Šios pamokos tikslas – padėti mokiniams sužinoti, kaip atlikti savo vaidmenį Evangelijos mokymosi procese. Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros sakė: „Tikrasis atsivertimas priklauso nuo mokinio, kuris neverčiamas labai stengiasi ir ieško tikėdamas“ (“We Must Raise Our Sights” [address to CES religious educators], Aug. 14, 2001], 4, LDS.org). Jeigu padėsite mokiniams atlikti savo vaidmenį mokymosi procese, jie išmoks, kaip gauti asmeninį apreiškimą ir stiprinti savo atsivertimą į Viešpatį. Jums gali prireikti reguliariai apžvelgti šioje pamokoje išdėstytus principus, kad primintumėte mokiniams jų pareigas Evangelijos mokymosi procese.
Pasiūlymai, kaip mokyti
Mokytojo, mokinio ir Šventosios Dvasios vaidmuo mokymosi procese
Į pamoką atsineškite maisto ar ko nors atsigerti (pvz., vaisių, duonos ar vandens stiklinę). Pakvieskite du mokinius ateiti į klasės priekį. Vieno mokinio paprašykite paragauti jūsų atsinešto maisto ar gėrimo. Jo paprašykite antrajam mokiniui apibūdinti maisto (ar gėrimo) skonį. Paraginkite taip apibūdinti, kad tai numalšintų antrojo mokinio alkį ar troškulį. Tada antrojo mokinio paklauskite:
Kokią naudą gavai iš to maisto (ar gėrimo), kurį apibūdino pirmasis mokinys?
Kaip to mokinio apibūdinimas numalšino tavo alkį (ar troškulį)?
Ką turite daryti, kad pasistiprintumėte šiuo maistu (ar gėrimu)?
Paklauskite mokinių, kaip šis pavyzdys apie mūsų fizinių poreikių tenkinimą susijęs su mūsų atsakomybe mokytis ir augti dvasiškai.
Paminėkite, kad yra manančių, jog Evangelijos mokymasis priklauso nuo mokytojo. Tačiau, kaip ir tame pavyzdyje su maistu arba gėrimu, dvasinių tiesų neįmanoma įsisavinti už kitus. Kiekvienas turime išmokti Evangelijos tiesas ir jas pritaikyti sau, kad iš to gautume dvasinės stiprybės ir galėtume augti.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 88:118. Paraginkite mokinius sekti skaitomą tekstą ir rasti tuos žodžius ir frazes, kurie apibūdina mūsų atsakomybę Evangelijos mokymosi procese.
Kokiais žodžiais apibūdinama mūsų atsakomybė Evangelijos mokymosi procese? („Stropiai siekite“, „mokykite vienas kitą“, „siekite mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“. Galite pakviesti vieną mokinį bendraklasių minimas frazes užrašyti lentoje.)
Mes jau žinome, ką reiškia siekti mokytumo „mokymusi“. Ką, jūsų manymu, reiškia siekti mokytumo „taip pat tikėjimu“?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti šios frazės prasmę, pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Jei įmanoma, kiekvienam mokiniui duokite atspausdintą citatą arba dar prieš pamoką ją užrašykite lentoje. Paprašykite mokinių ieškoti žodžių ar frazių, kurios padeda jiems suprasti Viešpaties įsakymą siekti mokytumo tikėjimu.
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Mokymasis tikėjimu reikalauja dvasinių, protinių ir fizinių pastangų, o ne vien pasyvaus klausymo. […]
Kad įgytų pažinimą, mokinys turi naudoti tikėjimą ir veikti“ (“Seek Learning by Faith” [address to CES religious educators, Feb. 3, 2006], 3, LDS.org).
Lentoje užrašykite šį teiginį: Norėdami mokytis dvasinių tiesų, turime …
Paprašykite, kad užbaigdami šį sakinį, mokiniai remtųsi vyresniojo Bednario paaiškinimu ir tuo, ko išmoko apie savo, kaip mokinių, atsakomybę. Galimi atsakymai tokie: Norėdami mokytis dvasinių tiesų, turime įdėti pastangų. Norėdami mokytis dvasinių tiesų, turime naudoti tikėjimą ir veikti.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip jų pastangos gali nulemti jų dvasinį mokymąsi, lentoje nupieškite šią schemą. Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 50 skyriuje Viešpats mums padeda geriau suprasti mūsų vaidmenį Evangelijos mokymosi procese. Pirma, Jis išaiškina mokytojo ir Šventosios Dvasios vaidmenį Evangelijos mokymosi procese.
Paveikslėlis
Šventoji Dvasia, trikampis
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 50:13–14. Prieš tai paaiškinkite, kad šios eilutės buvo duotos pirmiems šventiesiems, kurie buvo įšventinti mokyti žmones Evangelijos. Pusę mokinių pakvieskite ieškoti žodžių, kurie apibūdina mokytojo atsakomybę. Likusiuosius pakvieskite ieškoti žodžių, kurie apibūdina Dvasios atsakomybę.
Pagal šias eilutes, kokia yra mokytojo atsakomybė? (Skelbti Evangeliją Dvasia. Pasiūlykite mokiniams užsirašyti skelbti Dvasia po schemoje esančiu žodeliu Mokytojas.)
Kokia Dvasios, arba Guodėjo, atsakomybė? (Mokyti tiesos. Paprašykite mokinių pridėti žodelius mokyti tiesos po schemoje esančiu įrašu Šventoji Dvasia.)
Lentoje užrašykite tokią tiesą: Šventoji Dvasia yra tikrasis mokytojas. Paaiškinkite, kad nors mokytojas, misionierius ar Bažnyčios vadovas turi atsakomybę skelbti Evangeliją Dvasia, ne jie, o Šventoji Dvasia apreiškia, apšviečia ir į mūsų širdis įdeda Evangelijos tiesas.
Kada jautėte, kad Dvasia jus moko?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 50:19–21. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir rasti žodžius, kurie apibūdina mokinio atsakomybę.
Pagal šias eilutes, kokia yra mokinio atsakomybė? (Priimti tiesos žodį Dvasia. Pasiūlykite mokiniams užsirašyti priimti Dvasia po schemoje esančiu žodeliu Mokinys.)
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, ką reiškia priimti Dvasia, paprašykite jų apmąstyti, ką reikia daryti, kad pagautų jiems metamą ar spiriamą kamuolį.
Ką reikia daryti, kad pagautum kamuolį? (Ištiesti rankas ir gaudyti.) Kaip tai panašu į tai, ką mokinys turi daryti, kad Dvasia gautų tiesos žodį? (Kad pagautų kamuolį, žmogus turi pasiruošti gaudyti. Taip ir mūsų atveju, turime paruošti savo širdis ir protus priimti tiesą Dvasia.)
Pakvieskite mokinius tyliai ištirti Doktrinos ir Sandorų 50:22 ir rasti, kas nutinka, kai stengiamės priimti Evangeliją ir mokytis tikėjimu. Prieš pradedant jiems skaityti, paaiškinkite, kad žodis ugdomi reiškia, kad esame pakylėti arba sustiprinti dvasiškai.
Kokius, pasak šios eilutės, Dvasios palaiminimus gauna mokytojai ir mokiniai, jeigu vykdo savo atsakomybes Evangelijos mokymosi procese? (Supratimą, ugdymą ir džiaugsmą.)
Mokiniams pasakykite, kad vyresnysis Ričardas G. Skotas liudijo apie ryšį tarp savo vaidmenį atliekančių mokinių ir Dvasiai sudarytų sąlygų mokyti ir liudyti. Jei įmanoma, visiems mokiniams duokite po šios citatos kopiją. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį teiginį. Paprašykite likusių mokinių sekti skaitomą teiginį ir rasti frazes, kurios aiškina, kaip mokinio pastangos nulemia, ar Šventoji Dvasia turės galimybių mokyti.
Paveikslėlis
Vyresnysis Ričardas G. Skotas
„[Mokinio] apsisprendimas dalyvauti yra valios laisvės panaudojimas, leidžiantis Šventajai Dvasiai perteikti jų asmeniniams poreikiams pritaikytą žinią. Dalyvavimui palankios aplinkos kūrimas padidina tikimybę, kad Dvasia mokys svarbesnių pamokų, negu [mokytojas gali] perteikti“ (“To Learn and to Teach More Effectively” [BYU Campus Education Week devotional, Aug. 21, 2007], 4–5, speeches.byu.edu).
Kaip, pasak vyresniojo Skoto, galime pakviesti Šventąją Dvasią mokyti mus?
Pakvieskite mokinius apibendrinti, kaip jų pastangos nulemia, ar Šventoji Dvasia turės progų mokyti. Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų pasakyti tokį principą: Naudodami savo valios laisvę dalyvauti mokymosi procese, mes pakviečiame Dvasią mokyti tiesos ir liudyti apie ją. Lentoje užrašykite šį principą.
Kad mokiniams pateiktumėte pavyzdį žmogaus, kuris naudojo savo valios laisvę mokytumo siekti mokymusi ir tikėjimu, pasiūlykite jiems apmąstyti Džozefo Smito pasakojimą apie Pirmąjį regėjimą. Mokinius suskirstykite poromis ir kiekvienai porai duokite perskaityti po vieną ar daugiau šių eilučių: Džozefo Smito – Istorijos 1:8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 18. (Galite užrašyti šias eilutes lentoje.) Paprašykite mokinių perskaityti šias eilutes ir aptarti tokius klausimus:
Ką darė Džozefas, kad išmoktų dvasinių tiesų?
Skyrę pakankamai laiko, pakvieskite poras paminėti paskirtose eilutėse esančias frazes, kuriose kalbama apie Džozefo pastangas.
Paliudykite, kad dėl Džozefo noro studijuoti Dievo žodį ir su tikėjimu veikti pagal tai, ką sužinojo, mes turime didesnį pažinimą ir didesnius palaiminimus. Paprašykite mokinių tyliai išstudijuoti Džozefo Smito – Istorijos 1:20 ir rasti, ką Džozefas sakė savo motinai, sugrįžęs po to, kai patyrė Pirmąjį regėjimą.
Kuri Džozefo motinai pasakyta frazė rodo, kad jis žino tiesą? („Aš sužinojau.“)
Pakvieskite mokinius rasti principą, kurio galime pasimokyti iš Džozefo pavyzdžio. Paraginkite juos savo atsakymus suformuluoti kaip „jei … , tai … “ teiginius. Čia pateikiama viena galima šio principo formuluotė: Jei stropiai studijuosime Dievo žodį ir su tikėjimu veiksime pagal jį, tai sužinosime Evangelijos tiesas. (Galite pasiūlyti mokiniams šį savais žodžiais suformuluotą principą užsirašyti savo Raštuose prie Džozefo Smito – Istorijos 1:20.)
Priminkite pamokos pradžioje naudotą pavyzdį su maistu ar gėrimu. Mokiniams priminkite, kad norint pasotinti kūną reikia įdėti pastangų ir kad naudą gausime tik tada, jei patys valgysime ar gersime. Paliudykite, kad tas pats tinka ir sotinantis dvasiškai. Evangelija bus mūsų širdyse ir taps mūsų dalimi tik tuomet, jei stengsimės išmokti Evangelijos tiesas bei jas pritaikyti savo gyvenime.
Kokių veiksmų imsitės šiais metais, kad pakviestumėte Dvasią mokyti jus ir į jūsų širdį įdėti Evangelijos tiesas? (Atsakymai gali būti tokie: lankytis Bažnyčios susirinkimuose ir pamokose, lankyti seminariją; susirinkimuose ir pamokose giedoti giesmes, žymėtis Raštų eilutes, užsirašyti įžvalgas, atsakinėti į klausimus, dalytis išgyvenimais ir liudijimu bei mokyti kitus; dalyvauti šeimos namų vakare ir studijuoti Raštus kartu su šeima; kasdien asmeniškai studijuoti Raštus ir melstis; gyvenime taikyti Evangelijos principus. Pakvieskite mokinius užsirašyti vieną ar kelis tikslus.)
Baikite paprašydami mokinių prisiminti savo liudijimus apie Evangeliją ir tai, ką jie žino esant tiesa. Pakvieskite kelis mokinius pasidalyti, kokią įtaką jų asmeninės pastangos mokytis Evangelijos padarė jų liudijimui ir santykiams su Viešpačiu. Paliudykite, kad jeigu stengsimės mokytis ir gyventi pagal Evangelijos principus, Viešpats suteiks mums jėgų ir mus ves.
Komentarai ir kontekstas
Mokiniai gali pakviesti Šventąją Dvasią patvirtinti tai, ko mokosi
Vyresnysis Deividas A. Bednaris liudijo apie ryšį tarp savo vaidmenį atliekančių mokinių ir Dvasiai sudarytų sąlygų mokyti ir liudyti:
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Besimokantysis, laisva valia veikdamas pagal teisingus principus, atveria savo širdį Šventajai Dvasiai ir pakviečia Jos mokančią, liudijančią galią ir patvirtinantį liudijimą. […] Savo pasiryžimą mokytis ir priimti Šventosios Dvasios mokymą Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui išreiškiame tikėjimo įkvėptais nuoširdžiais bei nuosekliais veiksmais“ (“Seek Learning by Faith” [address to CES religious educators, Feb. 3, 2006], 3, LDS.org).
Kasdienio Raštų studijavimo svarba
Knygelėje Ištikimi tikėjimui štai kas rašoma apie kasdienio Raštų studijavimo svarbą:
„Pastarųjų dienų pranašai pataria mums kasdien studijuoti Raštus tiek individualiai, tiek su šeima. Jie ragina mus, kaip Nefis ragino savo brolius, taikyti Raštus sau, rasti būdų šiuos šventus senovės pasakojimus pritaikyti savo gyvenime šiais laikais (žr. 1 Nefio 19:23–24). Jie ragina mus tyrinėti Raštus (žr. Jono 5:39) ir „sotintis Kristaus žodžiais“ (2 Nefio 32:3).
Jūs daug laimėsite, jei paseksite šiuo patarimu. Kasdienis, prasmingas Raštų studijavimas padės jums būti imliems Šventosios Dvasios kuždesiams. Tai ugdo jūsų tikėjimą, stiprina jus prieš pagundą ir padeda artėti prie Dangiškojo Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus.
Sudarykite asmeninio Raštų studijavimo planą. Apgalvokite, kiek laiko paskirti kasdieniam Raštų studijavimui. Tuo laiku atidžiai skaitykite, įsiklausydami į Dvasios kuždesius. Prašykite savo Dangiškojo Tėvo padėti jums suprasti, ko Jis nori, kad išmoktumėte ir padarytumėte.
Visą gyvenimą toliau skaitykite Raštus, ypač Mormono Knygą. Jūs vėl ir vėl rasite Raštų lobius, juose aptikdami vis naujų reikšmių ir pritaikymų, kai studijuosite juos įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais“ (Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas 2004, „Raštai“, p. 134).
Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros sakė:
Paveikslėlis
Prezidentas Henris B. Airingas
„Jei pradėsime atsainiai studijuoti Raštus, imsime ir melstis atsainiai.
Galbūt visai nenustosime melstis, tačiau mūsų maldos ims vis labiau kartotis, taps mašinalesnės, joms pradės trūkti tikro ketinimo. Mūsų širdys negali artintis prie Dievo, kurio nepažįstame, o Raštai ir dabartinių pranašų žodžiai padeda mums Jį pažinti“ (“Prayer,” Ensign, Nov. 2001, 17).