134 pamoka
Doktrinos ir Sandorų 127; 128:1–11
Įvadas
Doktrinos ir Sandorų 127 skyrius – pranašo Džozefo Smito laiškas, datuotas 1842 m. rugsėjo 1 d., kuriame šventiesiems nurodoma vesti užrašus apie jų už mirusiuosius atliekamus krikštus. Maždaug po savaitės Džozefas parašė kitą laišką dėl krikštų už mirusiuosius. Šis laiškas išspausdintas Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje, jame mokoma, kodėl reikia vesti gelbėjančių apeigų užrašus.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Doktrinos ir Sandorų 127:1–4
Džozefas Smitas džiaugiasi persekiojimais ir priespauda
Pamoką pradėkite parodydami didelį permatomą indą su užrašu moralė ir vandens ąsotį su užrašu priespauda. Paklauskite mokinių, kokią priespaudą jie yra patyrę arba matė patiriant kitus. Paminint kiekvieną priespaudos atvejį, vis įpilkite truputį vandens iš ąsočio į permatomą indą.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 127:1. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kokią priespaudą 1842 m. Navū patyrė Džozefas Smitas. Paprašykite mokinių pasakyti, ką rado.
Paaiškinkite, kad 1842 m. gegužę buvęs Misūrio gubernatorius, išleidęs šventųjų išnaikinimo įsakymą, Lilburnas V. Bogsas buvo sužeistas tariamo žudiko. Misūrio valdžia apkaltino Džozefą Smitą Bogso žmogžudystės organizavimu ir mėgino sugrąžinti pranašą atgal į Misūrį, kad galėtų teisti. Išvykęs iš Misūrio, Džozefas Smitas jau kelerius metus gyveno Navū apylinkėje, Ilinojaus valst. Žinodamas, kad, jei grįš į Misūrį, bus nužudytas, pranašas kurį laiką slapstėsi nuo Misūrio pareigūnų vengdamas neteisėto sulaikymo. 1843 m. sausį buvo nutarta, kad mėginimai suimti Džozefą Smitą ir išduoti jį Misūriui buvo neteisėti.
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 127 skyrius tai laiškas, kurį Džozefas Smitas parašė Bažnyčios nariams keliaudamas, kad nebūtų suimtas Misūrio pareigūnų. Po kelių dienų šis laiškas buvo perskaitytas Navū šventiesiems.
Parodykite mokiniams du panašaus dydžio kamuoliukus, iš kurių vienas plūduriuoja vandenyje, o kitas skęsta. (Pavyzdžiui, galite pasiimti tuščiavidurį ir kuo nors pripildytą teniso kamuoliukus.) Įdėkite abu kamuoliukus į indą su vandeniu ir paklauskite:
-
Kodėl šie du kamuoliukai primena du skirtingus būdus, kuriais žmonės reaguoja į priespaudą?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 127:2. Paprašykite mokinių surasti, kaip Džozefas reagavo į priespaudą.
-
Kuris kamuoliukas geriau pavaizduoja Džozefo Smito reakciją į priespaudą? Kodėl?
-
Kaip Džozefas galėjo žinoti, kad triumfuos virš priespaudos ir visų pavojų?
-
Remdamiesi šventiesiems Džozefo parašytais žodžiais, pasakykite, kas mums gali padėti iškęsti priespaudą? (Mokiniams baigus atsakinėti, jų žodžius apibendrinkite lentoje užrašydami šį principą: Pasikliovimas Dangiškuoju Tėvu gali mums padėti iškęsti priespaudą.)
Paprašykite mokinių prisiminti pažįstamą žmogų (arba žmogų, apie kurį jie yra girdėję), sugebėjusį ištverti priespaudą todėl, kad pasikliovė Dangiškuoju Tėvu. Kelis mokinius pakvieskite papasakoti, kas tas žmogus ir kaip šiam žmogui padėjo pasikliovimas Dangiškuoju Tėvu.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 127:3–4. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką šventiesiems pasakė pranašas. Paprašykite rasti ir parodyti frazes, kurios jiems atrodo prasmingos.
-
Kodėl, pasak 3 eilutės, priespaudos metu šventieji turi džiaugtis?
-
Ką 4 eilutėje Viešpats žada tiems, kurie ištvers persekiojimus?
-
Kaip pasikliovimas Dangiškuoju Tėvu padėjo jums ištverti sunkiu gyvenimo momentu?
Doktrinos ir Sandorų 127:5–12
Pranašas Džozefas Smitas pataria šventiesiems vesti jų atliekamų krikštų už mirusiuosius užrašus
Priminkite mokiniams, kad beveik prieš pusantrų metų iki to laiko, kai Džozefas Smitas parašė šį laišką, Viešpats pasakė šventiesiems, kad krikšto už mirusiuosius apeigos turi būti atliekamos šventykloje (žr. DS 124:30). Tačiau Viešpats leido šventiesiems laikinai krikštytis už mirusiuosius šalimais esančioje upėje ir upeliuose. Viešpats jiems pasakė, kad kai šventykla bus paruošta, krikšto už mirusiuosius apeigos bus priimtinos tik atliekant jas šventykloje. Šventieji pradėjo krikštytis už mirusiuosius Navū šventykloje 1841 metų lapkritį.
Mokinių paprašykite prisiminti, kada jie paskutinį kartą krikštijosi už mirusiuosius. Paprašykite jų apibūdinti tą įvykį ir jausmus, kuriuos jautė per krikštą sėdėdami priešais krikštyklą.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 127:5–9. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir rasti, kas turi dalyvauti atliekant krikštus už mirusiuosius. Paprašykite mokinių papasakoti, ką jie rado.
-
Remdamiesi 7 eilute, pasakykite, kodėl taip svarbu, kad registratorius būtų liudytojas krikštų metu?
Lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį: Žemėje mūsų vykdomos šventyklos apeigos…
Pakvieskite mokinius užbaigti teiginį vadovaujantis 5–9 eilutėmis. (Šį teiginį mokiniai turėtų užbaigti taip, kad būtų pasakyta tiesa, panaši į šią: Žemėje mūsų atliekamos šventyklos apeigos surišamos danguje.)
-
Ką, jūsų manymu, reiškia, kad šventyklos apeigos surišamos danguje?
-
Kaip, žinodami šią tiesą, galėtumėte geriau atlikti savo pareigą ir dalyvauti krikštuose „dėl jūsų mirusiųjų“?
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 127:10–12 paaiškindami, kad Džozefas Smitas norėjo pamokyti šventuosius apie krikštus už mirusiuosius, bet slapstydamasis negalėjo to padaryti. Jis pažadėjo šventiesiems parašyti daugiau laiškų apie krikštus už mirusiuosius ir kitomis svarbiomis temomis.
Doktrinos ir Sandorų 128:1–11
Džozefas Smitas paaiškina, kodėl registruojame išgelbėjimo apeigas
Po laiško, užrašyto Doktrinos ir Sandorų 127, Džozefas parašė dar vieną laišką šventiesiems apie krikštus už mirusiuosius. Šis laiškas dabar išspausdintas Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje.
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 128:1–5 paaiškindami, kad Džozefas mokė, jog vietiniai registratoriai turi būti paskirti liudyti ir registruoti krikštų už mirusiuosius apeigas. Jis taip pat mokė, kad turi būti paskirtas visuotinis registratorius, kuris sujungtų vietinių registratorių darbą į bendrus Bažnyčios užrašus.
Parodykite pasą (arba paso nuotrauką). Paklauskite, kokias privilegijas turi paso savininkas.
-
Kodėl kito žmogaus pasas nesuteikia jums leidimo vykti į kitą šalį?
-
Kas nutiktų, jei mėgintumėte patekti į kitą šalį, bet jūsų pase būtų ne visa informacija?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:6–7. Paprašykite mokinių surasti, į kokius užrašus bus žiūrima sprendžiant, ar esame tinkami patekti Dievo akivaizdon. Pakvieskite juos papasakoti, ką rado. Atkreipkite mokinių dėmesį, kad ir Jonas, ir Džozefas Smitas minėjo daugiau nei vienus užrašus: „Knygos buvo atverstos“ ir „dar viena knyga, kuri yra gyvenimo knyga“.
-
Remdamiesi 7 eilute pasakykite, apie kokias pirmas knygas kalba Jonas? (Žemėje vedami užrašai.)
-
Kas yra gyvenimo knyga? (Danguje vedami užrašai.)
-
Kas užrašyta tose knygose? (Mūsų darbai.)
-
Kas turi būti užrašyta tose knygose, kad būtume įleisti Dievo akivaizdon?
Mokiniams aptarus šį klausimą, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Boido K. Pakerio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
„Apeigos ir sandoros tampa mūsų įgaliojimu įeiti [Dievo] akivaizdon“ (“Covenants,” Ensign, May 1987, 24).
-
Remdamiesi prezidento Pakerio žodžiais pasakykite, kas atsitiktų teismo dieną, jei iš užrašų būtų matoma, kad šis žmogus niekada nebuvo pakrikštytas?
Lentoje užrašykite frazę Ką surišite žemėje, bus surišta danguje. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:8. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip šį teiginį Džozefas Smitas paaiškino šventiesiems. Mokiniams pasakojant ką surado, lentoje žodį surišite pakeiskite žodžiu užrašysite, o surišta – žodžiu užrašyta.
-
Ką apie atliekamų apeigų registravimą sužinome iš 8 eilutės? (Galite paaiškinti, kad frazė „propria persona“ reiškia už save pakrikštytus žmones, o „per savo įgaliotinius“ – pakrikštytus per vikarinius tarpininkus.)
Lentoje užrašykite: Kai apeigas atlieka ir padaromi teisingi tai apeigos surišamos tiek žemėje, tiek ir danguje.
-
Remdamiesi 8 eilute pasakykite, kas turi būti padaryta, kad apeigos būtų surišančios tiek žemėje, tiek ir danguje? (Mokiniams atsakinėjant, vieno iš jų paprašykite taip užbaigti lentoje užrašytą teiginį: Kai apeigas atlieka turintysis kunigystės įgaliojimą ir padaromi teisingi užrašai, tai apeigos surišamos tiek žemėje, tiek ir danguje.)
-
Kokią viltį šis principas gali suteikti tiems, kurie mirė nepažinę Evangelijos?
-
Ar esame atsakingi už šio principo vykdymą?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:9. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką apie šį principą pasakė Džozefas Smitas.
-
Ką Viešpats padarydavo kiekvienu kunigystės Evangelijos laikotarpiu? (Bent vieną savo tarną Viešpats įgaliodavo turėti ir taikyti užantspauduojančius kunigystės raktus.)
-
Remdamiesi 9 eilute pasakykite, kas atsitinka, kai apeigas atlieka turintis tinkamą įgaliojimą asmuo ir yra vedamas aprašymas? (Tai tampa įstatymu žemėje ir danguje ir negali būti panaikinta, nebent apeigas gavęs asmuo gyvena nevertai.)
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 128:10–11 paaiškindami, kad Gelbėtojas mūsų dienomis davė kunigystės užantspaudavimo raktus taip pat, kaip davė juos Petrui.
Užbaigdami pamoką lentoje užrašykite toliau pateiktus klausimus ir pakvieskite mokinius į juos atsakyti savo užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose:
Kodėl krikštai už mirusiuosius yra susiję su užantspaudavimo raktais?
Ar per šiandieninę pamoką pajutote įkvėpimą imtis veiksmų?
Pakvieskite kelis mokinius papasakoti visai klasei, ką užsirašė. Jūs taip pat galite paliudyti apie krikštą už mirusiuosius.
Komentarai ir kontekstas
Ankstyvųjų Bažnyčios vadovų dalyvavimas masonų judėjime
Nors 1839 m. pranašas Džozefas Smitas ir daugelis Bažnyčios narių išvyko iš Misūrio, šios valstijos gyventojai persekiojo pranašą jam darbuojantis Navū miesto statybose Ilinojuje. 1842 m. pradžioje Džozefas Smitas ir keletas kitų Navū miesto gyventojų prisijungė prie broliškos organizacijos, vadinamos masonais. Galbūt jie tai padarė stengdamiesi užmegzti ir sustiprinti ryšius su valstijos ir šalies vadovais masonais, galėjusiais apsaugoti šventuosius nuo būsimų persekiotojų iš Misūrio keliamų pavojų. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 264.)
Doktrinos ir Sandorų 127:5. „Krikštai už mirusiuosius“
Vyresnysis V. Grantas Bangerteris iš Dvylikos paaiškino, kad krikštijamės už mirusius fizine mirtimi, bet vis dar gyvus dvasioje:
„Visada atminkime, kad šventyklos apeigas atliekame ne už vardus, bet už žmones. Tie, kuriuos vadiname „mirusiaisiais“, yra gyvi dvasioje ir jie yra šventykloje“ (“What Temples Are For,” Ensign, May 1982, 72).