Doktrinos ir Sandorų 138:1–24, 38–50

Įvadas

1918 m. spalio 3 d. „Avilio name“ Solt Leik Sityje (name, kuriame gyveno prezidentas Brigamas Jangas, kai buvo Bažnyčios prezidentas) prezidentas Džozefas F. Smitas matė regėjimą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje. Tame regėjime prezidentas Smitas matė, kaip Gelbėtojas po Savo mirties iki Prisikėlimo rojuje tarnavo teisioms dvasioms, kurios laukė išvadavimo iš mirties pančių. Tai yra pirmoji iš dviejų pamokų, kuriose nagrinėjamas Doktrinos ir Sandorų 138 skyrius.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Doktrinos ir Sandorų 138:1–11

Prezidentas Džozefas F. Smitas apmąsto Raštus ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimą

Paprašykite mokinių pagalvoti apie išgelbėjimo planą ir tai, kas po mirties nutinka dvasiai ir kūnui.

Kas po mirties nutinka mūsų dvasioms ir kūnams? Kur keliauja mūsų dvasios?
Kaip jūs įsivaizduojate dvasių pasaulį?

Paaiškinkite, kad prezidentas Džozefas F. Smitas, šeštasis Bažnyčios prezidentas, gavo apreiškimą apie dvasių pasaulį. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138 skyriaus įvadą. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką prieš 1918 m. spalio mėn. visuotinę konferenciją, per kelių mėnesių laikotarpį, patyrė prezidentas Smitas. Paprašykite jų papasakoti, ką surado.

Papasakokite mokiniams, kad prezidentas Džozefas F. Smitas gedėjo dėl savo sūnaus Hairumo Meko Smito, tarnavusio Dvylikos Apaštalų Kvorume, netekties. Tais metais, būdamas 45 m. amžiaus, vyresnysis Smitas mirė nuo trūkusio apendicito.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:1–4. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, apie kokią doktriną 1918 m. spalio 3 d. mąstė prezidentas Džozefas F. Smitas, būdamas vienas savo kambaryje.

Apie kokią doktriną mąstė prezidentas Smitas? (Mokiniams atsakinėjant lentoje galite parašyti tokią doktriną: Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir paklusnumą Evangelijos principams visa žmonija gali būti išgelbėta.)

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:5. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką, mąstydamas apie Apmokėjimą, patyrė prezidentas Smitas.

Kokios mintys kilo prezidentui Smitui, mąstant apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą?

Paklauskite mokinių, ar kada nors jie prisiminė kokią nors Raštų eilutę, kai mąstė apie kurį nors Evangelijos principą. Pakvieskite juos pasidalyti savo patirtimi.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:6–10. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokie mokymai padarė įspūdį prezidentui Smitui. Paprašykite jų papasakoti, ką surado. Paskui paaiškinkite, kad prezidentas Smitas matė regėjimą, padėsiantį mums suprasti Petro mokymus apie dvasių pasaulį.

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:11 ir ieškoti, ką apmąstydamas Raštus matė prezidentas Smitas. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.

Paaiškinkite, kad, prieš pradėdami mokytis apie prezidento Smito matytą dvasių pasaulio regėjimą, jie turėtų atkreipti dėmesį į jo apibūdinto apreiškimo procesą: jis apmąstė Raštus, galvojo apie Apmokėjimą ir Dangiškojo Tėvo bei Jėzaus Kristaus meilę visiems žmonėms. Tos mintys jam priminė Petro žodžius. Paskui, kada jis mąstė apie Petro žodžius, „[jo] supratimo akys buvo atvertos“ ir Viešpaties Dvasia buvo ant jo ir jis regėjo dvasių pasaulį.

Ko galime pasimokyti iš prezidento Džozefo F. Smito apie pasiruošimą gauti apreiškimą? (Mokiniai gali pasakyti kitais žodžiais, bet jie turėtų atpažinti tokį principą: Skaitydami ir apmąstydami Raštus pasiruošiame gauti apreiškimą. Galite mokiniams pasiūlyti šį principą užsirašyti Raštuose šalia 11 eilutės.)
Kaip Raštų skaitymas ir apmąstymas padeda pakviesti apreiškimą?

Pakvieskite mokinį perskaityti toliau pateiktą vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. (Jeigu galite, mokiniams parūpinkite atspausdintas šio teiginio kopijas ir paprašykite jų sekti skaitomą tekstą.) Paprašykite mokinių pasiklausyti vyresniojo Kristofersono apibūdinimo, kaip turėtume studijuoti Raštus:

„Kai sakau „studijuoti“, omenyje turiu kai ką daugiau, nei skaityti. […] Matau, kaip jūs kartais perskaitote kelias eilutes, stabtelite jas apmąstyti, atidžiai jas vėl perskaitote, mąstote apie jų prasmę, meldžiate supratimo, užduodate sau klausimus, laukiate dvasinių įžvalgų ir jas užrašote, kad prisimintumėte ir sužinotumėte daugiau“ (“When Thou Art Converted,” Ensign arba Liahona, May 2004, 11).

Kada, studijuodami Raštus, laikėtės tokio modelio? Kaip tai pakeitė patiriamą rezultatą?

Paskatinkite mokinius nusistatyti tikslus skaityti ir apmąstyti Raštus taip, kaip apibūdino vyresnysis Kristofersonas.

Doktrinos ir Sandorų 138:12–24, 38–50

Džozefas F. Smitas mato prikėlimo laukiančius teisius mirusiuosius

Suskirstykite mokinius poromis. Paprašykite visų porų aptarti šį klausimą:

Kokio ateities įvykio laukiate labiausiai? Kodėl jo laukiate?

Skyrę pakankamai laiko, pakvieskite kelis mokinius atsakymus pasakyti visiems mokiniams. Paaiškinkite, kad, regėdamas dvasių pasaulį, prezidentas Džozefas F. Smitas matė susirinkusią daugybę dvasių.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:12–13. Mokinių paprašykite ieškoti susirinkusių dvasių apibūdinimo.

Kaip prezidentas Smitas apibūdino jo matomas dvasias?

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:38–49 ir ieškoti kai kurių iš ten buvusių dvasių vardų. (Galite mokiniams pasiūlyti tuos vardus pasižymėti Raštuose.) Paprašykite mokinių pasakyti savo rastus vardus.

Ko, pasak 49 eilutės, laukė tos dvasios? (Išvadavimo.)

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:14–16, 50. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kodėl tos dvasios buvo kupinos džiaugsmo ir linksmybės.

Kodėl tos teisios dvasios buvo kupinos džiaugsmo ir linksmybės? („Kadangi jų išvadavimo diena buvo čia pat“ [15 eilutė]. Kitaip sakant, jie žinojo, kad greitai bus prikelti dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo.)
Kaip manote, kodėl kūnų ir dvasių sujungimas toms teisioms dvasioms bus išvadavimas?

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:17, kitų mokinių paprašykite surasti, kokį palaiminimą gaus teisios sielos po to, kai jų dvasios ir kūnai vėl susijungs. Galite pakviesti mokinius pasižymėti, ką rado.

Ką galime gauti, kada būsime prikelti? (Džiaugsmo pilnatvę.)
Ką sužinome iš Doktrinos ir Sandorų 138:14–17, 50 apie išvadavimą iš fizinės mirties? (Mokiniai gali atpažinti daugybę doktrinų ir principų, bet įsitikinkite, kad jie supranta šias dvi doktrinas: per Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus malonę būsime išvaduoti iš mirties pančių ir po prikėlimo galime gauti džiaugsmo pilnatvę. Galite užrašyti šias doktrinas lentoje.)

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti vyresniojo Deivido E. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį, kuris paaiškina dvasinio kūno reikalingumą ir dėl jo kylančias palaimas. Mokinių paprašykite pasiklausyti, kodėl fizinio kūno turėjimas yra esminė Dangiškojo Tėvo plano, skirto mums gauti džiaugsmo pilnatvę, dalis.

„Dėl fizinių kūnų galime patirti galybę įvairių ir stiprių patyrimų, kokių paprasčiausiai nebuvo įmanoma patirti mūsų ikižemiškoje būtyje. Tad mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų gebėjimas pažinti ir veikti vadovaujantis tiesa ir mūsų gebėjimas paklusti Jėzaus Kristaus Evangelijos principams ir apeigoms yra stiprinami per mūsų fizinius kūnus. […]

Tėvo planas yra skirtas Jo vaikams nukreipti, padėti jiems tapti laimingiems ir su prikeltais bei išaukštintais kūnais sugrįžti pas Jį į namus“ („Mes tikime, jog turime būti skaistūs“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Kodėl, norint patirti džiaugsmo pilnatvę, mums reikalingas fizinis kūnas?

Papildydami mokinių atsakymus galite paaiškinti, kad džiaugsmo pilnatvė yra toks džiaugsmas, kokį patiria Dangiškasis Tėvas. Dangiškasis Tėvas turi fizinį kūną iš mėsos ir kaulų (žr. DS 130:22). Kada mūsų kūnai ir dvasios yra atskirti, mes nesame tokie kaip Jis ir negalime patirti džiaugsmo pilnatvės (žr. DS 93:33–34). Kada mūsų dvasios ir kūnai bus neatskiriamai sujungti – būsime prikelti – galiausiai galėsime tapti tokie, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, ir patirti džiaugsmo pilnatvę.

Paaiškinkite, kad teisieji dvasių pasaulyje laukė atėjimo Dievo Sūnaus, kuris išlaisvins juos ir atstatys į „tobulą pavidalą“ (DS 138:16–17). Pasiūlykite mokiniams įsivaizduoti, kas vyko žemėje, kada tos teisios dvasios buvo susirinkusios. Jėzus Kristus apmokėjo visų Dangiškojo Tėvo vaikų nuodėmes kentėdamas Getsemanėje ir ant kryžiaus. Kai kurios teisios dvasios dvasių pasaulyje tūkstančius metų laukė savo išvadavimo. Jėzaus Kristaus atliekama auka apėmė jų išpirkimą iš jų nuodėmių ir išgelbėjimą iš fizinės mirties.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:18–19. Mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tai, kas buvo aprašyta šiose eilutėse.

Kaip, jūsų manymu, Jėzaus Kristaus pasirodymas dvasių pasaulyje galėjo atrodyti tiems, kuriuos Jis aplankė?
Ko Gelbėtojas mokė tas dvasias?
Kaip jūs būtumėte reagavę į Gelbėtoją, kuris ką tik atliko Apmokėjimą už jus, jeigu būtumėte tenai ir girdėtumėte Jį mokant dvasių pasaulyje? (Galite paprašyti, kad mokiniai, užuot atsakę į šį klausimą garsiai, apmąstytų jį tyliai.)

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:23–24. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip teisios dvasios reagavo į Gelbėtojo apsilankymą. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.

Parodykite jūsų lentoje užrašytą pirmąją doktriną: Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir paklusnumą Evangelijos principams visa žmonija gali būti išgelbėta. Paaiškinkite, kad mokiniai toliau nagrinėdami Doktrinos ir Sandorų 138 skyrių sužinos, kokį būdą parūpino Dangiškasis Tėvas, kad visi Jo vaikai galėtų pasinaudoti Gelbėtojo Apmokėjimu.

Komentarai ir kontekstas

Doktrinos ir Sandorų 138. Prezidento Džozefo F. Smito asmeniniai išgyvenimai

Nuo 1869 iki 1918 m. prezidentas Džozefas F. Smitas išgyveno širdgėlą ir sielvartą dėl šeimos narių netekties. Jis palaidojo trylika vaikų, iš kurių devyni mirė vaikystėje, ir vieną žmoną. Prezidentas Smitas taip rašė laiške savo žmonai Ednai, kada jo pirmagimė Mersė Džozefina mirė net nesulaukusi trejų metų.

„Vos begaliu rašyti, nes ir dabar mano širdis sopa, o mano mintyse chaosas; jeigu imčiau murmėti, tegu atleidžia man Dievas, mano siela buvo ir yra išbandoma skaudaus liūdesio, mano širdis yra sudaužyta ir beveik perplėšta pusiau. Esu vienišas, mano namai atrodo lyg būtų apleisti ir beveik niūrūs, nors čia yra mano šeima ir mano mažoji dukrytė; tačiau jaučiu, kad švelniausia, maloniausia ir pati stipriausia gija, siejusi mane su namais ir žeme, yra nukirsta, mano mažosios, mano brangiosios Dodo nebėra! Negaliu tuo patikėti ir mano širdis klausia, ar gali taip būti? Tuščiai ieškau, suklūstu, nieko negirdžiu, klaidžioju po kambarius, visi tušti, vieniši, apleisti. Nužvelgiu sodo taką, dairausi aplink namą, ten ir čia ieškau auksaspalvės šviesios galvytės ir rožinių skruostukų, tačiau nėra, deja, nesigirdi tapsenančių mažų žingsnelių. Nėra mažų juodų akučių, spinduliuojančių meile tėčiui; nėra malonaus besiteiraujančio balselio, užduodančio tūkstančius klausimų ir sakančio malonius žodelius, linksmai tarškančio, nėra mažų putlių švelnių rankučių, apkabinančių man kaklą, nėra švelnių rausvų lūpyčių, vaikiškai nekaltai atsakančių į mano švelnų apkabinimą ir bučinius, yra tik tuščia maža kėdutė. Jos maži žaislai suslėpti, jos drabužiai sudėti ir tik viena neviltį kelianti mintis sunkiai slegia mano širdį – ji ne čia, jos nebėra! Argi ji nesugrįš? Ji negali manęs ilgam palikti, kur ji? Beveik kraustausi iš proto, ir tik Dievas žino, kaip stipriai mylėjau savo mergytę, – ji buvo mano širdies šviesa ir džiaugsmas.

Tą rytą prieš jai mirštant, praleidęs šalia jos visą naktį, nes aš būdavau šalia kiekvieną naktį, pasakiau jai: „Mano brangioji, nemiegojai visą naktį.“ Ji papurtė galvą ir atsakė: „Šiandien miegosiu, tėti.“ O, kaip tie maži žodeliai pervėrė man širdį. Žinojau, nors negalėjau patikėti, tai buvo kitas balsas, reiškiantis mirties miegą, ir ji miegojo. Ir ak, mano širdies šviesa užgeso. Mano sieloje įrėžtas dangaus vaizdas beveik pradingo“ (iš Joseph Fielding Smith, Life of Joseph F. Smith [1938], 455–56).