135 pamoka

Doktrinos ir Sandorų 128:12–25

Įvadas

Ši pamoka apima likusią 1842 m. rugsėjo pradžioje šventiesiems parašyto Džozefo Smito laiško dalį. Šioje laiško dalyje pranašas mokė apie gyvųjų ir mirusiųjų išgelbėjimą. Jis skatino šventuosius ištikimai darbuotis dėl mirusiųjų ir džiaugėsi Evangelijos sugrąžinimu.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Doktrinos ir Sandorų 128:12–18

Pranašas moko apie gyvųjų ir mirusiųjų išgelbėjimą

Parodykite šventykloje esančios krikštyklos nuotrauką (pavyzdžiui, „Šventyklos krikštykla“, Evangelijos paveikslų knyga [2009 m.], 121 pav.; taip pat žr. LDS.org). Paprašykite jų įsivaizduoti, kad atvirų durų dieną jie lankosi šventykloje su Bažnyčiai nepriklausančiu draugu. Praeidamas pro krikštyklą jis klausia: „Kodėl krikštydamiesi jūs turite būti visiškai panardinami?“ Draugas taip pat užduoda ir šį klausimą: „Kodėl krikštijatės už mirusiuosius?“

Priminkite mokiniams, kad slapstydamasis nuo bandančių jį neteisėtai suimti Džozefas Smitas parašė laišką šventiesiems. Šiame laiške jis juos mokė apie krikštus už mirusiuosius. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:12–13. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti Džozefo Smito mokymą apie krikšto simboliką.

• Kaip 12–13 eilutėse pateiktus mokymus galėtumėte pasitelkti į pagalbą aiškindami, kodėl krikštas atliekamas panardinant?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:15. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir rasti paaiškinimą, kodėl krikštijamės už mirusiuosius.

• Kodėl, pasak šios eilutės, mūsų protėviams reikia mūsų krikštų už mirusiuosius? (Jei prireiks, nukreipkite mokinių dėmesį į žodžius „jie be mūsų negali būti padaryti tobuli“. Padėkite mokiniams atpažinti tokią doktriną: Mūsų protėviai, kurie mirė be Evangelijos, negali tobulėti, kol už juos neatliktos gelbėjančios apeigos.)

Jei mokiniams reikia pagalbos, kad atsakytų į šį klausimą, vieno iš jų paprašykite garsiai perskaityti teiginį:

„Jūsų mirusieji protėviai gyvena vietoje, vadinamoje dvasių pasauliu. Ten jie turi galimybę išgirsti apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir ją priimti. Tačiau patys Evangelijos apeigų gauti negali ir negali progresuoti, kol kiti tų apeigų neatliks už juos.

Turite privilegiją ir atsakomybę padovanoti šią dovaną savo protėviams, juos atrasdami ir pasirūpindami, kad šventykloje už juos būtų atliktos apeigos. Tada jie galės nuspręsti, ar priima jūsų atliktą darbą“ (Member’s Guide to Temple and Family History Work [2009], 2).

• Kaip manote, ką jums jaus jūsų protėviai, kai dėl jų atliksite šį darbą?

• Remdamiesi 15 eilute paminėkite kitą mūsų atliekamų krikštų už mirusiuosius tikslą? (Mokiniams baigus atsakinėti, lentoje užrašykite tokį principą: Mūsų mirusių protėvių išgelbėjimas yra būtinas mūsų pačių išgelbėjimui.)

• Kaip manote, kodėl „jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui“? (Suteikę mokiniams pakankamai laiko aptarti šį klausimą, pasakykite, kad daugiau apie šį principą jie sužinos išstudijavę Doktrinos ir Sandorų 128.)

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:16–17. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti jame minimus pranašus, rašiusius apie krikštus už mirusiuosius. Pakvieskite juos papasakoti, ką rado.

• Kaip šios Biblijos eilutės galėtų padėti draugams, kurie nėra Bažnyčios nariai?

Parodykite iš keleto grandžių sudarytą grandinę arba nupieškite ją lentoje.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:18. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kaip grandinės grandys simbolizuoja Džozefo Smito mokymą apie krikštą už mirusiuosius. (Galite priminti mokiniams, kad Evangelijos laikotarpis – tai laiko tarpsnis, kai Viešpats apreiškia Savo doktrinas, apeigas ir kunigystę. Jums gali tekti paaiškinti, kad šioje eilutėje žodis vaikai reiškia mus, o žodis tėvai reiškia mūsų protėvius.)

• Kaip grandinės grandys simbolizuoja Džozefo Smito mokymą apie krikštą už mirusiuosius? (Mokiniai turėtų atpažinti tokią tiesą: Krikštai už mirusiuosius padeda mus amžinybei sujungti su mūsų protėviais. Paaiškinkite, kad be krikšto yra kitos gelbėjančios apeigos – patvirtinimas, įšventinimas į Melchizedeko kunigystę [vyrams], šventyklos apdovanojimas ir užantspaudavimo apeigos, kurios taip pat būtinos sutvirtinant nepertraukiamą ryšį su mūsų protėviais.)

Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti Doktrinos ir Sandorų 128:12–18 rastas doktrinas ir principus, pakvieskite vieną mokinį perskaityti šį prezidento Džozefo Fildingo Smito teiginį:

„Turi egzistuoti šeimos organizacija, šeimos vienetas, ir kiekviena jos karta turi būti prijungta prie grandinės, kuri tęsiasi tą šeimos organizaciją vesdama tobulybėn. Taigi galiausiai būsime viena didelė šeima su Adomu, jos galva, archangelui Mykolui pirmininkaujant savo ainijai“ (Doctrines of Salvation, comp. Bruce R. McConkie, 3 vols. [1954–56], 2:175).

Atkreipkite mokinių dėmesį, kad 18 eilutėje rašoma, jog žemė bus ištikta prakeiksmu, jei tėvų ir vaikų kartos nebus sujungtos. Kad padėtumėte mokiniams suprasti šį principą, paprašykite kurio nors mokinio perskaityti šį prezidento Džozefo Fildingo Smito teiginį:

„Jeigu nebūtų sujungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų – darbo už mirusiuosius – tuomet visi būtume atmesti; visas Dievo darbas žlugtų ir būtų visiškai suniokotas“ (Doctrines of Salvation, 2:122).

Doktrinos ir Sandorų 128:19–25

Džozefas Smitas džiaugiasi Evangelijos sugrąžinimu ir kviečia šventuosius ištikimai darbuotis dėl mirusiųjų išgelbėjimo

Paprašykite mokinių prisiminti, kada jie džiaugėsi išgirdę labai geras naujienas. Pakvieskite kelis mokinius pasidalyti savo patirtimi. Tada paklauskite, ar tas naujienas jie norėjo papasakoti kitiems, ir kodėl.

Tada pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:19. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kokią naujieną, pasak Džozefo Smito, mes sužinojome.

• Kokią „džiugią naujieną“ mes sužinojome? (Jėzaus Kristaus Evangeliją.)

• Kodėl Jėzaus Kristaus Evangelija yra džiugesio balsas gyviesiems ir mirusiesiems?

Paaiškinkite, kad toliau Džozefas Smitas išvardijo kelis atvejus, kai per jį atkuriant Evangeliją, jį aplankė dangaus pasiuntiniai. Paprašykite mokinių peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 128:20–21 ir rasti, kokie tai buvo įvykiai ir kokie pasiuntiniai. Galite pasiūlyti mokiniams pasižymėti, ką jie randa. Paprašykite mokinių papasakoti, ką jie sužinojo. Kai mokiniai papasakos, ką išsiaiškino, apibendrinkite jų komentarus lentoje užrašydami šią tiesą: Praėjusių Evangelijos laikotarpių raktai, galios ir įgaliojimas sugrąžinti šiame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šį prezidento Džono Teiloro teiginį:

„Šie principai leido [Džozefui Smitui] bendrauti su Viešpačiu, ir ne vien su Viešpačiu, bet ir su senovės apaštalais ir pranašais, pavyzdžiui, Abraomu, Izaoku, Jokūbu, Nojumi, Adomu, Setu, Henochu ir Jėzumi, ir pačiu Tėvu, ir šiame žemyne gyvenusiais apaštalais bei tais, kurie gyveno Azijos žemyne. Atrodė, kad jis taip gerai juos pažįsta, kaip mes vienas kitą. Kodėl? Nes jam teko pradėti Evangelijos laikotarpį, vadinamą laikų pilnatvės laikotarpiu, apie kurį žinojo senovėje gyvenę Dievo tarnai“ (The Gospel Kingdom [1987], 353).

• Ką mūsų gyvenime keičia žinojimas, kad Evangelija žemėje buvo atkurta per dangaus pasiuntinius?

Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 128:22–23 Džozefas Smitas džiaugiasi dėl kunigystės raktų atkūrimo ir galimybės šventiesiems padėti išpirkti mirusiuosius. Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti tas eilutes. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti frazes, kurios jiems atrodo ypač prasmingos. (Galite jiems pasiūlyti šias frazes pasižymėti.) Tada paprašykite jų perskaityti tas frazes ir paaiškinti, kodėl jiems jos atrodo prasmingos.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 128:24, o likusiųjų paprašykite rasti, ką daryti pranašas nurodė šventiesiems. Pakvieskite juos papasakoti, ką rado.

• Kokią, pasak šios eilutės, atnašą mes turime atnešti Viešpačiui teisume? (Knygą su užrašais apie mūsų mirusiuosius.)

• Kaip galime prisidėti prie tos „knygos“? Ką apie savo dalyvavimą šeimos istorijos ir šventyklos darbe sužinome iš 24 eilutės? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų įvardyti tokį principą: Dirbdami šeimos istorijos darbą ir atlikdami šventyklos apeigas dėl savo protėvių, mes atnašaujame atnašą Viešpačiui teisume. Užrašykite šį principą lentoje.)

Pakvieskite vieną mokinį perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite, kad mokiniai klausytųsi, kaip vyresnysis Bednaris apibūdino jų vaidmenį gelbėjant mirusiuosius:

„Daugelis jūsų galbūt manote, kad šeimos istorijos darbą visų pirma turi daryti pagyvenę žmonės. Bet aš nežinau jokios Raštuose ar Bažnyčios vadovų paskelbtuose nurodymuose apibrėžtos amžiaus ribos. […]

Tai, kad FamilySearch ir kitos programos pasirodė tuo metu, kai jaunimas yra taip gerai susipažinęs su plačia informacinių ir ryšių technologijų įvairove, nėra sutapimas. […] Akivaizdūs daugelio šiandienos jaunuolių įgūdžiai ir gabumai yra ruošimasis prisidėti prie gelbėjimo darbo.

Skatinu jus studijuoti, tyrinėti savo protėvių genealogiją ir pasiruošti atlikti vikarinius krikštus Viešpaties namuose už savo mirusiuosius. […] Raginu jus padėti kitiems žmonėms nustatyti savo šeimos istoriją“ („Vaikų širdys atsigręš“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

• Kokiais būdais galite dalyvauti šeimos istorijos darbe ir šventyklos darbe?

• Ar kada nors atnašavote atnašą atlikdami šeimos istorijos darbą ir šventyklos darbą? Kaip buvote palaiminti dėl to, kad atnašavote šią atnašą?

Klausimai, sužadinantys jausmus ir liudijimą

Kai kurie klausimai gali paskatinti mokinius prisiminti anksčiau patirtas dvasingas akimirkas ir stipriau pajausti Evangelijos doktrinos arba principo tikrumą ir svarbą. Dažnai tokie klausimai paskatina mokinius papasakoti apie tuos jausmus ir įvykius ir paliudyti. Tie klausimai padeda perkelti Evangeliją iš mokinių protų į jų širdis.

Paliudykite apie palaimas, kurias gaus mokiniai, dalyvaudami šeimos istorijos ir šventyklos darbe. Pakvieskite mokinius užsibrėžti tikslus, kurie padės jiems atlikti šeimos istorijos ir šventyklos darbą.

Komentarai ir kontekstas

Doktrinos ir Sandorų 128:15. „Be mūsų jie negali pasiekti tobulumo ir mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli“

Pranašas Džozefas Smitas perspėjo:

„Tie šventieji, kurie nepaiso šio darbo savo mirusių artimųjų labui, rizikuoja savo pačių išgelbėjimu“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2007], p. 453).

Doktrinos ir Sandorų 128:15. Su šeimos istorija ir šventyklos darbu susijusios palaimos

Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė:

„Ar jūs, jaunuoliai, norite patikimo būdo atsikratyti priešininko įtakos savo gyvenime? Pasinerkite į savo protėvių paiešką, paruoškite jų vardus šventoms vikarinėms apeigoms šventykloje, o tada eikite į šventyklą ir už juos priimkite krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos apeigas. Būdami vyresni galėsite taip pat dalyvauti atliekant ir kitas apeigas. Negaliu sugalvoti jokios kitos geresnės apsaugos nuo priešininko įtakos jūsų gyvenime“ („Mirusiųjų išpirkimo džiaugsmas“, 2012 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Doktrinos ir Sandorų 128:24. „Užrašai apie mūsų mirusiuosius“

Doktrinos ir Sandorų 128:24 pavartoti žodžiai „mūsų mirus[ieji]“ reiškia mūsų atsakomybę vykdyti istorijos paieškas ir atlikti šventyklos apeigas už savo protėvius. Vyresnysis Ričardas G. Skotas paaiškino:

„Šventyklos ir šeimos istorijos darbas yra vienas darbas, padalytas į dvi dalis. […]

Prezidentas Hovardas V. Hanteris mokė:

„Turime atlikti kunigystės šventyklos apeigų darbą, būtiną mūsų pačių išgelbėjimui; tada galime atlikti reikalingą darbą už tuos, kurie šiame gyvenime neturėjo galimybės priimti Evangelijos. Darbas už kitus padalytas į dvi dalis, pirma, tyrinėjame šeimos istoriją, kad rastume savo protėvius; antra, atliekame šventyklos apeigas ir taip jiems suteikiame tokias pačias galimybes, kaip ir gyviesiems. […]

Žinau, kad dirbantys šeimos istorijos darbą ir tada atliekantys šventyklos darbą už tuos, kurių vardus surado, patirs daugiau džiaugsmo gaudami abi palaiminimo dalis“ [“A Temple-Motivated People,” Ensign, Feb. 1995, 4–5].

Dangiškasis Tėvas nori, kad visi gautume abi palaiminimo, susijusio su šiuo vikariniu darbu, dalis. […]

Bet kuris šventykloje jūsų atliekamas darbas yra turiningai praleistas laikas. Bet jei už savo pačių protėvius vikariškai priimsite apeigas, tai tas praleistas laikas taps daug šventesnis ir patirsite dar didesnių palaimų. Pirmoji Prezidentūra yra pareiškusi: „Mūsų pirmutinė pareiga yra surasti ir nustatyti savo pačių protėvius“ [2012 m. vasario 29 d. Pirmosios Prezidentūros laiškas; kursyvas pridėtas]“ („Mirusiųjų išpirkimo džiaugsmas“, 2012 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).