61 pamoka
61 pamoka. Sionės centrinė vieta
Įvadas
1831 metų vasarą kai kurie Ohajuje susirinkę šventieji iškeliavo, kad įsikurtų Džeksono apygardoje, Misūryje. 1831 m. liepos 20 dienos apreiškime Viešpats nurodė pranašui Džozefui Smitui Independensą Misūryje kaip Sionės „centrinę vietą“ (DS 57:3). Šventiesiems buvo nurodyta ten pradėti supirkinėti žemes, o taip pat laikytis Viešpaties įsakymų ir ruoštis statyti Sionę. Tačiau ilgainiui tarp šventųjų ir daugelio Džeksono apygardos Misūryje gyventojų kilo nesutarimų, kurie baigėsi nedorėlių gaujų smurtu prieš šventuosius. Šventieji buvo priversti 1833 metų lapkritį ir gruodį išvykti iš Džeksono apygardos.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Viešpats nurodo Independensą Misūryje kaip Sionės centrinę vietą
Prieš pamoką viename klasės šone pakabinkite ženklą su užrašu Kirtlandas, Ohajo valstija. Kitame klasės šone pakabinkite ženklą su užrašu Independensas, Misūrio valstija. Arba, jei norite, galite lentoje nupiešti paprastą JAV centrinės dalies žemėlapį, kuriame būtų aiškiai pažymėti Kirtlandas Ohajuje ir Independensas Misūryje (žr. Bažnyčios istorijos žemėlapius, 6 žemėlapį „Bažnyčios kėlimasis į vakarus“). Aiškindami pamoką remkitės žemėlapiu.
Pradžioje paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jie stovyklauja ir sužino apie besiartinančią audrą.
-
Kokius žinote būdus, kaip galėtumėte pasislėpti nuo audros? Kaip tokioje situacijoje galėtų padėti palapinė?
Paaiškinkite, kad pranašas Izaijas apibūdino Sionę kaip labai didelę palapinę. Jis sakė: „Paplatink savo palapinės aikštę, ištempk savo pastogės dangas nešykštėdama, pailgink palapinės virves ir tvirtai įkalk kuolus!“ (Izaijo 54:2.) Išpildydamas šią pranašystę Viešpats toliau nurodo Pirmajai Prezidentūrai ir Dvylikos Apaštalų Kvorumui steigti Sionės kuolus visame pasaulyje.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 64:41–43. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokius palaiminimus Viešpats pažadėjo teisiesiems, kurie renkasi Sionėje.
-
Kokius palaiminimus Viešpats pažadėjo teisiesiems, kurie renkasi Sionėje?
Paaiškinkite, kad 1831 m. liepą Viešpats pareiškė, jog Misūrio valst. žemė buvo pažadėtoji Sionės žemė ir kad Independensas Misūryje buvo Sionės miesto „centrinė vieta“ (žr. DS 57:1–3).
Paprašykite vieno mokinio atsistoti arba atsisėsti šalia ženklo Independensas, Misūrio valstija. Paprašykite kurio nors mokinio lentoje nupiešti palapinę. (Jeigu klasė pakankamai didelė, galite į pamoką atsinešti palapinę ir paprašyti vieno ar dviejų mokinių ją išskleisti ir tokiu būdu pavaizduoti, kaip šventieji pradeda statyti prieglobsčio miestą.)
-
Ar kada esate neteisingai pastatę palapinę arba bandę ją pastatyti neturėdami visų dalių? Kas atsitiko?
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 105:5 ir rasti, kaip turi būti statoma Sionės „palapinė“, kad Viešpats ją priimtų. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Užrašykite lentoje šį principą: Sionė turi būti paremta celestialinės karalystės įstatymu. Paaiškinkite, kad Viešpats, 1831 metais apreiškęs Sionės žemės vietą, per kitus dvejus metus davė daug apreiškimų, nusakančių principus, kuriais šventieji turėjo remtis statydami Sionę.
Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas:
Mokinius suskirstykite į keturias grupes. Kiekvienai grupei paskirkite vieną iš lentoje surašytų Raštų ištraukų. Paprašykite mokinių perskaityti grupėms paskirtas ištraukas ir rasti teisumo principus arba įsakymus, kurių šventiesiems reikia laikytis, kad sėkmingai statytų Sionę.
Mokiniams išnagrinėjus paskirtas ištraukas paprašykite jų papasakoti, ką rado. Paprašykite vieno mokinio atsakymus užrašyti lentoje. (Galimi mokinių atsakymai: laikytis pašventimo įsakymo ir siekti kitų žmonių gerovės [DS 82:17–19], statyti šventyklą ir joje gauti nurodymus [DS 97:10–14], būti tyraširdžiams [DS 97:16, 21], laikytis įsakymų [DS 97:25–26] ir tapti pašventintiems, ir „išei[ti] iš Babilonės“, o tai reiškia nusigręžti nuo pasaulietiškumo [DS 133:4–5].)
-
Kaip gyvenimas pagal tuos teisumo principus būtų padėjęs šventiesiems statyti Sionę ir būti apsaugotiems nuo dvasinių audrų? Kaip gyvenimas pagal tuos principus galėtų apsaugoti mus šiais laikais?
Galite pakviesti kelis mokinius pasiimti Raštus ir atsistoti arba atsisėsti šalia ženklo Kirtlandas, Ohajo valst., paprašykite vieno ar dviejų iš jų nueiti prie ženklo Independensas, Misūrio valst., ir atsistoti arba atsisėsti ten. Paaiškinkite, kad po to, kai 1831 metų liepą Viešpats apreiškė Sionės vietą, daugelis šventųjų keliavo maždaug 1448 kilometrus į Independensą Misūryje, kad ten įsikurtų ir statytų Sionę. Kiti pasiliko Kirtlande ir kitose rytinėse vietovėse. 1834 m. vasario 17 d. Kirtlande buvo suorganizuotas kuolas.
Parodykite į palapinės paveikslėlį (arba į klasę atsineštą jūsų palapinę). Paaiškinkite, kad šventiesiems kartu darbuojantis ir statant Sionę, visi apsaugantys palaiminimai pasiekė juos visus, netgi tuos, kurie negyveno Independense, Misūryje. Šventieji kartu skyrė lėšų ir išteklių Sionės miestui įkurti. Paprašykite mokinių įsivaizduoti Sionės palapinės priestatą, dengiantį Kirtlando šventuosius.
Prasideda nesutarimai tarp šventųjų ir kitų Misūrio gyventojų
Kad padėtumėte mokiniams suprasti 1831–1833 metais Ohajuje ir Misūryje vykusius įvykius, paprašykite kurio nors mokinio, esančio šalia Kirtlando ženklo, garsiai perskaityti toliau pateiktą paaiškinimą, kaip šventieji Sionės Kirtlando kuole parėmė Sionės centrinės vietos Misūryje kūrimą. Paprašykite likusių mokinių pasiklausyti, kaip kai kurie Kirtlando šventieji prisidėjo prie Sionės kūrimo.
Kirtlandas, Ohajo valst. 1831 metais surengtose keliose konferencijose Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai surinko iki tada gautus apreiškimus ir ruošėsi išleisti jų knygą. Oliveriui Kauderiui ir Džonui Vitmeriui buvo pavesta nugabenti apreiškimus į Misūrį, kad Viljamas V. Felpsas galėtų atspausdinti juos kaip Įsakymų Knygą. Nuo 1831 iki 1832 metų Džozefas toliau gavo apreiškimus ir vertė Bibliją. 1832 metų pavasarį Džozefas išvyko į Misūrį, kad aplankytų šventuosius Sionėje, perspėtų juos, jog Šėtonas siekia „nugręžti jų širdis nuo tiesos“ (DS 78:10), ir suderintų vyskupų sandėlių darbą Kirtlande ir Independense. Kai kurie Bažnyčios nariai iš Ohajo paaukojo pinigų žemei ir atsargoms Misūryje pirkti. Daugelis šventųjų toliau kėlėsi į Sionę ir 1832 metų pabaigoje maždaug trečdalis visų Bažnyčios narių gyveno Džeksono apygardoje.
-
Kaip Džozefas Smitas ir kiti šventieji Kirtlande padėjo šventiesiems Misūrio valst. pradėti kurti Sionę?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti informaciją apie šventųjų pastangas kurti Sionės miestą. Paskatinkite mokinius ieškoti, ką, pradėdami kurti Sionę, šventieji darė teisingai ir ką darė neteisingai.
Independensas, Misūrio valst. Parlis P. Pratas apibūdino šventųjų kūrimąsi Sionėje pareikšdamas, kad „jų darbus vainikavo taika ir gerovė ir tyrai tapo vaisingu lauku“ (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt Jr. [1938], 93). Bažnyčios vadovai Misūryje stengėsi patenkinti atvykstančių šventųjų poreikius. Jie pirko žemę ir įsteigė parduotuvę bei spaustuvę. 1833 m. liepą pastarųjų dienų šventųjų skaičius išaugo iki maždaug 1200. Tačiau vadovai ir šventieji turėjo savo problemų. Kai kuriems nariams savanaudiškumas ir godumas neleido laikytis pašventimo įstatymo.
Be problemų, kurias sukūrė jų nepaklusnumas, šventieji patyrė sunkumų dėl vietinių to krašto gyventojų. Misūriečiai labai susirūpino staigiu „mormonų“ skaičiaus augimu ir jų įtaka vietinei ekonomikai ir politikai. Vietiniai religiniai vadovai nepritarė šventųjų įsitikinimams. Vienas religinis vadovas paskleidė melus apie Bažnyčios narius ir paragino vietinius gyventojus imtis prieš juos smurto. 1833 m. liepos mėn. V. V. Felpsas išleido straipsnį pavadinimu „Laisvi spalvoti žmonės“, kuriame misionieriai buvo įspėjami dėl Evangelijos skelbimo tarp vergų. Misūrio gyventojai, gynę vergovę, neteisingai suprato, kad šventieji į Misūrį kvietė išlaisvintus vergus. Tai padidino įtampą valstijoje. 1833 m. liepos 20 d. nedorėlių gauja išmetė spausdinimo presą į gatvę, sugriovė spaustuvę, sunaikino beveik visus nesurištus atspausdintus Įsakymų Knygos lapus, ištepė degutu ir išvoliojo plunksnose vyskupą Partridžą bei atsivertusįjį Čarlzą Aleną ir terorizavo miestelį. Smurtas tęsėsi ir šventieji buvo priversti tų metų lapkritį ir gruodį išvykti iš Džeksono apygardos.
-
Kaip jaustumėtės jūs, būdami vieni iš tų teisių šventųjų, besitikinčių Viešpaties apsaugos, bet priverstų išvykti iš Džeksono apygardos?
-
Ką atsakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų, kodėl šventiesiems nepavyko pastatyti Sionės miesto? (Kad padėtumėte mokiniams atsakyti į šį klausimą, galite pakviesti juos perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:6–7; 103:2–4; 105:3–4, 9.)
Jeigu dar nepaprašėte mokinių grįžti į savo vietas, padarykite tai dabar.
Kokia Sionės ateitis?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 97:21. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip Viešpats apibūdino Sionę. Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti žodžius, mokančius šios tiesos: Sionė yra tyraširdžiai. Paminėkite principų ir elgesio taisyklių sąrašą lentoje ir užduokite šiuos klausimus:
-
Kaip tie teisūs principai padeda žmonėms tapti tyraširdžiams?
-
Koks mūsų vaidmuo kuriant Sionę šiais laikais? (Galime teisiai gyventi ir raginti kitus teisiai gyventi. Kai laikomės Evangelijos ir ja dalijamės, Sionės ribos plečiasi, jos kuolai yra stiprinami ir Dievas laimina šventuosius apsauga.)
Pasiūlykite mokiniams apmąstyti lentoje surašytus teisumo principus. Paskatinkite juos klasės užrašuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užrašyti tikslą tvirčiau laikytis vieno iš tų principų.
Komentarai ir kontekstas
Sionė turi būti paremta teisumo principais
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie reikalavimą statyti Sionę remiantis celestialinės karalystės įstatymu:
„Didžią Sionės kūrimo darbo dalį sudaro mūsų asmeninės pastangos tapti tyraširdžiais žmonėmis (DS 97:21). „Sionė negali būti pastatyta kitaip, kaip tik pagal celestialinės karalystės įstatymo principus, – sakė Viešpats, – kitaip aš negaliu priimti jos pas save“ (DS 105:5). Celestialinės karalystės įstatymas, žinoma, yra Evangelijos įstatymas ir sandoros, apimančios mūsų įsipareigojimą nuolat prisiminti Gelbėtoją bei mūsų paklusnumo, pasiaukojimo, ištikimybės ir pasišventimo įžadus.
Kai kuriuos ankstyvuosius šventuosius Gelbėtojas papeikė už jų geidulingus troškimus (DS 101:6; taip pat žr. DS 88:121). Tie žmonės gyveno pasaulyje, kuriame nebuvo televizijos, kino, interneto, nešiojamų muzikos grotuvų. Ar dabartiniame erotiniais vaizdais ir muzika užtvindytame pasaulyje esame laisvesni nuo geidulingų troškimų ir su jais susijusio blogio? Užuot ignoravę padorumo ribas ar pasidavę nelabam pornografijos amoralumui, turime alkti ir trokšti teisumo. Norint ateiti į Sionę, nepakanka jums ir man būti tik mažiau nelabiems nei kiti. Turime tapti ne tik gerais, bet šventais vyrais ir moterimis. Vyresniojo Nylo A. Maksvelo žodžiais tariant, turime kartą ir visiems laikams įsikurti Sionėje ir atsisakyti vasarnamio Babilonėje (žr. Neal A. Maxwell, A Wonderful Flood of Light [1990], 47)“ („Ateikite į Sionę“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyskupas Kytas B. Makmalinas iš Pirmininkaujančios Vyskupijos išvardijo kelis principus, kuriais turi būti paremta Sionė:
„Pašventimo sandora reiškia pasiaukojimą; apima meilę, darbą bei savarankiškumą; tai Dievo karalystės kūrimo pagrindas. „Sionė negali būti pastatyta kitaip, – sako Viešpats, – kaip tik pagal celestialinės karalystės įstatymo principus.“ [DS 105:5.] Šio įstatymo šerdis yra pašventimo sandora. Ateis diena, kada ją visą taikysime. Ta sandora apima savo laiko, talentų ir lėšų skyrimą rūpinimuisi esančiais nepritekliuje – tiek dvasiniame, tiek materialiajame – ir Viešpaties karalystės kūrimui. [Žr. Ensign, Aug. 1984, 4; Tambuli, Dec. 1984, 7.]
Šiuos meilės, darbo, savarankiškumo ir pasišventimo principus nurodė Dievas. Juos priimantys ir jais besivadovaujantys tampa tyraširdžiai. Doringa vienybė yra jų visuomenės skiriamasis bruožas. Jų ramybė ir darna tampa vėliava tautoms. Pranašas Džozefas Smitas sakė:
„Sionės kūrimas – tai dalykas, kuris domino Dievo žmones visais laikais; tai tema, prie kurios ypač mielai apsistodavo pranašai, kunigai ir karaliai; […] mums teko regėti, dalyvauti ir prisidėti prie pastarųjų dienų šventųjų [Sionės] šlovės riedėjimo pirmyn […] tai darbas, kuriam lemta įgyvendinti tamsos galių sunaikinimą, žemės atnaujinimą, Dievo šlovę ir žmonių šeimos išgelbėjimą“ [Teachings of the Prophet Joseph Smith, sel. Joseph Fielding Smith (1976), 231–32; kursyvas pridėtas]“ („Šen į Sioną! Šen į Sioną!“, 2002 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kodėl pirmiesiems šventiesiems nepavyko įkurti švento miesto?
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Pranašo Džozefo Smito vadovaujami pirmieji Bažnyčios nariai Misūrio valstijoje siekė įsteigti Sionės centrą. Bet jiems nepavyko pastatyti šventojo miesto. Vieną iš jų nesėkmės priežasčių Viešpats apibūdino taip:
„Bet štai, jie neišmoko būti paklusnūs tiems dalykams, kurių aš reikalavau iš jų rankų, bet yra pilni visokiausio piktumo ir nesuteikia savo turto vargšams ir prislėgtiesiems tarp jų, kaip dera šventiesiems;
ir nėra vieningi sulig ta vienybe, kurios reikalauja celestialinės karalystės įstatymas“ (DS 105:3–4).
„Štai, aš sakau jums: tarp jų buvo kivirčai ir ginčai, ir pavydai, ir kovos bei geidulingi ir godūs troškimai; todėl šitais dalykais jie suteršė savo paveldus“ (DS 101:6).
Užuot griežtai smerkę tuos ankstyvuosius šventuosius, turime pažvelgti į save, kad pamatytume, ar mums bent kiek geriau sekasi.
Sionė yra Sionė dėl savo piliečių būdo, bruožų ir ištikimybės. Atminkite: „Viešpats pavadino savo žmones Sione, kadangi jie buvo vienos širdies ir vienos minties ir gyveno teisume; ir tarp jų nebuvo vargšų“ (Mozės 7:18). Jeigu norime įkurti Sionę savo namuose, skyriuose, apylinkėse ir kuoluose, privalome pakilti iki šių standartų. Turėsime: 1) tapti vienos širdies ir vienos minties, 2) tapti šventi, kaip pavieniai žmonės ir kaip bendruomenė, ir 3) rūpintis vargšais ir beturčiais taip veiksmingai, kad tarp mūsų nebūtų skurdo. Negalime laukti, kol Sionė ateis, kad tai įgyvendintų, – Sionė ateis tik tada, kai tai įgyvendinsime“ („Ateikite į Sionę“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kuolų kūrimas panašus į Sionės miestų kūrimą
Vyresnysis Briusas R. Makonkis paaiškino, kad kuolai yra šventųjų rinkimosi vietos visame pasaulyje:
„Kuolas turi geografines ribas. Įsteigti kuolą tai tarytum įkurti Šventumo miestą. Kiekvienas kuolas žemėje yra prarastųjų Izraelio avių, gyvenančių toje vietovėje, rinkimosi vieta. […]
Kiekvienas galime kurti Sionę savo gyvenime būdami tyraširdžiai. Tada pažadama: „Palaiminti visi tyraširdžiai, nes jie matys Dievą“ (Mato 5:8). Kiekvienas galime praplėsti Sionės ribas surinkdami savo draugus ir kaimynus į Izraelio kaimenę“ (“Come: Let Israel Build Zion,” Ensign, May 1977, 118).
Džozefo Smito kelionė iš Misūrio valstijos atgal į Kirtlandą
Apie savo kelionę atgal į Kirtlandą po to, kai aplankė šventuosius Misūryje, Džozefas Smitas taip rašė:
„1832 m. gegužės 6 d. atsisveikindamas paspaudžiau ranką broliams Independense ir kartu su broliais Rigdonu ir Vitniu leidausi į kelionę atgal į Kirtlandą, sustojome Sent Luise, iš ten patraukėme į Vinseną Indianoje, o iš ten į Niu Albanį netoli Ohajo upės krioklių. Prieš mums atvykstant į pastarąją vietą arkliai pasibaidė ir mums greitai važiuojant vyskupas Vitnis pabandė iššokti iš karietos, bet dėl apsiausto suvaržymo jo koja pakliuvo tarp ratų ir jo blauzdikaulis bei pėdos kaulas lūžo keliose vietose, o aš iššokau tuo pačiu metu ir nesusižeidžiau. Apsistojome pono Porterio užeigoje Grinvilyje keturioms savaitėms, o vyresnysis Rigdonas iškeliavo tiesiai į Kirtlandą. Visą tą laiką brolis Vitnis nepraleido nė vieno valgio ar nakties poilsio, o daktaras Porteris, jį slaugęs šeimininko brolis, pasakė, jog gaila, kad pas juos nebuvo kokio nors „mormono“, nes jie atstato sulūžusius kaulus ir padaro visa kita. Pasilikau su broliu Vitniu ir patarnavau jam, kol jis vėl galėjo keliauti. Mums ten būnant dažnai išeidavau į mišką, kur pastebėjau kelis šviežius kapus, o vieną dieną, kada pakilau nuo pietų stalo, nuėjau tiesiai prie durų ir pradėjau stipriai vemti. Aš išvėmiau labai daug kraujo ir nuodingų medžiagų ir taip stipriai susitraukė mano raumenys, kad mano žandikaulis labai greitai išsinarino. Jį atstačiau pats savo rankomis ir kuo skubiausiai nuėjau pas brolį Vitnį (kuris gulėjo lovoje); jis uždėjo savo rankas man ant galvos ir palaimino Viešpaties vardu, o aš akimirksniu pasveikau, nors nuodų poveikis buvo toks galingas, kad nuo mano galvos nuslinko daug plaukų. Dėkui mano Dangiškajam Tėvui už Jo įsikišimą mano labui tuo sunkiu momentu, Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Brolis Vitnis buvo beveik keturias savaites nekėlęs kojų iš lovos, kai atėjau pas jį tiesiai iš giraitės ir pasakiau jam, kad jeigu jis sutinka keliauti namo ryte, mes karieta keliausime maždaug keturias mylias iki upės, o ten lauks keltas, greitai perkelsiantis mus į kitą pusę, kur lauks nuomojama karieta, kuria nuvažiuosime iki prieplaukos, joje rasime laukiančią valtį ir keliausime upe iki dešimtos valandos, o iš ten sėkmingai grįšime namo. Jis įsidrąsino ir pasakė man, kad keliaus. Išvykome kitą rytą ir viską radome, kaip ir buvau jam sakęs, nes greitai plaukėme upe iki dešimtos valandos, o tada išlipome Velsvilyje, karieta važiavome iki Šardono, o iš ten vežimu iki Kirtlando, į kurį atvykome birželio mėnesį“ (iš History of the Church, 1:271–72). (Taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 116.)
Priešiškumas Džeksono apygardoje
„Dar nepasibaigus [1833 m.] balandžiui, pasireiškė persekiojimo dvasia. Jau pradžioje vietiniai gyventojai įspėjo Bažnyčios narius, jog jie nepatenkinti, kad atvyko tiek daug pastarųjų dienų šventųjų, kurie, kaip jie baiminosi, pergalės juos balsuodami. Šventieji buvo daugiausia iš šiaurinių valstijų ir iš esmės buvo prieš juodaodžių vergiją, kuri tuomet buvo teisėta Misūrio valstijoje. […]
Opozicija išplatino aplinkraštį, kartais vadinamą slapta konstitucija, kad surinktų parašus tų, kurie norėtų sunaikinti tą „mormonų rykštę“. Šie priešiški jausmai prasiveržė, kai 1833 m. liepos 20 d. maždaug 400 žmonių minia susirinko Independenso teisme suderinti savo veiksmų. Bažnyčios vadovams buvo pateikti reikalavimai, raginantys, kad šventieji paliktų Džeksono apygardą, kad nustotų leisti savo laikraštį Evening and the Morning Star ir kad neleistų daugiau nė vienam nariui atvykti į Džeksono apygardą. Kai minia sužinojo, kad Bažnyčios vadovai nesutinka su šiais neteisėtais reikalavimais, jie užpuolė laikraščio spaustuvę, kuri taip pat buvo ir leidėjo Viljamo V. Felpso namai. Užpuolikai pavogė spausdinimo presą ir nuniokojo pastatą. […]
Minia vėl atėjo liepos [1833 m.] 23 dieną ir Bažnyčios vadovai pasiūlė save kaip išpirką, jei jie nelies liaudies. Bet minia grasino susidorojimais visai Bažnyčiai ir vertė brolius sutikti, kad visi pastarųjų dienų šventieji išvyktų iš apygardos. Kadangi minios veiksmai buvo neteisėti, prieštaraujantys Jungtinių Valstijų ir Misūrio valstijos konstitucijoms, Bažnyčios vadovai kreipėsi pagalbos į valstijos gubernatorių Danielių Dankliną. Jis pakonsultavo juos apie jų civilines teises ir nukreipė šventuosius pas advokatą. […]
1833 m. pabaigoje dauguma šventųjų persikėlė į Misūrio upės šiaurinį krantą, Klėjo apygardą, ir ten rado laikiną prieglobstį“ (Mūsų paveldas. Trumpa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija [2005], p. 38, 40).