126 pamoka
Doktrinos ir Sandorų 121:1–10, 122
Įvadas
Doktrinos ir Sandorų 121–123 – 1839 m. kovo 20 d. datuojamas Džozefo Smito laiškas Bažnyčiai. Džozefas Smitas padiktavo šį laišką, kai su keletu bendražygių buvo įkalintas Liberčio kalėjime. Į laišką pranašas įtraukė kelias savo maldas, kuriomis prašė Viešpaties palaiminti jį ir jo bendražygius bei visus dėl priešų veiksmų kenčiančius šventuosius. Jis taip pat įtraukė ir į šias maldas gautus atsakymus.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Doktrinos ir Sandorų 121:1–6
Džozefas Smitas meldžiasi už kenčiančius šventuosius
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jų draugė arba artimas žmogus turi sunkumų. Ji papasakoja jums, kad nesupranta, kodėl ją ištiko tokios negandos, ir kad jaučiasi, tarsi Dievas būtų ją palikęs.
-
Ką pasakytumėte tai draugei? Ką darytumėte, jei tos negandos ištiktų jus?
Paaiškinkite, kad Viešpats davė patarimų Džozefui Smitui ir paguodė jį tuo itin sunkiu laiku. Paskatinkite mokinius paieškoti, kokie Doktrinos ir Sandorų 121–123 skyriuose užrašyti Viešpaties patarimų ir paguodos žodžiai galėtų jiems padėti susidūrus su išbandymais.
Paaiškinkite, kad 1838 m. spalio 31 d. buvęs Bažnyčios narys, Misūrio valstijos milicijos pulkininkas Džordžas Hinklas išdavė Džozefą Smitą. Hinklas pasakė Džozefui Smitui, kad Far Veste, Misūrio valst., šventuosius užpuolę Misūrio milicijos nariai panoro su juo susitikti ir pasikalbėję taikiai išspręsti nesutarimus. Džozefui ir kitiems Bažnyčios nariams atvykus į pokalbį, milicija sulaikė juos jėga kaip karo belaisvius. Visą kitą mėnesį Džozefas Smitas ir jo bendražygiai, priešų įkalinti Independense ir Ričmonde, Misūrio valst., buvo užgauliojami ir įžeidinėjami. Nors vis dar laukė melagingais kaltinimais grindžiamo teismo, neatlikus tyrimo, gruodžio 1 d. Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai buvo perkelti į kalėjimą Libertyje, Misūrio valstijoje.
Kitus keturis mėnesius pranašas, jo brolis Hairumas, Aleksandras Makrėjus, Laimanas Vaitas ir Kalebas Baldvinas šaltą speiguotą žiemą buvo laikomi žemutiniame Liberčio kalėjimo rūsyje. Sidnis Rigdonas kurį laiką buvo su jais, bet 1839 m. sausį teisėjas išleido įsaką jį paleisti. Saugodamasis priešų brolis Rigdonas nepaliko kalėjimo iki vasario pradžios.
Norėdami padėti mokiniams pajusti, kokiomis sunkiomis sąlygomis pranašas ir jo draugai gyveno Liberčio kalėjime, galite lipnia juosta ar kitu būdu ant grindų pažymėti kvadratą su 4,3 m ilgio kraštinėmis. Paaiškinkite, kad apytiksliai toks buvo kalėjimo grindų plotas. Lubos buvo maždaug 1,8–2 metrų aukščio.
Taip pat galite pasiūlyti mokiniams Raštuose atsiversti Liberčio kalėjimo nuotrauką (žr. Bažnyčios istorijos nuotraukas, 12 nuotrauką „Liberčio kalėjimas“). Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kaip jie jaustųsi 4 žiemos mėnesius kalėdami tokioje mažoje patalpoje su kitais 4 ar 5 žmonėmis. Du grotuoti langeliai teikė mažai šviesos, o iš anapus tų langų kaliniai girdėjo patyčias ir įžeidinėjimus. Jie miegojo ant grindų paklotų purvinų šiaudų. Tarp jų skurdžių baldų buvo ir kibiras kūniškiems reikalams atlikti. Kurį laiką Džozefas neturėjo antklodės – vienintelės kalinių apsaugos nuo šalčio. Kartais maistas būdavo apnuodytas, o kartais jis būdavo toks bjaurus, kad jie valgydavo jį tik iš beviltiško alkio. Lankytojus pas juos įleisdavo retai, o žinios apie žiemos viduryje iš Misūrio išvarytų šventųjų kančias, jiems buvo itin skausmingos.
-
Kaip jaustumėtės ir ką galvotumėte, būdami Džozefo vietoje?
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 121–123 skyriuose pateikiamos ištraukos iš pranašo laiško šventiesiems, parašyto įkalinimo Liberčio kalėjime pabaigoje. Laiške užrašyti pamaldūs Džozefo prašymai Viešpačiui.
Kelis mokinius pakvieskite pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 121:1–6. Paprašykite mokinių surasti pranašo Viešpačiui skirtus klausimus ir prašymus. (Kad padėtumėte mokiniams suprasti 1 ir 4 eilutes, galite paaiškinti, kad čia pavartotas žodis „priedanga“ reiškia pastatą ar kitokį apsaugantį statinį.)
-
Kokius klausimus ir prašymus radote? Į ką dar šiose eilutėse atkreipėte dėmesį?
Doktrinos ir Sandorų 121:7–10, 122
Viešpats paguodžia Džozefą Smitą
Paaiškinkite, kad kai kuriuos atsakymus į Džozefo Smito maldas galima rasti Doktrinos ir Sandorų 121:7–25 ir 122:1–9. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 121:7–10. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kokie principai galėjo padėti Džozefui Smitui ir jo bendražygiams kalint Liberčio kalėjime. Paprašykite mokinių šiose eilutėse rastas doktrinas ir principus užsirašyti į sąsiuvinius ar Raštų studijavimo žurnalus.
Duokite mokiniams pakankamai laiko, o tada paprašykite jų pasidalyti atrastomis doktrinomis ir principais. Jų atsakymus užrašykite lentoje. Jie gali įvardyti šiuos tris principus:
Jei užėjus sunkumams ir negandoms šaukiamės Viešpaties, Jis gali mums atsiųsti ramybę.
Jei mirtingajame gyvenime gerai ištversime, Dievas palaimins mus dabar ir amžinybėje.
Išbandymų metu paguodos galime sulaukti palaikomi tikrų draugų.
Suskirstykite mokinius poromis ir paprašykite jų aptarti toliau pateiktus klausimus. Klauskite po vieną klausimą, skirdami pakankamai laiko jį aptarti.
-
Kuo skiriasi „ištverti išbandymus“ nuo „gerai ištverti išbandymus“?
-
Kas iš jūsų pažįstamų galėtų būti pavyzdžiu, kaip reikia gerai ištverti išbandymus?
Pakvieskite kelis mokinius papasakoti visai klasei, ką jie aptarė poromis.
-
Viešpats pasakė Džozefui Smitui, kad jo suspaudimai truks „tik trumpą akimirką“ (DS 121:7). Ką, jūsų manymu, tai reiškia? Kaip tokia perspektyva gali padėti mums gerai ištverti išbandymus?
Suteikite mokiniams galimybę dalytis patirtais išgyvenimais apie sunkumų metu Gelbėtojo jiems siųstą ramybę.
Lentoje užrašykite tokį klausimą: Kas per Džozefą Smitą ieškos patarimų ir palaiminimų?
Paprašykite mokinių atsakymų į šį klausimą ieškoti tyliai skaitant Doktrinos ir Sandorų 122:1–4. Davę jiems pakankamai laiko, paprašykite pagalvoti, ar 2–3 eilutės atsako į klausimą.
-
Kaip dabar mes gauname patarimus per Džozefą Smitą? Kaip jo dėka gauname įgaliojimus ir palaimas?
-
Ką Viešpats pažadėjo Džozefui Smitui?
Pakvieskite tris mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 122:5–7. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokio principo Viešpats mokė Džozefą Smitą apie jam ir kitiems tekusius sunkumus.
-
Remdamiesi 7 eilute, pasakykite, kokį teigiamą poveikį gali padaryti negandos ir suspaudimai? (Kai mokiniai atsakinės į šiuos klausimus, lentoje užrašykite šį principą: Negandos suteikia mums patirties ir gali būti naudingos.)
Pakvieskite mokinį perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Džozefo B. Virtlino iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite klasės klausytis, kodėl negandos gali būti naudingos.
„Užklupus negandai, galite pasijusti vienintelis nukentėjęs. Jūs linguojate galva ir stebitės: „Kodėl aš?“
Bet sielvarto ruletės rodyklė galiausiai atsisuka į kiekvieną iš mūsų. Anksčiau ar vėliau kiekvienas turi patirti sielvartą. Išimties nėra nė vienam“. […]
Mokymasis ištverti nusivylimo, kančios ir sielvarto laikotarpius yra mūsų praktinio ugdymo dalis. Šie išgyvenimai, nors dažnai tuo metu sunkiai pakeliami, yra būtent tie išgyvenimai, kurie lavina mūsų supratimą, ugdo charakterį ir moko mus atjausti kitus“ („Priimk, kas turi įvykti, ir pamilk tai“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
-
Ką gero, pasak vyresniojo Virtlino, mums gali duoti sunkumai?
Paprašykite mokinių savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose parašyti, kodėl patirtas išbandymas suteikė jiems patirties ir buvo naudingas. Skyrę tam pakankamai laiko, galite pakviesti kelis mokinius perskaityti, ką jie parašė.
Pakvieskite vieną mokinį lentoje užrašyti atsakymus. Paprašykite jo arba jos nubrėžti horizontalią liniją maždaug trečdalio lentos aukštyje. Po to paprašykite mokinių išvardyti žmonių patiriamus sunkumus. Paprašykite, kad prie lentos stovintis mokinys jų atsakymus surašytų po linija.
Davę pakankamai laiko sąrašui sudaryti, paklauskite jų, ar jie yra girdėję ką nors sakant: „Niekas nesupranta, kaip man sunku.“ Paprašykite jų tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 122:8 ir rasti, ką Viešpats pasakytų išgirdęs tokius žodžius. Jiems atsakinėjant paprašykite stovinčiojo prie lentos virš linijos užrašyti Jėzus Kristus.
-
Ką, jūsų manymu, reiškia posakis, kad Gelbėtojas „nusileido žemiau viso to“? (Galite paprašyti mokinių prieš atsakant į šį klausimą perskaityti 2 Nefio 9:20–21, Almos 7:11 ir Doktrinos ir Sandorų 88:5–6. Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų nurodyti tokį principą: Gelbėtojas patyrė skausmus ir kančias už visus žmones.)
-
Kaip, jūsų manymu, šios žinios galėjo padėti Džozefui Smitui ir jo bendražygiams Liberčio kalėjime?
Kad padėtumėte jiems suprasti šią tiesą, galite pakviesti kurį nors mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Virtlino teiginį:
„Kadangi Jėzus Kristus didžiai kentėjo, Jis supranta mūsų kentėjimus. Jis supranta mūsų sielvartą. Išgyvename sunkumus, kad galėtume geriau atjausti ir suprasti kitus.
Atminkite įkvepiančius Gelbėtojo žodžius pranašui Džozefui Smitui, kai jis su savo bendražygiais kentėjo troškioje Liberčio kalėjimo prietemoje. […]
Džozefas sėmėsi paguodos iš tų žodžių. Tai daryti galime ir mes“ („Priimk, kas turi įvykti, ir pamilk tai“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
-
Kaip pereidami sunkumus tapote gailestingesni ir supratingesni kitų atžvilgiu?
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 122:9 ir pagalvoti, kaip ši eilutė susijusi su pranašo Džozefo Smito gyvenimu ir tarnyste.
-
Kaip manote, kodėl Doktrinos ir Sandorų 122:9 yra susijusi su jūsų gyvenimu? Kaip ši eilutė gali sustiprinti jus iškilus sunkumams?
Paaiškinkite, kad netrukus po šio laiško, Viešpats davė galimybę Džozefui ir jo bendražygiams sugrįžti pas šventuosius Ilinojuje. Paliudykite, kad Dievas su Savo tarnu Džozefu Smitu buvo per visą jo gyvenimą. Padėkite klasės nariams suprasti, kad, jeigu išbandymų metu esame ištikimi, Dievas bus ir su mumis. Užbaigdami pamoką perskaitykite šį liudijimą, kurį Džozefas Smitas išsakė prieš mirtį: „Visagalis Dievas yra mano skydas. Ką gali padaryti žmogus, jei Dievas yra mano draugas?“ (History of the Church, 5:259)
Komentarai ir kontekstas
Doktrinos ir Sandorų 121–123. Istorinis kontekstas
„Pranašas Džozefas Smitas ir jo bendražygiai (Hairumas Smitas, Laimanas Vaitas, Kalebas Baldvinas, Aleksandras Makrėjus ir laikinai su jais buvęs Sidnis Rigdonas) daug kentėjo kalėjime laukdami teismo dėl melagingų kaltinimų: „Ten būnant juos prislėgė įvairios nežmoniško elgesio formos. Kasdien buvo duodamas netinkamas valgyti maistas, be to, jo nepakakdavo. Kartais vien tik Viešpaties įkvėpimas apsaugodavo juos nuo apnuodyto maisto, kurio ne visi išvengė. [Aleksandras Makrėjus pasakė: „Negalėjome jo valgyti, kol tai padaryti mūsų neprivertė alkis“ (B. H. Roberts, A Comprehensive History of the Church, 1:521).]
Kalėjime nebuvo miegamųjų, todėl jie buvo priversti ilsėtis ir miegoti lovose iš šiaudų, paklotų ant medžio lentų ir akmeninių grindų. Su išoriniu pasauliu jiems buvo [leidžiama] bendrauti labai retai, ypač pirmaisiais jų sulaikymo mėnesiais. Ir tai vyko lemtingu metu, kai Misūryje persekiojamiems pastarųjų dienų šventiesiems labai reikėjo jų vadovo ir pranašo“ [Alvin R. Dyer, The Refiner’s Fire, 2nd ed. [1968], 276].
„Kartais jiems leisdavo kalėjime priimti draugus ir siųsti bei gauti laiškus. Tarp 1839 m. kovo 20 ir 25 dienos pranašas Džozefas padiktavo ilgą kreipimąsi, pasirašytą visų įkalintųjų (iš tiesų buvo du laiškai, bet pranašas antrąjį pavadino pirmojo tęsiniu). Apie šį laišką prezidentas Fildingas Smitas rašė: „Tai vienas didingiausių kada nors žmogaus ranka parašytų laiškų. Tiesą sakant, tai buvo nuolankaus įkvėpimo rezultatas. Tai malda ir pranašystė, ir per apreiškimą duotas Viešpaties atsakymas. Niekas kitas negalėjo parašyti tokio laiško, tik kilni, kupina meilės Bažnyčiai siela. Žinant [jų kančias], visai nenuostabu, kad pranašas skaudančia siela šaukėsi pagalbos. Tačiau šis nuoširdus prašymas perpildytas tolerancijos ir meilės artimui dvasios.“ (Church History and Modern Revelation, 2 vols. [1953], 2:176.)
„121–123 skyriai buvo paimti iš šio kreipimosi ir įtraukti į 1876 m. leidimo Doktriną ir Sandoras. 1880 m. spalio Bažnyčios konferencijoje Doktrinos ir Sandorų leidimas su šiais 3 skyriais buvo pripažintas Raštais“ (Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 295–296).
Doktrinos ir Sandorų 121:1–3. „Kaip ilgai jie kęs šią neteisybę ir neteisėtą priespaudą?“
Prieš Džozefą Smitą įkalinant Liberčio kalėjime, jis su keliais kitais Bažnyčios vadovais, tarp kurių buvo ir Parlis P. Pratas, buvo neteisėtai įkalinti Ričmonde, Misūrio valstijoje. Būdami Ričmondo kalėjime, jie nugirdo kalėjimo sargybą nešvankiai pasakojant apie baisius pastarųjų dienų šventųjų plėšimus, jų prievartavimą ir žudynes. Parlis P. Pratas prisimena, kad kažkiek laiko klausęsis, Džozefas jiems atsakė:
„Staiga [Džozefas] atsistojo ir prakalbo griaustinio ar riaumojančio liūto balsu, ištardamas, kiek galiu prisiminti, tokius žodžius:
„NUTILKIT, jūs pragaro išperos. Jėzaus Kristaus vardu aš sudraudžiu jus ir įsakau jums nutilti; negyvensiu daugiau nė minutės klausydamas tokios kalbos. Nustokite taip kalbėję arba ŠIĄ PAT AKIMIRKĄ mirsite jūs arba aš!“
Sargybiniai „maldavo jo atleidimo ir pratylėjo iki pamainos pabaigos“. Parlis taip prisiminė šį įvykį: „Esu matęs teisingumo tarnus […] Anglijos teismuose; esu matęs kongresą iškilmingame susirinkime priimant tautoms įstatymus; […] bet tik kartą esu regėjęs orumą ir didybę – vidurnakčio tamsoje ji stovėjo surakinta grandinėmis atokiame Misūrio valstijos kaime esančiame požemyje“ (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt Jr. [1938], 211; taip pat žr. p. 210).
Doktrinos ir Sandorų 122:5–7. Kančios prasmė
Kalbėdamas apie Doktrinos ir Sandorų 121–122 skyrius, vyresnysis Orsonas F. Vitnis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė apie vieną iš priežasčių, kodėl mus ištinka negandos:
„Nuožmios sielvarto ir nesėkmių bangos blaško mus, kad vystytumės, apsivalytume, tobulėtume, gautume žinių ir augtume. Atlaikę potvynį, tolimame krante stovėsime tapę stipresni ir geresni“ (“A Lesson from the Book of Job,” Improvement Era, Nov. 1918, 6).