1830 m. gruodžio 9 d., dvi dienos prieš Edvardo Partridžo krikštą, Viešpats davė jam apreiškimą per pranašą Džozefą Smitą. Tame apreiškime, kuris dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 36 skyriuje, Viešpats atleido Edvardui Partridžui nuodėmes ir pašaukė jį skelbti Evangeliją. Visai kunigijai Viešpats taip pat davė įsakymą skelbti Evangeliją. Netrukus po šio apreiškimo Džozefas Smitas gavo apreiškimą, per kurį Viešpats įsakė šventiesiems išvykti iš Niujorko ir rinktis Ohajuje, žr. Doktrinos ir Sandorų 37 skyrių.
Viešpats atleidžia Edvardui Partridžui nuodėmes ir pašaukia jį skelbti Evangeliją
Pasiimkite į pamoką lagaminą (arba kuprinę) su daiktais, kurių galėtų prireikti nuolatinėje misijoje tarnaujančiam misionieriui. Pavyzdžiui, tai galėtų būti Raštai, balti marškiniai, kaklaraiščiai, batai ir Skelbti mano evangeliją egzempliorius. Parodykite mokiniams lagaminą ir paprašykite įsivaizduoti, kad jame supakuoti daiktai skirti misionieriui, vykstančiam tarnauti nuolatinėje misijoje. Paklauskite, kokius daiktus jie tikisi rasti lagamine. Atverkite lagaminą ir parodykite jo turinį. (Arba galite pakviesti mokinius susėsti po du ir sudaryti sąrašą arba nupiešti daiktus, kurių misionieriams reikia misijoje.)
Paaiškinkite, kad yra ir kitų dalykų, kurių reikia misionieriams, nebūtinai skirtų laikyti lagamine (ar kuprinėje). Kai kuriuos iš jų Viešpats paminėjo Edvardui Partridžui skirtame apreiškime. Tas apreiškimas dabar išspausdintas Doktrinos ir Sandorų 36 skyriuje. Paprašykite mokinių išstudijuoti šį apreiškimą ir paieškoti, ko misionieriams reikia ruošiantis tarnauti misijoje. (Mokiniams šios pamokos metu įvardijus svarbias tiesas, galite jas užrašyti ant popieriaus lapelių. Tada tuos popieriaus lapelius prie lagamino ar kuprinės priklijuokite lipnia juostele arba prismeikite smeigtuku taip, kad mokiniai juos matytų. Arba galite paprasčiausiai jas surašyti lentoje.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36 skyriaus įvadą. Paprašykite likusių mokinių paklausyti, kas padėjo Edvardui Partridžui nuspręsti priimti krikštą.
Vyresniajam Oliveriui Kauderiui ir jo bendražygiams atvykus į šiaurės rytų Ohają, per kelias savaites atkurtoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje buvo pakrikštyta daugybė žmonių. Nors Edvardo Partridžo žmona Lidija buvo tarp tų, kuriuos atvertė ir pakrikštijo misionieriai, pats Edvardas dar nebuvo visiškai įsitikinęs. Jis troško prieš apsispręsdamas susitikti su pranašu Džozefu Smitu. Į Vaterlū, Niujorko valst., juodu su Sidniu Rigdonu atvyko Džozefui Smitui įpusėjus pamokslą. Pranašui baigus kalbėti, atsistojo Edvardas. Jis pranešė, kad pakeliui į Vaterlū kalbino šalia Smitų šeimos ūkio Mančesterio apylinkėje gyvenusius kaimynus ir klausinėjo apie Smitų šeimos būdą. Patenkintas tuo, ką išgirdo, Edvardas paprašė Džozefo jį pakrikštyti ir buvo pakrikštytas po dviejų dienų, 1830 m. gruodžio 11 d. (Documents, Volume 1: July 1828–June 1831, vol. 1 of the Documents series of The Joseph Smith Papers [2013], 197, 199, 224.)
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36:1 ir rasti, ką po krikšto Viešpats pasakė Edvardui Partridžui.
Kokią palaimą dėl savo krikšto gavo Edvardas Partridžas? (Viešpats atleido jam nuodėmes.)
Kokią atsakomybę po krikšto Viešpats skyrė Edvardui?
Kodėl, jūsų manymu, pašauktiems skelbti Evangeliją, svarbu atgailauti ir gauti nuodėmių atleidimą?
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti, kodėl būsimiems misionieriams svarbu atgailauti už savo nuodėmes, kurio nors mokinio paprašykite garsiai perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. (Galite akcentuoti, kad, vartodamas tokias frazes kaip „žaisti Priešo komandoje“ ir „tikėtis tikti Gelbėtojo komandai“, vyresnysis Holandas mūšį tarp blogio ir gėrio sulygina su sporto varžybomis.) Galite paruošti po šio teiginio kopiją kiekvienam mokiniui.
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Šiame mūšyje tarp gėrio ir blogio negalite kaskart, susidūrę su pagunda, žaisti Priešo komandoje, o po to lyg niekur nieko tikėtis tikti Gelbėtojo komandai šventykloje ir misijoje. […] Dievas nebus išjuoktas. […]
Viešpats irgi yra nubrėžęs vertumo linijas tiems, kurie pašaukti darbuotis su Juo šiame darbe. Joks misionierius negalės įtikinti kitų atgailauti už seksualinio pobūdžio prasižengimą arba nešvarią kalbą, arba įsitraukimą į pornografiją, jeigu jis pats liks už tai neatgailavęs! […] Su jumis nebus Dvasios. Jei bandysite apie tai kalbėti, žodžiai springs gerklėje. Negalite patys keliauti tokiais keliais, kuriuos Lehis pavadino „uždraustais keliais“ [1 Nefio 8:28], ir tikėtis kitus vesti „ankštu ir siauru“ [2 Nefio 31:18] keliu – tai neįmanoma“ („Visi esame pašaukti“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kad padėtumėte jiems suprasti, kaip misionieriškame darbe būti švariems, paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį vyresniojo Holando kvietimą atgailauti:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Kad ir kas būtumėte, kad ir ką esate padarę, jums gali būti atleista. Visi jūs […] galite palikti jus varginančius prasižengimus. Tai yra „atleidimo stebuklas“, Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimo stebuklas. Bet jums nepavyks to padaryti be tvirto įsipareigojimo laikytis Evangelijos ir be atgailos, kai jos reikia. […] Prašau jūsų – būkite aktyvūs ir švarūs. Prašau, jei būtina, tai tapkite aktyvūs ir tapkite švarūs („Visi esame pašaukti“).
Paaiškinkite, kad nors Edvardas Partridžas buvo pakrikštytas prieš tai, kai buvo gautas šis apreiškimas, jis dar nebuvo gavęs Šventosios Dvasios. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36:2–3 ir rasti, ką po krikšto Viešpats pasakė Edvardui Partridžui apie Šventąją Dvasią. Paraginkite mokinius pasidalyti savo atsakymais.
Remdamiesi tuo, ką Edvardui Partridžui pasakė Viešpats, pasakykite, kodėl misionieriams būtina porininku turėti Šventąją Dvasią?
Ko, pasak 2 eilutės, Šventoji Dvasia mokys Edvardą Partridžą? Ką, jūsų manymu, reiškia mokytis „taikingų karalystės dalykų“? (Padėsite mokiniams atsakyti į klausimą, paprašę perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:61.)
Mokinius galite pakviesti papasakoti, kaip juos Šventoji Dvasia mokė taikingų karalystės dalykų. (Priminkite, kad nedera pasakoti apie per daug šventus ir asmeniškus patyrimus.)
Viešpats duoda įsakymą dėl pašauktųjų skelbti Evangeliją
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36:4–5, 7. Prieš mokiniui pradedant skaityti, akcentuokite, kad Viešpats kalba „[Savo] bažnyčios vyresniesiems“ (DS 36:7). Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokią pareigą Viešpats skyrė kunigijai.
Kokią pareigą Viešpats skyrė kunigijai? (Mokiniams atsakius, lentoje užrašykite šią tiesą: Kunigija yra pašaukta skelbti Evangeliją.)
Padėkite mokiniams suvokti, kaip tai svarbu ir kaip tai veikia šiomis dienomis, paprašydami kurio nors mokinio perskaityti šį prezidento Tomo S. Monsono teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Kartoju tai, ko jau seniai moko pranašai, – kiekvienas vertas, pajėgus vaikinas turi ruoštis tarnauti misijoje. Misionieriška tarnystė yra kunigijos pareiga – priedermė, kurios Viešpats tikisi iš mūsų, tiek daug gavusių“ („Mes ir vėl susirinkome“, 2010 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Remdamiesi Doktrinos ir Sandorų 36:5 atsakykite, ką kunigija turi padaryti prieš tai, kai bus paskirta ir išsiųsta skelbti Evangeliją?
Kokiu būdu vaikinas gali parodyti Viešpačiui, kad priima įsakymą skelbti Evangeliją?
Ar pažįstate ką nors, priėmusį įsakymą skelbti Evangeliją? Kaip to žmogaus pavyzdys jus paveikė?
Galite paaiškinti, kad nors tarnavimas nuolatinėje misijoje yra kunigijos pareiga, merginos taip pat gali tarnauti. Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Keletas žodžių jums, jaunosios seserys: nors jūs ir neturite tokios kunigijos prievolės tarnauti nuolatinėje misijoje, kokią turi vaikinai, jūsų, kaip misionierių, indėlis taip pat yra vertingas, ir mes laukiame jūsų tarnystės“ („Mes ir vėl susirinkome“).
Paprašykite mokinių perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36:6 ir rasti, kokią pagrindinę žinią Viešpats įsako skelbti. Kad padėtumėte jiems suprasti frazę „kūnu sutept[as] apdar[as]“, paaiškinkite, jog senovės Izraelyje tam, kad užkratas neplistų, ligos apkrėstus drabužius degindavo. Šioje eilutėje Viešpats ligą lygina su nuodėme ir taip įsako vengti visko, kas susiję su nuodėme. (Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 3:428.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 36:7. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokiu būdu kunigija turi priimti savo pašaukimą.
Kaip kunigystę turintysis gali „priim[ti] jį [šį pašaukimą] visa širdimi“? (Galimi atsakymai: pasišvęsti pašaukimui, tarnauti nuoširdžiai ir sąžiningai.)
Jei tarnavote nuolatinėje misijoje, galite pasidalyti savo patirtimi, kaip priimamas pašaukimas skelbti Evangeliją.
Tuo metu, kai Sidnis Rigdonas ir Edvardas Partridžas domėjosi Bažnyčia, Niujorke stiprėjo šventųjų persekiojimai. Kelis kartus Bažnyčios vadovų gyvybė buvo pavojuje, o priešai slapta rinkdavosi ir rezgė jų sunaikinimo planus (žr. DS 38:13, 28–29). 1830 m. gruodžio pabaigoje Sidniui Rigdonui ir Edvardui Partridžui atvykus į Niujorką, po kelių savaičių Džozefas Smitas gavo apreiškimą, kuriame Viešpats įsakė šventiesiems bėgti nuo priešų ir persikelti į Ohają.
Paprašykite trijų mokinių pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 37:2–4. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokio pasirengimo Viešpats norėjo iš Džozefo, prieš vykdamas į Ohają. Paraginkite mokinius pasidalyti savo atsakymais.
Kodėl Viešpats įsakė Džozefui vykti pas šventuosius į Kolzvilį?
Ko apie maldą galime išmokti iš šių eilučių? (Mokiniai gali atsakyti įvairiai, tačiau žiūrėkite, kad jie atpažintų šiuos principus: Jei mes melsimės didžiai tikėdami, Viešpats atsakys į mūsų maldas. Atsakydamas į maldas Viešpats dažnai naudojasi kitais žmonėmis.)
Kada kitas žmogus atsakė į jūsų maldas?
Jei Dvasia paskatins, išsakykite savo liudijimą apie pamokoje aptartas doktrinas ir principus. Patarkite mokiniams, kad elgdamiesi remtųsi jausmais, patirtais studijuojant šiuos apreiškimus.
Edvardas Partridžas apie sugrąžintąją Evangeliją pirmą kartą išgirdo maždaug 1830 m. spalį, kai pas lamanitus siųsti misionieriai, grįždami atgal į Misūrį, sustojo Kirtlande, Ohajo valst., (žr. DS 28:8; 32:2–3). Jis laukė krikšto dar du mėnesius. Liusi Mak Smit, pranašo mama, štai ką užrašė apie Edvardo Partridžo sprendimą pasikrikštyti: „Tų pačių metų [1830] gruodį, Džozefas mūsų name surengė susitikimą. Jam pamokslaujant užėjo Sidnis Rigdonas su Edvardu Partridžu ir atsisėdo tarp susirinkusiųjų. Džozefas, baigęs pamokslą, leido kalbėti visiems, kurie turėjo pastabų. Tuomet pakilo Edvardas Partridžas ir pareiškė, kad buvo Mančesteryje norėdamas gauti daugiau informacijos apie mūsų mokomą doktriną, bet neradęs mūsų, klausinėjo kai kurių mūsų kaimynų apie mūsų būdą, kuris, pasak jų, „buvo nepriekaištingas, kol Džozefas apgavo mus [juos] dėl Mormono Knygos“. Jis taip pat pasakė, kad nuėjo iki mūsų ūkio ir matė jame gerai palaikomą tvarką ir darbštumo rezultatus, ir pamatęs tai, ką dėl savo tikėjimo turėjome paaukoti, ir kad niekam nekėlė abejonių, kad esame teisūs visose srityse, išskyrus mūsų religiją, jis patikėjo mūsų liudijimu ir buvo pasiruošęs būti pakrikštytas, jei, kaip sakė jis: „Brolis Džozefas mane pakrikštys“ (History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 191–92). Džozefas Smitas pakrikštijo Edvardą Partridžą 1830 m. gruodžio 11 d.
Vėliau Edvardas Partridžas tapo pirmuoju Bažnyčios vyskupu ir Misūryje iškentė daugybę persekiojimų. Jis, sulaukęs 47 metų, mirė Navū, Ilinojaus valstijoje, 1840 m., būdamas ištikimas Bažnyčios narys. (Daugiau informacijos apie Edvardą Partridžą rasite Doktrinos ir Sandorų 36:1–7; 41:9–11; 42:10; 50:39; 51:1–4, 18; 52:24; 57:7; 58:14–16, 24–25, 61–62; 60:10; 64:17; 124:19; taip pat Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 82; Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 72.)
„Man dažnai užduoda klausimą, ar kiekvienas vaikinas turėtų tarnauti misijoje? Viešpats yra atsakęs į šį klausimą. Atsakymas yra taip. Kiekvienas vaikinas turėtų tarnauti misijoje.
Nors kiekvienas vaikinas turėtų tarnauti misijoje, suprantame, kad ne kiekvienas yra pasiruošęs fiziškai, dvasiškai ar moraliai. Todėl kai kurie netenka galimybės atlikti misionierišką darbą. Bet ruoštis vykti, būti vertiems tarnauti Viešpačiui turi visi“ (“Our Commission to Take the Gospel to All the World,” Ensign, May 1984, 45).
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė:
Paveikslėlis
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas
„Dažnai klausiama, ar misionierių programa yra prievartinė? Ir, be abejo, atsakymas yra ne. Kiekvienas yra laisvas rinktis. Man dažnai užduoda klausimą, ar kiekvienas vaikinas turėtų tarnauti misijoje? Bažnyčia atsako „taip“ ir Viešpats atsako „taip“. Atsakome plačiau: žinoma, kiekvienas vyras Bažnyčioje turėtų vykti į misiją taip pat, kaip ir turėtų mokėti dešimtinę, kaip turėtų lankyti susirinkimus, kaip turėtų gyventi švarų gyvenimą be šio pasaulio bjaurumų ir planuoti celestialinę santuoką Viešpaties šventykloje“ (“Planning for a Full and Abundant Life,” Ensign, May 1974, 87).
Viešpats visiems Bažnyčios nariams įsakė dalytis Evangelija. Kai kurios merginos priima šį įsakymą ir tarnauja nuolatinėse misijose, nors neturi tokios pat pareigos kaip vaikinai.
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas sakė:
Paveikslėlis
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas
„Merginos, atminkite, jūs taip pat galite tarnauti nuolatinėje misijoje. […] Vieni iš mūsų geriausių misionierių yra būtent jaunosios seserys“ (“To the Young Women of the Church,” Ensign, Nov. 1986, 83).
Prezidentas Gordonas B. Hinklis mokė:
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Mums reikia merginų. Jos dirba nuostabų darbą. Jos įeina į tuos namus, kur vyresnieji nesugeba.
[…] Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos taryba vieningai pareiškia mūsų jaunosioms seserims, kad jos nėra įpareigotos vykti į misiją. Tikiuosi, kad dėl to, ką turiu pasakyti, niekas neįsižeis. Merginos neturėtų jausti, kad turi tokią pat pareigą kaip vaikinai. Kai kurios labai nori vykti. Jei taip, joms reiktų pasitarti su vyskupu ir taip pat su tėvais“ (“Some Thoughts on Temples, Retention of Converts, and Missionary Service,” Ensign, Nov. 1997, 52).
Čia žodis iškrypęs taip pat reiškia nepaklusnumą ir nurodymų nesilaikymą. Todėl iškrypę žmonės – tai savo gyvenimo į Viešpatį neorientuojantys, nepaklusnūs, maištaujantys žmonės. Kalbėdamas apie paskutinių dienų žmones, prezidentas Džozefas Fildingas Smitas pasakė: „Tai iškrypusi karta, vaikštanti dvasinėje tamsoje“ (Church History and Modern Revelation, 2 vols. [1953], 1:163). Šią sąvoką taip pat randame Apaštalų darbų 2:40. (Taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 73.)
Apie Judo 1 skyriaus 23 eilutę, kurios kalba panaši į Viešpaties žodžius Doktrinos ir Sandorų 36 skyriaus 6 eilutėje, vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo rašė: „Kad sustabdytų ligos plitimą senovės Izraelyje, užkrečiama liga užkrėstą drabužį sunaikindavo sudegindami. (Kunigų 13:47–59; 15:4–17) Taip pat ir su nuodėme Bažnyčioje – šventiesiems reikia vengti net silpniausio sąlyčio su ja. Nuodėmingojo net drabužiai turi būti sudeginti, o tai reiškia, kad vengti reikia visko, kas siejasi su nedorybės užkratu. Tad panašiai yra ir su tais pasaulyje, kurie yra kviečiami prisijungti prie karalystės“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–73], 3:428). (Taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 73.)
Doktrinos ir Sandorų 37:1 nurodo Džozefo Smito Biblijos vertimą. Pranašas Džozefas Smitas baigė versti Mormono Knygą. Tačiau nors Biblijos vertimo darbas buvo labai svarbus, poreikis vykti į Ohają „dėl priešo“ buvo svarbesnis (DS 37:1). Biblijos peržiūros darbą jis tęsė vėliau Ohajuje. (Taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 74).
Nuo 1830 m. spalio vidurio Oliveris Kauderis buvo išvykęs į misiją (žr. DS 30:5–6; 32:2). Ši jo ir jo porininkų misija nusidriekė 2 253 km – per Niujorką, Indianą, Ilinojų, Ohają ir Misūrį, kur pamokslavo tenykščiams palei vakarinę Misūrio sieną gyvenusiems indėnams ir ieškojo vietos šventyklai bei Naujajai Jeruzalei statyti (žr. “Covenant of Oliver Cowdery and Others, 17 October 1830,” in Documents, Volume 1: July 1828–June 1831, vol. 1 of the Documents series of The Joseph Smith Papers [2013], 202–5). Šventiesiems buvo įsakyta persikelti į Ohają ir laukti, kol grįš Oliveris Kauderis. Šis persikėlimas į Ohają buvo pasiruošimo gauti tolesnius nurodymus dėl Sionės įkūrimo dalis (žr. DS 38:31–33). Galiausiai Oliveris Kauderis negrįžo, bet vietoje savęs atsiuntė Parlį P. Pratą. (Taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 74.)