48 pamoka. Doktrinos ir Sandorų 42:30–42

48 pamoka

Doktrinos ir Sandorų 42:30–42

Įvadas

1831 m. pradžioje dauguma Niujorke gyvenusių šventųjų, tarp jų ir Džozefas Smitas, migravo į Ohają ir prisijungė prie didelės grupės ten neseniai pakrikštytų atsivertusiųjų. Bažnyčios vadovai troško gauti Viešpaties patarimų augančiai Bažnyčiai. Pranašas Džozefas Smitas 12 vyresniųjų akivaizdoje gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 42:1–73. Šiame apreiškime Viešpats davė žemiškuosius, ekonominius ir dvasinius įstatymus, nurodančius Bažnyčios nariams padėti beturčiams, finansiškai remti įvairius Bažnyčios reikalus ir padėti į Ohają atvykusiems šventiesiems.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Doktrinos ir Sandorų 42:30–42

Viešpats įsteigia pašventimo įstatymą

Prieš pamoką ant šešių permatomų stiklinių sienelių lipnia juostele arba markeriu pažymėkite po liniją. Liniją ant stiklinių pažymėkite skirtinguose aukščiuose. Atsineškite tas stiklines į pamoką. Taip pat pasiimkite ąsotį, kuriame būtų daugiau vandens, nei reikia pripildyti stiklines iki pažymėtų linijų. (Galite nudažyti vandenį, kad mokiniai jį gerai matytų.)

Pamokos pradžioje parodykite ąsotį. Pasakykite mokiniams, kad vanduo simbolizuoja visą kiekvienos šeimos turtą ir išteklius.

Paaiškinkite, kad 1831 m. vasarį Bažnyčios nariams Kirtlande, Ohajo valst., teko rūpintis vargšais, padėti naujai įsikėlusiems, kurie daug paaukojo dėl to, kad persikeltų į Ohają, ir padėti remti bažnyčios reikalus.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:30. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką apie vargšus apreiškė Viešpats.

Ką, jūsų manymu, reiškia „atminsi vargšus“?

Atkreipkite mokinių dėmesį, kad Viešpats įsakė šventiesiems pašvęsti savo turto padėti vargšams. Lentoje užrašykite žodį pašvęsti. Paprašykite mokinių apmąstyti šį klausimą:

Ką, jūsų manymu, reiškia pašvęsti?

Lentoje užrašykite toliau pateiktą, vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo išsakytą žodžio pašvęsti paaiškinimą. Galite pasiūlyti mokiniams šį paaiškinimą užsirašyti savo Raštų egzemplioriaus paraštėje prie 30 eilutės.

„Pašvęsti reiškia paskirti ar atiduoti kažką švento šventiems tikslams“ („Apmąstymai apie pasišventimo gyvenimą“, 2010 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Kaip, jūsų manymu, šis paaiškinimas susijęs su darbais, kai kažkas duodama stokojantiesiems?
Kaip apibendrintumėte 30 eilutėje Viešpaties duotą įsakymą dėl vargšų? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jų atsakymuose turėtų atsispindėti šis principas: Viešpats įsako mums rūpintis vargšais ir stokojančiaisiais. Kalbėdami apie tai galite pakviesti mokinius peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 38:34–36.)

Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 42 skyriuje pateikiami įstatymo, vadinamo pašventimo įstatymu, principai. Kad padėtumėte mokiniams geriau įsisąmoninti šiuos esminius principus, vieno mokinio paprašykite garsiai perskaityti prezidento Meriono Dž. Romnio iš Pirmosios Prezidentūros paaiškinimą:

„Pagrindinis pašventimo įstatymo principas ir pateisinimas – viskas, ką turime, priklauso Viešpačiui; todėl Viešpats gali paprašyti mūsų bet kokios dalies arba viso mūsų turimo turto, nes jis priklauso Jam. […] (DS 104:14–17, 54–57)“ (J. Reuben Clark, Jr., Conference Report, Oct. 1942, p. 55)“ (“Living the Principles of the Law of Consecration,” Ensign, Feb. 1979, 3).

Pastaba. Šioje vaizdinėje pamokoje supaprastintai pateiktas toks pašventimo įstatymas, koks galiojo Bažnyčioje iki maždaug 1833 m. Po to jis buvo pakeistas. Tolesniais metais buvo keli pašventimo įstatymo praktikavimo etapai ir jo pakeitimai.

Paprašykite šešių mokinių ateiti į kambario priekį. Kiekvienam vaikui duokite po tuščią stiklinę. Pripilkite stiklines vandens iš ąsočio. Vieną stiklinę pripilkite iki pažymėtos linijos, tris stiklines pripilkite virš linijos ir dvi – žemiau pažymėtos linijos. Paaiškinkite, kad kiekviena stiklinė simbolizuoja šeimą, o linijos simbolizuoja kiekvienos šeimos poreikius ir dorus troškimus. Stiklinės, kuriose vanduo nesiekia linijos, tai šeimos, kurių poreikiams patenkinti neužtenka pinigų arba produktų.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:31. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokį pirmą žingsnį reikėjo atlikti šventiesiems gyvenant pagal pašventimo įstatymą.

Kokį pirmą žingsnį turėjo padaryti šventieji, gyvendami pagal pašventimo įstatymą? (Jų turtas turėjo būti „padėtas prieš Bažnyčios vyskupą ir jo patarėjus“. Kitaip tariant, jie turėjo parodyti savo pasiryžimą pašvęsti savo pinigus ir turtą Bažnyčiai.)
Kam atstovauja vyskupas? (Viešpačiui.)

Norėdami pademonstruoti, kaip Bažnyčios nariai pašvenčia savo turtą Bažnyčiai, paprašykite mokinių supilti vandenį iš stiklinių atgal į ąsotį. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:32, o kitų mokinių – atrasti antrą žingsnį, kurį tiems šventiesiems reikėjo žengti, kad galėtų gyventi pagal pašventimo įstatymą.

Paaiškinkite, kad kiekviena šeima bendradarbiavo su vyskupu ir gavo taip vadinamas „prievaizdavimo valdas“ (DS 42:72). Tai reiškia, kad kiekvienai šeimai būdavo patikėtas Viešpaties duodamas turtas ir lėšos. Šeimos tą turtą ir lėšas gaudavo savo asmeninėn nuosavybėn ir prievaizdavimą turėjo vykdyti savo nuožiūra. Kaip Viešpaties turto ir lėšų prievaizdai už tai, kas jiems buvo patikėta, buvo atsakingi Jam.

Iš ąsočio pilkite vandenį į kiekvieną stiklinę pripildydami ją iki linijos.

Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti, kaip vyskupas paskirstydavo lėšas šeimoms, vieno mokinio paprašykite garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 51:3. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip vyskupas (šiuo atveju tai buvo Edvardas Partridžas) paskyrė dalį kiekvienai šeimai. Galite pasiūlyti mokiniams Raštuose šalia Doktrinos ir Sandorų 42:33 užsirašyti DS 51:3.

Kaip vyskupas paskyrė dalį kiekvienai šeimai? (Dalių paskyrimas vyko atsižvelgiant į kiekvienos šeimos aplinkybes, norus bei reikmes.)

Kito mokinio paprašykite garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 82:17. Paprašykite, kad mokiniai sektų skaitomą tekstą ir surastų, kaip Viešpats vertina žmogaus norus bei reikmes. Galite pasiūlyti mokiniams Raštuose šalia Doktrinos ir Sandorų 42:33 užsirašyti DS 82:17.

Ko, pagal šią eilutę, iš vyskupui savo norus ir reikmes pranešusių žmonių reikalauja Viešpats? (Jie turėjo būti teisingi arba, kitaip tariant, sąžiningi ir dori.)

Parodykite mokiniams ąsotyje likusį vandenį. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:33–36. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Viešpats nurodė šventiesiems daryti su pašvęstu turtu, kuris liko paskirsčius prievaizdavimą.

Ką Viešpats nurodė šventiesiems daryti su nuosavybės likučiu? (Jie turėjo naudoti jį, kad padėtų vargšams, apmokėtų Bažnyčios pastatų išlaidas ir padėtų stokojantiems Bažnyčios nariams.) Kaip manote, ką pagal šias eilutes simbolizuoja ąsotis? (Sandėlį).
Kaip pašventimas galėjo padėti rūpintis vargšais ir stokojančiaisiais?
Kaip pašventimo įstatymas galėjo palaiminti Bažnyčią?
Kas būtų sunku gyvenant pagal pašventimo įstatymą?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:38. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokio principo Viešpats moko apie gero darymą kitiems.

Kokio principo Viešpats moko apie gero darymą kitiems? (Mokiniai turėtų atsakyti, kad darydami gera kitiems mes darome tai Viešpačiui. Užrašykite jį lentoje.)
Kaip šis principas galėjo padėti šventiesiems noriai pašvęsti savo nuosavybę? Kaip prisiminimas apie šį principą gali jums padėti?
Ar darydami ką nors dėl kitų jautėte, kad tarnaujate Viešpačiui?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 42:40–42. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokias savybes turėtų turėti žmogus, norintis gyventi pagal pašventimo įstatymą. (Padėkite mokiniams suprasti, kaip 40 eilutė susijusi su jų gyvenimu, paaiškindami, jog Viešpats nereikalauja, kad patys siūtume drabužius. Tačiau Jis nori, kad rengtumės švariai ir tvarkingai.)

Kodėl tinginiui sunku laikytis pašventimo įstatymo?

Suskirstykite mokinius grupelėmis po du ar tris. Paaiškinkite, kad nors dabar mums nėra liepta gyventi pagal pašventimo įstatymą taip, kaip pirmiesiems šventiesiems, šis įstatymas vis dar veikia. Paprašykite kiekvienos grupelės garsiai perskaityti prezidento Spenserio V. Kimbolo teiginį apie tai, ką reiškia gyventi pagal pašventimo įstatymą šiais laikais. Tada paprašykite kiekvienos grupelės narių atsakyti į klausimus, pateiktus po teiginio. (Galite pasiūlyti mokiniams šį principą užsirašyti savo Raštų egzemplioriaus paraštėje šalia 30 eilutės.)

„Pašventimas – tai savo laiko, talentų ir kitų išteklių skyrimas dvasiškai ir materialiai stokojantiems ir Viešpaties karalystei statyti“ (“Welfare Services: The Gospel in Action,” Ensign, Nov. 1977, 78).

Kokį nepriteklių gali patirti jūsų aplinkiniai (išskyrus finansinį)?
Kiek turite laiko, kokių talentų ir kitų išteklių, kuriuos galėtumėte panaudoti padėdami stokojantiems?
Ar kada nors buvote palaiminti kam nors kitam skyrus laiko, talentų ar kitų išteklių jums padėti?

Baigdami pamoką paliudykite apie šioje pamokoje aptartus principus.

Komentarai ir kontekstas

Doktrinos ir Sandorų 42:30–34. Pašventimo įstatymas

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas paaiškino, kad „Vienybės tvarka, arba pašventimo įstatymas, nenumato, kad tinginys valgys darbininko duoną. Kai visi viskuo dalysis ir niekas neturės daugiau už kitą, visi tarnaus ir darbuosis bendram labui“ (Church History and Modern Revelation, 2 vols. [1953], 1:205).

Doktrinos ir Sandorų 42:30–34. Viešpaties pašventimo įstatymo palyginimas su socialistinėmis programomis

Kai kas mano, kad pašventimo įsakymo laikymasis ir Vienybės tvarkos sistema tai savotiška religinė socializmo ir komunizmo atmaina. Kiti teigia, kad tai kilo arba iš ekonominių Džozefo Smito laikų filosofijų, arba iš bendruomeninių naujos religijos eksperimentų. Tokios prielaidos yra klaidingos. Prezidentas Merionas Dž. Romnis iš Pirmosios Prezidentūros taip nusakė apreikštąją Vienybės tvarkos sistemą:

„1) Kertinis Vienybės tvarkos akmuo tai tikėjimas į Dievą ir Jo, kaip žemės Viešpaties ir Vienybės tvarkos autoriaus, priėmimas. […]

2) Vienybės tvarka įgyvendinama savanoriškais laisvos valios žmonių veiksmais, kuriuos liudija viso jų turimo turto pašventimas Dievo Bažnyčiai. […]

3) […] Vienybės tvarka veikia pagal privačios nuosavybės ir asmeninio valdymo principus. […]

4) Vienybės tvarka yra nepolitiška. […]

5) Tik dori žmonės gali vadovautis Vienybės tvarka. […]

Vienybės tvarka pakylėja vargšus, o turtuolius padaro nuolankius. Ir vieni, ir kiti yra pašventinami. Iš skurdo pančių ir žeminančių apribojimų išlaisvinti vargšai, tapę laisvais žmonėmis, gali realizuoti visą savo potencialą tiek laikinuose, tiek ir dvasiniuose dalykuose. Turtuolis, pašvęsdamas ir atiduodamas savo perteklių vargšams ne iš prievartos, bet noriai, rodydamas laisvą valią, savo artimui rodo gailestingumą, Mormono pavadintą „tikrąja Kristaus meile (Moronio 7:47)“ (iš Conference Report, Apr. 1966, 97).

Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas iš Pirmosios Prezidentūros pasakė: „Vienybės tvarką visuomenė ne visai suprato. […] [Tai] nebuvo bendruomeninė sistema. […] Vienybės tvarka ir komunizmas – tai ne sinonimai“ (iš Conference Report, Oct. 1943, 11).

Prezidentas Romnis paaiškino, kad turime imtis asmeninės atsakomybės rūpintis vargšais ir stokojančiais: „Šiuolaikiniame pasaulyje, kamuojamame Viešpaties plano klastočių, neturėtume klysti ir manyti, kad galime atmesti savo pareigą vargšams ir beturčiams, atsakomybę perduodami valstybinei ar kitai visuomeninei įstaigai. Tik savanoriškai iš didelės meilės duodami mūsų artimui, galime išsiugdyti tokį gailestingumą, kurį Mormonas pavadino „tikrąja Kristaus meile (Moronio 7:47)“ (“Caring for the Poor and Needy,” Ensign, Jan. 1973, 98).

Prezidentas Klarkas apie valstybės paramą pasakė taip:

„Ši dideliais kiekiais teikiama parama tūkstančių žmonių, o gal ir milijonų, protus nuteikė tinginiauti, manyti, kad pasaulis privalo juos išlaikyti. Tai paruošė dirvą pačioms destruktyviausioms politinėms doktrinoms iš kada nors gyvavusių, […] ir aš manau, tai mus gali privesti prie labai didelių politinių problemų“ (cituota Marion G. Romney, “Church Welfare Services’ Basic Principles,” Ensign, May 1976, 121).

„Visuomenė neprivalo išlaikyti tinginio, nesvarbu, koks jo amžius. Šventuose Raštuose nesu matęs nė vienos eilutės, kuri to prašo ar įteisina tai. Anksčiau nė viena laisva visuomenė negalėjo išlaikyti didelių dykaduonių grupių ir likti laisva“ (iš Conference Report, Apr. 1938, 107).

Doktrinos ir Sandorų 42:30–34, 54–55. Prieš pašventimo įstatymo apreiškimą gyvavusios ankstyvosios bendruomeninės sistemos

Džozefo Smito laikais kai kurios žmonių grupės bandė suformuoti bendruomenines sistemas, kuriose grupė bendrai valdė visą turtą ir išteklius. Prieš pašventimo įstatymo apreiškimą dalis Bažnyčios narių Ohajuje įkūrė tokią grupę. Kai kurie jų taikomi principai kėlė problemų:

„Kai [Džozefas Smitas] atvyko į Ohają, [jis] aptiko, kad maždaug penkiasdešimties žmonių grupė įkūrė kooperatinį verslą, remdamiesi tuo, kaip patys aiškino Apaštalų darbų knygoje rastus žodžius, kad pirmieji šventieji visa turėjo bendra (žr. Apaštalų darbų 2:44–45; 4:32). Šią grupę, žinomą kaip šeima, sudarė Bažnyčios nariai, gyvenę Aizeko Morlio ūkyje šalia Kirtlando miestelio. Sausio viduryje atvykęs Džonas Vitmeris pastebėjo, kad tai, ką jie darė, sukūrė daugybę problemų. Pavyzdžiui, Hermanas Basetas paėmė Leviui Henkokui priklausiusį kišeninį laikrodį ir jį pardavė. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, jis atsakė: „Ai, maniau, kad viskas priklauso šeimai.“ Levis atsakė, kad jam nepatinka tokie šeimos reikalai ir daugiau su tuo nesitaikys. [Levi W. Hancock, “Levi Hancock Journal,” LDS Historical Department, Salt Lake City, p. 81.]“

Pranašas Džozefas […] suvokė, kad kyla poreikis įkurti tobulesnę sistemą, atitinkančią augančius Bažnyčios ekonominius poreikius. Reikėjo pajamų finansuoti įvairius Bažnyčios darbus, pavyzdžiui, apreiškimų ir misionieriškų brošiūrų spausdinimą. […] Vargšams padėti ir daug pasiaukojusiems imigrantams pagelbėti rinktis į Ohajo valstiją reikėjo pinigų, prekių ir nuosavybės, tad Džozefas pasiteiravo Viešpaties“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 95).

Doktrinos ir Sandorų 42 skyriuje užrašytas apreiškimas, atskleidęs Viešpaties duotą pašventimo įstatymą, buvo vienas iš kelių apreiškimų, duotų atsakant į Džozefo klausimą.

Doktrinos ir Sandorų 42:34, 55. Vyskupo sandėlis

„1831 m. Viešpats apreiškė pranašui Džozefui Smitui, kad Bažnyčios nariai turėtų „skir[ti] savo turto vargšams, […] ir […] jis bus padėtas prieš […] vyskupą […] ir laikomas mano sandėlyje vargšui ir beturčiui suteikti“ (DS 42:31, 34).

Daugiau nei po 180 metų vyskupų sandėliai ir toliau talkininkauja vyskupams padėdami vykdyti jų pašaukimą būti ištikimiems, stovėti pareigybėje, kurią paskyrė Viešpats, pagelbėti silpniems, pakelti nusvirusias rankas bei sustiprinti nusilpusius kelius (žr. DS 81:5).

Nesvarbu, ar tai pastatas, kuriame laikomas maistas ir kitos priemonės, ar tai kiti apylinkei skirti ištekliai, kuriais gali pasinaudoti vyskupai, vyskupų sandėliai naudojami rūpinantis stokojančiaisiais.

Bažnyčios vadovėlyje Basic Principles of Welfare and Self-Reliance (2009) sakoma, kad „Viešpaties sandėlis yra prieinamas kiekvienam vyskupui ir egzistuoja kiekvienoje apylinkėje. Priešingai paplitusiai nuomonei, Viešpaties sandėlis neapsiriboja vien tik pastatu ar paskirstymo laukiančių prekių saugykla.“

Ten, kur fizinių sandėlių nėra, vyskupai, panaudodami pasninko atnašas, reikiamas prekes gali pirkti pas vietinius prekeivius“ (“Bishops’ Storehouse Opens the Windows of Heaven,” Church News and Events, May 20, 2011, LDS.org).