1833 m. gruodžio 16–17 d. pranašas Džozefas Smitas gavo apreiškimą, susijusį su Misūryje šventųjų patiriamais suspaudimais. Šis apreiškimas, užrašytas Doktrinos ir Sandorų 101 skyriuje, bus aptariamas tris pamokas. Į pirmąją pamoką įtrauktas Viešpaties paaiškinimas, kodėl Jis leido, kad šventieji būtų suspausti. Į ją taip pat įtraukti Jo patarimas ir paguodos žodžiai, skirti kenčiantiems šventiesiems.
Kokius persekiojimus kentė šventieji Džeksono apygardoje, Misūryje? (Galbūt reikės mokiniams priminti, kad buvo sunaikinta šventųjų spaustuvė, namai ir derlius, Edvardas Partridžas bei Čarlzas Alenas ištepti derva ir apipilti plunksnomis.)
Papasakokite arba perskaitykite šią pastraipą patys arba duokite ją perskaityti kuriam nors mokiniui.
Dėl 1833 m. liepą Džeksono apygardoje, Misūryje, vykusio gaujos siautėjimo Bažnyčios vadovai sutiko išvykti iš apygardos. Nepaisant to, 1833 m. rugpjūtį Bažnyčios visuotiniai vadovai susirinko Kirtlande aptarti sunkumų Misūryje. Jie nusiuntė nurodymus, kad šventieji Misūryje neturėtų parduoti žemės ar išsikelti iš apygardos, nebent jie jau būtų pasirašę sutikimus tai padaryti. Bažnyčios vadovai kreipėsi į valdžią ir naudojosi jiems prieinamais teisiniais būdais, kad išlaikytų turimas žemes Misūryje, ir siekė teisingumo įvykdymo tiems, kurie buvo atsakingi už išpuolius. Išgirdę apie šiuos veiksmus ir manydami, kad šventieji nesiruošia išsikelti, kaip to buvo tikėtasi, naujakuriai, kurie nebuvo pastarųjų dienų šventieji, dar kartą užpuolė šventuosius. 1833 m. spalio 31 d. maždaug 50 raitų vyrų gauja užpuolė Vitmerio gyvenvietę, esančią Independenso vakaruose. Jie nuplėšė 13 namų stogus ir kone mirtinai nuplakė keletą vyrų. Tokie antpuoliai buvo pakartoti dar kitas dvi naktis Independense ir kitose šventųjų apgyvendintose vietose. Vyrai buvo sumušami, o moterys ir vaikai bauginami.
Kaip manote, kokių klausimų galėjo tuo metu kilti šventiesiems Misūryje? (Jei mokiniams prireiks pagalbos atsakant į šį klausimą, galite užsiminti, kad šventieji galėjo galvoti, kodėl Viešpats leido tokius persekiojimus.)
Paklauskite mokinių, ar jie kada nors galvojo, kodėl Viešpats leidžia jiems ar jų pažįstamiems patirti kančias.
Paaiškinkite, kad šventiesiems Misūryje kenčiant sunkumus, Viešpats atskleidė, kodėl Jis leidžia Savo žmonėms patirti kančias. Paprašykite mokinių peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 101 skyriaus įvadą ir nustatyti, kada Džozefas Smitas gavo šį apreiškimą. Tuomet pakvieskite juos peržiūrėti likusią įvado dalį ir surasti, kokius vargus patyrė šventieji nuo spalio 31 d. vykusio gaujos užpuolio iki šio apreiškimo suteikimo. Pakvieskite juos papasakoti, ką surado. (Mokiniams atsakius galite paaiškinti, kad daugiau nei 1000 šventųjų buvo išvaryti iš namų Džeksono apygardoje.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:1–2. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir atpažinti priežastis, dėl kurių Viešpats leido šventiesiems Džeksono apygardoje kęsti persekiojimą ir kančią. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Ko galime pasimokyti iš 2 eilutės apie Dievo įsakymų laužymą? Mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, bet jie turėtų išreikšti šį principą: Kai pažeidžiame įsakymus, Dievas leidžia mums kentėti.)
Kodėl, jūsų manymu, svarbu suprasti šį principą?
Atkreipkite dėmesį, kad dauguma šventųjų Misūryje, nors buvo ištikimi ir paklusnūs, vis tiek kentėjo dėl persekiojimo. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:3–5. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti priežastis, dėl kurių Viešpats leido net teisiems šventiesiems patirti kančią. Paskatinkite mokinius papasakoti, ką rado. Galite paaiškinti, kad žodis drausminti reiškia ugdyti ar taisyti, o žodis pašventinti reiškia padaryti kažką švarų ar šventą.
Kodėl, pagal šias eilutes, Viešpats drausmina ir bando savo žmones? (Mokinių atsakymuose turėtų būti išreikštas šis principas: Jei neištversime drausminimo, negalėsime būti pašventinti. Užrašykite jį lentoje.)
Kaip drausminimas gali padėti mums tapti pašventintiems?
Kaip šių eilučių žinia galėjo paveikti Misūrio šventuosius?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip drausminimas ir bandymas padeda mums tapti pašventintiems, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Todo. D. Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Tai, kad ištveriame drausminimą, ne tik stimuliuoja mūsų atgailą, bet ir savaime gali apvalyti mus ir paruošti didesnėms dvasinėms privilegijoms“ („Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu“,2011 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats Abraomą naudoja kaip pavyzdį to, kurį drausmino ir bandė. Galite pakviesti kurį nors mokinį trumpai papasakoti, kaip Viešpats įsakė Abraomui vietoje aukos paaukoti savo sūnų Izaoką (žr. Pradžios 22:1–14). Paaiškinkite, kad Abraomo ištikimybė šio bandymo ir kitų sunkumų metu, paruošė jį priimti didžius dvasinius palaiminimus (žr. Pradžios 22:15–18). Atkreipkite mokinių dėmesį į principą, kurį užrašėte lentoje.
Kaip ši tiesa gali padėti mums sunkiais laikais?
Paskatinkite mokinius tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:6–8 ir rasti, kokias nuodėmes, užtraukusias kančias visiems, padarė kai kurie šventieji Misūryje. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:9, o kitiems pasiūlykite rasti, kokią viltį Viešpats suteikė Misūryje kenčiantiems šventiesiems.
Kokią žinią, galinčią mums padėti, kai kenčiame nuodėmių pasekmes, Viešpats duoda 9 eilutėje? (Mokinių atsakymai gali skirtis, tačiau jie turėtų paminėti šią tiesą: Net kai nusidedame, Viešpats jaučia mums užuojautą. Užrašykite ją lentoje. Galite mokiniams pasiūlyti užsirašyti tai savo Raštuose.)
Kaip ši tiesa gali suteikti mums vilties?
Paprašykite mokinių sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užrašyti, ką jie galėtų padaryti, kad atgręžtų širdis į Viešpatį ir patirtų Jo gailestingumą.
Apibendrinkite Doktrinos ir Sandorų 101:10–11 paaiškindami, kad nors Viešpats leido persekioti šventuosius, jis pasakė nubausiąs tuos, kurie juos persekiojo. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktas ištraukas, o kitiems pasiūlykite paklausyti, kokių dar sunkumų patyrė šventieji Misūryje. Galite paskatinti mokinius įsivaizduoti, kaip būtų, jei jiems būtų tekę matyti ar patirti tuos sunkumus.
Gauja Džeksono apygardoje toliau persekiojo šventuosius, kol iš apygardos buvo išvaryti visi Bažnyčios nariai. Laimanas Vaitas pranešė: „Aš mačiau šimtą devyniasdešimt prerijomis trisdešimt mylių (maždaug 50 kilometrų) keliavusių moterų ir vaikų, kuriuos lydėjo vos trys nukaršę vyrai, tai vyko lapkričio mėnesį, kai žemę plonai dengė šlapdriba; galėjau lengvai atsekti kelią pagal jų sudraskytų pėdų kraują, matomą ant nudegusios prerijos ražienos!“ (Iš History of the Church, 3:439)
Didžioji dalis šventųjų pabėgo į šiaurę ir ten turėjo kirsti Misūrio upę. Palei upės krantus prie kelto driekėsi bėglių eilės. Kai kuriems žmonėms pasisekė pabėgti pasiėmus kai kuriuos buities rakandus, tačiau dauguma neteko visko. Parlis P. Pratas rašė: „Kur bepasisuksi, buvo matyti šimtai žmonių, pilant lietui vieni iš jų buvo palapinėse, kiti aplink ugnį po atviru dangumi. Vyrai klausinėjo apie savo žmonas, žmonos apie savo vyrus; tėvai apie vaikus, o vaikai apie tėvus. […] To vaizdo neįmanoma apsakyti ir esu tikras, tai būtų suminkštinę kiekvieno žmogaus pasaulyje širdį, išskyrus mūsų aklų engėjų ir tamsuoliškos bendruomenės“ (Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt [1938], 102).
Kuriuos iš tų išbandymų jums būtų be galo sunku matyti ar patirti?
Kaip, jūsų manymu, reaguotumėte jūs, jei būtumėte patyrę tokias kančias? (Galite leisti mokiniams šį klausimą apmąstyti tyliai, garsiai į jį neatsakyti.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 101:12–16. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti Viešpaties pažadą, skirtą teisiems šventiesiems. Paskatinkite mokinius papasakoti, ką surado. Paaiškinkite, kad 12 eilutėje žodžiai „visas mano Izraelis“ žymi tuos, kurie ištikimi Evangelijos sandorai.
Kokio principo išmokote 12–16 eilutėse? (Vienu teiginiu apibendrinkite mokinių atsakymus lentoje. Jų atsakymai turėtų atspindėti šį principą: Kai teisiai gyvename, paguodą galime rasti žinodami, kad visi žmonės yra Viešpaties rankose.)
Ką, jūsų manymu, 16 eilutėje reiškia nurodymas „būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas“?
Kaip būdami „ramūs“ galime būti paguosti Viešpaties?
Paprašykite mokinių prisiminti atvejus, kai jie jautė ramybę ir žinojo esantys Dievo rankose. Pakvieskite kelis mokinius pasidalyti patirtimi. Galite papasakoti savo patyrimą, kai buvote palaiminti ramybe patirdami kančias.
Paraginkite mokinius nepaliaujamai gręžtis į Viešpatį ir pasitikėti, kad Jis padarys tai, kas jiems geriausia.
Dar prieš tai, kai buvo išvaryti iš Džeksono apygardos, Misūrio valst., šventieji buvo keletą kartų perspėti, kad jiems teks kęsti kančias, jei neatgailaus. Pavyzdžiui, 1833 m. sausį Džozefas Smitas drausmino Viljamą V. Felpsą ir Sidnį Gilbertą dėl jų „nusiteikimo“ jiems rašytuose laiškuose, teigdamas, kad toks nusiteikimas „yra Sionės stiprybės švaistymas“ ir „subrandins Sionę baisingiems Dievo teismams“. Orsonas Haidas ir Hairumas Smitas, rašydami vyskupui Edvardui Partridžui, jo patarėjams ir aukštųjų kunigų konferencijai, nusiuntė įspėjamąjį laišką Bažnyčios vadovams Misūryje. Jie turėjo omenyje Sidnio Gilberto laišką, kuris buvo „žemas, tamsus ir su juodinančiomis užuominomis“. Jie taip pat pasmerkė kitą laišką, kuriame leidžiama suprasti, kad pranašas „siekia monarcho jėgos ir valdžios“. Dėl šių ir kitų prasižengimų Orsonas Haidas ir Hairumas Smitas įspėjo, kad šventieji Misūryje susidurs su „rykšte ir teismu“ (žr. Documents, Volume 2: July 1831–January 1833, volume 2 of the Documents series of The Joseph Smith Papers [2013], 367, 373–74).
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Dieviškas drausminimas turi bent tris tikslus: 1) įtikinti mus atgailauti, 2) ištaurinti ir pašventinti mus ir 3) kartais nukreipti mūsų gyvenimą į, Dievo žiniomis, geresnį kelią“ („Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu“,2011 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kaip siekdami įkurti Sionę galime pasimokyti iš pirmųjų šventųjų Misūryje klaidų:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Pranašo Džozefo Smito vadovaujami pirmieji Bažnyčios nariai Misūrio valstijoje siekė įsteigti Sionės centrą. Bet jiems nepavyko pastatyti šventojo miesto. Vieną iš jų nesėkmės priežasčių Viešpats apibūdino taip:
„Bet štai, jie neišmoko būti paklusnūs tiems dalykams, kurių aš reikalavau iš jų rankų, bet yra pilni visokiausio piktumo ir nesuteikia savo turto vargšams ir prislėgtiesiems tarp jų, kaip dera šventiesiems;
ir nėra vieningi sulig ta vienybe, kurios reikalauja celestialinės karalystės įstatymas“ (DS 105:3–4).
„Štai, aš sakau jums: tarp jų buvo kivirčai ir ginčai, ir pavydai, ir kovos bei geidulingi ir godūs troškimai; todėl šitais dalykais jie suteršė savo paveldus“ (DS 101:6).
Užuot griežtai smerkę tuos ankstyvuosius šventuosius, turime pažvelgti į save, kad pamatytume, ar mums bent kiek geriau sekasi.
Sionė yra Sionė dėl savo piliečių būdo, bruožų ir ištikimybės. Atminkite: „Viešpats pavadino savo žmones Sione, kadangi jie buvo vienos širdies ir vienos minties ir gyveno teisume; ir tarp jų nebuvo vargšų“ (Mozės 7:18). Jeigu norime įkurti Sionę savo namuose, skyriuose, apylinkėse ir kuoluose, privalome pakilti iki šių standartų. Turėsime: 1) tapti vienos širdies ir vienos minties, 2) tapti šventi, kaip pavieniai žmonės ir kaip bendruomenė, ir 3) rūpintis vargšais ir beturčiais taip veiksmingai, kad tarp mūsų nebūtų skurdo. Negalime laukti, kol Sionė ateis, kad tai įgyvendintų, – Sionė ateis tik tada, kai tai įgyvendinsime“ („Ateikite į Sionę“,2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakojo, kaip jis susidūrė su principais, užrašytais Doktrinos ir Sandorų 101:16:
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Neseniai mintyse kovodamas su problema, dėl kurios, maniau, kils rimtų pasekmių, atsiklaupiau melstis. Tuomet į mano mintis atėjo ramybės pajautimas ir Viešpaties žodžiai: „[Būk] ram[us] ir [žinok], kad aš esu Dievas.“ Atsiverčiau Raštus ir perskaičiau šį džiuginantį teiginį, prieš 150 metų skirtą pranašui Džozefui Smitui: „Todėl tebūna paguostos jūsų širdys dėl Sionės; nes visas kūnas yra mano rankose; būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“ (DS 101:16.)
Dievas audžia savo gobeleną pagal didingą savo sumanymą. Visas kūnas yra jo rankose. Ne mūsų prerogatyva jam patarti. Tai mūsų atsakomybė ir galimybė būti ramaus proto ir širdies, ir žinoti, kad jis yra Dievas, kad tai yra jo darbas, ir kad jis neleis jam žlugti.
Nėra reikalo bijoti. Nėra reikalo jaudintis. Nėra reikalo spėlioti. Mums yra būtina asmeniškai atlikti mūsų pareigą tarnaujant mūsų pašaukimuose. Ir kadangi pastarųjų dienų šventieji dažniausiai vaikšto tikėdami ir dirba įsijautę, Bažnyčia nuolatos stiprėja“ (“He Slumbers Not, nor Sleeps,” Ensign, May 1983, 6).
Vyresnysis V. Kreigas Cvikas iš Septyniasdešimties paaiškino, ką reiškia būti Dievo rankose:
Paveikslėlis
Vyresnysis V.Kreigas Cvikas
„Būti Dievo rankose, vadinasi, būti ne tik atidžiai prižiūrimiems, bet ir būti saugomiems nuostabios Jo galios.
Šventuosiuose Raštuose ne kartą minima Viešpaties ranka. Dar ir dar kartą liudijama Jo dieviška pagalba. Jo galingos rankos sutvėrė pasaulius, tačiau yra pakankamai švelnios palaiminti mažus vaikus“ („Viešpats tavo Dievas paims tave už rankos“,2003 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).