Po to, kai Martinas Harisas prarado 116 Džozefo iš aukso plokštelių išverstų rankraščio puslapių, Džozefas Smitas gavo apreiškimą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 3 skyriuje. Šiame apreiškime Viešpats pasakė, kad nepaisant nelabų žmonių ketinimų, Jo darbas nebus sunaikintas. Viešpats taip pat sudraudė Džozefą ir įspėjo, kas nutiks, jei jis neatgailaus. Galiausiai Viešpats paaiškino, kodėl išnešė Mormono Knygą į šviesą.
Džozefas Smitas sužino, kad Dievo darbas negali būti sužlugdytas
Paprašykite mokinių pagalvoti, kokiose situacijose jie gali susigundyti paklusti draugui, o ne įsakymui ar tėvų ir vadovų patarimui.
Kodėl kartais būna sunku atsispirti savo draugams, kai jie kviečia mus daryti kažką negero?
Paprašykite mokinių papasakoti, kas vyko prieš tai, kai buvo prarasta 116 Mormono Knygos rankraščio puslapių.
Mokiniams atsakinėjant, jų atsakymus galite papildyti šia informacija:
Nuo 1828 m. balandžio vidurio iki birželio vidurio pranašas Džozefas Smitas vertė plokšteles Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje. Pasiturintis ūkininkas ir verslininkas, vardu Martinas Harisas, buvo Džozefo raštininkas, kai šis vertė Mormono Knygą. Martinas buvo 22 metais vyresnis už Džozefą. Jis davė Džozefui ir Emai 50 dolerių (tais laikais tai buvo solidi suma), kad šie persikeltų į Harmonį Pensilvanijos valstijoje, kur gyveno Emos šeima, ir taip parėmė Džozefą, kai jis vertė plokšteles. 1828 m. vasarį Džozefas paragino Martiną iš plokštelių perrašyti rašmenis, kad juos parodytų profesoriams Niujorke (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:63–65). Liusi Haris, Martino žmona, ėmė vis labiau nerimauti dėl Martino susidomėjimo plokštelių vertimu ir jo teikiamos finansinės paramos. Ji, drauge su kitais, pradėjo daryti spaudimą Martinui, kad šis pateiktų įrodymų, jog plokštelės iš tiesų egzistuoja. Kad juos nuramintų, birželio vidury Martinas paprašė Džozefo leidimo paimti 116 rankraščio puslapių ir juos parodyti kaip įrodymą.
Paskatinkite mokinius įsivaizduoti, kaip sunku buvo pranašui, kai Martinas Harisas paprašė leidimo paimti rankraštį. Kad padėtumėte suprasti įvykių kontekstą, galite pakviesti kurį nors mokinį perskaityti pasakojimą iš pranašo Džozefo Smito istorijos:
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„[Martinas] norėjo, kad per Urimus ir Tumimus pasiteiraučiau Viešpaties, ar jis galėtų [paimti metraštį namo ir parodyti jį namiškiams]. Aš pasiteiravau, tačiau buvo liepta neduoti. Išgirdęs tokį atsakymą jis buvo nepatenkintas ir paprašė, kad vėl pasiteiraučiau. Taip ir padariau, tačiau atsakymas nepasikeitė. Jis ir vėl buvo nepatenkintas ir primygtinai prašė, kad dar kartą pasiteiraučiau“ (History of the Church, 1:21).
Kaip manote, kodėl Džozefas Smitas vis to paties klausė Dievą, nors jau buvo gavęs aiškų atsakymą?
Paaiškinkite, kad po daugelio Martino prašymų Džozefas pasiteiravo Viešpaties trečiąjį kartą ir Viešpats „su tam tikromis sąlygomis“ davė leidimą perduoti rankraštį Martinui (History of the Church, 1:21). Martinas pažadėjo, kad rankraštį parodys tik savo žmonai ir keliems namiškiams. Jis sugrįžo namo į Niujorką ir parsivežė rankraštį. Išvykus Martinui, Ema Smit pagimdė sūnų Alviną, kuris tik gimęs mirė. Pati Ema vos išsikapanojo iš mirties nagų. Džozefas dvi savaites rūpinosi savo merdinčia žmona. Tuo metu Martinas jau tris savaites buvo išvykęs ir jie nesulaukė jokių žinių. Po truputį sveikstanti Ema įtikino Džozefą vykti į Niujorką ir sužinoti, kodėl Martinas nieko nepranešė. Džozefas nuvyko pas savo tėvus ir tik atvažiavęs pasikvietė Martiną. Martinas užtruko visą rytą. Atvykęs jis prisėdo prie pusryčių stalo su Smitų šeima ir tik paėmęs peilį su šakute bemat juos paleido iš rankų. Kai jo paklausė, ar viskas gerai, jis pravirko ir galiausiai prisipažino, kad prarado 116 rankraščio puslapių. (Daugiau informacijos apie šį nutikimą rasite History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 124–29.)
Apsvarstykite šias sunkias pranašo Džozefo Smito aplinkybes. Kaip jaustumėtės jo vietoje?
Pasakykite, kad grįžęs į Harmonį be 116 rankraščio puslapių Džozefas Smitas meldė atleidimo. Kadangi Džozefas „vargino Viešpatį prašydamas leidimo Martinui Harisui paimti rašmenis“ (History of the Church, 1:21), Moronis paėmė Urimus ir Tumimus ir Džozefas neteko vertimo dovanos. Moronis pažadėjo, kad jeigu Džozefas bus „nuolankus ir gailėsis“, atgaus ko neteko (Lucy Mack Smith, History of Joseph Smith by His Mother, 134). Po kiek laiko Džozefas gavo apreiškimą, kuris užrašytas Doktrinos ir Sandorų 3 skyriuje.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:1–3. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ko Viešpats norėjo pamokyti Džozefą Smitą.
Kaip apibendrintumėte šiose eilutėse esančią Viešpaties žinią Džozefui Smitui? (Mokiniams atsakinėjant akcentuokite tokią doktriną: Dievo tikslai negali būti sužlugdyti. Galite mokiniams pasiūlyti šią tiesą pasižymėti 1 eilutėje.)
Kaip ši tiesa galėjo padėti Džozefui Smitui šiuo sunkiu laikotarpiu? Kodėl mums visiems svarbu suprasti šią tiesą?
Viešpats papeikia Džozefą Smitą ir ragina jį atgailauti
Paaiškinkite, kad nors Dievas ir sakė, kad Jo darbas negali būti sužlugdytas, Jis taip pat norėjo, kad Džozefas suvoktų savo klaidas ir jų pasekmes. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:4–6. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti žodžius ar frazes, kurias Džozefui Smitui galbūt buvo skaudu girdėti. Pakvieskite kelis mokinius pasakyti jų pasirinktus žodžius ir frazes ir paaiškinti, kodėl juos pasirinko.
Kaip Džozefas „leid[osi] įtikinamas žmonių“? (DS 3:6.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:12–15. Likusių mokinių paprašykite sekti ir rasti frazes, kurios rodo Džozefo poelgio rimtumą. Tada pakvieskite mokinius papasakoti, ką rado.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:7. Tegul mokiniai randa, ką Viešpats sakė, kad Džozefas Smitas turėjo daryti, kai Martinas Harisas jam darė spaudimą. (Prieš skaitant galite paaiškinti, kad šioje eilutėje žodis žmogaus reiškia visą žmoniją.) Mokiniams radus Viešpaties patarimą, lentoje užrašykite tokį principą: Dievo turėtume bijoti labiau nei žmogaus. (Galite pasiūlyti pasižymėti žodžius ir frazes, kurios 7 eilutėje moko šio principo.)
Ką, jūsų nuomone, reiškia bijoti Dievo labiau nei žmogaus?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, ką reiškia bijoti Dievo, pakvieskite vieną mokinį perskaityti šį vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškinimą:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Raštuose žmonijai dažnai patariama bijoti Dievo. Mūsų dienomis žodį baimė paprastai interpretuojame kaip pagarbą ar meilę; taigi Dievo baimė reiškia meilę Dievui arba pagarbą Jam ir Jo įstatymui. Toks supratimas dažniausiai teisingas, tačiau kažin ar baimė tikrai nereiškia baimės, kai kalba eina apie pranašų perspėjimą bijoti įžeisti Dievą laužant Jo įsakymus. […]
Mes turėtume Jį taip mylėti ir gerbti, kad bijotume daryti tai, kas neteisinga Jo akyse, net ir tada, kai tuo klausimu kitų nuomonė skirsis nuo mūsų ar mums bus daromas spaudimas pasielgti netinkamai“ (“A Sense of the Sacred”, 6–7, LDS.org; taip pat žr. internete adresu speeches.byu.edu).
Ką, pasak vyresniojo Kristofersono, reiškia bijoti Dievo?
Kaip Dievo baimė, kaip ją išaiškino vyresnysis Kristofersonas, padeda mums priimti teisingus sprendimus net ir tuomet, kai susilaukiame bendraamžių spaudimo?
Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:8 ir rasti, ką būtų padaręs Dievas, jei Džozefas Smitas būtų paklausęs pirmojo atsakymo į Martino prašymą. Paprašykite mokinių apibendrinti, ko galime pasimokyti iš šių eilučių. Mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau įsitikinkite, jog jie supranta, kad jeigu būsime ištikimi Viešpaties įsakymams, Jis mus palaikys ištikus sunkumams. Šį principą galite užrašyti lentoje.
Paprašykite mokinių prisiminti tą kartą, kai jie pakluso Viešpaties įsakymams, o ne kitų žmonių įtikinėjimams. Pakvieskite mokinius papasakoti, kaip juos parėmė Viešpats dėl to, kad Jam pakluso.
Mokiniams priminkite, kad šios pamokos pradžioje, prašėte pagalvoti apie situacijas, kuriose jie galbūt susigundytų klausytis draugo, o ne Dievo įsakymų. Tada atkreipkite jų dėmesį į lentoje užrašytą tiesą.
Kaip ši tiesa gali padėti, kai esate savo draugų viliojami daryti tai, ką žinote esant neteisinga?
Paskatinkite mokinius savo užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose parašyti, kaip jie gali pritaikyti šią tiesą bendraudami su draugais ir šeimos nariais.
Davę pakankamai laiko, paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:9–10. Visų kitų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kokį pažadą Viešpats davė Džozefui Smitui, nepaisant jo klaidų. (Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti tai, ką randa.)
Ką Viešpats pažadėjo Džozefui Smitui? Kaip šis pažadas tinka ir mums? (Mokiniai gali paminėti įvairius principus, tačiau nepamirškite pabrėžti, kad Viešpats pasigailės mūsų, jeigu atgailausime už savo nuodėmes.)
Turėdami omeny tai, ką Viešpats Džozefui pasakė Doktrinos ir Sandorų 3:4–6, atsakykite, kaip būtumėte jautęsi Džozefo vietoje išgirdę tokį Viešpaties pažadą?
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:9, 11 ir rasti, kaip Viešpats įspėjo pranašą Džozefą Smitą.
Kodėl svarbu atminti šiuos perspėjimus, kai atgailaujame už savo nuodėmes ir prašome Viešpaties mūsų pasigailėti?
Viešpats paaiškina, kodėl Mormono Knyga buvo parašyta
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 3:16–20 ir rasti, kodėl, pasak Viešpaties, buvo parašyta Mormono Knyga.
Kodėl Džozefo Smito ir Martino Hariso darbas buvo toks svarbus Viešpačiui ir Jo žmonėms?
Pamoką baikite pakviesdami mokinius papasakoti, ko šiandien išmoko ir ką pajautė ir kaip gali pritaikyti išmoktas tiesas. Paliudykite apie Viešpaties gailestingumą tiems, kurie atgailauja dėl savo nuodėmių. Taip pat galite mokiniams pasakyti, kad kitoje pamokoje jie sužinos, kuo Viešpats pakeitė prarastus 116 rankraščio puslapių.
Liusi Mak Smit rašė, kad Martino Hariso žmona Liusi „buvo savotiška, iš prigimties pavydi moteriškė […] ir, kai ko nors gerai neišgirsdavo, imdavo įtarinėti, kad tai nuo jos slepiama paslaptis“. Liusi Haris įtariai žiūrėjo į Džozefą Smitą ir norėjo pamatyti plokšteles. Kai Martinas nuėjo pas Džozefą, kad pasiteirautų apie vertimo darbą, Liusi Haris ėjo kartu su juo ir pradėjo klausinėti Džozefą apie plokšteles, ir reikalavo jas parodyti. Jis jai atsakė, kad negali, nes „jam neleista jų rodyti niekam, išskyrus tuos, ką Viešpats išsirinks liudininkais“.
Tą vakarą, kai Džozefas apie tai pasakė Liusi Haris, ji susapnavo sapną, kurį kitą rytą papasakojo Smitams: „Jai pasirodė dangiška esybė ir pasakė, kad ji suabejojo Viešpaties tarnu […] ir padarė tai, kas neteisinga Dievo akyse. Tada jis jai tarė: „Štai plokštelės, pažvelk ir tikėk.“ Po šio nutikimo Liusi prasitarė Džozefui, kad nori paremti vertimo darbą.
Deja, Liusi Haris širdies permaina buvo laikina, ji netrukus vėl ėmė reikalauti apčiuopiamo įrodymo ir vėl norėjo pamatyti plokšteles. Po to, kai Džozefas su Ema persikėlė į Harmonį, Pensilvanijos valstijoje, Martinas išvyko paskui juos, bet apie tai nepranešė savo žmonai. Sužinojusi ji supyko ant savo vyro, kad šis tiek daug laiko praleidžia būdamas ne su ja ir dar labiau sunerimo manydama, kad Smitai stengiasi jį apgauti.
Netrukus Martinas sugrįžo į Niujorką, tačiau, kai vėl ėmė ruoštis vykti į Harmonį, Liusi Haris primygtinai reikalavo vykti drauge su juo. Jiems atvykus pas Džozefą ir Emą, ji pareiškė, kad niekur neis, kol nepamatys plokštelių. Ji apieškojo visus namus, tačiau taip ir nerado plokštelių. Nuo tol ji pradėjo tvirtinti, kad jos vyrą apgavo „didžiulis apgavikas“. Prabėgus dviem savaitėms Martinas ją nuvežė namo. Nors ji prieštaravo, Martinas sugrįžo į Harmonį, kad galėtų padėti Džozefui. Kol Martino nebuvo namuose, Liusi ėjo „iš namų į namus pasakodama apie savo nuoskriaudas ir skelbdama, kad Džozefas Smitas apgaudinėja žmones.“ (Žr. Lucy Mack Smith, History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 114–22.)
Netrukus po to, kai Martinas Harisas pasiėmė 116 rankraščio puslapių, Ema Smit pagimdė sūnų Alviną, kuris kitą dieną mirė. Pati Ema vos išsikapanojo iš mirties nagų. Džozefas dvi savaites rūpinosi savo merdinčia žmona. Tuo metu jau buvo praėjusios trys savaitės, kai Martinas išvyko, o jie nesulaukė jokių žinių. Džozefas nerimavo dėl rankraščio, tačiau nieko apie tai neužsiminė sergančiai Emai.
„Po kelių dienų [Ema] pati prakalbo ta tema ir panoro, kad jos vyras parvežtų jos motiną, kuri galėtų ją slaugyti, kol jis bus išvykęs į Palmyrą [Niujorko valstijoje], kad sužinotų, kodėl nepasirodo ponas Harisas ir kodėl jis tyli. Iš pradžių Džozefas prieštaravo, tačiau matydamas ją geros nuotaikos ir pasiruošusią išleisti savo vyrą į kelionę, galiausiai sutiko.
Jis išvyko į Palmyrą ir likęs vienas pradėjo galvoti, kas galėjo nutikti Martinui ir kaip jis (Džozefas) rizikavo įduodamas rankraštį į Martino rankas […], jis pradėjo suvokti, kad prasižengė be paliovos prašydamas Viešpaties leidimo ir dėl to prarado rankraštį.
Džozefas, išlipęs iš vežimo, paskutinius 50 kilometrų ėjo naktį pėsčiomis ir galiausiai atvyko pas savo tėvus Mančesteryje. „Šiek tiek užvalgęs, […] Džozefas paprašė, kad bemat pakviestume poną Harisą. Nedelsdami taip ir padarėme. […] Tada pradėjome ruošti pusryčius šeimai manydami, kad ponas Harisas netrukus ateis ir valgys drauge su mumis, nes dažniausiai jis atvykdavo iškart, kai jį pakviesdavome. Aštuntą valandą maistą padėjome ant stalo, nes tikėjomės, kad jis atvyks bet kurią minutę. Laukėme iki devynių, bet jis taip ir neatėjo, tada iki dešimtos, o jo vis dar nebuvo, tada iki vienuoliktos – ir vėl nieko. Tačiau pusę pirmos pamatėme jį lėtai einantį link mūsų, jis buvo susimąstęs ir į žemę įbedęs akis. Priėjęs prie vartų sustojo ir, užuot įėjęs, atsisėdo ant tvoros ir kurį laiką ten sėdėjo ant akių užsidėjęs kepurę. Po kurio laiko jis užėjo vidun. Tada visi drauge su ponu Harisu susėdome prie stalo. Jis pasiėmė peilį ir šakutę ketindamas jais pasinaudoti, tačiau bemat paleido iš rankų. Hairumas tai matydamas pasiteiravo: „Martinai, kodėl nevalgai, gal sergi?“ Tai išgirdęs ponas Harisas susiėmęs už galvos sušuko stipraus sielvarto kupinu balsu: „Ak, praradau savo sielą! Praradau savo sielą!“
Džozefas iki šiol nieko nesakęs apie savo nerimą, pašoko nuo stalo ir sušuko: „Martinai, nejaugi praradai rankraštį? Ar sulaužei savo priesaiką ir užtraukei prakeiksmą tiek ant mano, tiek ir ant savo galvos?“
„Taip, neturiu rankraščio ir nežinau, kur jis“, – atsakė Martinas. […]
Džozefas tarė: „Viskas prarasta! Ką turėčiau daryti? Nusidėjau, nes gundžiau Dievą ir prisišaukiau Jo rūstybę. Turėjau pasitenkinti pirmuoju Viešpaties atsakymu, juk Jis sakė, kad nesaugu rankraštį paleisti iš savo rankų.“ Jis be perstojo verkė, dūsavo ir vaikščiojo po kambarį.
Galiausiai liepė Martinui grįžti namo ir ieškoti rankraščio.
„Ne, – atsakė Martinas, – nėra reikalo, nes ieškodamas [rankraščio] net lovas ir pagalves praplėšiau, ir žinau, kad jo nėra namuose.“
„Ar turiu grįžti su tokiomis naujienomis? – paklausė Džozefas. – Nedrįstu to daryti. Kaip reikės pasirodyti Viešpačiui? Esu vertas griežčiausio Aukščiausiojo angelo papeikimo.“ […]
Kitą rytą jis išvyko namo. Išsiskyrėme liūdna širdimi, nes atrodė, kad visa, ko iki šiol taip nekantriai laukėme ir kas mums teikė tiek daug pasitenkinimo, per akimirką išsprūdo iš rankų“ (Lucy Mack Smith, History of Joseph Smith by His Mother, ed. Preston Nibley [1958], 125–29).