Doktrinos ir Sandorų 85–86

Įvadas

1832 m. lapkričio pabaigoje kai kurie šventieji persikėlė į Sionę, bet nepašventė savo nuosavybės, kaip Viešpats įsakė. Kadangi jie nepašventė savo nuosavybės, tai negavo savo paveldų pagal nustatytą Bažnyčios tvarką. Pranašas Džozefas Smitas šį reikalą išnagrinėjo 1832 m. lapkričio 27 d. įkvėptame laiške Viljamui V. Felpsui. Šio laiško dalis yra užrašyta Doktrinos ir Sandorų 85 skyriuje. Vėliau, 1832 m. gruodžio 6 d., dirbdamas su įkvėptu Biblijos taisymu, Džozefas Smitas gavo Doktrinos ir Sandorų 86 skyriuje užrašytą apreiškimą. Šiame apreiškime buvo išsamiau paaiškintas palyginimas apie kviečius ir rauges bei kunigystės vaidmuo padedant Viešpačiui paskutinėmis dienomis surinkti šventuosius.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Doktrinos ir Sandorų 85

Viešpaties raštininkas turi vesti metraštį apie Dievo žmones

Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jie ką tik buvo pakviesti žaisti sportinės komandos pagrindinėje grupėje. (Galite paminėti jūsų kultūroje labiausiai paplitusią komandinio sporto šaką ir populiarią tos sporto šakos komandą.) Pažaidę su šia komanda kelias dienas jie pastebi, kad vienas komandos narys žaidžia labai savanaudiškai, kai kurie kiti nariai nenori tinkamai žaisti savo vietoje, o dar kiti ignoruoja trenerį.

Kodėl tai komandai gali būti sunku laimėti? Ką reikėtų pakeisti, kad tokia komanda galėtų žaisti geriau?

Paaiškinkite, kad panaši situacija ėmė klostytis 1832 metais, kai į Misūrį ėmė vykti vis daugiau Bažnyčios narių. Ankstesniais apreiškimais buvo nustatyta, kad Sionės miestas bus pastatytas Džeksono apygardoje, Misūryje, pagal Viešpaties įstatymus ir vadovaujant kunigijai. Pagal tuos įstatymus Bažnyčios nariai negalėjo keliauti į Sionę negavę pažymėjimo iš Bažnyčios vadovų. Atvykę jie turėjo pašvęsti Bažnyčiai visus savo pinigus bei nuosavybę ir iš vyskupo gauti paveldą. Be to, jie turėjo laikytis visų Dievo įsakymų. (Žr. DS 64:34–35; 72:15–19, 24–26.)

Norėdami padėti mokiniams suprasti Doktrinos ir Sandorų 85 skyriuje užrašyto apreiškimo kontekstą paaiškinkite, kad daugelis šventųjų Misūryje gyveno pagal įstatymus, kuriuos Viešpats paskyrė, kad būtų galima pastatyti Sionę. Tačiau kai kurie Bažnyčios nariai nepakluso Viešpaties įsakymui pašvęsti savo nuosavybę ir į Sionę iškeliavo negavę pažymėjimo iš savo vadovų. Dėl to jie negavo savo paveldų.

Kodėl tokiomis aplinkybėmis galėjo būti sunku įkurti Sionės miestą?

Paaiškinkite, kad reaguodamas į tuos sunkumus Misūryje Džozefas Smitas pasiuntė laišką vienam iš Bažnyčios vadovų Viljamui V. Felpsui, kuris tuo metu gyveno Independense (žr. Doktrinos ir Sandorų 85 skyriaus įvadą).

Paaiškinkite, kad šiame pranašo laiške buvo duoti nurodymai Misūryje gyvenusiam Viešpaties raštininkui Džonui Vitmeriui. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 85:1–2. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką Viešpats nurodė Bažnyčios Misūryje raštininkui.

Ką raštininkui buvo nurodyta užrašyti?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 85:3–5. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, kurių žmonių vardai, pasak Viešpaties, neturi būti užrašyti Bažnyčios metraščiuose.

Kurių žmonių vardai neturi būti užrašyti Bažnyčios metraščiuose?

Paaiškinkite: kaip Džozefo Smito laikais buvo vedami metraščiai, taip ir mūsų dienomis Bažnyčia veda metraščius. Viena iš jų paskirčių yra išsaugoti ištikimų narių vardų įrašus ir jų darbų aprašymą.

Ką turime daryti, kad mūsų vardai būtų užrašyti kaip ištikimų Bažnyčios narių?

Išklausę mokinių atsakymus, lentoje užrašykite tokią tiesą: Jei gyvensime pagal Dievo įstatymus, mūsų vardai Bažnyčios metraščiuose bus surašyti kaip ištikimų narių. Paaiškinkite, kad žemėje užrašyti ištikimųjų darbai taip pat užrašomi danguje, vadinamojoje gyvenimo knygoje (žr. DS 128:6–7). Paprašykite mokinių peržvelgti Doktrinos ir Sandorų 85:5, 9, 11 ir išsiaiškinti, kaip dar vadinamas tas žemėje apie ištikimuosius vedamas metraštis. Paprašykite jų pasakyti, ką išsiaiškino.

Norėdami padėti mokiniams pajusti, kokia svarbi yra jūsų lentoje užrašyta tiesa, paprašykite jų įsivaizduoti, kad jie ruošiasi apsilankyti prestižiniame renginyje. Paklauskite, kaip jie jaustųsi, jei atvykę į renginį nebūtų įleisti vidun, nes jų vardai neužrašyti pakviestųjų sąraše.

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 85:9–11 ir įsivaizduoti, kaip jaustųsi sužinoję, kad jų vardai neužrašyti Viešpaties atminimo knygoje.

Ką, jūsų manymu, reiškia, kad žmonės, kurių vardai neužrašyti toje knygoje, „neras paveldo“ su šventaisiais? (Jie negaus palaimų, kurios bus suteiktos ištikimiesiems.)
Dėl kokių priežasčių, anot 11 eilutės, Bažnyčios narių vardai gali būti pašalinti iš Dievo įstatymo knygos?
Kaip apibendrintumėte viską, ką sužinojote apie tai, kaip svarbu, kad jūsų vardas būtų užrašytas prie ištikimų Bažnyčios narių vardų?

Paliudykite, kad metraščiai vedami tiek čia, žemėje, tiek ir danguje. Visi turėsime atsiskaityti už tai, kaip elgėmės ir kaip ištikimai gyvenome pagal Dievo įstatymus. Paskatinkite mokinius apmąstyti savo požiūrį į Dievo įstatymus ir paklusnumą jiems.

Doktrinos ir Sandorų 86

Viešpats paaiškina palyginimą apie kviečius ir rauges

Prieš pamoką pakvieskite kurį nors mokinį persiskaityti Mato 13:24–30 ir pasiruošti trumpai išdėstyti palyginimą apie kviečius ir rauges visai klasei. Lentoje užrašykite tokius žodžius: kviečiai, raugės, laukas, sėklos sėjėjai, priešas.

Paskirtam mokiniui išdėsčius palyginimą, klasės paklauskite:

Ką simbolizuoja kviečiai ir raugės? (Kviečiai simbolizuoja teisiuosius, o raugės – nedorėlius [žr. Mato 13:38].)
Kodėl šeimininkas palyginime norėjo palaukti ir dar nerauti raugių?

Parodykite pridėtame paveikslėlyje pavaizduotus kviečius ir rauges arba nupieškite juos lentoje. Paaiškinkite, kad raugės – tai nuodingų piktžolių rūšis. Vos išdygę kviečiai ir raugės yra beveik tokie patys, bet juos galima atskirti, kai jie visiškai subręsta. Jei pjovėjas mėgintų rauges rauti prieš joms bei kviečiams subręstant, kartu greičiausiai būtų sunaikinta ir daug kviečių.

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 86:1–6. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką reiškia laukas, sėklos sėjėjai ir priešas. Paprašykite mokinių papasakoti, ko išmoko.

Kaip, remdamiesi Viešpaties pateiktu simbolių paaiškinimu, apibendrintumėte šio palyginimo prasmę?

Paaiškinkite, kad šį apreiškimą Džozefas Smitas gavo tikrindamas ir redaguodamas įkvėptą (Džozefo Smito Vertimo) Biblijos taisymą. Doktrinos ir Sandorų 86 skyriuje užrašytas apreiškimas smulkiau paaiškina Mato 13:24–30 parašytą palyginimą. Pavyzdžiui, iš Doktrinos ir Sandorų 86 skyriaus sužinome, kad sėklos sėjėjai, arba tarnai, simbolizuoja Gelbėtojo apaštalus (žr. 2 eilutę) ir kad raugės „užgožia kviečius ir išvaro bažnyčią į tyrus“ (3 eilutė). Taip pat sužinome, kad „paskutinėmis dienomis“ nauji kviečių želmenys pradės „kilti“ (4 eilutė). Raugių sėjimas gali simbolizuoti atsimetimą, o naujų kviečių želmenų atsiradimas – Sugrąžinimą.

Atkreipkite mokinių dėmesį, kad palyginime šeimininkas nurodo tarnams pirmiau išrinkti rauges, kad būtų sudegintos, o tada sukrauti kviečius į kluoną (žr. Mato 13:27–30). Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 86:7 ir išsiaiškinti, ką šis apreiškimas paaiškina apie derliaus surinkimo tvarką.

Ką iš 7 eilutės sužinome apie derliaus surinkimo tvarką?
Ko šioje eilutėje mokoma apie tai, kas paskutinėmis dienomis įvyks su teisiaisiais ir nedorėliais? (Mokiniai turėtų atpažinti tokią doktriną: Viešpats paskutinėmis dienomis surinks teisiuosius, o tada, per Savo Antrąjį atėjimą, sunaikins nedorėlius.)

Parodykite paveikslėlius „Misionieriai, vyresnieji“ ir „Seserys misionierės“ (Evangelijos paveikslų knyga [2009], 109, 110 pav.; taip pat žr. LDS.org).

Kas bendro tarp šių paveikslėlių ir palyginimo apie kviečius ir rauges? (Padėkite mokiniams suprasti, kad galime padėti rinkti teisiuosius dalydamiesi Evangelija.)

Paaiškinkite, kad atmindami, kaip įvairiai esame palaiminti būdami Viešpaties Bažnyčios nariai, galime sustiprinti savo troškimą dalytis tomis palaimomis su kitais. Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 86:8–10. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, kaip esame palaiminti būdami Viešpaties Bažnyčios nariai.

Kaip, anot 8–10 eilučių, esame palaiminti būdami Viešpaties Bažnyčios nariai?

Atkreipkite mokinių dėmesį į frazę „jūs esate teisėti paveldėtojai“ 9 eilutėje. Paaiškinkite, jog tai reiškia, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai yra dalis Dievo su Abraomu sudarytos sandoros, per kurią Abraomui buvo pažadėta, kad jo palikuoniai džiaugsis kunigystės palaimomis ir jomis dalysis su kitais (žr. Abraomo 2:9–11).

Kaip esate palaiminti dėl kunigystės?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 86:11, o klasės paprašykite išsiaiškinti, kokiais būdais turime padėti kitiems. Paprašykite mokinių pasakyti, ką išsiaiškino. Lentoje užrašykite tokį principą: Galime kitiems atnešti išgelbėjimą padėdami jiems priimti kunigystės palaimas.

Pasiūlykite mokiniams papasakoti atvejus iš savo patirties, kai jie galėjo kam nors parodyti gerą pavyzdį ar padėti kitam žmogui priimti kunigystės palaimas.

Komentarai ir kontekstas

Doktrinos ir Sandorų 85:7–8. Kas yra tas „vienas galingas ir stiprus“?

Daugelis atsimetėlių, norėdami pateisinti savo atkritimą nuo Bažnyčios, minėdavo frazę apie „vieną galingą ir stiprų“ (DS 85:7), kuris turi sutvarkyti Dievo namus, ir frazę apie žmogų, kuris „ištiesia ranką, kad prilaikytų Dievo skrynią“ (DS 85:8). Jie skelbia, kad kai kurie Bažnyčios prezidentai prarado Dievo palankumą ir yra atmesti, o jie, atsimetėliai, yra tie „galingi ir stiprūs“, kuriuos Dievas pašaukė, kad viską sutvarkytų. Tokie pareiškimai prieštarauja tam, kas parašyta Raštuose. 1905 metais išleistame oficialiame pareiškime Pirmoji Prezidentūra (Džozefas F. Smitas, Džonas R. Vinderis ir Antonis H. Lundas) aptarė Doktrinos ir Sandorų 85:7–8 eilutėse užrašytą apreiškimą iššaukusias aplinkybes ir žmones, apie kuriuos kalbama tose frazėse:

„Visų pirma, reikia pastebėti, kad viso šio laiško [pranašo laiško Viljamui V. Felpsui], kaip ir jo dalies, kuri vėliau buvo priimta kaip apreiškimas, tema susijusi su Bažnyčios reikalais Misūryje, šventųjų surinkimu toje žemėje ir paveldo įgijimu pagal pašventimo ir prievaizdavimo įstatymą; o pranašas laiške konkrečiai kalba apie tai, kas turi įvykti su negavusiais savo paveldo pagal vyskupo paliepimą ar iš jo gautą dokumentą. […]

Vyskupas Partridžas buvo vienas iš brolių, kuris – nors buvo labai vertas vyras, žmogus, kurį Viešpats mylėjo ir kurį pranašas apibūdino kaip „dievobaimingumo pavyzdį“ ir „vieną iš didžių Viešpaties vyrų“, – kartais tomis ankstyvosiomis dienomis imdavo prieštarauti pranašui ir siekė pataisyti tai, kaip jis tvarkė Bažnyčios reikalus, kitais žodžiais, „ištiesė ranką, kad prilaikytų skrynią“. […]

Vyraujant būtent tokioms maišto, pavydo, išdidumo, netikėjimo ir širdies kietumo tarp brolių Sionėje – Džeksono apygardoje, Misūryje – aplinkybėms, viso to dalyvis buvo ir vyskupas Partridžas, ir buvo užrašyti tie apreiškimo žodžiai iš 1832 m. lapkričio 27 d. laiško Viljamui V. Felpsui. „Vyras, kurį Dievas pašaukė ir paskyrė“, kad „paskirstytų paveldus šventųjų“, – Edvardas Partridžas – tuo metu pats elgėsi netinkamai, apleido savo pareigas ir tiesė „ranką, kad prilaikytų skrynią“, todėl jis buvo įspėtas dėl gresiančio Dievo teismo, ir buvo išsakyta pranašystė, kad Dievas į jo vietą, perimti jo vyskupystės, pasiųs kitą „galingą ir stiprų“, tokį, su kuriuo būtų tų aukštų pareigų dvasia ir galia, kad jis turėtų galios „sutvarkyti Dievo namus ir […] sklypais paskirstyti paveldus šventųjų“, kitaip sakant, žmogų, atliksiantį darbą, kurį buvo paskirtas, bet nepajėgė atlikti vyskupas Edvardas Partridžas. […]

Kadangi per savo atgailą, pasiaukojimą ir kančią vyskupas Edvardas Partridžas, be abejo, pasiekė, kad jam grėsusi bausmė – kristi „nuo mirties strėlės, lyg med[žiui], nutrenkta[m] ryškios žaibo strėlės“ – būtų sušvelninta, todėl būtinybę pasiųsti kitą, kad užimtų jo postą, – „vieną galingą ir stiprų […], kad sutvarkytų Dievo namus ir kad sklypais paskirstytų paveldus šventųjų“ – irgi galima laikyti išnykusia, o visą su šia pranašyste susijusį reikalą – baigtu“ (iš James R. Clark, comp., Messages of the First Presidency of The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints, 6 vols. [1965–1975], 4:112, 113, 115, 117; taip pat žr. Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 186–187).

Doktrinos ir Sandorų 85:8. Ką reiškia „prilaikyti Dievo skrynią“?

Sakant „prilaikyti Dievo skrynią“, turimas omenyje „karaliaus Dovydo viešpatavimo metu senovės Izraelyje įvykęs nutikimas. Filistinai mūšyje pagrobė sandoros skrynią, bet ją grąžino, kai juos ištiko epidemijos (žr. 1 Samuelio 4–6 skyrius). Vėliau Dovydas su žmonėmis atgabeno skrynią į Jeruzalę jaučių traukiamu vežimu, kurį varė Uza ir Achjojas. „Atėjus prie Nachono klojimo, Uza ištiesė ranką į Dievo skrynią, norėdamas ją prilaikyti, nes jaučiai suklupo. Viešpats supyko ant Uzos. Dievas parbloškė jį ten dėl to, kad jis palietė ranka skrynią, ir jis numirė ten, šalia skrynios“ (2 Samuelio 6:6–7; žr. 1–11 eil.). Skrynia buvo Dievo akivaizdos, Jo šlovės ir didybės simbolis. Kai pradžioje skrynia buvo duota Izraeliui, ji stovėjo tabernakulyje Šventų švenčiausioje ir netgi kunigas negalėjo prie jos prisiartinti. Tik aukštasis kunigas, Kristaus simbolis, galėjo prie jos prisiartinti ir tik po sudėtingo asmeninio apsivalymo ir permaldavimo dėl savo nuodėmių ritualo. […]

Kad ir kokie geri buvo Uzos ketinimai, jis atsainiai prisiartino prie to, prie ko prisiartinti buvo galima tik laikantis griežtų sąlygų. Jis netikėjo Dievo galia. Jis manė, kad skrynia pavojuje, pamiršdamas, kad ji – fizinis visą galią turinčio Dievo simbolis. Negalime drįsti gelbėti Dievo ir Jo karalystės savo pastangomis.

„Uzos nusižengimą sudarė tas faktas, kad jis palietė skrynią su nešventais jausmais, nors ir gerų ketinimų vedamas, būtent norėdamas apsaugoti, kad ji neapsiverstų ir neiškristų iš vežimo. Skrynios, dieviškos šlovės sosto ir nematomos Viešpaties akivaizdos matomo pažado, palietimas buvo šventojo Dievo didybės išniekinimas. Todėl Uza yra simbolis visų žmonių, kurie, žmogiškai kalbant, su gerais ketinimais, tačiau su nepašventintais protais įsikiša į Dievo karalystės reikalus, manydami, kad ji pavojuje ir tikėdamiesi ją išgelbėti (O. V. Gerlach)“ (Keil and Delitzsch, Commentary, bk. 2: Joshua, Judges, Ruth, 1 and 2 Samuel, ‘Second Book of Samuel,’ p. 333)“ (Doctrine and Covenants Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2001], 188).

Šį nutikimą Viešpats šiuolaikiniame apreiškime paminėjo norėdamas pamokyti principo, kad mes neturime prisiimti pareigos nurodinėti („prilaikyti Dievo skrynią“) mūsų kunigijos vadovams ar kitiems, kuriuos Dievas pašaukė ir paskyrė (žr. DS 85:8). Vis dėlto yra tokių, kurie baiminasi, kad skrynia svyruoja, ir leidžia sau ją prilaikyti. Kai kurie Bažnyčios nariai galbūt mato problemas ir yra nepatenkinti tuo, kaip, jų manymu, jų vadovai ar kiti tas problemas sprendžia. Jie gali jausti, kad nors ir neturi įgaliojimo to daryti, jiems būtinai reikia pataisyti jų apylinkės ar netgi Bažnyčios kursą. Tačiau patys geriausi ketinimai nepateisina tokių įsikišimų Viešpaties Bažnyčioje.

Prezidentas Deividas O. Makėjus mokė:

„Mums truputį pavojinga peržengti savo ribas ir mėginti neturint įgaliojimo vadovauti kurio nors brolio reikalams. Prisimenate Uzos, ištiesusio ranką, kad prilaikytų skrynią, atvejį. [Žr. 1 Metraščių 13:7–10.] Atrodo, jis turėjo priežastį, kai jaučiams suklupus ištiesė ranką, norėdamas prilaikyti sandoros simbolį. Šiais laikais manome, kad jo bausmė buvo labai griežta. Kad ir kaip būtų, tas įvykis duoda gyvenimo pamoką. Apsižvalgykime aplinkui ir pamatysime, kaip greitai žmonės, kurie neturėdami įgaliojimo mėgina prilaikyti skrynią, miršta dvasiškai. Jų sielos apkarsta, mintys išsikreipia, sveikas protas sugenda ir dvasios tampa prislėgtos. Tokia yra apgailėtina būklė žmonių, kurie, apleidę savas pareigas, švaisto laiką ieškodami kaltų“ (iš Conference Report, April 1936, 60).