144 pamoka
Doktrinos ir Sandorų 135, 1 dalis
Įvadas
1844 m. birželio 27 d. pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas, kuris tuo metu buvo prezidento padėjėjas ir Bažnyčios patriarchas, buvo nužudyti Karteidže, Ilinojaus valstijoje. Dvylikos Apaštalų Kvorumas pritarė, kad pranešimas apie nužudymą būtų įtrauktas į Doktrinos ir Sandorų 1844 m. leidimą, kuris buvo beveik paruoštas spausdinti. Pranešimas buvo paremtas liudytojų, vyresniųjų Džono Teiloro ir Vilardo Ričardso, Dvylikos Kvorumo narių, pasakojimais. Jis dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 135 skyriuje.
Pastaba. Šioje pamokoje yra keli istoriniai pasakojimai, kuriuos gali perskaityti mokiniai. Galite padaryti tų pasakojimų kopijas ir pamokos pradžioje padalyti mokiniams.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Doktrinos ir Sandorų 135:1–7
Pranešimas apie Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymą
Pradėkite pamoką paklausdami mokinių, ar jie prisimena, kur jie buvo, kai sužinojo apie kurio nors Bažnyčios prezidento arba artimo žmogaus mirtį.
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jie yra Bažnyčios nariai, gyvenantys 1844 m. Navū mieste, Ilinojaus valst., ir sužino Doktrinos ir Sandorų 135:1 užrašytas naujienas. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šią eilutę.
-
Kaip būtumėte pasijautę, sužinoję apie šią tragediją?
Paaiškinkite, kad daugybė šventųjų, sužinoję apie Džozefo ir Hairumo Smitų mirtį, buvo prislėgti liūdesio. Paskatinkite mokinius apmąstyti savo liudijimą apie pranašą Džozefą Smitą ir jausmus, kylančius besimokant apie paskutines jo gyvenimo dienas.
Paaiškinkite mokiniams, kad Džozefas Smitas ir šventieji maždaug ketverius metus Ilinojaus valstijoje gyveno santykinėje taikoje. Tačiau 1842 m. jie vėl patyrė priešiškumą. Bažnyčios atskalūnai ir priešai už Bažnyčios ribų suvienijo jėgas prieš Bažnyčios pranašą. Kai kurie Ilinojaus piliečiai pradėjo bijoti ir nekęsti šventųjų politinės įtakos. Kiti pradėjo pavydėti Navū ekonominio augimo ir kritikavo Navū miesto valdžios ir nereguliariosios kariuomenės galią. Kai kurie pradėjo nemėgti šventųjų, nesuprasdami išskirtinės mormonų doktrinos ir papročių, tokių kaip daugpatystė, apie kurią neteisingą nuomonę suformavo atsimetę Bažnyčios nariai. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 263–66, 270–71.)
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šią pastraipą:
1 mokinys
1844 m. birželį stipriai išaugo priešiškumas Bažnyčiai. Kai kurie Ilinojaus piliečiai svarstė šventųjų išvarymą iš valstijos, o kiti tarėsi, kaip nužudyti pranašą. Kai kurie iš rengiančių sąmokslą prieš pranašą ir Bažnyčią buvo atsimetę Bažnyčios nariai. 1844 m. birželio 7 d. Viljamas Lo, tarnavęs antruoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, ir kiti atsimetėliai išspausdino pirmą laikraščio Nauvoo Expositor (liet. „Navū komentatorius“) leidinį. Siekdami sukurstyti visuomenę prieš pranašą ir Bažnyčią tie vyrai pasinaudojo laikraščiu, kad apšmeižtų Džozefą Smitą ir kitus Bažnyčios vadovus. Džozefas Smitas ir dauguma Navū miesto tarybos narių pripažino, kad kurstytojiškas laikraštis prives prie gaujų smurto mieste. Jie paskelbė tai esant viešosios tvarkos pažeidimu ir įsakė, kad Nauvoo Expositor spaustuvas būtų sunaikintas.
Paaiškinkite, kad Nauvoo Expositor turinys, o taip pat spaustuvo sunaikinimas sukėlė priešiškumo prieš mormonus augimą. Spaustuvo savininkai pateikė ieškinį dėl Džozefo Smito ir kitų miesto vadovų, kaltindami juos riaušių kurstymu. Džozefas Smitas buvo išteisintas, tačiau jo išlaisvinimas tik dar labiau supykdė jo priešus. Pasklidus pranešimams, kad gaujos ruošiasi pulti Navū miestą, Džozefas Smitas kaip meras pareiškė, kad Navū įvedama karo padėtis (laikinas karinis valdymas). Ilinojaus gubernatoriui Tomui Fordui nurodžius Džozefas įsakė Navū legionui ginti miestą.
Pakvieskite vieną mokinį perskaityti šias dvi pastraipas:
2 mokinys
Neramumai krašte taip sustiprėjo, kad gubernatorius Fordas atvyko į Karteidžą, buvusį to rajono valdžios centrą, neutralizuoti įkaitusios situacijos. Jis parašė Džozefui Smitui, kad tik pranašo ir kitų vadovų teismas su ne mormonais prisiekusiaisiais Karteidže patenkintų tuos žmones. Gubernatorius Fordas taip pat pažadėjo jiems visišką apsaugą ir teisingą teismą, jeigu jie atvyktų savanoriškai. Džozefas atsakė, kad keliaujant jo gyvybei grėstų pavojus ir kad jis neatvyks.
Pasitaręs su broliais, ką daryti toliau, Džozefas Smitas manė, kad jeigu jis su Hairumu išvyks iš Navū ir keliaus į vakarus, šventieji Navū nenukentės. Paklausę to patarimo, Džozefas su Hairumu persikėlė per Misisipės upę ir nukeliavo į Ajovą. Tačiau kai kurie Bažnyčios nariai Navū abejojo pranašo planu. Keli atėjo pas jį ir apkaltino bailumu, sakydami, kad jis apleidžia šventuosius ir palieka juos vienus kęsti persekiojimus. Pranašas atsakė: „Jeigu mano gyvybė nieko neverta mano draugams, ji nieko neverta ir man“ (iš History of the Church, 6:549). Kartu pasitarę, Džozefas ir Hairumas sugrįžo į Navū. Ankstų 1844 m. birželio 24 dienos rytą jie išvyko į Karteidžą.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 135:4. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką išpranašavo Džozefas Smitas netoli Karteidžo.
-
Kas, pasak Džozefo, turėjo jam nutikti?
-
Kaip manote, ką pranašas galėjo jausti palikdamas savo šeimą ir žinodamas, kad negrįš pas juos?
-
Kodėl, jūsų manymu, Džozefas buvo „ramus kaip vasaros rytas“ žinodamas, kad eina „kaip avinėlis į skerdyklą“?
Paaiškinkite, jog pranašas žinojo, kad jo mirtis apsaugos šventųjų gyvybes.
Ruošdamasis vykti į Karteidžo kalėjimą Hairumas Smitas Mormono Knygoje perskaitė Etero 12:36–38 ir paskui užlenkė lapą. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 135:5. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir atkreipti dėmesį, ką, prieš išvykdamas į Karteidžo kalėjimą, perskaitė ir pažymėjo Hairumas.
-
Kaip manote, kodėl tas eilutes iš Etero knygos tuo metu Hairumas manė esant prasminga perskaityti?
-
Kaip manote, ką reiškia frazė „visi žmonės sužinos, kad mano apdarai nesutepti jūsų krauju“ (DS 135:5)?
Paprašykite mokinių pagalvoti, kaip Džozefas ir Hairumas galėjo jaustis, žinodami, kad iš Dievo gautus pašaukimus ir pareigas jie įvykdė geriausiai, kaip tik galėjo.
-
Ko galime pasimokyti iš Džozefo ir Hairumo Smitų pavyzdžių, kad galėtume geriau vykdyti pašaukimus, kuriuos gauname iš Dievo?
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šią 1844 m. birželio 25–27 d. vykusių įvykių santrauką:
3 mokinys
1844 m. birželio 25 d. Džozefas ir Hairumas Smitai bei kiti vadovai sumokėjo užstatą Karteidže ir buvo išlaisvinti iki formalaus teismo pagal iškeltus kaltinimus dėl riaušių kėlimo (grindžiamus Nauvoo Expositor spaustuvo sunaikinimu). Tačiau tą vakarą Džozefas ir Hairumas buvo pasodinti į Karteidžo kalėjimą pateikus kaltinimą dėl išdavystės, kurį Džozefas ir jo advokatai apskundė kaip neteisėtą, nes tas kaltinimas nebuvo minimas nagrinėjant užstatą. Kaltinamieji išdavyste negalėjo būti paleidžiami už užstatą, todėl jie, nepaisant gresiančio pavojaus, turėjo pasilikti Karteidže.
1844 m. birželio 26 d. Džozefas tame kalėjime susitiko su gubernatoriumi Fordu. Gubernatorius Fordas planavo vykti į Navū ir Džozefas pasiprašė keliauti kartu, manydamas, kad jam nesaugu Karteidže. Gubernatorius Fordas pažadėjo išvykdamas iš Karteidžo pasiimti Džozefą ir Hairumą kartu. Tą vakarą pranašas paliudijo sargybiniams apie Mormono Knygos ir Evangelijos sugrąžinimo tikrumą.
1844 m. birželio 27 d. rytą Džozefas taip rašė laiške Emai: „Esu visiškai susitaikęs su savo dalia, žinodamas, kad esu išteisintas ir kad padariau viską, ką galėjau. Perduok mano meilę vaikams ir visiems draugams“ (iš History of the Church, 6:605). Vėliau tą dieną, nors ir žinojo vietinių gyventojų planus užpulti kalėjimą ir nužudyti kalinius, gubernatorius Fordas išvyko iš Karteidžo pasikalbėti su Navū gyventojais. Jis sulaužė savo pažadą ir kartu su savimi nepasiėmė Džozefo su Hairumu. Prieš išvykdamas gubernatorius Fordas saugoti kalėjimą pavedė Karteidžo „pilkiesiems“, priešiškiausiai nusiteikusiam nereguliariosios kariuomenės padaliniui Karteidže, o kitą nereguliariąją kariuomenę paleido.
Paaiškinkite mokiniams, kad tą karštą ir drėgną birželio 27 d. popietę apaštalai Džonas Teiloras ir Vilardas Ričardsas buvo kartu su Džozefu ir Hairumu Karteidžo kalėjime. Nuojautos dvasia apėmė pranašą ir buvusius su juo, kada jie sėdėjo kalėjimo prižiūrėtojo miegamajame antrame aukšte. Hairumas Smitas paprašė Džono Teiloro sugiedoti giesmę „Keleivį sutikau kely“ (žr. Giesmės, 18). Jeigu ši giesmė yra jūsų giesmynuose, galite pakviesti mokinius sugiedoti kelias jos eilutes. Paprašykite jų, kad giedodami galvotų, ką ta giesmė tuo metu galėjo reikšti Džozefui ir Hairumui Smitams.
Pakvieskite tris mokinius paeiliui perskaityti šias nužudymo santraukas. Mokinių paprašykite pabandyti įsivaizduoti tuos įvykius, tarytum jie būtų kartu su pranašu Karteidžo kalėjime.
4 mokinys
1844 m. birželio 27 d. netrukus po 17 val. kalėjimą apsupo maždaug 150–200 veidus išsitepusių ir taip savo tapatybę siekiančių nuslėpti vyrų gauja. Sargybiniai beveik nesipriešino, kai keli gaujos nariai nuskubėjo laiptais aukštyn link kambario, kuriame kalėjo pranašas su savo draugais.
Džozefas ir kiti užrėmė duris, kad neleistų gaujai jų išlaužti. Kažkas iš gaujos iššovė per viršutinę durų plokštę ir pataikė Hairumui kairiau nosies. Krisdamas atbulas jis sušuko: „Aš miręs!“ (Iš History of the Church, 6:617.) Džonas Teiloras sakė: „Niekada nepamiršiu tos beribės užuojautos ir rūpesčio išraiškos brolio Džozefo veide, kada jis prisiartino prie Hairumo ir palinkęs virš jo sušuko: „O, mano vargše brangusis broli Hairumai!“ (Iš History of the Church, 7:102.)
5 mokinys
Tą dieną vienas lankytojas perdavė Džozefui revolverį. Gindamas esančius kambaryje Džozefas prišoko prie durų ir iškišo ranką pro durų staktą, kad šautų į koridorių. Tik trys iš šešių šovinių iššovė ir sužeidė kelis gaujos narius. Gaujos nariai tada iškišo šautuvus pro pravertas duris, o Džonas Teiloras lazda bandė atmušti jų šautuvų vamzdžius.
Susirėmimui prie durų suintensyvėjus Džonas Teiloras bandė išlipti iš kambario pro langą. Bandydamas iššokti pro langą jis buvo pro duris pašautas į šlaunį ir taip pat kažkieno pašautas iš lauko. Kai jis parkrito ant grindų ir bandė palįsti po lova greta lango, buvo sunkiai sužeistas dar trimis šūviais. Tuo tarpu, kai šautuvai buvo kišami pro tarpdurį, Vilardas Ričardsas juos atmušinėjo lazda.
6 mokinys
Tada Džozefas Smitas nusprendė pabandyti išlįsti pro tą patį langą, tikėtina, bandydamas išsaugoti savo ir, kai kurių žmonių manymu, Vilardo Ričardso ir Džono Teiloro gyvybes. Vilardui Ričardsui toliau atremiant gaujos antpuolį prie durų pranašas pašoko atidaryti lango. Tai darydamas jis buvo pašautas ir iš kalėjimo vidaus, ir iš lauko. Krisdamas pro langą jis sušuko: „O Viešpatie, mano Dieve!“, ir nukrito ant žemės. Kalėjime buvę gaujos nariai išskubėjo laukan, kad patys įsitikintų, jog Džozefas negyvas. Nors į Karteidžą neskubėjo jokie Bažnyčios nariai, kažkas sušuko: „Mormonai ateina!“, ir visa gauja išsilakstė. (Žr. History of the Church, 6:618, 620–21; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 283.)
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 135:2. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir atkreipti dėmesį, kaip aprašomas Džono Teiloro ir Vilardo Ričardso likimas. Praneškite mokiniams, kad Vilardui Ričardsui kulka tik įdrėskė kairią ausį, ir taip išsipildė daugiau nei prieš metus pasakyta Džozefo pranašystė, kad „ateis laikas, kada kulkos lėks aplinkui jį kaip kruša ir jis matys, kaip krenta jo draugai iš dešinės ir iš kairės, bet jo drabužyje nebus nė skylės“ (iš History of the Church, 6:619).
Atkreipkite mokinių dėmesį į pirmą Doktrinos ir Sandorų 135:1 sakinį ir užduokite tokį klausimą:
-
Kaip manote, ką reiškia frazė „kad užantspauduotume liudijimą apie šią knygą ir Mormono Knygą“? (Gali tekti paaiškinti, kad šiame kontekste užantspauduoti reiškia visam laikui įtvirtinti kažką, tarkim liudijimą.)
1 eilutėje pabrėžkite žodį nužudymą ir paklauskite:
-
Kas yra kankinys? (Asmuo, kuris patiria mirtį liudydamas apie savo įsitikinimų arba reikalo tiesą. Paaiškinkite, kad angliškas kankinį atitinkantis žodis martyr yra kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio liudijimą [žr. Bible Dictionary, “Martyr”].)
Paprašykite mokinių peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 135:7 ieškant to, ką paliudijo Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymas.
-
Kokį liudijimą užantspaudavo Džozefas ir Hairumas Smitai mirdami kankinių mirtimi? (Mokiniai gali pasakyti kitaip, bet jie turėtų atpažinti tokią tiesą: Džozefas ir Hairumas Smitai savo gyvybėmis užantspaudavo savo liudijimą apie sugrąžintosios Evangelijos tikrumą. Šią tiesą galite užrašyti lentoje.)
Pakvieskite mokinius apmąstyti šį klausimą ir užrašyti savo atsakymus klasės užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose:
-
Kaip žinojimas apie Džozefo ir Hairumo Smito liudijimus ir jų norą mirti dėl tiesos paveikė jūsų liudijimą?
Skyrę pakankamai laiko, pakvieskite norinčius pasakyti savo atsakymus. Baikite pasidalydami savo liudijimu apie pranašą Džozefą Smitą.
Komentarai ir kontekstas
Išvykimas į Karteidžą
Ema Smit taip prisiminė savo jausmus, kada jos vyras Džozefas persikėlė per Misisipės upę, kad grįžtų į Navū: „Pasijutau taip blogai, kaip dar niekad nesijaučiau savo gyvenime, ir nuo to laiko jaučiau, kad jį nužudys“ (iš Edmund C. Briggs, “A Visit to Nauvoo in 1856,” Journal of History, Oct. 1916, 454). Kada 1844 m. birželio 24 d. pirmadienį anksti ryte Džozefas išėjo iš namų, kad vyktų į Karteidžą, jis atsigręžė į Emą ir pasakė: „Ema, ar gali išmokyti mano sūnus vaikščioti savo tėvo pėdomis?“ Ema atsakė: „O, Džozefai, tu sugrįši.“ Džozefas dukart pakartojo tą klausimą ir kaskart Ema atsakė tą patį. (Iš “Edwin Rushton, Related by his Son,” iš Hyrum L. Andrus and Helen Mae Andrus, They Knew the Prophet [1974], 171.) Kai Džozefas buvo nužudytas, Ema buvo ketvirtą mėnesį nėščia. Ji ir Džozefas taip pat turėjo keturis vaikus: Džiuliją (13 m.), kuri buvo įvaikinta, Džozefą III (11 m.), Frederiką (8 m.) ir Aleksandrą (6 m.).
Išėjęs į lauką Džozefas kreipėsi į tą ankstyvą rytą susirinkusią žmonių minią. Jam tai darant Džozefo sūnūs įsikibo į jo rūbus ir sušuko: „Tėve, o tėve, neik į Karteidžą. Jie tave nužudys.“ Jo motina paklausė, ar jis gali pažadėti, kad sugrįš. (Dan Jones, “The Martyrdom of Joseph and Hyrum Smith,” manuscript, Jan. 20, 1855, Church History Library, Salt Lake City.) Nekalbėdamas tiesiogiai jai, Džozefas pasakė susirinkusiems šventiesiems: „Jeigu nevyksiu ten [į Karteidžą], to pasekmė bus šio miesto ir jo gyventojų sunaikinimas; o aš negaliu net pagalvoti, kad mano brangūs broliai ir seserys, ir jų vaikai vėl kentėtų Navū taip, kaip Misūryje; ne, geriau jau tau, broli Džozefai, mirti, nei tavo broliams ir seserims, nes aš esu pasiryžęs mirti dėl jų. Mano darbas atliktas“ (iš Dan Jones, “The Martyrdom of Joseph Smith and His Brother, Hyrum!” trans., Ronald D. Dennis, in Ronald D. Dennis, “The Martyrdom of Joseph Smith and His Brother Hyrum,” BYU Studies, vol. 24, no. 1 [Winter 1984], 85; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 277).
Apkabinęs savo mažuosius vaikus, kurie buvo įsitvėrę į jo drabužius, ir švelniai atsisveikinęs su apsiašarojusia savo žmona, kurią jis stipriai mylėjo, ir pasakęs paskutinius paguodos žodžius savo senyvai dievobaimingai motinai, jis labai įspūdingai kreipėsi į visus susirinkusius, ragindamas juos būti ištikimus tame kelyje ir religijoje, kurios jis mokė juos“ (iš Dan Jones, “The Martyrdom of Joseph Smith and His Brother, Hyrum!” 85–86).
Važiuodamas iš Navū kartu su savo bendražygiais jis sustojo prie šventyklos, „pasižiūrėjo į šventą didingą pastatą, po to į miestą ir pasakė: „Tai gražiausia vieta ir geriausi žmonės po dangumis; kaip mažai jie žino apie jų laukiančius išbandymus“ (History of the Church, 6:554; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 277).