69 pamoka
Doktrinos ir Sandorų 64:1–19
Įvadas
1831 m. rugpjūčio 27 d. pranašas Džozefas Smitas ir grupė vyresniųjų buvo neseniai grįžę į Ohajo valstiją iš kelionės pašventinti žemę ir šventyklai skirtą sklypą Sionėje, arba Independense, Misūrio valst. Keliaujant į Misūrį ir atgal tarp kai kurių vyresniųjų kilo nesutarimų ir jautėsi ginčo dvasia, bet daugelis pajėgė susitaikyti. Rugsėjo 11 d. pranašas gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 64 skyriuje. Šioje pamokoje nagrinėjama Doktrinos ir Sandorų 64:1–19, kur Viešpats kalba apie Savo norą atleisti Savo tarnams. Jis taip pat įsako Bažnyčios nariams, kad atleistų vieni kitiems.
Pastaba. 70 pamoka suteikia progą mokyti dviem mokiniams. Jei to dar nepadarėte, galite dabar paskirti du mokinius ir duoti jiems 70-os pamokos paskirtų dalių kopijas, kad jie galėtų pasiruošti.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Doktrinos ir Sandorų 64:1–7
Viešpats patvirtino vyresniesiems Savo norą atleisti
Prieš pamoką lentoje užrašykite tokius klausimus:
Kada jautėtės kito žmogaus žodžių arba veiksmų užgauti?
Kaip į tą situaciją reagavote?
Pamoką pradėkite pakviesdami mokinius atsakyti į lentoje užrašytus klausimus.
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 64 skyriuje Viešpats moko mus, kaip reaguoti, kai kiti mus įskaudina. 1831 m. rugsėjo 11 d., praėjus maždaug dviem savaitėm po to, kai su grupe vyresniųjų grįžo Ohają iš Independenso Misūryje, Džozefas Smitas gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 64 skyriuje. Tie vyresnieji ir kiti Bažnyčios nariai patyrė sunkumų dėl nesutarimų ir ginčų tarp kai kurių grupės narių. Šiame apreiškime Viešpats pasakė: „Tarp jūsų yra tokių, kurie nusidėjo“ (DS 64:3).
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:1–4, o klasės paprašykite ieškoti frazių, apibūdinančių, kaip Viešpats elgsis su tais, kurie nusidėjo. Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti surastas frazes.
-
Kaip Viešpats sakė, kad pasielgs su Bažnyčios nariais, kurie nusidėjo?
-
Ką iš tų eilučių sužinome apie Viešpatį? (Mokiniai gali atsakyti savais žodžiais, bet jie turėtų atpažinti tokį principą: Viešpats yra užjaučiantis, atlaidus ir gailestingas. Užrašykite jį lentoje.)
-
Kodėl ta tiesa galėjo būti svarbi Bažnyčios nariams, patyrusiems sunkumų dėl nesutarimų ir blogų jausmų? Kodėl ta tiesa apie Gelbėtoją yra svarbi jums?
Paaiškinkite, kad tuo metu kai kurie Bažnyčios nariai, įskaitant kai kuriuos vyresniuosius, keliavusius kartu su Džozefu Smitu, kritikavo Džozefą Smitą. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:5–6. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Viešpats pasakė apie Džozefą Smitą. Prieš mokiniams pradedant skaityti paaiškinkite, kad ieškoti dingsties prieš ką nors, kaip pasakyta 6 eilutėje, reiškia ieškoti kieno nors kaltės.
-
Ką Viešpats pasakė apie Džozefą Smitą? (Džozefas Smitas turėjo Viešpaties karalystės raktus ir buvo Viešpaties tarnas. Kai kurie žmonės įžvelgė Džozefo kaltę.)
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:7 ir ieškoti, ką dar Viešpats pasakė apie Džozefą Smitą.
-
Ką iš šios eilutės sužinome apie Džozefą Smitą? (Džozefas Smitas nusidėjo, bet Viešpats norėjo jam atleisti. Kad padėtumėte mokiniams suprasti šią ištrauką, galite pabrėžti, kad Džozefas Smitas, kaip ir visi žmonės, turėjo silpnumų ir jam reikėjo Viešpaties atleidimo dėl jo nuodėmių. Tačiau jis nebuvo padaręs sunkių nuodėmių.)
-
Ką iš šitos eilutės sužinome apie tai, ką turime daryti, kad gautume Viešpaties atleidimą?
Doktrinos ir Sandorų 64:8–19
Viešpats įsako Savo tarnams, kad atleistų vieni kitiems
Jeigu įmanoma, parodykite nuodingos gyvatės, kuri gyvena jūsų krašte, arba nuodingos gyvatės įkandimo žaizdos paveikslėlį.
-
Kaip manote, ką, be fizinio skausmo, jeigu jums įkąstų nuodinga gyvatė?
Paaiškinkite, kad tokioje situacijoje kas nors galėtų 1) gaudyti gyvatę iš pykčio ar baimės ir ją užmušti arba 2) imtis skubių priemonių, kad pašalintų nuodus iš savo kūno.
-
Kuris iš tų dviejų veiksmų, jūsų manymu, būtų išmintingesnis? Kodėl?
Paaiškinkite, kad žmogaus pasirinkimai įkandus nuodingai gyvatei gali būti panašūs į mūsų pasirinkimus, kai jaučiamės įskaudinti dėl kito žmogaus žodžių arba veiksmų. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:8. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokias pasekmes patyrė kai kurie Viešpaties mokiniai dėl to, kad atsisakė vieni kitiems atleisti. Paprašykite mokinių pasidalyti savo atsakymais.
-
Kokio principo galime išmokti iš 8 eilutės? (Mokiniai gali pasakyti kitais žodžiais, bet jie turėtų atpažinti tokį principą: Kai atsisakome atleisti kitiems, užsitraukiame suspaudimą. Galite pakviesti mokinius šį principą savo žodžiais užsirašyti Raštuose.)
-
Kaip žmogus gali būti suspaustas (arba kentėti), jei neatleidžia kitiems? Kuo tai panašu į pasekmes, kada žmogus bando sugauti barškuolę, kuri jam ką tik įkando?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:9. Mokinių paprašykite rasti neatleidimo kitiems pasekmę.
-
Kokia, pasak 9 eilutės, yra dar viena atsisakymo atleisti kitiems pasekmė? (Jeigu neatleidžiame kitiems, esame Viešpaties pasmerkti. Užrašykite šią doktriną lentoje.)
Mokiniams aptariant šį klausimą, galite perskaityti vyresniojo Deivido E. Sorenseno iš Septyniasdešimties teiginį:
„Gali būti labai sunku atleisti skriaudą, kurią kažkas padarė mums, tačiau kai atleidžiame, atsiveriame geresnei ateičiai. Kitų paklydimai daugiau nebevaldo mūsų. Atleidę kitiems, liekame laisvi rinktis, kaip gyvensime toliau. Atleidimas reiškia, jog praeities problemos nediktuoja mūsų likimo ir mes galime susitelkti į ateitį su Dievo meile savo širdyje“ („Atleidimas kartėlį pavers meile“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kad padėtumėte mokiniams atpažinti ir pritaikyti Viešpaties įsakymą atleisti visiems žmonėms, perskaitykite šiuos pavyzdžius ir užduokite po jais esančius klausimus:
-
Viena mergina jaučiasi įskaudinta ir susigėdusi, nes sužinojo, kad kai kurie jos bendraamžiai skleidžia paskalas apie ją. Vėliau kai kurie iš tų bendraamžių atsiprašo, bet kiti – ne. Mergina atleidžia tiems, kurie atsiprašė, bet jaučia pagiežą kitiems.
Paprašykite mokinių perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:10–11. Paprašykite jų pagalvoti, kaip tos eilutės yra susijusios su ką tik perskaitytu pavyzdžiu.
-
Kokį įsakymą Viešpats davė 10 eilutėje? (Padėkite mokiniams atpažinti šį įsakymą: Viešpats įsako mums atleisti visiems žmonėms.)
-
Kaip tą įsakymą turi suprasti mergina iš to pavyzdžio? Kodėl, jūsų manymu, yra svarbu atleisti visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie atsiprašo už savo nusižengimus?
-
-
Vienas vaikinas nusižengia kažkuriam Dievo įsakymui. Jis meldžia atleidimo ir aptaria problemą su savo vyskupu. Tačiau po to, kai vyskupas patikino vaikiną, kad jis nuodugniai atgailavo, tas toliau jaučiasi esąs nevertas dėl padarytos nuodėmės.
-
Kaip įsakymą atleisti visiems žmonėms turi suprasti vaikinas iš šito pavyzdžio? Kodėl turime atleisti sau?
-
-
Viena mergina jaučiasi nuliūdusi ir sutrikusi dėl jos tėvo veiksmų. Jis paliko savo šeimą. Prieš išeidamas jis retai rodė meilę šeimai ir dažnai būdavo žiaurus. Ji nesupranta, kodėl jos tėvas taip elgėsi ir pyksta ant jo. Ji žino, kad turi stengtis jam atleisti, bet nemano, kad įstengs tai padaryti.
-
Kaip Viešpaties patarimas 11 eilutėje gali padėti šiai merginai atleisti savo tėvui? Kaip jis padeda mums leisti Dievui teisti tuos, kurie mus įskaudino?
-
Paprašykite mokinių pagalvoti, ar yra kas nors, kam jie turėtų atleisti. Pripažinkite, kad kartais gali būti ypač sunku atleisti kitam žmogui. Paprašykite kurio nors mokinio perskaityti šį prezidento Gordono B. Hinklio teiginį. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, ką jie gali daryti, jeigu jiems sunku kam nors atleisti.
„Meldžiu jūsų prašyti, kad Viešpats suteiktų jums stiprybės atleisti. […] Tai padaryti galbūt nebus lengva, ir viskas gal neįvyks greitai, bet, jeigu to nuoširdžiai sieksite ir tai ugdysite, tai pavyks padaryti“ (“Of You It Is Required to Forgive,” Ensign, June 1991, 5).
-
Ką prezidentas Hinklis patarė mums daryti, jeigu mums sunkiai sekasi atleisti kitiems? Kaip, jūsų manymu, prašymas stiprybės per maldą gali padėti mums atleisti?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 64:12–14 paaiškindami, kad Viešpats mokė, jog mūsų pasirinkimas atleisti kitiems neatleidžia jų nuo atsakomybės už jų veiksmus. Jie vis dar atsako prieš Viešpatį už jų padarytas klaidas. Doktrinos ir Sandorų 64:15–17 matome, kad Viešpats atleido dviem Savo tarnams, Aizekui Morliui ir Edvardui Partridžui, nes jie atgailavo dėl savo nuodėmių.
Parodykite Jėzaus Kristaus paveikslėlį. Po to parodykite lentoje užrašytą pirmąją tiesą: Viešpats yra užjaučiantis, atlaidus ir gailestingas. Paliudykite, kad, kai atleidžiame, tampame panašesni į Gelbėtoją.
Pasiūlykite mokiniams pagalvoti, kaip jie gali pritaikyti atleidimo principus, kuriuos sužinojo šiandien. Duokite jiems laiko užrašyti, kaip jie pritaikys tas tiesas, ir užsirašyti patirtus įspūdžius.
Komentarai ir kontekstas
Doktrinos ir Sandorų 64:8. Mes užsitraukiame suspaudimus, kada neatleidžiame kitiems
Vyresnysis Deividas E. Sorensenas iš Septyniasdešimties papasakojo apie du vyrus, kurie pakenkė sau ir kitiems, nes nenorėjo atleisti:
„Augau mažame ūkininkų miestelyje, kur vanduo buvo bendruomenės kraujas. Prisimenu, kaip mūsų aplinkos žmonės nuolat sekė, dejavo ir meldėsi dėl lietaus, irigacijos teisių ir vandens apskritai. […]
Slegiami nepalankaus klimato kartais žmonės elgėsi ne taip, kaip turėtų. Retsykiais kaimynai susiginčydavo dėl to, kad kuris nors ūkininkas per daug semia iš drėkinimo kanalo. Nuo to viskas prasidėjo ir dviem netoli kalnų ganyklų gyvenantiems kaimynams, kuriuos pavadinsiu Četu ir Valtu. Jiedu pradėjo kivirčytis dėl vandens iš drėkinimo kanalo, kuriuo dalijosi. Iš pradžių viskas atrodė nekaltai, bet metams bėgant abu vyrai leido savo nesutarimui peraugti į pasipiktinimą, pyktį ir netgi grasinimus.
Vieną liepos rytą abu suprato vėl likę be vandens. Pavieniui jie nuėjo prie kanalo pasižiūrėti, kas nutiko, mintyse vandens vagyste kaltindami kaimyną. Jie atvyko prie šliuzo vienu metu. Pasipylė įžeidinėjimai, kilo muštynės. Valtas buvo stambus ir stiprus vyras. Četas – smulkus, prakaulus ir tvirtas. Muštynių įkarštyje vyrai griebėsi kastuvų, kuriuos atsinešė su savimi. Valtas netyčia juo kliudė Četo akį ir paliko jį viena akimi aklą.
Bėgo mėnesiai, metai, tačiau Četas negalėjo nei atleisti, nei pamiršti. Jis kunkuliavo pykčiu dėl prarastos akies, o neapykanta kiekvieną dieną stiprėjo. Kartą Četas nuėjo į savo daržinę, nusikabino šautuvą, sėdo ant arklio ir nujojo prie pagrindinio šliuzo. Jis užtvėrė kanalą ir nukreipė vandenį nuo Valto fermos žinodamas, kad šis netrukus pamatys, kas atsitiko. Tada Četas pasislėpė krūmuose ir ėmė laukti. Kai Valtas pasirodė, Četas jį nušovė. Tuomet sėdo į balną ir grįžęs namo paskambino šerifui, jog ką tik nušovė Valtą.
Mano tėvas buvo pakviestas būti vienu iš prisiekusiųjų, kurie teisė Četą dėl žmogžudystės. Tačiau jis atsisakė, nes ilgus metus draugavo su abiem vyrais ir jų šeimomis. Četas buvo nuteistas už žmogžudystę ir įkalintas iki gyvos galvos.
Po daugelio metų Četo žmona atėjo pas mano tėvą ir paklausė, ar jis nesutiktų pasirašyti po malonės prašymu gubernatoriui dėl jos vyro, kurio sveikata po ilgo kalėjimo buvo visai pašlijusi. Tėvas pasirašė tą prašymą. Po kelių dienų prie mūsų durų pasirodė du suaugę Valto sūnūs. Jie buvo labai įpykę ir nepatenkinti. Jie papasakojo, kad po prašymu pasirašė ir kiti žmonės, nes buvo mano tėvo parašas. Valto sūnūs prašė tėvo išbraukti savo vardą iš prašymo. Tėvas atsisakė. Jis jautė, kad Četas nusilpęs ir ligotas. Jis ir taip daug metų jau buvo iškalėjęs už tą siaubingą nusikaltimą. Jis norėjo, kad Četas būtų tinkamai palaidotas šalia savo šeimos.
Valto sūnūs piktai atrėžė: „Jeigu jį paleis iš kalėjimo, pasirūpinsim, kad jam ir jo šeimai geruoju nesibaigtų.“
Četas pagaliau buvo išleistas namo mirti savo šeimoje. Laimei, daugiau tarp šeimų smurto nebuvo. Mano tėvas dažnai sielojosi dėl tragiškų įvykių tarp Četo ir Valto, šių dviejų kaimynų ir vaikystės bičiulių, kurie pasidavė savo pykčiui ir leido jam sugriauti jų gyvenimą. Kaip tragiška, kad akimirksnio užsidegimas buvo paliktas liepsnoti nevaldomai – ir galiausiai pasiglemžė abiejų vyrų gyvenimą, – tiesiog dėl to, kad abu vyrai nesugebėjo atleisti vienas kitam dėl kelių kibirų vandens. […]
Kai kas nors įskaudina mus ar tuos, kurie mums svarbūs, skausmas gali būti nepakeliamas. Gali pasirodyti, jog tas skausmas ir neteisybė yra svarbiausias dalykas pasaulyje, ir mums nelieka nieko kito, kaip tik siekti keršto. Bet Kristus, Ramybės Kunigaikštis, nurodo mums geresnį kelią. Gali būti labai sunku atleisti skriaudą, kurią kažkas padarė mums, tačiau kai atleidžiame, atsiveriame geresnei ateičiai. Kitų paklydimai daugiau nebevaldo mūsų. Atleidę kitiems, liekame laisvi rinktis, kaip gyvensime toliau. Atleidimas reiškia, jog praeities problemos nediktuoja mūsų likimo ir mes galime susitelkti į ateitį su Dievo meile savo širdyje“ (“Forgiveness Will Change Bitterness to Love,” Ensign, May 2003, 10–11, 12).
Doktrinos ir Sandorų 64:12–14. „Atvesite [tą] priešais bažnyčią“
Viešpaties mokymai, užrašyti Doktrinos ir Sandorų 64:12–14, parodo, kad mūsų atleidimas kitiems neatleidžia jų nuo jų veiksmų pasekmių. Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Jeigu esate nekalta auka, ir kas nors jums rimtai pakenkė, nelaikykite neapykantos ir pykčio jausmų dėl to, kas atrodo neteisinga. Atleiskite kaltininkui, net jeigu esate nekaltas. Tam gali prireikti daugybės jūsų pastangų. Taip atleisti yra sunkiausia, tačiau tai teisingas kelias į ramybę ir pasveikimą. Jeigu už rimtą nusižengimą jums būtinos drausminės priemonės, palikite tai Bažnyčios ir civiliniams pareigūnams. Neapsunkinkite savo gyvenimo mintimis apie atpildą. Viešpaties teisingumo malūnas mala lėtai, bet teisingai. Viešpaties santvarkoje nė vienas neišvengs nesutvarkyto Jo įstatymo pažeidimo pasekmių. Jo laiku ir Jo būdu už blogio aktus, dėl kurių neatgailauta, bus pareikalautas atlygis“ (“Peace of Conscience and Peace of Mind,” Ensign arba Liahona, Nov. 2004, 16–17).
Vyresnysis Deividas E. Sorensenas iš Septyniasdešimties panašiai paaiškino:
„Aš noriu paaiškinti, jog nuodėmių atleidimo negalima painioti su nuolaidžiavimu blogiui. Iš tiesų Džozefo Smito Vertime Viešpats pasakė: „Teiskite teisiai.“ [Džozefo Smito Vertimas, Mato 7:1 (iš Mato 7:1, žr. Raštų rodyklę, Ištraukas iš Biblijos Džozefo Smito Vertimo.] Gelbėtojas prašo mūsų išsižadėti blogio ir kovoti su juo ir visais jo pavidalais. Nors ir turime atleisti savo artimui, kuris mums padarė žalos, turime konstruktyviai prisidėti prie to, kad tokia žala nepasikartotų. Moteris, patirianti smurtą, neturi siekti keršto, bet ir neturėtų manyti, kad negali imtis veiksmų, kad užkirstų kelią tolesniam smurtui. Verslininkas, apgautas sudarant sandėrį, neturėtų nekęsti to nesąžiningo asmens, tačiau turi imtis tinkamų žingsnių, kad žala būtų atlyginta. Atleidimas nereikalauja, kad priimtume ar toleruotume blogį. Jis nereikalauja, kad nepaisytume blogio pasaulyje aplinkui mus ir mūsų pačių gyvenime. Tačiau kovodami su nuodėmėmis negalime leisti, kad neapykanta ar pyktis užvaldytų mūsų mintis ir veiksmus“ (“Forgiveness Will Change Bitterness to Love,” Ensign arba Liahona, May 2003, 12).