146 pamoka. Įpėdinystė Prezidentūroje

146 pamoka

Įpėdinystė Prezidentūroje

Įvadas

Po to, kai 1844 m. birželio 27 d. buvo nužudytas pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas, kai kurie žmonės buvo sutrikę, nes nežinojo, kas vadovaus Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai. Tačiau prieš mirtį pranašas pasiruošė šiam pasikeitimui, Dvylikos Apaštalų Kvorumui suteikdamas visus kunigystės raktus ir galias. Kai 1844 m. rugpjūčio 8 dieną šventiesiems kalbėjo Brigamas Jangas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, daugelis Bažnyčios narių gavo dvasinį liudijimą, kad jis buvo Dievo pašauktas ir paruoštas vadovauti Bažnyčiai.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Po to, kai buvo nužudyti Džozefas ir Hairumas Smitai, keli žmonės pareiškė turį teisę vadovauti Bažnyčiai

Prieš pamoką lentoje užrašykite tokius klausimus:

Kas tampa kitu Bažnyčios prezidentu, mirus dabartiniam prezidentui? Kaip jis bus išrenkamas?

Kaip Bažnyčios prezidentas gauna kunigystės įgaliojimą, kurio reikia pirmininkauti Bažnyčiai?

Paprašykite mokinių pagalvoti, kaip jie atsakytų į lentoje užrašytus klausimus. Paraginkite juos pasiklausyti atsakymų į tuos klausimus šiandien, kada jie mokysis apie Bažnyčios vadovybės pasikeitimą, kuris įvyko mirus pranašui Džozefuis Smitui ir jo broliui Hairumui.

Paaiškinkite, kad po to, kai buvo nužudyti Džozefas ir Hairumas Smitai, šventieji labai liūdėjo. Kai kurie taip pat buvo sutrikę, nes nežinojo, kas vadovaus Bažnyčiai. Kai nėra Bažnyčios prezidento, kai kurių manymu, vadovavimas teisėtai pereina Dvylikos Apaštalų Kvorumui. Tačiau keli žmonės melagingai tvirtino, kad jie turi teisę vadovauti Bažnyčiai. Sidnis Rigdonas ir Džeimsas Strangas buvo vieni iš jų.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šias tris pastraipas. Mokinių paprašykite pasiklausyti, kodėl Sidnis Rigdonas, daugelį metų žinomas Bažnyčios vadovas, manė, kad jis turėtų vadovauti Bažnyčiai.

„1844 m. rugpjūčio 3 dieną iš Pitsburgo, Pensilvanijos valst., [į Navū] atvyko Sidnis Rigdonas, Pirmosios Prezidentūros pirmasis patarėjas. Prieš metus jis buvo pradėjęs eiti kryptimi, priešinga pranašo Džozefo Smito patarimui, ir atitolo nuo Bažnyčios. Jis atsisakė susitikti su trimis Dvylikos nariais, jau esančiais Navū, ir vietoje to kalbėjo didelei grupei šventųjų, susirinkusių į sekmadieninį garbinimą“ (Mūsų paveldas. Trumpa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija [2005], p. 62–63).

Sidnis Rigdonas sušaukė neeilinį susirinkimą antradienį, rugpjūčio 6 d., kad Bažnyčios nariai galėtų išsirinkti Bažnyčios globėją. Susidarė įspūdis, kad Sidnis Rigdonas bandė surengti šį susirinkimą tam, kad Bažnyčios nariai galėtų patvirtinti jo kandidatūrą būti Bažnyčios globėju iki grįžtant visiems dvylikai apaštalų iš savo misijų Jungtinių Valstijų rytuose. Kai kurie Bažnyčios vadovai manė, kad brolis Rigdonas planavo „pasinaudoti situacija, į kurią pateko šventieji“ (History of the Church, 7:225). Laimei, dėl vyresniojo Vilardo Ričardso ir vyresniojo Parlio P. Prato pastangų susirinkimas buvo nukeltas į 1844 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienį, kada beveik visi apaštalai buvo grįžę į Navū.

Sidnis Rigdonas teigė, kad dėl to, kad jis prieš tai buvo pašauktas ir įšventintas kaip Džozefo Smito kalbėtojas (žr. DS 100:9), jo pareiga buvo „prižiūrėti, kad bažnyčiai būtų tinkamai vadovaujama“ (History of the Church, 7:229). Jis taip pat teigė, kad jis turėtų būti „tautos globėjas“ ir kad vykdydamas tas pareigas jis darė tai, ką Dievas jam buvo įsakęs daryti (žr. History of the Church, 7:230).

Jeigu jūs tuo metu būtumėte Navū mieste, ką būtumėte manę apie Sidnio Rigdono tvirtinimus? Kokių jums kiltų abejonių dėl brolio Rigdono?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šią pastraipą. Mokinių paprašykite pasiklausyti, kodėl Džeimsas Strangas sakė turįs vadovauti Bažnyčiai.

Džeimsas Strangas, kuris buvo pakrikštytas 1844 m. vasarį, 1844 m. pavasarį šventiesiems ieškojo galimos apsistojimo vietos Viskonsine. Po Džozefo Smito nužudymo Džeimsas Strangas teigė gavęs iš jo laišką, kuriame rašoma, kad jis buvo paskirtas būti Džozefo Smito įpėdiniu. Džeimso Strango laiške, kurį jis parodė Bažnyčios nariams, buvo Džozefo Smito parašas. Džeimsas Strangas teigė esąs naujas pranašas ir pranešė apie savo pareigas 1844 m. rugpjūčio 5 d. Bažnyčios konferencijoje Mičigane.

Jeigu būtumėte buvę su šventaisiais Mičigane, kaip manote, kodėl Džeimso Strango tvirtinimai būtų jums atrodę įtikinami? Kokių jums kiltų abejonių dėl jo tvirtinimų?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šias penkias pastraipas. Mokinių paprašykite pasiklausyti, ką likusiems kunigijos vadovams, įskaitant Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius, kurie buvo Navū mieste, pasakė Brigamas Jangas apie tai, kas turėtų vadovauti Bažnyčiai.

Vyresnieji Džonas Teiloras, Vilardas Ričardsas ir Parlis P. Pratas jau buvo Navū mieste, kada atvyko Sidnis Rigdonas. Dauguma kitų apaštalų, įskaitant Brigamą Jangą, sugrįžo į Navū 1844 m. rugpjūčio 6 d. vakare. Kitą dieną, rugpjūčio 7, apaštalai susirinko į pasitarimą Džono Teiloro namuose. Vėliau tą popietę kartu susirinko dvylika apaštalų, aukštoji taryba ir aukštieji kunigai. Prezidentas Jangas paprašė Sidnio Rigdono šventiesiems pasakyti savo žinią. Sidnis Rigdonas drąsiai pareiškė, kad jis matė regėjimą ir kad joks vyras negali būti Džozefo Smito įpėdiniu kaip Bažnyčios prezidentas. Paskui jis pasiūlė, kad būtų paskirtas liaudies globėju.

Sidniui Rigdonui baigus savo kalbą, Brigamas Jangas pasakė:

„Man nesvarbu, kas vadovaus Bažnyčiai, […] tačiau viena privalau žinoti, būtent tai, ką apie tai sako Dievas. Turiu raktus ir priemones, kaip sužinoti Dievo nuomonę tuo klausimu. […]

Džozefas ant mūsų galvų [turint omenyje Dvylikos Kvorumą] perdavė visus raktus ir galias, priklausančias apaštalystei, kurias jis turėjo, kol buvo paimtas. […]

Kaip dažnai Džozefas yra sakęs Dvylikai: „Padėjau pamatą ir ant jo turite statyti jūs, nes į jūsų pečius remiasi karalystė“ (iš History of the Church, 7:230).

Kodėl buvo svarbus Brigamo Jango liudijimas apie kunigystės raktus? (Mokiniams atsakius lentoje užrašykite tokią tiesą: Apaštalai turi kunigystės raktus, reikalingus pirmininkauti Bažnyčiai.)

Paaiškinkite, kad tuo metu, kada įšventinamas apaštalas, jam yra suteikiami visi reikalingi žemėje kunigystės raktai (žr. DS 112:30–32), tačiau įgaliojimą naudoti tuos raktus turi vyriausias apaštalas, Bažnyčios prezidentas.

Garsiai perskaitykite tokį nurodymą, kurį 1836 m. sausį, likus daugiau nei aštuoneriems metams iki savo mirties, Dvylikos Apaštalų Kvorumui davė pranašas Džozefas Smitas:

„Dvylika pavaldūs tik Pirmajai Prezidentūrai, […] kur manęs nėra, Dvylikos nevaldo Pirmoji Prezidentūra“ (iš History of the Church, 2:374).

Kas, remiantis šiuo teiginiu, nutinka Pirmajai Prezidentūrai, kai miršta Bažnyčios prezidentas? Kas vadovauja Bažnyčiai? (Mokiniams atsakius, lentoje užrašykite tokią doktriną: Mirus Bažnyčios prezidentui, Pirmoji Prezidentūra paleidžiama ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas tampa pirmininkaujančiu kvorumu.)

Paaiškinkite, kad mirus Bažnyčios prezidentui, patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje vėl užima savo vietas kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai pagal pirmenybę šiame kvorume. Kada 1835 m. buvo suformuotas kvorumas, pirmenybė buvo nustatoma pagal amžių. Dabar pirmenybė priklauso nuo datos, kada tas vyras tampa Dvylikos Kvorumo nariu.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 124:127–128 ir mokinių paprašykite ieškoti, kas buvo vyriausias apaštalas ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas tuo metu, kada mirė Džozefas Smitas. Pakvieskite juos papasakoti, ką sužinojo.

Remdamiesi tuo, ką sužinojote, pasakykite, kodėl jūs po pranašo Džozefo Smito mirties būtumėte norėję sekti Brigamu Jangu?

Užbaikite lentoje užrašytą doktriną pridėdami pabrauktąją dalį: Mirus Bažnyčios prezidentui, Pirmoji Prezidentūra paleidžiama ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas tampa pirmininkaujančiu kvorumu, kuriam vadovauja vyriausiasis apaštalas.

Daugelis šventųjų gauna liudijimą, kad Bažnyčiai turėtų vadovauti Brigamas Jangas

Paaiškinkite, kad 1844 m. rugpjūčio 8 d. Navū miesto šventieji susirinko 10 val. pasiklausyti Sidnio Rigdono pretenzijų į Bažnyčios globėjo pareigas. Kadangi vėjas pūtė link pakylos, Sidnis Rigdonas pasirinko kalbėti iš vežimo susirinkusiųjų užnugaryje, kad žmonės galėtų geriau jį girdėti. Susirinkusieji atsisuko, kad galėtų matyti pamokslaujantį Sidnį Rigdoną. Susirinkusiems šventiesiems jis kalbėjo maždaug pusantros valandos aiškindamas, kodėl turėtų būti Bažnyčios globėjas. Keli žmonės jo kalbą apibūdino kaip neįkvepiančią.

Prezidentas Brigamas Jangas ir kiti Bažnyčios vadovai atėjo ir atsisėdo ant pakylos, priešingoje pusėje nei kalbėjo Sidnis Rigdonas. Tuo metu vėjas liovėsi pūtęs. Sidniui Rigdonui baigus, kalbėjo prezidentas Brigamas Jangas. Susirinkusieji pasisuko pasiklausyti kalbančio Brigamo Jango ir atsisuko nugara į vežimą, kuriame buvo Sidnis Rigdonas. (Žr. George Q. Cannon, “Discourse,” Deseret News, Feb. 21, 1883, 67.) Brigamas Jangas kalbėjo trumpai ir pasakė, kad jis verčiau grįžtų į Navū gedėti pranašo, nei rūpintųsi naujo vadovo paskyrimu. Jis pranešė, kad 14:00 val. vyks narių ir vadovų susirinkimas. Keletas Bažnyčios vadovų vėliau liudijo, kad Brigamui Jangui kalbant pasikeitė jo išvaizda ir balsas, jis tapo panašus į pranašą Džozefą Smitą. Tas stebuklingas įvykis padėjo daugeliui šventųjų sužinoti, kad Viešpats norėjo, jog Bažnyčiai vadovautų Brigamas Jangas.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šiuos aprašymus to, ką matė ir girdėjo daugelis šventųjų:

Bendžaminas F. Džonsonas taip prisiminė: „Vos tik jis [Brigamas Jangas] pradėjo kalbėti, pašokau ant kojų, nes visais atžvilgiais tai buvo Džozefo balsas ir jo išvaizda, laikysena, elgsena, apranga, lyg būtų įsikūnijęs pats Džozefas, ir tą akimirką aš žinojau, kad ant jo buvo Džozefo dvasia ir mantija“ (My Life’s Review, 104, as quoted in Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 291).

Viljamas C. Steinsas apibūdino Brigamą Jangą kaip kalbėjusį „tarytum pranašo Džozefo balsu. Pamaniau, kad tai jis, ir taip manė tūkstančiai tai girdėjusių“ (iš History of the Church, 7:236).

Vilfordas Vudrafas rašė: „Jei nebūčiau savo akimis jo matęs, niekas nebūtų manęs įtikinęs, kad tai nebuvo Džozefas Smitas, ir kiekvienas, pažinojęs tuos du vyrus, galėtų tai paliudyti“ (iš History of the Church, 7:236).

Paaiškinkite, kad tą dieną 14 val. pravestame susirinkime kalbėjo Brigamas Jangas ir kiti Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai. Daugelis kitų pasakė, kad Brigamas Jangas atrodė ir kalbėjo taip, lyg tą popietę būtų kalbėjęs Džozefas Smitas. Džordžas K. Kenonas, kuriam tuo metu buvo 17 metų, prisiminė: „Tai buvo paties Džozefo balsas; […] žmonėms atrodė, kad prieš juos stovėjo pats Džozefas“ (iš History of the Church, 7:236; taip pat žr. Edward William Tullidge, Life of Brigham Young [1877], 115). Be to stebuklo, daugelis šventųjų taip pat pajuto, kaip Šventoji Dvasia jiems paliudijo, kad Brigamas Jangas ir Dvylikos Kvorumas buvo Dievo pašaukti vadovauti Bažnyčiai. Baigiantis tam susirinkimui Navū šventieji vieningai pritarė, kad Bažnyčiai vadovautų Dvylikos Apaštalų Kvorumas, kuriam vadovavo Brigamas Jangas. Tačiau ne visi Bažnyčios nariai galiausiai pasirinko sekti apaštalais. Kai kurie žmonės pasirinko sekti tokiais asmenimis kaip Sidnis Rigdonas ir Džeimsas Strangas, kurie įkūrė savo bažnyčias.

Kaip Viešpats laimino šventuosius, kad jie žinotų, ką Jis paskyrė vadovauti Bažnyčiai?
Kaip galime žinoti, kad Bažnyčios vadovus pašaukė Dievas? (Mokiniams atsakius, užrašykite lentoje šį principą: Liudijimą apie tai, kad Bažnyčios vadovus pašaukė Dievas, galime gauti per Šventąją Dvasią.)
Kaip manote, kodėl yra svarbu gauti liudijimą, kad mūsų Bažnyčios vadovai yra pašaukti Dievo?
Kada jūs esate gavę liudijimą, kad kuris nors Bažnyčios vadovas buvo pašauktas Dievo? Ką padarėte, kad gautumėte tą liudijimą?

Paaiškinkite, kad Džozefui Smitui mirus vyriausias apaštalas (Brigamas Jangas) iš karto galėjo naudoti visus kunigystės raktus. Jis turėjo teisę gauti apreiškimą, kada suorganizuoti naują Pirmąją Prezidentūrą. 1847 m., praėjus daugiau nei dvejiems metams po pranašo nužudymo, Brigamas Jangas gavo įkvėpimą, kad užuot toliau vadovavęs Bažnyčiai kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, turi iš naujo įsteigti Pirmąją Prezidentūrą.

Parodykite dabartinių Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių nuotraukas. Kad suteiktumėte progą mokiniams apibendrinti tai, ko išmoko, paprašykite jų paaiškinti, kas nutinka Pirmajai Prezidentūrai ir Dvylikos Apaštalų Kvorumui, kai miršta Bažnyčios prezidentas. Taip pat paprašykite jų pasakyti, kas būtų Bažnyčios prezidentas arba vyriausias apaštalas, jeigu mirtų dabartinis Bažnyčios prezidentas.

Galite baigti pamoką paliudydami, kad dabartinis Bažnyčios prezidentas, jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai turi tuos pačius kunigystės raktus ir galias, kuriuos Džozefas Smitas suteikė Brigamui Jangui ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariams. Taip pat galite papasakoti, kaip įgijote savo liudijimą, kad Bažnyčios vadovai yra pašaukti Dievo. Paskatinkite mokinius su malda siekti įgyti arba sustiprinti savo liudijimą apie šiandien aptartas tiesas.

Komentarai ir kontekstas

Įpėdinystės Prezidentūroje po Džozefo Smito nužudymo laiko linija

Data
1844 m. birželio 27 d.	Nužudomas Džozefas ir Hairumas Smitai.
1844 m. birželio 29 d.	Viešas atsisveikinimas su velioniais Džozefu ir Hairumu Smitais.
1844 m. birželio 27 – liepos 7 d.	Vilardas Ričardsas ir sužeistas Džonas Teiloras yra vieninteliai apaštalai Navū mieste.
1844 m. liepos 8 d.	Parlis P. Pratas grįžta į Navū ir padeda Vilardui Ričardsui ir Džonui Teilorui palaikyti tvarką Bažnyčioje.
1844 m. rugpjūčio 3 d.	Iš Pitsburbo, Pensilvanijos valst., į Navū atvyksta Sidnis Rigdonas.
1844 m. rugpjūčio 4 d.	Sidnis Rigdonas pasako grupei šventųjų, kad jis turėtų būti Bažnyčios globėjas, ir nori rugpjūčio 6 d. surengti neeilinį susirinkimą jo paskyrimui patvirtinti. Tas susirinkimas galiausiai pravedamas ketvirtadienį, rugpjūčio 8 d.
1844 m. rugpjūčio 6 d.	Iš savo misijų į Navū sugrįžta dauguma kitų apaštalų, tarp jų Brigamas Jangas.
1844 m. rugpjūčio 7 d.	Ryte apaštalai susirenka sužeisto Džono Teiloro namuose. Popietiniame apaštalų, aukštosios tarybos ir aukštųjų kunigų susirinkime Sidnis Rigdonas vėl teigia, kad jis turėtų būti Bažnyčios globėjas. Brigamas Jangas pareiškia, kad jis [Brigamas Jangas] turi raktus ir nori tuo klausimu vykdyti Viešpaties valią.
1844 m. rugpjūčio 8 d.	10 val. susirinkime Sidnis Rigdonas kalba maždaug pusantros valandos tūkstančiams susirinkusių šventųjų aiškindamas, kodėl turėtų būti globėjas. Brigamas Jangas taip pat kalba ir pakviečia šventuosius vėl susirinkti 14 val. Per abu susirinkimus daugelis šventųjų mato, kad Brigamas Jangas atrodo ir kalba, lyg būtų pats Džozefas Smitas. 14 val. susirinkime šventieji palaiko Brigamą Jangą ir Dvylika Apaštalų kaip Bažnyčios vadovus. Daugelis Bažnyčios narių mato, kaip pranašo Džozefo Smito mantija tenka Brigamui Jangui, kuris trumpą laiką atrodo ir kalba kaip Džozefas Smitas.

Įpėdinystė Bažnyčios Prezidentūroje buvo įtvirtinta Viešpaties

Įpėdinystė Bažnyčios Prezidentūroje buvo įtvirtinta Viešpaties. Bažnyčia niekada nelieka be įkvėptos vadovybės ir nėra vietos spėlionėms arba nesutarimams, kas bus kitas Bažnyčios prezidentas.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas mokė: „Dievas žino viską nuo pradžių iki galo ir joks vyras atsitiktinai netampa Jėzaus Kristaus bažnyčios prezidentu, atsitiktinai nelieka čia ir nėra atsitiktinai pašaukiamas namo“ (“Jesus Christ—Gifts and Expectations,” New Era, May 1975, 16–17).

Džozefas Smitas suteikia karalystės raktus Dvylikos Apaštalų Kvorumui

Vilfordas Vudrafas, kuris buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, užrašė tai, kas įvyko 1844 m. kovo mėn. prieš Džozefo Smito nužudymą:

„Gal kokias tris valandas jis stovėjo kambaryje paskutinį kartą mus mokydamas. Kambarys buvo tarytum pripildytas plieskiančios ugnies. Jo veidas buvo skaistus kaip gintaras; jo žodžiai mums buvo kaip ryškus žaibas. Jie pervėrė kiekvieną mūsų kūnų dalį nuo viršugalvio iki pėdų. Jis pasakė: „Broliai, Visagalis Viešpats užantspaudavo ant mano galvos visą kunigystę, visus raktus, visas galias, visus principus, kurie susiję su laikų pilnatvės paskutiniu Evangelijos laikotarpiu ir Dievo karalystės statymu. Ant jūsų galvų užantspaudavau visus tuos principus, kunigystę, apaštalystę ir Dievo karalystės raktus, ir dabar jūs turite pasitempti ir nešti šios karalystės atsakomybę, arba būsite pasmerkti“ (Teachings of Presidents of the Church: Wilford Woodruff [2004], xxxii).