašas užsimena apie Džosają Stoulą. Kai kuriuose istoriniuose metraščiuose Stoulo pavardė rašoma Stovelas ir dar keliais skirtingais būdais.

Pakvieskite kelis mokinius įvardyti svarbų savo gyvenimo įvykį, nutikusį per pastaruosius kelerius metus. Paprašykite, kad jie paaiškintų, kaip tas įvykis paveikė jų charakterį ir ateitį. Tada likusių mokinių paprašykite išvardyti kelis svarbius įvykius, kurie turėtų įvykti per ateinančius penkerius jų gyvenimo metus. Paaiškinkite, kad šiandienos pamokoje, jie sužinos apie svarbius Džozefo Smito gyvenimo įvykius, nutikusius per penkerius metus. Paminėkite, kad Džozefo Smito – Istorijos 1:55–65 aprašomi įvykiai vyko, kai Džozefui Smitui buvo maždaug 17–22 metai. Jo amžius buvo panašus į daugelio seminarijos studentų amžių.

Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Džozefo Smito – Istorijos 1:55–58 ir rasti svarbius Džozefo Smito gyvenimo įvykius.

Kokie svarbūs įvykiai nutiko šiuo Džozefo Smito gyvenimo laikotarpiu? (Mokinių atsakymuose gali būti paminėta: mirė Džozefo brolis Alvinas; Džozefas įsidarbino pas Džosają Stoulą; Džozefas vedė Emą Heil.)

Džozefo Smito – Istorijos 1:59–62

Džozefas gauna plokšteles ir pradeda jas versti

Iš namų atsineškite jums vertingą daiktą, kuriuo labai rūpinatės (arba parodykite tokį daiktą klasėje). Paaiškinkite, kodėl tas daiktas jums svarbus ir kodėl juo taip rūpinatės.

Ar pažįstate žmogų, kuris neprižiūri ar nesirūpina kažkuo labai vertingu? Kodėl žmonės taip elgiasi?

Paaiškinkite, kad Džozefui Smitui buvo patikėta kažkas labai svarbaus. Paraginkite mokinius, kad studijuodami Džozefo Smito – Istorijos 1:59–62 galvotų, ko jie gali pasimokyti iš Džozefo pavyzdžio.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito – Istorijos 1:59. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kokius svarbius daiktus Džozefui Smitui davė Moronis.

Ką Moronis patikėjo Džozefui Smitui? (Aukso plokšteles, Urimus ir Tumimus ir antkrūtinį. Paaiškinkite, kad Urimai ir Tumimai tai Dievo paruoštos priemonės, padedančios regėtojui versti ir gauti apreiškimą.)
Koks buvo Moronio perspėjimas, susijęs su plokštelėmis? (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti frazę „visomis savo pastangomis saugosiu juos“.)

Lentoje užrašykite tokį teiginį: Jei būsime atsakingi ir išsaugosime tai, ką Viešpats mums davė, Jis .

Ką Viešpats pažadėjo Džozefui, jei šis atsakingai saugos plokšteles?

Pakvieskite mokinius pagalvoti, kaip būtų galima užbaigti lentoje užrašytą teiginį. Štai vienas galimas atsakymas: Jei būsime atsakingi ir išsaugosime tai, ką Viešpats mums davė, Jis mus apsaugos ir padės mums.

Kad padėtumėte mokiniams Džozefo išgyvenimus pritaikyti savo aplinkybėms, užduokite tokį klausimą:

Kokius mums duoto švento Viešpaties pasitikėjimo pavyzdžius galėtumėte pateikti? (Galimi atsakymai: pagarbus elgesys su savo kūnu, krikšto ir šventyklos sandoros, kunigystės įgaliojimas ir pareigos, pašaukimai Bažnyčioje, atsakomybė puoselėti protą ir dvasią, šeimos atsakomybės ir santykiai ir mūsų liudijimai.)

Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito – Istorijos 1:60. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti sakinį, iliustruojantį, kad Viešpats įvykdė Savo pažadą, kadangi Džozefas buvo ištikimas tam, kas jam buvo patikėta. („Bet Dievo išminties dėka jie išliko mano rankose, kol atlikau su jais viską, ko iš manęs buvo reikalaujama.“)

Kad pailiustruotumėte, kaip Viešpats apsaugojo Džozefą Smitą ir jam padėjo, kai šis stropiai stengėsi rūpintis plokštelėmis, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktą pasakojimą. Prieš pradėdami paaiškinkite, kad tai ištrauka iš Džozefo Smito motinos Liusi Mak Smit pasakojimo apie tai, kas nutiko netrukus po to, kai Džozefas Smitas iš Moronio gavo plokšteles Kumoros kalvoje. Taip pat paaiškinkite, kad Džozefas Smitas, gavęs iš Moronio plokšteles, jas paslėpė pūvančiame beržo kamiene maždaug už 5 kilometrų nuo savo namų. Džozefo Smito motina aprašė, kas nutiko, kai jis iš slėptuvės nešėsi plokšteles namo:

„Džozefas, paėmęs plokšteles iš slėptuvės, įvyniojo jas į savo lininį apsiaustą, pasikišo po pažastimi ir patraukė namo.

Kiek paėjęs pamanė, kad būtų saugiau, jei keliautų mišku, o ne keliu. Šiek tiek paėjęs mišku, priėjo prie didelio vėjo išversto medžio ir tą akimirką, kai ruošėsi jį peršokti, iš už nugaros atsirado vyras, kuris jam smarkiai sudavė šautuvu. Džozefas atsigręžė ir parvertė vyrą, o tada kaip įgalėdamas pasileido bėgti. Maždaug už kilometro jį ir vėl panašiai užpuolė, bet Džozefas, pargriovęs ir šį vyrą, vėl pabėgo. Dar nepasiekęs namų Džozefas buvo užpultas trečią kartą. Pargriaudamas šitą vyrą Džozefas išsinarino nykštį, bet to nepastebėjo, kol nepamatė namų, prie kurių, parkritęs į tvoros kampą, bandė atgauti kvapą. Tik atgavęs jėgas jis vėl pakilo ir įėjo vidun. Jis vis dar buvo netekęs amo iš baimės ir nuovargio“ (Lucy Mack Smith, History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 108).

Kada jūs (ar jūsų pažįstami) buvote Viešpaties apsaugoti ir jums buvo padėta dėl to, kad stropiai stengėtės išsaugoti Viešpaties šventą pasitikėjimą?

Kad padėtumėte mokiniams susimąstyti apie jų troškimą neprarasti Viešpaties švento pasitikėjimo, paprašykite kurio nors mokinio perskaityti šį vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

„Būkite išmintingi su tuo, ką jums duoda Viešpats. Jis jumis patikėjo. […]

Užuot buvę nerūpestingi, kuo dažniau tiksliai pakluskite. Tikiuosi, kad galvosite, jausitės, rengsitės ir elgsitės taip, kad parodytumėte pagarbą tam, kas šventa, šventoms vietoms, šventoms progoms“ (“A Sense of the Sacred” [Church Educational System fireside for young adults, Nov. 7, 2004], 9, 10; speeches.byu.edu).

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito – Istorijos 1:61–62. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti pavyzdžių, kaip Viešpats palaimino Džozefą ir Emą Smit už tai, kad jie ištikimai rūpinosi tuo, kas šventa.

Kaip tuo metu Viešpats palaimino pranašą ir jo žmoną? (Padėkite mokiniams suvokti, kad Viešpats padėjo Džozefui įvykdyti Jo valią į pagalbą atsiųsdamas Martiną Harisą.)

Džozefo Smito – Istorijos 1:63–65

Martinas Harisas parodo plokštelių rašmenis profesoriams Niujorke

Jei įmanoma, mokiniams parodykite šį paveikslėlį, kuriame vaizduojami rašmenų, išraižytų ant aukso plokštelių, pavyzdžiai. 1828 m. Džozefas Smitas ant popieriaus lapo perrašė keletą rašmenų. Martinas Harisas paklausė, ar jis galėtų iš plokštelių perrašytus rašmenis parodyti profesoriams Niujorke, kurie žinojo senovės kalbas ir civilizacijas. (Rodydami paveikslėlį galite paminėti, kad buvo padarytos kelios rašmenų kopijos. Mes nežinome, ar vaizduojama kopija yra būtent ta, kurią Martinas Harisas parodė profesoriams.)

Lentoje užrašykite Džozefo Smito – Istorijos 1:63–65 ir Izaijo 29:10–12. Paaiškinkite, kad Džozefo Smito – Istorijos ištraukoje aprašomas Martino Hariso susitikimas su profesoriais. Izaijo ištraukoje užrašyta pranašystė apie mūsų dienas. Pakvieskite mokinius dirbti poromis ir pakaitomis garsiai perskaityti nurodytas ištraukas. Paprašykite pirma perskaityti Džozefo Smito – Istorijos ištrauką. Paprašykite, kad skaitydami Izaijo 29, mokiniai rastų panašumų su Martino Hariso pasakojimu. Mokiniams perskaičius ir aptarus abi ištraukas, užduokite tokius klausimus:

Kokios tiesos šiose ištraukose mokoma apie Viešpaties išankstinį žinojimą ir Jo tarnų pranašystes? (Derėtų paminėti, kad Martinas, parodęs plokštelių rašmenis profesoriams Niujorke, padėjo išsipildyti pranašystei, užrašytai Izaijo 29:11–12).

Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau turėtų pasakyti šią tiesą: Viešpaties tarnų pranašystės išsipildys. Šią tiesą galite užrašyti lentoje. Taip pat galite pasiūlyti mokiniams ją užsirašyti savo Raštuose šalia Džozefo Smito – Istorijos 1:65. Paklauskite mokinių, ar jie prisimena Raštų įvaldymo eilutes, kuriose mokoma tos pačios tiesos (pvz., žr. DS 1:37–38 ir Amoso 3:7). Galite pasiūlyti šias nuorodas užsirašyti savo Raštuose prie Džozefo Smito – Istorijos 1:65.

Kaip Dievo pažadų arba pranašų žodžių įgyvendinimas stiprina jūsų tikėjimą?

Pakvieskite mokinius savo užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose keliais sakiniais apibendrinti, ko išmoko šiandienos pamokoje ir kodėl tai jiems svarbu. Kad mokiniams suteiktumėte progą paaiškinti ir paliudyti apie išmoktas tiesas, kelis iš jų pakvieskite perskaityti visiems, ką parašė.

Komentarai ir kontekstas

Džozefo Smito – Istorijos 1:56. Paskutinis Alvino Smito patarimas Džozefui Smitui

Liusi Mak Smit rašė, kad prieš mirtį Alvinas Smitas štai ką sakė savo jaunesniam broliui Džozefui:

„Noriu, kad būtum geras berniukas ir darytum viską, ką gali, kad gautum metraštį. Būk ištikimas gautiems nurodymams ir laikykis kiekvieno duoto įsakymo. Tavo brolis Alvinas turi tave apleisti; tačiau atmink jo tau parodytą pavyzdį; rodyk už tave jaunesniems vaikams pavyzdį ir visuomet būk geras mamai ir tėčiui“ (Lucy Mack Smith, History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 87).

Džozefo Smito – Istorijos 1:56. „Iš čia kilo plačiai paplitęs pasakojimas, kad aš buvau lobių ieškotojas“

Nuo pirmų Sugrąžinimo dienų kritikai puolė Džozefą Smitą, nes jaunystėje jis buvo pasamdytas ieškoti lobių. Žmonės, norėdami suteršti jo reputaciją, jį vadino lobių ieškotoju. Džozefas Smitas užaugo laikais ir tokioje visuomenėje, kurioje buvo įprasta ieškoti paslėptų aukso ir sidabro lobių. Savo istorijoje Džozefas Smitas aiškina, kad jį drauge su šeima pasamdė kasti sidabrą (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:56).

Džozefo Smito – Istorijos 1:59–62. Išversta Dievo dovana ir galia

Kai kurie žmonės klausia, ar žinome visas aplinkybes, kaip Mormono Knyga buvo išversta? Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo štai kaip atsakė:

„Suprantama, kad daugelis Mormono Knygą skaitančiųjų trokšta daugiau žinoti apie jos išėjimą, taip pat apie patį jos vertimo procesą. Tai, žinoma, norėjo žinoti ir ištikimas bei lojalus Hairumas Smitas. Paklaustas pranašas Džozefas Smitas Hairumui atsakė, kad „nėra numatyta pasauliui pasakyti visų Mormono Knygos išėjimo smulkmenų“ ir kad „jam nėra būtinybės šiuos dalykus pasakoti“ (History of the Church, 1:220). Taigi, tai, ką žinome apie patį Mormono Knygos išėjimą, yra pakankama, bet ne išsamu. […]

Kad ir kokios buvo to proceso smulkmenos, tai iš Džozefo reikalavo didelių asmeninių pastangų, nors ir galėjo naudoti apreiškimui reikalingus instrumentus. Džozefo sugebėjimams augant, kiek tai susiję su Urimų ir Tumimų naudojimu, tas procesas galėjo keistis, bet vėlesniame pranašo vertimo darbe tokiais įrankiais galbūt buvo pasikliaujama mažiau. Vyresnysis Orsonas Pratas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė, kad Džozefas Smitas jam pasakojo, jog naudojęs Urimus ir Tumimus, kai dar buvo nepatyręs vertėjas, tačiau vėliau jam jų nereikėjo, to pavyzdžiu yra atvejis, kai Džozefas išvertė daugybę Biblijos eilučių (žr. Latter-day Saints’ Millennial Star, 11 Aug. 1874, p. 498–499). […]

Kodėl nedaug žinome apie Mormono Knygos vertimo procesą? Galbūt visas procesas neatskleistas dėl to, kad esame nepasiruošę to suvokti. O gal Viešpats norėjo, kad Mormono Knygą priimtume tikėjimu, nors joje ir apstu svarbių įrodymų. Juk Kristus nurodė Mormonui, darančiam Gelbėtojo mokymų nefitams santrauką, visų jų neišraižyti plokštelėse, nes „aš išmėginsiu savo žmonių tikėjimą“ (3 Nefio 26:11). Ko gero, smulkmenos apie vertimą taip pat neskelbiamos, nes turime pasinerti į knygos turinį, o ne perdėtai sukti galvą apie procesą, per kurį ją gavome“ (“By the Gift and Power of God,” Ensign, Jan. 1997, 39, 41).

Nors nežinome visų smulkmenų, kaip buvo išversta Mormono Knyga, žinome, kad ji buvo išversta „Dievo dovana ir galia“ (DS 135:3) ir kad tai, kas buvo išversta, yra tiesa (žr. DS 17:6).

Džozefo Smito – Istorijos 1:59–62. „Urimais ir Tumimais išverčiau“

Urimai ir Tumimai buvo „Dievo paruoštos priemonės padėti žmogui gauti apreiškimą ir versti iš kalbos į kalbą“ (Raštų rodyklė, „Urimai ir Tumimai“). Džozefas Smitas versdamas Mormono Knygą naudojo Urimus ir Tumimus kaip pagalbinę priemonę. Be Urimų ir Tumimų vertimo procese pranašas naudojo ir regėjimo akmenį.

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo štai ką sakė apie vertimo procesą ir Džozefo Smito naudotus Urimus ir Tumimus bei regėjimo akmenį:

„Vienintelis pranašas Džozefas žinojo visą procesą ir sąmoningai nenorėjo atskleisti detalių. Mes turime tenkintis Deivido Vitmerio, Džozefo Knaito ir Martino Hariso, kurie buvo stebėtojai, ne vertėjai, žodžiais. Deividas Vitmeris pažymėjo, jog pranašui naudojantis jam padėti parūpintais dieviškais įrankiais, „atsirasdavo hieroglifai, taip pat jų vertimas į anglų kalbą […] ryškiai šviečiančiomis raidėmis“. Tada Džozefas perskaitydavo tuos žodžius Oliveriui (cituota James H. Hart, “About the Book of Mormon,” Deseret Evening News, 25 Mar. 1884, 2). Martinas Harisas pasakojo apie regėtojo akmenį: „Pasirodydavo sakiniai, pranašas juos perskaitydavo, o Martinas užrašydavo“ (cituota iš Edward Stevenson, „One of the Three Witnesses: Incidents in the Life of Martin Harris“, Latter-day Saints’ Millennial Star, 6 Feb. 1882, p. 86–87). Džozefas Knaitas išsakė panašius pastebėjimus (žr. Dean Jessee, “Joseph Knight’s Recollection of Early Mormon History,” BYU Studies 17 [Autumn 1976]: 35).

„Pranešama, kad Oliveris Kauderis teisme liudijo, jog per Urimus ir Tumimus Džozefas galėjo „plokštelėse išraižytus pakeistus egiptietiškus rašmenis perskaityti anglų kalba“ („Mormonites“, Evangelical Magazine and Gospel Advocate, 9 Apr. 1831). Jeigu yra tikslūs, šie pranešimai kalba apie procesą, rodantį, jog Dievas davė Džozefui regėti ir įgalino versti (DS 3:12).

Jei per šiuos dieviškus įrankius pranašas senovės žodžius matė anglų kalba ir tada juos diktavo, tai reiškia, kad jis pastoviai nenagrinėjo plokštelių rašmenų – įprastame vertimo procese, jis būtų turėjęs skaityti ir apmąstyti senovės tekstą, o tada pateikti jo šiuolaikinį atitikmenį.

Tas apreiškimo procesas aiškiai nereikalavo, kad pranašas taptų senovės kalbų ekspertu. […]

Kad ir kokios buvo to proceso smulkmenos, tai iš Džozefo reikalavo didelių asmeninių pastangų, nors ir galėjo naudoti apreiškimui reikalingus instrumentus…Džozefo sugebėjimams augant, kiek tai susiję su Urimų ir Tumimų naudojimu, tas procesas galėjo keistis, bet vėlesniame pranašo vertimo darbe tokiais įrankiais galbūt buvo pasikliaujama mažiau. Vyresnysis Orsonas Pratas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė, kad Džozefas Smitas jam pasakojo, jog naudojęs Urimus ir Tumimus, kai dar buvo nepatyręs vertėjas, tačiau vėliau jam jų nereikėjo, to pavyzdžiu yra atvejis, kai Džozefas išvertė daugybę Biblijos eilučių (žr. Latter-day Saints’ Millennial Star, 11 Aug. 1874, 498–99)“ (“By the Gift and Power of God,” Ensign, Jan. 1997, 39).

Džozefo Smito – Istorijos 1:63–65. Kas buvo tie profesoriai, su kuriais susitiko Martinas Harisas?

Martinas Harisas susitiko su bent trimis vyrais, kurie buvo įžymūs ir gabūs lingvistai. Albanijoje, Niujorko valst., jis kalbėjosi su diplomatu, valstybės tarnautoju, keliautoju ir kalbų žinovu Liuteriu Bredišu. Niujorke jis susitiko su daktaru Samueliu Mitčelu, Rutgers medicinos koledžo viceprezidentu. Jis taip pat susitiko su vyru, žinojusiu kelias kalbas, iš jų hebrajų ir babiloniečių kalbas. Tai profesorius Čarlzas Antonis iš Kolumbijos koledžo Niujorko mieste. Jis buvo vienas iš žymiausių tų dienų klasikinių kalbų tyrėjų. Tuo metu, kai apsilankė Martinas Harisas, Čarlzas Antonis laikinai ėjo graikų ir lotynų kalbų dėstytojo pareigas. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, graikų ir lotynų kalbas ir žinojo apie naujausius egiptiečių kalbos atradimus (tai buvo akivaizdu dėl jo bibliotekoje buvusių knygų), taip pat žinojo apie Šampoljono atradimus.