1846 m. vasarį šventieji pradėjo keltis iš Navū ir keliauti į vakarus per Ajovos teritoriją. 1847 m. sausį Vinter Kvoterse, Nebraskos valst., Brigamas Jangas gavo apreiškimą, dabar užrašytą Doktrinos ir Sandorų 136 skyriuje. Šioje pamokoje nagrinėjamas Viešpaties patarimas, užrašytas Doktrinos ir Sandorų 136:1–18, padėjęs šventiesiems susiburti ir pasiruošti toliau keliauti į vakarus.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Pastarųjų dienų šventieji keliauja per Ajovos valstiją ir Vinter Kvoterse įsikuria vyriausioji valdyba
Vienam mokiniui užriškite akis ir pastatykite jį viename klasės krašte. Tada kai kuriuos daiktus kambaryje sukeiskite vietomis, sukeldami triukšmą, kad tas mokinys manytų, jog daiktai perkeliami į kitas vietas. Paprašykite mokinio su užrištomis akimis pasirinkti bendraklasį, kuris sakytų jam, kur eiti, kad būtų galima nueiti į kitą kambario pusę. Tam mokiniui ką nors pasirinkus, paklauskite:
Kodėl pasirinkote tą žmogų?
Kaip pasitikėjimas kitu žmogumi veikia tai, kaip įdėmiai seksime jo nurodymais?
Vedlio paprašykite duoti nurodymus, kad mokinys su užrištomis akimis galėtų saugiai pereiti į kitą klasės kraštą. Tada liepkite tiems dviem mokiniams sugrįžti į savo vietas.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti pateiktą pastraipą apie šventųjų išvykimą iš Navū. Klasės paprašykite išklausyti ir išsiaiškinti, kaip tai, ką patyrė šventieji, buvo panašu į per kambarį vedamo mokinio potyrį.
Vietinėms nedorėlių gaujoms grasinant smurtu, šventieji iš Navū 1846 m. vasario mėn. ėmė keltis į vakarus keliaudami per Ajovos valstiją. „Išvykimas iš Navū šventiesiems buvo tikėjimu paremtas veiksmas. Jie išvyko nežinodami, kur tiksliai keliauja ir kada atkeliaus į tinkamą gyventi vietą. Jie žinojo tik tiek, kad priešai juos tuoj išvarys iš Ilinojaus ir kad jų vadovai gavo apreiškimą rasti saugią vietą kažkur Uoliniuose kalnuose“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 309).
Kuo šventųjų potyris išvykstant iš Navū buvo panašus į vedamo per klasę mokinio potyrį? (Abiem atvejais jie pasikliovė regėjimu ir nuorodomis tų, kurie, kaip jie manė, galėjo padėti jiems pasiekti tikslą.)
Ko galime pasimokyti iš šventųjų potyrio išvykstant iš Navū? (Mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, bet jie turėtų išreikšti tokį principą: Sekdami Bažnyčios vadovų patarimais ir nurodymais mes parodome savo tikėjimą.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti pasakojimą apie Viljamą Kleitoną. Paprašykite mokinių pasiklausyti brolio Kleitono tikėjimo rodymo pavyzdžių.
„Viljamas Kleitonas buvo pašauktas išvykti iš Navū su viena pirmųjų grupių ir paliko savo žmoną Dajantą su jos tėvais likus vos mėnesiui iki jos pirmojo gimdymo. Klampodamas purvinais keliais ir stovyklaudamas šaltose palapinėse jis iki kraštutinumo įtempė nervus, nerimaudamas dėl Dajantos savijautos. Praėjus dviem mėnesiams jis vis dar nežinojo, ar ji sėkmingai pagimdė [savo vaikelį], bet galiausiai gavo džiaugsmingą žinutę, kad gimė „gražus rubuilis berniukas“. Gavęs žinutę, beveik tuoj pat Viljamas sėdo ir parašė giesmę, labai reikšmingą ne tik jam, bet ir Bažnyčios nariams, per kartų kartas tapusią įkvėpimo bei dėkingumo himnu. Tai buvo giesmė „Šventieji, šen“ (Mūsų paveldas. Trumpa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija [2005], p. 67–68).
Pakvieskite mokinius kartu sugiedoti pirmas tris giesmės „Šventieji, šen“ eilutes (Giesmės, 19). (Arba iš anksto susisiekite su vienu ar keliais mokiniais ir paprašykite jų pasiruošti sugiedoti pirmas tris šios giesmės eilutes.) Prieš mokiniams giedant giesmę paprašykite jų įsiklausyti arba ieškoti frazių, išreiškiančių šventųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pasitikėjimą savo vadovais.
Po to, kai trys pirmosios eilutės bus sugiedotos, paklauskite:
Kaip ši giesmė išreiškia šventųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pasitikėjimą savo vadovais?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį pasakojimą apie Orsoną ir Kateriną Spenserius. Mokinių paprašykite pasiklausyti Spenserių tikėjimo ir pasitikėjimo pavyzdžių.
„Išvykus iš Navū [Katerina] buvo labai nusilpusi ir jos sveikatos būklė sparčiai blogėjo dėl vis gausėjančių sunkumų. Jos vyras nusiminęs parašė jos tėvams maldaujantį laišką, prašydamas jų priimti ją į savo namus, kol šventieji ras ilgalaikę prieglaudą. Jų atsakymas buvo toks: „Jeigu ji išsižadės savo niekingo tikėjimo, galės grįžti, bet ne anksčiau nei tai padarys.“
Kada jai buvo perskaitytas jų laiškas, ji paprašė vyro atsinešti Bibliją ir perskaityti Rūtos knygos pirmojo skyriaus šešioliktą ir septynioliktą eilutes: „Neversk manęs palikti tavęs ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas“ (Memoirs of John R. Young: Utah Pioneer 1847 [1920], 17–18). Netrukus Katerina Spenser mirė.
Pakvieskite mokinius sugiedoti ketvirtąją giesmės „Šventieji, šen“ eilutę. Paprašykite jų pagalvoti, kaip šios eilutės žodžiai gali būti taikomi Katerinai Spenser. Jiems baigus giedoti, paklauskite:
Kaip šios eilutės žodžiai gali būti taikomi Katerinai Spenser?
Pakvieskite mokinius nusistatyti tikslą rodyti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir geriau laikytis Bažnyčios vadovų patarimų ir nurodymų.
Pakvieskite mokinius Raštuose Bažnyčios istorijos žemėlapių skyriuje atsiversti 6 žemėlapį („Bažnyčios kėlimasis į vakarus“) ir rasti Navū bei Vinter Kvotersą. Paaiškinkite, kad dėl ilgalaikio lietaus ir nepakankamų išteklių 1846 m. vasarį iš Navū išvykę šventieji 480 kilometrų per Ajovą nukeliavo per keturis mėnesius. Grupė keliavo taip lėtai dėl jau minėtų priežasčių ir dėl to, kad prarado daugiau kaip 500 stiprių pastarųjų dienų šventųjų vyrų. Šie vyrai, kurie tapo žinomi kaip Mormonų batalionas, paklausė prezidento Brigamo Jango pakvietimo ir užsirašė į Jungtinių Valstijų armiją, kad uždirbtų pinigų ir padėtų vargšams Bažnyčios nariams įveikti tą kelionę į vakarus. Ši auka padėjo įvairiais būdais, tačiau taip pat dalį kelionės daugelis šeimų turėjo keliauti be vyrų ir tėvų. Matydami tokį keliavimo lėtumą, Bažnyčios vadovai nusprendė toliau į Uolinius kalnus nekeliauti iki 1847 m. pavasario. Jie patarė šventiesiems įsikurti žiemai. Viena iš didesnių nausėdijų, Vinter Kvotersas, buvo vakariniame Misūrio upės krante, dabartinės Nebraskos valstijos teritorijoje.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį Vinter Kvoterso ir kitų laikinų nausėdijų aprašymą:
Daugelis šventųjų gyveno ręstinėse trobelėse ir gluosnių bei purvo žeminėse. Daugelis žmonių buvo nepakankamai apsisaugoję nuo šalčio. Daug žmonių kentėjo ir mirė nuo tokių ligų kaip maliarija, pneumonija, cholera ir skorbutas. Pasibaigus pirmai žiemai stovyklose buvo mirę daugiau kaip septyni šimtai žmonių. (Žr. Mūsų paveldas, p. 73; Church History in the Fulness of Times Student Manual, 319–20.)
Jeigu būtumėte su šventaisiais Vinter Kvoterse, kokie jums kiltų jausmai suvokus, kad jums vis dar reikės keliauti šimtus kilometrų?
Viešpats pataria šventiesiems susiburti ir pasiruošti tęsti kelionę į vakarus
Paprašykite mokinių peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 136 skyriaus įvadą ir ieškoti, kur ir kam buvo duotas šitas apreiškimas. Pakvieskite juos papasakoti, ką sužinojo.
Kaip, jūsų manymu, žinojimas, kad Viešpats toliau apreiškia Savo valią šventiesiems, galėjo jiems padėti? (Galimi atsakymai: šis apreiškimas padėjo jiems žinoti, kad Viešpats jų nepamiršo, kad Jis padės jiems toliau keliauti į vakarus ir kad Jis kalbėjo per prezidentą Brigamą Jangą taip, kaip kalbėjo per pranašą Džozefą Smitą.)
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 136:2–5 eilutes. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką Viešpats liepė šventiesiems daryti, kad pasiruoštų toliau keliauti į vakarus.
Kaip grupės turėjo būti suorganizuotos?
Kodėl, jūsų manymu, būtų naudinga suorganizuoti šventuosius į grupes su paskirtais vadovais? Kuo šis būdas panašus į tai, kaip Bažnyčia organizuota šiais laikais? (Mokiniams atsakius į tuos klausimus galite lentoje užrašyti tokią tiesą: Viešpats suburia Savo šventuosius į grupes, kad kiekvienas asmuo turėtų vadovą ir jaustų, kad juo rūpinamasi.)
Paaiškinkite, kad dėl ligų ir mirčių Vinter Kvoterse bei aplinkinėse stovyklose daugeliui šeimų ir asmenų reikėjo finansinės pagalbos, kad jie galėtų tęsti kelionę į vakarus.
Suskirstykite mokinius poromis. Paprašykite jų kartu nagrinėti Doktrinos ir Sandorų 136:6–11 ir ieškoti, kaip šventieji turėjo rūpintis patiriančiais nepriteklių. Prieš pradedant mokiniams skaityti šią ištrauką paaiškinkite, kad ne visi šventieji vienu metu išvyko iš Vinter Kvoterso. Žodžiai „tiems, kurie pasiliks“ 6 eilutėje reiškia tuos šventuosius, kurie turėjo kurį laiką pasilikti Vinter Kvoterse ir aplinkinėse stovyklose.
Kokie žodžiai ir frazės 6–11 eilutėse nurodo, kaip šventieji turi rūpintis beturčiais?
Koks žodis 7 eilutėje reiškia žmones, kurie paruošia kelią kitiems? (Pionieriai.)
Lentoje užrašykite tokį apibrėžimą. (Jis cituojamas iš Oxford English Dictionary, 2nd ed. [1989], “pioneer”.)
Pionierius – einantis priešakyje kitų, paruošiantis ar atveriantis kelią sekantiems paskui.
Ką, anot 11 eilutės, Viešpats pažadėjo tiems, kurie padeda beturčiams ir paruošia jiems kelią? Ko iš to galime pasimokyti? (Mokiniams atsakius galite lentoje užrašyti tokį principą: Viešpats palaimins mus, jeigu mes padėsime stokojantiems ir paruošime jiems kelią.)
Pakvieskite mokinius poromis aptarti šį klausimą:
Kas paruošė jums kelią, kad galėtumėte džiaugtis Evangelijos palaimomis?
Paprašykite mokinių apmąstyti šį klausimą. Tada pakvieskite kelis mokinius savo atsakymus pasakyti klasei.
Ką darysite, kad būtumėte pionieriais – padėtumėte stokojantiems ir paruoštumėte jiems kelią, kad jie galėtų džiaugtis Evangelijos palaiminimais?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 136:12–18 paaiškindami, kad Viešpats įsakė savo tarnams mokyti šventuosius šio apreiškimo.
Baikite paliudydami apie aptartas tiesas ir paskatindami mokinius pagal jas gyventi.
„Žodyne pionierius apibūdinamas kaip „einantis priešakyje kitų, paruošiantis kelią sekantiems paskui“ [Oxford English Dictionary, 2nd ed. (1989), “pioneer”]. Ar kaip nors galėtume įžiebti savyje tokią drąsą ir ryžtą siekti tikslo, kokie buvo būdingi praėjusios kartos pionieriams? Ar tikrai mes su jumis galėtume būti pionieriai?
Žinau, kad galėtume. O, kaip šiandien pasauliui reikia pionierių!“ (“The World Needs Pioneers Today,” Ensign, July 2013, 5).
Vyresnysis Parlis P. Pratas papasakojo, ką darė šventieji, kad paruoštų kelią tiems, kurie jais seks:
Paveikslėlis
Parlis P. Pratas
„Viską suderinus ir sutvarkius stovyklos pajudėjo toliau. Ilgai keliavę lyjant smarkiam nesiliaujančiam lietui, bridę per purvus ir klampynes atvykome prie Didžiosios upės atšakos ir apsistojome kuriam laikui. Ten, dėl kai kurių žmonių, kurie turės pasilikti, ir tų, kurie seks paskui mus iš Navū, mes aptvėrėme ir užsodinome bendrą ūkį, apėmusį daug šimtų hektarų, ir įkūrėme nausėdiją. Tą vietą pavadinome „Garden Grouvu“ (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt Jr. [1938], 342).
1846 m. gegužę Džesis K. Litlas, Bažnyčios atstovas, susitiko su Jungtinių Valstijų vyriausybe Vašingtono mieste. Bažnyčia teiravosi, ar pastarųjų dienų šventieji galėtų ką nors dirbti arba pasitarnauti vyriausybei mainais į finansinę paramą šventųjų kelionei į vakarus. Jungtinių Valstijų kongresas buvo neseniai paskelbęs karą Meksikai ir prezidentas Džeimsas Polkas su Džesiu K. Litliu svarstė, kad galbūt pastarųjų dienų šventieji vyrai galėtų užsirašyti į Jungtinių Valstijų kariuomenę ir panaudoti savo atlygį padėdami šventiesiems keliauti. Šventiesiems keliaujant per Ajovos valstiją Jungtinių Valstijų kariuomenės verbuotojai paprašė Bažnyčios narių tarnauti Meksikos ir Amerikos kare. Iš pradžių šventieji atsisakė, tačiau prezidentas Brigamas Jangas paskatino vyrus dalyvauti, kad tokiu būdu surinktų pinigų neturtingiems žmonėms iš Navū surinkti ir šventiesiems padėti keliauti į vakarus. Dėl prezidento Jango patarimo daugiau nei 500 vyrų užsirašė į Jungtinių Valstijų kariuomenę. Ta grupė buvo pavadinta Mormonų batalionu. Batalioną 3200 km žygyje į Kaliforniją, kur jie tarnavo kaip okupacinė kariuomenė, lydėjo kažkiek moterų ir vaikų.
1846 m. liepos 4 d. Danielius B. Rosonas taip rašė: „Buvau pasipiktinęs vyriausybe, kuri leido, kad būčiau užpultas ir išvarytas iš savo namų. Šiurkščiai pasakiau, jog „norėčiau, kad jie visi būtų pasmerkti ir atsidurtų pragare“. Todėl į kariuomenę neužsirašiau. Pakeliui į Blafsą sutikome prezidentą Brigamą Jangą, Heberį Č. Kimbolą ir V. Ričardsą, grįžtančius kviesti savanorių. Jie pasakė, kad nuo kariuomenės surinkimo priklausė Izraelio išgelbėjimas. Kai tai išgirdau, pradėjau kitaip mąstyti. Pajutau, kad mano pareiga buvo stoti į kariuomenę“ (iš Norma Baldwin Ricketts, The Mormon Battalion [1996], 13).